Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės, Nerijaus Masiulio, Audriaus Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Z. P. gynėjo advokato Manvydo Šivicko apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2025 m. spalio 30 d. nuosprendžio, kuriuo

Z. P. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje ir jam skirta 1 (vienų) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir Z. P. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 2 (dviem) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas Z. P. laikinojo sulaikymo laikas (dvi dienos).

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo ir apėmimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2025 m. birželio 19 d. nuosprendžiu paskirtomis ir neatliktomis bausmėmis ir Z. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams ir 1383,71 Eur bauda.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo Z. P. sulaikymo, vykdant įsiteisėjusį nuosprendį, dienos.

Atsižvelgiant į tai, kad Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2025 m. birželio 19 d. nuosprendžiu Z. P. subendrinta bauda jau išieškoma priverstinai (bausmę vykdo antstolės V. L. kontora), nuspręsta nebenustatyti termino šiuo nuosprendžiu subendrintos baudos savanoriškam sumokėjimui ir nesumokėtos baudos vykdymo pakartotinai nebenukreipti antstoliui. Įsiteisėjus nuosprendžiui, jo nuorašą išsiųsti baudos išieškojimą vykdančiai antstolei V. L.. Tuo atveju, jei dalis baudos jau išieškota, nuspręsta ją įskaityti į šiuo nuosprendžiu subendrintos baudos dalį.

Nuosprendžiu išspręsti kardomosios priemonės ir daiktinių įrodymų klausimai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

6. Nuteistojo gynėjas advokatas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, nusikalstamos veikos teisinės kvalifikacijos. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Pirmosios instancijos teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus, jais remdamasis, teisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir Z. P. veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Dėl Z. P. paskirtos bausmės

7. Nuteistojo Z. P. gynėjas advokatas kelia Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2025m. spalio 30 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės individualizavimo klausimą, prašydamas nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.

8. Pažymima, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis).

10. Skundžiamu nuosprendžiu Z. P. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir jam skirta bausmė laisvės atėmimu 1 metams 9 mėnesiams, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas 1 metams 2 mėnesiams, kuri, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2025 m. birželio 19 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir Z. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams ir 1383,71 Eur bauda. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – padarytas tyčinis nesunkus nusikaltimas, į Z. P. atsakomybę lengvinančią ir sunkinančias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Z. P. anksčiau teistas 19 kartų, teistumas neišnykęs (2 t., b. l. 6–29), ir jis, esant neišnykusiam ir nepanaikintam teistumui, bausmės vykdymo atidėjimo metu, padarė naują tyčinį nusikaltimą. Z. P. baustas ir administracine tvarka (2 t., b. l. 40–42), Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2025 m. birželio 19 d. nuosprendžiu pripažintas recidyvistu (2 t., b. l. 31–36), dirba (2 t., b. l. 44–45), darbdavio charakterizuojamas teigiamai (2 t., b. l. 119). Pirmosios instancijos teismas atsižvegė į tai, kad Z. P. padarė naują tyčinį nusikaltimą terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, praėjus vos dviem savaitėms po nuosprendžio, kuriuo buvo atidėtas jam paskirtos bausmės vykdymas, paskelbimo. Naują tyčinį nusikaltimą Z. P. vėl padarė neblaivus, nors teismas 2025 m. birželio 19 d. nuosprendžiu, atidėdamas paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymą, buvo įpareigojęs Z. P. nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Taigi, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nuteistasis nedaro išvadų iš savo ankstesnių teistumų, todėl jam turi būti skirta straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė. Nustatydamas bausmės dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad Z. P. prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, ši aplinkybė pagrįstai pripažinta lengvinančia nuteistojo atsakomybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be atsakomybę lengvinančios aplinkybės byloje teisingai nustatyta ir apelianto atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), taip pat kad Z. P. nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinęs visas pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti paskyrus Z. P. už jo padarytą nesunkų nusikaltimą pačią griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį. BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimas iki 3 metų. Esant nustatytai tik vienai nuteistojo atsakomybę lengvinančiai aplinkybei ir dviem atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms, įvertinus Z. P. nemažą kriminalinę praeitį, teistumų skaičių, tai, kad Z. P. praeityje ne kartą teistas už smurtinio pobūdžio nusikaltimus, taip pat įvertinus ir kitas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, daroma išvada, jog skundžiamu nuosprendžiu Z. P. už jo padarytą nesunkų nusikaltimą paskirta bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per griežta ar aiškiai neteisinga, atitinka apelianto asmenybę bei yra adekvati padarytai nusikalstamai veikai. Be to, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai Z. P. paskirtą 1 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę sumažino vienu trečdaliu ir nustatė 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

11. Minėta, kad nuteistojo Z. P. gynėjas advokatas apeliaciniu skundu prašo nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Teisėjų kolegijos vertinimu, tenkinti šį nuteistojo gynėjo advokato prašymą nėra pagrindo.

12. Pažymėtina, kad BK 75 straipsnyje nustatytas bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo nustatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, nurodyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017 ir kt.). Taip pat pažymėtina ir tai, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, sudaryti nebaudžiamumo prielaidų, formuoti nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-108-895/2016, 2K-258-222/2018, 2K-53-697/2021, 2K-107-976/2021).

13. BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 4 dalis). Nors šiuo atveju yra formalios sąlygos svarstyti BK 75 straipsnio nuostatų taikymo klausimą, tačiau, kaip minėta, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, o ne pareiga, tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, nurodyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu itin išsamiai pasisakė dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo Z. P. atžvilgiu, įvertino nuteistojo asmenybę, tai, jog nuteistasis nedaro išvadų iš ankstesnių savo teistumų, nagrinėjamu atveju nusikalstamą veiką padarė būtent bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, ir konstatavo, kad anksčiau aptartos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, jog yra pagrindas iš dalies (ar visiškai) atidėti paskirtos bausmės vykdymą dar kartą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad praeityje Z. P. ne kartą buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimo institutas, taip nuteistajam buvo suteikta galimybė pakeisti savo elgesį, tačiau suteiktomis galimybėmis ir teismų parodytu pasitikėjimu Z. P. nusprendė nepasinaudoti, todėl atidedant bausmės vykdymą teisingumas nebūtų įgyvendintas, nebūtų pasiekti nei bendrosios, nei specialios prevencijos tikslai, nei tinkamai vyktų nuteistojo resocializacija. Dėl to, kas paminėta, teisėjų kolegija sprendžia, jog net ir įvertinus nuteistojo gynėjo advokato apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kad šiuo metu nuteistasis dirba, keičia savo gyvenimo būdą, šiuo atveju nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nuteistasis nusikalstamą veiką įvykdė itin pavojingu būdu – mesdamas kirvį nukentėjusiajam į galvą ir tik laimingo atsitiktinumo dėka buvo išvengta skaudesnių pasekmių, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje vien tik baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimo nepakaks Z. P. nusikalstamo elgesio priežastims pašalinti. Priešingai, manytina, kad toks sprendimas prisidėtų prie nebaudžiamumo už padarytą nusikalstamą veiką jausmo susiformavimo. Dėl to nuteistojo gynėjo advokato prašymas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą netenkinamas. Kartu šiame kontekste pažymėtina, kad tai, jog Z. P. blogina savo teisinę padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų reikalavimų rezultatas

14. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje netaikydamas BK 75 straipsnio nuostatų ir neatidėdamas nuteistajam Z. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo Z. P. gynėjo advokato Manvydo Šivicko apeliacinį skundą atmesti.