Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėja Violeta BalčiūnienėBaudž. byla Nr. 1A-47-174/2016Teisminio proceso Nr. 1-06-3-00092-2012-6Procesinio sprendimo kategorijos:2.4.; 1.2.8.1.2.; 2.1.7.4. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nuTARTis

2016 m. kovo 31 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios L. O. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio, kuriuo T. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini), išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, nukentėjusiosios L. O. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Du CD diskus po nuosprendžio įsiteisėjimo nuspręsta palikti saugoti baudžiamojoje byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. Ž. buvo kaltinama pagal BK 154 straipsnio 2 dalį tuo, kad apšmeižė žmogų per visuomenės informavimo priemonę, o būtent: T. Ž. 2012 m. rugpjūčio 26 d. iš savos dukros D. puslapio socialiniame tinklalapyje youtube.com viešai paskelbė vaizdo įrašą, kurio pavadinimas yra „(2012-08-26 T. Ž. kreipimasis į Lietuvos visuomenę dėl E. O. „išniekintų kapų“)“. Šiame vaizdo įraše T. Ž. viešai šmeižė L. O., pasakydama frazę: „Taip pat noriu viešai pareikšti, neatstiktinai O. motina L. O. visur slepia savo praeitį. Nurodyta moteris yra buvusi KGB pulkininkė. Ta infomacija jai tapo žinoma visiškai neseniai, todėl neabejoju, kad nurodyta moteris tiesiog naudoja savo patirtį iš buvusių KGB-istų laikų.“

Teismo argumentas, jog šioje byloje nėra jokių duomenų, kad T. Ž. būtų kėlusi vaizdo įrašą į socialinį tinklalapį www.youtube.com, apeliantės L. O. teigimu, turi būti atmestas kaip neteisėtas, nemotyvuotas ir nepagrįstas, kadangi ji prie savo 2012 m. rugpjūčio 31 d. privataus kaltinimo skundo dėl T. Ž. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 154 straipsnio 2 dalį buvo pridėjusi ne tik atspausdintas iš socialinio tinklalapio www.youtube.com dvi kopijas puslapių, iš kurių matyti vaizdo įrašo pavadinimas – „2012-08-26 T. Ž. kreipimasis į Lietuvos visuomenė dėl E. O. „išniekintu kapų“ (kalba netaisyta), kiek žmonių per 4 dienas peržiūrėjo nurodytą vaizdo įrašą, vartotojo prisijungimo vardas, registracijos vardas, su kurio buvo įdėtas vaizdo įrašas, vaizdo įrašo paskelbimo data, bet ir dviejų DVD diskų kopijas su analogišku vaizdo įrašu, kuriame ji viešai šmeižia ją, L. O., nuo 9.37 val. iki 10.20 val. vaizdo ir garso įrašo, teigdama, kad neva ji dirbo KGB sistemoje ir kad buvo KGB pulkininkė, įrašas buvo viešai paskelbtas socialiniame tinklalapyje www.youtube.com ir tiesiogiai susijęs su T. Ž. pareikštu kaltinimu, tačiau 2015 m. spalio 5 d. teisiamojo posėdžio metu ji sužinojo, kad šie įrašai dingo iš bylos ir byloje liko du DVD diskai su analogišku vaizdo įrašu, socialiniame tinklalapyje www.youtube.com pavadintu „T. Ž. pokalbis 2012-08-26 su prodiuseriu S. B.“, kuris nesusijęs su T. Ž. pareikštu kaltinimu, o buvo pateiktas teismui kaip papildomas įrodymas, jog T. Ž. moka naudotis socialiniu tinklalapiu www.youtube.com, bei pridėtas prie šios bei kitos privataus kaltinimo tvarka nagrinėjamos baudžiamosios bylos Nr. PK-173-659/2014. Todėl 2015 m. lapkričio 4 d. ji pakartotinai pateikė Klaipėdos miesto apylinkės teismui vieną DVD diską su vaizdo ir garso įrašu, kuris tiesiogiai susijęs su T. Ž. pareikštu kaltinimu, t. y. tą patį T. Ž. monologą, kuriame ji viešai apšmeižė ją ir dėl kurio 2012 m. rugpjūčio 31 d. ji pateikė Klaipėdos miesto apylinkės teismui skundą dėl T. Ž. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 154 straipsnio 2 dalį, tačiau 2015 m. lapkričio 6 d. teisiamojo posėdžio metu teisėja V. Balčiūnienė kategoriškai atsisakė jį peržiūrėti bei pakartotinai pridėti jį prie šios bylos.

Teismo argumentas, kad vaizdo įrašas turi būti patvirtintas įstatymų nustatyta tvarka, apeliantės teigimu, turi būti atmestas kaip nepagrįstas, kadangi 2015 m. spalio 5 d. teisiamojo posėdžio metu teisėja V. Balčiūnienė peržiūrėjo du DVD diskus su analogiškais vaizdo įrašais socialiniame tinklalapyje www.youtube.com pavadinimu „T. Ž. pokalbis 2012-08-26 su prodiuseriu S. B.“ (jie 2014 m. sausio 15 d. ir 2015 m. sausio 28 d. buvo pateikti teismui kaip papildomi įrodymai skirtingose tarpusavyje susijusiose baudžiamosiose bylose, kurias privataus kaltinimo tvarka nagrinėjo ta pati teisėja, tačiau tie įrašai nesusiję su pareikštu T. Ž. šioje byloje pareikštu kaltinimu), neatsižvelgiant į tai, kad pateikti DVD diskai nebuvo niekur patvirtinti, ir ši aplinkybė nesutrukdė teisėjai V. Balčiūnienei 2015 m. spalio 5 d. teisiamojo posėdžio metu šiuos įrašus peržiūrėti bei perklausyti. Teisinėje valstybėje dvigubi standartai negali būti taikomi baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, todėl teisėjos V. Balčiūnienės argumentas, dėl kurio ji atsisakė 2015 m. lapkričio 6 d. teisiamojo posėdžio metu peržiūrėti ir perklausyti 2015 m. lapkričio 4 d. pakartotinai pateiktą Klaipėdos miesto apylinkės teismui DVD diską su vaizdo ir garso įrašu, kuris tiesiogiai susijęs su T. Ž. pareikštu kaltinimu, turi būti atmestas kaip visiškai neteisėtas, nemotyvuotas, nepagrįstas ir prie kurio buvo neteisėtai pritaikyti dvigubi standartai.

Teismo argumentas, kad minėto vaizdo įrašo socialiniame tinklalapyje www.youtube.com nėra, apeliantės teigimu, taip pat turi būti atmestas kaip neteisėtas, nemotyvuotas ir nepagrįstas, kadangi byla buvo pradėta nagrinėti teisme 2012 metais, kai T. Ž. buvo gavusi jos, L. O., 2012 m. rugpjūčio 31 d. skundo kopiją bei susipažino su šio skundo turiniu, tada ji, L. O., po kurio laiko pastebėjo, kad minėtas vaizdo įrašas, kuriame T. Ž. šmeižia ją, dingo iš socialinio tinklalapio www.youtube.com, t. y. buvo pašalintas (ištrintas) pačios T. Ž..

Atsižvelgiant į išvardytas aplinkybes, skundžiamas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nuosprendis, kuriuo kaltinamoji T. Ž., apeliantės L. O. teigimu, buvo neteisėtai išteisinta, turi būti panaikintas ir byla grąžinta pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti, įpareigojant Klaipėdos miesto apylinkės teismą tinkamai ir iš naujo išnagrinėti bylą, t. y. apklausti teisme kaip liudytoją J. O. ir peržiūrėti bei perklausyti teisme teisiamojo posėdžio metu vaizdo įrašą, kuris tiesiogiai susijęs su T. Ž. pareikštu kaltinimu.

Atsikirtimais į apeliacinį skundą išteisintoji T. Ž. prašo atmesti privačios kaltintojos L. O. apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, nemotyvuotą, neteisingą bei melagingą ir palikti galioti skundžiamą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nuosprendį bei priteisti iš L. O. jos naudai visas bylinėjimosi išlaidas, kartu priteisiant 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Privati kaltintoja ir nukentėjusioji L. O. ir jos atstovas advokatas J. Koreckij prašo privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios L. O. apeliacinį skundą tenkinti.

Išteisintoji T. Ž. ir jos gynėjas advokatas V. Janušauskas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

T. Ž. pagal BK 154 straipsnio 2 dalį išteisinta pagrįstai, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nors privati kaltintoja ir nukentėjusioji L. O. apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo, įvertinus byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetą, padaryta išvada, kad T. Ž. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai T. Ž. išteisino pagal BK 154 straipsnio 2 dalį, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti; žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarime pažymėjo, kad laisvė turėti įsitikinimus apskritai negali būti ribojama, o laisvę reikšti įsitikinimus galima riboti įstatymo nustatyta tvarka tada, kai yra būtina apsaugoti Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nurodytas vertybes – žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą. Tačiau saviraiškos laisvė nėra absoliuti; naudojimasis ja yra susijęs ir su pareigomis bei atsakomybe, todėl tam tikrais atvejais saviraiškos laisvė gali būti ribojama pagal įstatymą, jeigu tai būtina siekiant apsaugoti kitas demokratinėje visuomenėje ginamas vertybes, be kita ko, siekiant užkirsti kelią nusikaltimams, apsaugoti kitų asmenų garbę ir teises. Griežčiausia saviraiškos laisvės apribojimo forma – baudžiamoji atsakomybė už netinkamą jos įgyvendinimą, be kita ko, ir nusikalstamą veiką asmens garbei ir orumui – šmeižimą (BK 154 straipsnis).

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, o pagal to paties straipsnio 2 dalį atsako tas, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Šmeižimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas. Teismų praktikoje aiškinama, kad garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas, orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Taigi šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, kartu pažeidžiant jo orumą.

Pagal objektyviuosius požymius šmeižimu (BK 154 straipsnis) laikomas tikrovės neatitinkančios informacijos apie žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai visuomenės akyse žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. Baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, paskleidusiam informaciją. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, tai yra faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes konstatavimą. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Atskleidžiant šmeižimo sąvokos turinį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją.

Teisėjų kolegijos nuomone, teismas atskleidė BK 154 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo esmę, šio nusikaltimo sudėties požymius, ištyrė ir nuosprendyje aptarė byloje surinktus duomenis, sugretino juos su BK 154 straipsnio 2 dalies dispozicija, tinkamai juos įvertino ir padarė teisingą bei motyvuotą išvadą, kad T. Ž. veikoje nėra nusikalstamos veikos požymių. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su skundžiamame nuosprendyje pateiktu situacijos vertinimu, tuo pagrindu padaryta išvada dėl būtinųjų minėto nusikaltimo sudėties požymių nebuvimo T. Ž. veikoje ir šios išvados motyvacija.

Privati kaltintoja ir nukentėjusioji L. O. apeliaciniame skunde išdėstė subjektyvų, bylos duomenimis nepagrįstą aplinkybių suvokimą, teigė, kad išteisintosios veikoje yra BK 154 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, kad T. Ž. 2012 m. rugpjūčio 26 d. per visuomenės informavimo priemonę, t. y. iš savos dukros D. puslapio socialiniame tinklalapyje youtube.com, įdėjo vaizdo įrašą, kurio pavadinimas yra „(2012-08-26 T. Ž. kreipimasis į Lietuvos visuomenę dėl E. O. „išniekintų kapų“)“, jame pasakydama frazę „Taip pat noriu viešai pareikšti, neatstiktinai O. motina L. O. visur slepia savo praeitį. Nurodyta moteris yra buvusi KGB pulkininkė. Ta infomacija jai tapo žinoma visiškai neseniai, todėl neabejoju, kad nurodyta moteris tiesiog naudoja savo patirtį iš buvusių KGB-istų laikų.“, tyčia viešai ją apšmeižė, tačiau nenurodė konkrečių teismo padarytų klaidų ar pažeidimų vertinant bylos duomenis, turėjusių įtakos, apeliantės nuomone, neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimui.

Kaip matyti iš bylos duomenų, L. O. kaltina T. Ž. internetiniame tinklalapyje „Youtube“ įdėjus tikrovės neatitinkančią informaciją, kad neva ji, L. O., buvo KGB pulkininkė, tačiau tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Kaltinamoji T. Ž. nuosekliai teigė, kad jokios informacijos į internetinį tinklapį „Youtube“ nekėlė, nurodė, kad net nemoka naudotis šiuo internetiniu tinklalapiu. Tokia kaltinamosios versija byloje surinktais įrodymais nėra paneigta. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kad T. Ž. būtų įdėjusi vaizdo įrašą į internetinį tinklalapį „Youtube“. Šio vaizdo įrašo nėra ir pačiame internetiniame tinklalapyje „Youtube“. Nors L. O. bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu pateikė teismui du vaizdo įrašus, tačiau peržiūrėjęs juos teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad abiejuose kompaktiniuose diskuose yra du analogiški vaizdo įrašai, kurie nesusiję su T. Ž. pareikštu kaltinimu, o teismui įpareigojus L. O. pateikti kompaktinį diską su kaltinimo turiniu susijusią vaizdo medžiagą ir šis turėtų būti patvirtintas įstatymų nustatyta tvarka, L. O. pateikė diską, tačiau neaišku, iš kur jis darytas, kada darytas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė jį pridėti prie bylos ir peržiūrėti.

Kita vertus, iš išteisintosios T. Ž. parodymų matyti, jog, pasak jos, tiek pati L. O., tiek jos sūnus J. O. jai minėjo, kad nukentėjusioji L. O. dirbo KGB ir ji, T. Ž., buvo įsitikinusi, kad DOSAF organizacija, kurioje, kaip nurodė L. O., ji dirbo, buvo KGB padalinys. Tas pačias aplinkybes patvirtino ir kaip liudytoja bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu apklausta I. Ž.. Atsižvelgdamas į tai, kartu į tai, kad tarp šalių O. ir T. Ž. jau kuris laikas santykiai yra konfliktiški (dėl šalių viena kitai išsakytų žodžių, veiksmų buvo pradėtas ne vienas ikiteisminis tyrimas, vyko teisminiai procesai privataus kaltinimo tvarka), teismas pagrįstai konstatavo, kad T. Ž. išsakyti žodžiai apie nukentėjusiosios L. O. praeitį yra jos nuomonė, susidariusi tuo metu, kai ji dar bendravo su L. O. sūnumi J. O., kaip sužadėtiniu, kuris jai buvo sakęs apie mamos darbą KGB. Akivaizdu, kad T. Ž., gavusi tokio pobūdžio informaciją ne tik iš savo buvusio sužadėtinio J. O., bet ir, kaip ji teigė, iš pačios L. O., neturėjo pagrindo ja netikėti ir, kaip pati nurodė, jos teisumu buvo įsitikinusi, todėl turėjo pakankamą faktinį pagrindą susidaryti nuomonę ir reikšti savo subjektyvų jai žinomų aplinkybių vertinimą, taigi tikslo ir tyčios apšmeižti kitą asmenį ji neturėjo. Tuo tarpu, kaip minėta, BK 154 straipsnyje numatyta nusikalstama veika turi būti padaryta tiesiogine tyčia, kuri pasireiškia asmens suvokimu, jog jis reiškia ne savo nuomonę, o informaciją, kurią galima objektyviai patikrinti, suvokia, jog tokia informacija, kokiu turiniu asmuo ją reiškia, patikrinus nepasitvirtintų, t. y. ji yra melaginga ir neatitinkanti tikrovės ir pažemintų asmens garbę bei orumą ir galėtų pakirsti pasitikėjimą šiuo asmeniu, ir netgi tai suvokdamas jis vis tiek tokią informaciją paskleidžia, tačiau tokios aplinkybės nagrinėjamoje byloje nenustatytos.

Kolegija, įvertinusi bylos duomenis, nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad T. Ž. tikslo apšmeižti L. O. neturėjo. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra išdėstytos išvados dėl to, kad T. Ž. veiksmuose nenustatyta tiesioginė tyčia skleisti informaciją, kuri žemintų L. O. garbę ir orumą. Taigi T. Ž. veikoje nesant būtinųjų inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymių, nagrinėjamu atveju subjektyviosios pusės elemento – tyčinės kaltės, negalima ir jos baudžiamoji atsakomybė.

Esant šioms aplinkybėms apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje padarė teisingą ir faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą, jog T. Ž. veikoje nėra BK 154 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, kurių pagrindu darytina neabejotina išvada, jog išteisintoji T. Ž. neatliko jokių baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veiksmų. Todėl nėra teisinio pagrindo nukentėjusiosios L. O. apeliacinio skundo argumentais naikinti išteisinamojo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio ir, kaip to prašo apeliantė, grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apylinkės teisme.

Dėl išteisintosios T. Ž. prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas

Išteisintoji T. Ž. pateikė atsikirtimus į privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios L. O. apeliacinį skundą ir prašė priteisti jos naudai visas bylinėjimosi išlaidas, kartu priteisiant 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Toks T. Ž. prašymas netenkintinas, nes ji nepateikė teismui duomenų apie jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, be to, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, apeliacinės instancijos teisme T. Ž. buvo teikiama antrinė teisinė pagalba – jos interesams atstovavo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos advokatas Vaclovas Janušauskas.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

Byloje pateiktas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymas priteisti iš kaltinamosios T. Ž. valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kurias sudaro 40,53 Eur advokato užmokestis (t. 3, b. l. 151). BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas palieka galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo T. Ž. išteisinta, todėl atsižvelgiant į tai, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos turėtos išlaidos gali būti priteistos tik iš nuteisto asmens bei įvertinus tai, jog pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš išteisintosios T. Ž. nepriteistinos.

Byloje taip pat pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus pažyma, iš kurios matyti, kad teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą L. O. valstybė patyrė 150,54 Eur išlaidų (t. 3, b l. 128). BPK 105 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad tuo atveju, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Taigi įstatymas leidžia tam tikrą atsakomybę už proceso eigą ir/ar rezultatus pritaikyti nukentėjusiajam, iš jo gali būti priteisiamos visos ar dalis proceso išlaidų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju priteisti iš privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios L. O. valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kurias sudaro 150,54 Eur advokato užmokestis, atsižvelgiant į tai, kad pačiai nukentėjusiajai buvo teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, nebūtų teisingas, juolab, kad toks prašymas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus pažymoje nėra suformuluotas, todėl pateikta pažyma vertinama kaip informacinio pobūdžio ir jokiu būdu neįpareigoja teismą šias išlaidas priteisti iš asmens, kuriam tokios išlaidos buvo teikiamos, šiuo atveju – iš privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios L. O., juolab, kad, kaip minėta, pagal BPK 105 straipsnio 6 dalį teismas nėra imperatyviai įpareigotas ir yra išimtinai teismo prerogatyva nuspręsti dėl proceso išlaidų priteisimo iš asmens, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios L. O. apeliacinį skundą atmesti.