Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovų R. A. ir G. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 18 d. nutarties, kuria atmestas ieškovų R. A. ir G. A. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovų R. A. ir G. A. ieškinį atsakovams A. B. ir V. K. dėl baudos ir palūkanų sumažinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami sumažinti netesybas (baudą) ir palūkanas pagal skolininkų R. A. ir G. A. ir kreditorių A. B. ir V. K. 2015-10-19 sudarytą paskolos sutartį, kurios išieškomos pagal notaro D. B. 2017-03-24 vykdomąjį įrašą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0179/17/00549. Nurodė, kad paskolos grąžinimas buvo užtikrintas buto hipoteka, šiuo metu antstolis yra paskelbęs antrąsias varžytynes ir ketina realizuoti šį turtą. Butą pardavus iš varžytinių ir teismui priėmus ieškovams palankų teismo sprendimą, ieškovai turės reikalauti atsakovų grąžinti be pagrindo jiems sumokėtas lėšas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 18 d. nutartimi ieškovų prašymą atmetė. Teismas pripažino, kad ieškovai nenurodė jokių įrodymais pagrįstų reikšmingų aplinkybių, kurias vertinant būtų galima padaryti išvadą, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir nesustabdžius vykdomosios bylos vykdymo, bus nepagrįstai pažeisti ieškovų interesai. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.Ieškovai iš esmės savo prašymą grindžia tuo, jog antstolis pardavinėja jiems priklausantį butą iš varžytinių. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovai prašo ne sustabdyti antstolio paskelbtas varžytines, o sustabdyti visus antstolio veiksmus vykdomojoje byloje. Manytina, jog toks visų vykdymo veiksmų sustabdymas nebūtų proporcingas kreditorių atžvilgių, pažeistų jų interesus.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskirajame skunde ieškovai R. A. ir G. A. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės –tenkinti ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Skundas grindžiamas šiais argumentais:Vykdymo veiksmai vykdomojoje byloje neturi būti atliekami tol, kol nėra žinomas tikslus įsipareigojimų išieškotojams (atsakovams) dydis. Vykdymo veiksmų atlikimas pažeidžia ieškovų interesus, nes atsakovų naudai yra išieškomos perteklinės sumos.Vykdomosios bylos sustabdymas nepažeistų atsakovų interesų, nes ieškovai negalėtų disponuoti nekilnojamuoju turtu, siekti jo perleisti ar kitaip nuslėpti. Tačiau leidus vykdomojoje byloje realizuoti ieškovams priklausantį turtą, visas atsakovų reikalavimas bus patenkintas iš šio turto vertės. Todėl ieškovams palankaus teismo sprendimo įvykdymas būtų reikšmingai apsunkintas.Vykdomosios bylos sustabdymas nepažeistų kito kreditoriaus interesų, nes kito kreditoriaus interesai tenkinami atskiroje vykdomojoje byloje. Be to, ieškovai teismine tvarka reikalauja iš šio kreditoriaus nuostolių atlyginimo ir teismas kitoje byloje yra pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovai V. K. ir A. B. prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Net jeigu ieškovų įkeistas turtas nebūtų buvęs parduotas ir teismas tenkintų ieškovų reikalavimą bei sumažintų sutartinės atsakomybės sumą, nurodytą vykdomajame rašte, paskolos grąžinimui užtikrinti įkeistas turtas vis tiek turėtų būti realizuojamas, nes paskola bet kuriuo atveju atsakovams nėra grąžinta ir tai ieškovai pripažįsta.Jei ieškovų prašomos laikinosios apsaugos priemonės būtų taikomos ir išieškojimas atsakovų naudai būtų sustabdomas, atsakovų naudai toliau būtų skaičiuojamos kompensuojamosios palūkanos pagal paskolos sutarties 3.5 punktą, o ieškovų skola atsakovams toliau didėtų. Antstoliui pardavus įkeistą ieškovų turtą 2018 m. rugpjūčio 6 d. raštu antstolis paskirstė lėšas išieškotojams. Iš paskolos sutarties kylančioms skolos dengti atsakovams buvo išieškota ir pervesta 196 355,66 Eur suma, likusi suma sudarė tik 7151,63 Eur. Dėl šios priežasties laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas jau po to, kai paskolos sutarties užtikrinimui įkeistas turtas buvo parduotas ir beveik visa skola atsakovams padengta, nebepagerintų ieškovų padėties, o būtų tiesiog išieškojimo vilkinimas tiek atsakovų, tiek ir kito ieškovų kreditoriaus UAB „Alkor“ naudai.Ieškovai visiškai neįrodė, kad teismui tenkinus ieškinį ir ieškovams keliant reikalavimą dėl dalies lėšų grąžinimo, atsakovai neturės galimybės sumokėti priteistos sumos ar kokiu nors būdu sieks iš įkeisto turto pardavimo gautas lėšas nuslėpti.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, nustatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė (CPK 338 str.).Byloje kilo ginčas dėl teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovų prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atžvilgiu, teisėtumo ir pagrįstumo. CPK 144 straipsnio 1dalyje numatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą ateityje.Įstatymas numato, jog prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pareiškėjas turi pagrįsti jų taikymo būtinumą (CPK 144 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad byloje prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių specifika – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas – lemia, kad jos turėtų būti taikomos tik išimtiniais atvejais, esant pakankamai preliminarių duomenų apie asmens, prašančio jas taikyti, galimą teisių bei teisėtų interesų pažeidimą.Apeliantai skunde nurodo, kad vykdomosios bylos vykdymas nesant tikslaus įsiskolinimo dydžio iš esmės pažeidžia ieškovų interesus. Ieškovai elgėsi sąžiningai ir neginčijo, kad jie turi grąžinti paskolą, tačiau ieškovai negali sutikti su neadekvačių palūkanų ir baudos išieškojimo iš jų turto.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šalių lygiateisiškumo principas taikant laikinąsias apsaugos priemones reikalauja laikytis proporcingumo principo bei suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-146/2002). Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 straipsnio 7 dalis. 145 straipsnio 2 dalis). Taigi, laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Teisės normos negali išimtinai ginti tik vienos šalies, pareiškusios galimus pagrįstus reikalavimus, kurių įvykdymo užtikrinimą garantuoja įstatymo normos, teises, ignoruojant kitos šalies priešingus interesus.Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, 2015-10-19 ieškovai sudarė paskolos sutartį su atsakovais, pagal kurią atsakovai turėjo suteikti ieškovams 145 600,00 Eur dydžio paskolą pagal paskolos sutartyje išdėstytus terminus. Atsakovai suteikė ieškovams paskolą ir ieškovai šio fakto neginčija (el. b. l. 10-12). 2017-02-07 papildomu susitarimu ieškovai ir atsakovai patikslino paskolos sutarties sąlygas, t. y. padidino paskolos dydį iki 156 500,00 Eur (el. b. l. 48-49). Paskolos įvykdymas buvo užtikrintas ieškovų turto hipoteka (el. b. l. 40-44). Ieškinyje ieškovai nurodė, kad šiuo metu yra grąžinę atsakovams tik dalį paskolos – 3 000 Eur. Taigi, ieškovų pagrindinė skola atsakovui, neįskaitant netesybų, dėl kurių iš esmės ir vyksta ginčas, yra pakankamai didelė (153 500 Eur), todėl teismui net ir tenkinus ieškovų ieškinį bei sumažinus nurodytas netesybas, išieškojimas iš ieškovų įkeisto turto būtų vykdomas toliau. Šios aplinkybės neginčija ir apeliantai. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju visų priverstinio išieškojimo veiksmų sustabdymas neapibrėžtam laikotarpiui (iki galutinio teismo sprendimo byloje priėmimo) nėra proporcingas, iš esmės suteikiantis ieškovams nepagrįstą prioritetą (sustabdant išieškojimo veiksmus visai, įskaitant ir neginčijamai, sumai) pakankamai ilgam laikotarpiui. Be to, pažymėtina, kad bylos duomenimis ieškovų įkeistas turtas varžytinėse buvo parduotas ir 2018 m. rugpjūčio 6 d. antstolio išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymu atsakovams buvo paskirstyta ir pervesta 196 355,66 Eur suma (el. b. l. 107-108). Atsižvelgiant į tai, jog ieškovai prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės grindė aplinkybe, kad pardavus ieškovų turtą varžytynėse, atsakovams nepagrįstai bus sumokėta didesnė suma ir teismui priėmus ieškovams palankų sprendimą, ieškovai turės reikalauti atsakovų grąžinti be pagrindo jiems sumokėtas lėšas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nebebūtų tikslingas. Apeliantai nepateikė jokių pagrįstų argumentų, kaip tolimesni antstolio veiksmai, paskirsčius išieškotas lėšas, pažeidžia jų teises ir teisėtus interesus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su atsakovų argumentais, jog ieškovai neįrodė, kad teismui tenkinus ieškinį ir ieškovams keliant reikalavimą dėl dalies lėšų grąžinimo, atsakovai neturės galimybės sumokėti priteistos sumos ar kokiu nors būdu sieks iš įkeisto turto pardavimo gautas lėšas nuslėpti. Teismų praktikoje, aiškinant grėsmę teismo sprendimo įvykdymui kaip sąlygą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pažymima, kad byloje, kurioje yra pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti reikšminga ne tik ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, bet ir jo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne)sąžiningumą. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuomet, kai, be kita ko, esama duomenų ir apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-629-302/2017; 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1034-464/2017). Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų apie galimą atsakovų nesąžiningumą, ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, nėra pagrindo daryti išvadą, jog šiuo atveju egzistuoja grėsmė galimai palankaus ieškovams teismo sprendimo įvykdymui. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas spendžia, jog priimdamas skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino sprendžiamo klausimo aplinkybes bei teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti ginčijamą nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį palikti nepakeistą.