Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019 m. spalio 31 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis galimai patyrė dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato neteisėtų veiksmų.

Dėl ieškinio senaties taikymo

Atsakovės atstovas prašo pareiškėjo reikalavimui taikyti 3 metų ieškinio senatį. Paaiškina, kad pareiškėjas prašo įvertinti atsakovės veiksmus dėl 2014-06-13 paimto bei negrąžinto asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, o į teismą kreipėsi 2019-08-05 skundu.

Dėl ieškinio senaties termino Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975-02-21 sprendimą G. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)).Valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo ir jeigu priemonės nebus proporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985-05-28 sprendimą A. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1995-12-04 sprendimą B. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)). Prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskirta ir ieškinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais (žr., pvz., EŽTT 1996-10-22 sprendimą S. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93)). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pažymima, jog šis apribojimas (ieškinio senaties terminas) yra taikomas ne pačiai Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintai teisei, o galimybei šią teisę ginti tam tikru būdu – reikalauti atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2018-10-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1121-492/2018 ir kt.).

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. LVAT savo jurisprudencijoje ne kartą akcentavo, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014-02-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014, 2018-10-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1121-492/2018 ir kt.).

CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) pabrėžia, kad ginčo šaliai CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., LAT 2005-09-19 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005, 2009-10-22 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015-07-24 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

Nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal numanomo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2018-10-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1121-492/2018 ir kt.).

Nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, dokumentų paėmimas ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje – paskirtos 2014-06-13. Kita vertus, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017-06-23 nutartimi (Teikimas Nr. T-210-537/2017) patvirtintas 2017-06-08 Marijampolės pataisos namų Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos nutarimas Nr. 81/04-517 taikyti lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos nuteistajam A. L., taikant šias baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas: neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi; auklėti ir prižiūrėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų sveikata išlaikyti juos; dalyvauti elgesio pataisos programoje. Aptariamoje nutartyje nurodyta, kad terminas, kuriam nuteistasis lygtinai paleistas, skaičiuotinas nuo jo faktinio paleidimo iš bausmės atlikimo įstaigos dienos. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjas faktiškai tik nuo jo lygtinio paleidimo dienos (2017 m. liepos mėn.) sužinojo (turėjo sužinoti) apie tai, kad nėra grąžintas jo asmens tapatybės dokumentas. Kadangi pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2019-08-05 skundu, atsakovės reikalavimas taikyti ieškinio senatį netenkintinas ir pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo netaikytinas ieškinio senaties terminas.

Dėl neturtinės žalos

Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija” reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą, taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas” reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (žr., pvz., LVAT 2013-04-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013-12-16 nutartį administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013-11-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013 ir kt.).

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., LVAT 2007-03-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11 ir kt.). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 25 straipsnis, 56 straipsnio 4 dalis, 67 straipsnis, 71 straipsnis).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar atsakovės atstovo (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės pažymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Pareiškėjas iš esmės teigia, kad atsakovės atstovas (jo pareigūnai) atliko tokius neteisėtus veiksmus: buvo paimtas ir lygtinio paleidimo metu negrąžintas pareiškėjo asmens tapatybės dokumentas. Dėl nurodytų veiksmų pareiškėjas negalėjo registruotis teritorinėje darbo biržoje, rasti darbą, o susirgus - kreiptis į gydymo įstaigas.

Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjui baudžiamojoje byloje Nr. 1-185-255/2014, kurioje buvo priimtas apkaltinamasis Klaipėdos apygardos teismo 2014-11-24 nuosprendis, ikiteisminio tyrimo metu buvo paskirtos šios kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, dokumentų paėmimas bei įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Skuodo rajono apylinkės teismo 2014-08-26 nutartimi pareiškėjui paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 3 mėn. terminui. Pažymėtina, kad Klaipėdos apygardos teismo 2014-11-24 nuosprendžiu išspręstas klausimas tik dėl vienos iš šių kardomųjų priemonių – suėmimo, tuo tarpu sprendimas dėl kitų kardomųjų priemonių – rašytinio pasižadėjimo neišvykti, dokumentų paėmimo bei įpareigojimo periodiškai registruotis policijos įstaigoje - nei apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo metu nei vėliau priimtas nebuvo.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (minėta, toliau – ir BPK) 134 straipsnyje nustatyta, kad dokumentų paėmimas kaip kardomoji priemonė gali būti skiriamas prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi, o neatidėliotinais atvejais – ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu. Iš įtariamojo gali būti paimtas pasas, asmens tapatybės kortelė, vairuotojo pažymėjimas. Paėmus dokumentus, įtariamajam išduodama generalinio prokuroro nustatytos formos pažyma, kurioje nurodomi paimti dokumentai. BPK 139 straipsnyje įtvirtinta kardomosios priemonės taikymo pabaiga: paskirta kardomoji priemonė panaikinama, kai ji tampa nebereikalinga, arba pakeičiama griežtesne ar švelnesne, kai to reikalauja bylos aplinkybės; kardomąją priemonę panaikina arba pakeičia prokuroras nutarimu arba teismas nutartimi (BPK 139 straipsnio 1 dalis). BPK 307 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodomas teismo sprendimas dėl kardomosios priemonės nuteistajam. Be kita ko, BPK 139 straipsnio 3 dalyje numato, kad kardomosios priemonės taip pat baigiamos taikyti: pradėjus bausmės vykdymą. Dokumentų paėmimo sąlygų laikymosi kontrolės tvarką reglamentuoja Rekomendacijų dėl kardomųjų priemonių (išskyrus suėmimą) sąlygų laikymosi kontrolės (minėta, toliau – ir Rekomendacijos) VII skyrius. Rekomendacijų 65 punkte nustatyta, kad dokumentų paėmimas skiriamas prokuroro nutarimu ar ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, neatidėliotinais atvejais – ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu; iš įtariamojo galima paimti tik šiuos dokumentus: pasą, asmens tapatybės kortelę, vairuotojo pažymėjimą. Ši kardomoji priemonė laikoma paskirta, kai priimamas nutarimas ar nutartis paskirti kardomąją priemonę – dokumentų paėmimą – ir dokumentas paimamas (Rekomendacijų 66 punktas). Pagal Rekomendacijų 67 punktą paimti dokumentai laikomi ir persiunčiami kartu su ikiteisminio tyrimo medžiaga.

Nagrinėjamoje byloje iš pareiškėjo skundo matyti, kad asmens tapatybės dokumentas buvo rastas Klaipėdos apygardos teisme. Darytina išvada, kad asmens tapatybės dokumentas buvo laikomas baudžiamojoje byloje Nr. 1-185-255/2014 kartu su ikiteisminio tyrimo medžiaga, kaip tai numatyta Rekomendacijų 67 punkte. Dėl nurodytos priežasties iš pareiškėjo skundo turinio nėra aišku, kokius neteisėtus veiksmus šiuo konkrečiu atveju atliko atsakovės atstovas.

Be kita ko, atsižvelgiant į išdėstytas teisės aktų nuostatas, darytina išvada, jog paskirta kardomoji priemonė (nagrinėjamos bylos atveju - dokumentų paėmimas) pradėjus bausmės vykdymą, tampa nebereikalinga ir turi būti panaikinta. Kardomoji priemonė panaikinama prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi. Nagrinėjamu atveju matyti, kad Klaipėdos apygardos teismo 2014-11-24 nuosprendžiu nebuvo išspręstas 2014-06-13 kardomosios priemonės panaikinimo klausimas; Lietuvos apeliacinio teismo 2015-03-20 nutartimi atmestas pareiškėjo apeliacinis skundas dėl minėto nuosprendžio panaikinimo. Šioje administracinėje byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, pataisos įstaigą ar atsakovės atstovą dėl kardomosios priemonės – dokumentų paėmimo – panaikinimo ir (arba) grąžinimo, ir kad toks prašymas buvo nepagrįstai netenkintas. Be kita ko, pats pareiškėjas nurodo, kad jį lygtinai paleidus iš įkalinimo įstaigos ir pasikreipus į probacijos skyrių, paimtas asmens tapatybės dokumentas buvo rastas Klaipėdos apygardos teisme ir grąžintas. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų.

Apibendrinus anksčiau išdėstytą, konstatuotina, kad šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Įrodymų, kad atsakovės atstovas atliko kokius nors neteisėtus veiksmus į bylą nepateikta, o tam tikri neigiami išgyvenimai, patyrimai, susiję su BPK nustatytų priemonių (šiuo atveju – kardomųjų priemonių) taikymu, paprastai yra neišvengiami. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 56 straipsnis). Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų, t. y. nesant vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2008-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimą per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.