- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-04-21
- Bylos Nr.
- I2-3404-342/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00099-2022-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Aušrelė Mažrimienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- S. S.
- Atsakovas
- Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. S. skundą atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos sprendimo ir VGTPT sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja S. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2022-01-26 sprendimą Nr. 21R2-19(AG2-190/15-2021 ir atsakovės Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir atsakovė, Tarnyba) 2021-12-16 sprendimą Nr. (8.3Mr)TP-21-NT-1563-12329.
Pareiškėja nurodo, jog 2021-11-30 prašymu prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinio nusižengimo byloje, tačiau Tarnyba 2021-12-16 sprendimu atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą. Pažymi, jog sprendimas nemotyvuotas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir jos suformuotai praktikai. Paaiškina, kad pateikė skundą Komisijos Klaipėdos apygardos skyriui dėl minėto Tarnybos sprendimo panaikinimo. Pažymi, kad Komisija skundą atmetė. Mano, kad Komisijos sprendimas neteisingas, pažeista teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, sprendimas nemotyvuotas. Mano, jog jai užkertama teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą.
Atsiliepimas
Atsakovė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu su skundu nesutinka ir prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Komisijos sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovė nurodo, jog priimdama sprendimą, vadovavosi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, kuris aiškiai ir nedviprasmiškai nustato, jog antrinė teisinė pagalba neteikiam, jeigu pareiškėjas iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų už anksčiau suteiktą pagalbą kitoje byloje. Pareiškėja nebuvo sumokėjusi antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurios priteistos teismo sprendimais, o Įstatyme nėra numatyta jokių išimčių. Ginčų komisija, išnagrinėjus visas aplinkybes bei vadovaudamasi teisės aktais priėmė teisingą sprendimą, todėl jį naikinti nėra teisinio pagrindo. Mano, jog pareiškėjos skundo reikalavimai yra nepagrįsti, todėl skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl atsakovės Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2021-12-16 sprendimo Nr. (8.3Mr)TP-21-NT-1563-12329 ir Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus 2022-01-26 sprendimą Nr. 21R2-19(AG2-190/15-2021, kuriuo pareiškėjos S. S. skundas dėl minėto Tarnybos 2021-12-16 sprendimo panaikinimo atmestas kaip nepagrįstas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Nagrinėjamu atveju, tikrinant ginčijamų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, iš esmės svarbu įvertinti, ar Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovės 2021-12-16 sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Iš 2021-11-29 prašymo „Suteikti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą” nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į atsakovę, prašydama suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinio nusižengimo byloje. Prašymo grafoje „Prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą esmės išdėstymas” pareiškėja nurodė, jog neturi kompetencijos bei lėšų atsovauti save bylos nagrinėjime. Kartu su prašymu pareiškėja pateikė Metinę pajamų ir turto deklaraciją antrinei teisinei pagalbai gauti, administracinio nusižengimo protokolą, pranešimo kopiją.
Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2021-12-01 raštas „Dėl informacijos pateikimo” patvirtina, kad pareiškėjai buvo nurodyta, jog kartu su prašymu nėra pateikta jokių jame išdėstytų reikalavimą pagrindžiančių dokumentų, prašyta pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad yra apmokėtos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos.
Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2021-12-16 sprendimu nustatyta, kad: 1) pareiškėja prašo suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinio nusižengimo byloje ROIK:21149709897; 2) 2021-12-01 raštu buvo kreiptasi į pareiškėją per 5 darbo dienas nuo rašto gavimo dienos pateiktų įrodymus, kad pareiškėja yra sumokėjusi valstybės patirtas išlaidas už antrinės teisinės pagalbos teikimą; 3) 2021-12-02 gautas pareiškėjos pranešimas, kuriame nurodyta, jog skola dengiama per antstolius; 4) 2021-12-08 Tarnyboje gauta antstolio pateikta informacija, jog valstybės patirtų teisinės pagalbos išlaidų vykdymas iš pareiškėjos tęsiamas, skolos likutis 856,67 Eur; 5) antrinė teisinė pagalba neteiktina. Ginčijamu Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2021-12-16 sprendimu nuspręsta atsisakyti teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą. Atsisakydama suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą, atsakovė vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau - ir Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, 18 straipsnio 2, 4 punktais.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, nustato Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas. Įstatymo 11 – 12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuomet antrinė teisinė pagalba nėra teikiama. Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas numato, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu asmeniui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Įstatymo 18 straipsnyje reglamentuota antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarka.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, įstatymas numato tam tikrus apribojimus (žr., pvz., LVAT 2015-06-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2195-575/2015 ir kt.). Tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik Tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga įgyvendinant šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus (žr., pvz.,, LVAT 2010-09-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2017-10-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4273-624/2017 ir kt.).
Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte įtvirtinta nuostata, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Aiškinant minėtą įstatymo nuostatą, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2016-02-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016 konstatavo, kad ši teisės norma aiškiai apibrėžia antrinės teisinės pagalbos teikimo apribojimo pagrindą, kuris gali būti taikomas esant dviem sąlygoms: pirma, pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje ir, antra, iki nurodyto termino jis neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Šio pagrindo taikymas nėra siejamas tik su Įstatymo 19 straipsnio nuostatomis. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas gali būti taikomas nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu remiantis asmeniui kitoje byloje buvo nustatytos apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidos arba jų dalis, kurių asmuo neapmokėjo.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovė atsisakymą suteikti antrinę teisinę pagalbą grindžia įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015-06-10 sprendimu administracinėje byloje eI-880-243/2015. Pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015-06-10 sprendimu iš pareiškėjos priteisė 983,94 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą pagal Tarnybos 2010-01-20 sprendimą, 2012-01-31 sprendimą. LVAT 2015-08-19 nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-1110-556/2015 Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą. Prejudicinę galią turintys teismo sprendimai priimti vadovaujantis Įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvia nuostata, jog jeigu antrinės teisinės pagalbos teikimas buvo nutrauktas dėl šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1, 2, 5 ir 9 punktuose nurodytų priežasčių, šios teisinės pagalbos išlaidos įstatymų nustatyta tvarka išieškomos iš asmens, kuriam ji buvo teikiama. Antstolės 2021-12-08 raštas „Dėl informacijos pateikimo” patvirtina, kad neišieškota skola iš pareiškėjos 856,67 Eur. Ginčijamu sprendimu atsisakyta pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą iš esmės dėl to, nes konstatuota, jog pareiškėja yra neapmokėjusi nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų kitoje byloje. Administracinėje byloje iš esmės nėra ginčo, kad pareiškėja turi įsiskolinimą Tarnybai (Lietuvos valstybei) už jam anksčiau teiktą antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjos mokėtinos sumos už jai anksčiau teiktą antrinę teisinę pagalbą yra pripažintos teismų sprendimais ir jos nesudaro ginčo dalyko nagrinėjamoje byloje. Teismas vertina, kad pareiškėja nėra sumokėjusi 856,67 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir šiuo metu yra vykdomas šios skolos išieškojimas, todėl jai ginčijamu sprendimu pagrįstai nesuteikta antrinė teisinė pagalba.
Pažymėtina ir tai, kad teisinis reguliavimas ir teisminė praktika kito po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2018-10-11 nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai” Nr. KT20-N11/2018, kuriuo pripažino, kad Įstatymo (2013-05-09 redakcija; Žin., 2013, Nr. 54-2675) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies, tais atvejais, kai asmeniui tokia pagalba yra itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių ir ją užtikrinti baudžiamojoje byloje būtina teisingumo interesais, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Nors nurodytoje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai tyrė tiek, kiek pagal jį antrinė teisinė pagalba neteikiama baudžiamojoje byloje, tuo tarpu nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjai kitokio pobūdžio byloje, minėtame Konstitucinio Teismo nutarime pateikti išaiškinimai dėl byloje taikytino teisinio reguliavimo aktualūs ir šioje administracinėje byloje. Lietuvos Respublikos Seimas 2018-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo Nr. VIII-1591 2, 11, 12, 13, 14, 15, 18, 19, 21, 22, 23, 24, 29, 30, 31, 32, 34 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymą (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), kuriuo inter alia (be kita ko) pakeitė Įstatymo (2013-05-09 redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 11 straipsnio 10 dalį ir papildė jį 11 dalimi, jas išdėstant taip:
Žemesnės instancijos teismas
1.1. „10. Tarnyba turi teisę išimtiniais atvejais, atsižvelgdama į šio straipsnio 11 dalyje nurodytą pareiškėjo prašymą ir įvertinusi konkretaus pareiškėjo individualią situaciją, suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama to, kad yra šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 punktuose nustatyti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai.”.
1.2. „11. Kai tarnyba, vadovaudamasi šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 punktais, priima sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, pareiškėjas turi teisę kreiptis į tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo ir pateikti šį prašymą pagrindžiančius dokumentus ir (ar) informaciją. Individuali pareiškėjo situacija vertinama atsižvelgiant į gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui. Šiuo atveju tarnyba sprendimą priima teisingumo ministro nustatyta tvarka”.
Pagal Įstatymo 11 straipsnio 10 ir 11 dalyse (2018-06-30 įstatymo Nr. XIII-1437 redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, Tarnybai atsisakius suteikti antrinę teisinę pagalbą (inter alia (be kita ko) vadovaujantis šio straipsnio 7 dalies 11 punktu), pareiškėjas gali kreiptis į Tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo, o Tarnyba, įvertinusi jo individualią situaciją, išimtiniais atvejais turi teisę suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama to, kad pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje ir jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies, t. y. netaikydama Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto (2013-05-09 įstatymo Nr. XII-270 redakcija). Pažymėtina ir tai, kad LVAT, aiškindamas minėtą Įstatymo nuostatą, yra nurodęs, kad Įstatymo 11 straipsnio 11 dalies nuostatos formuluotė aiškintina taip, kad Tarnyba Įstatyme nustatytais pagrindais atsisakius suteikti antrinę teisinę pagalbą asmeniui, šis asmuo įgyja teisę kreiptis į ją dar kartą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo ir pateikti šį prašymą pagrindžiančius dokumentus ir (ar) informaciją, t. y. nurodyta teisės norma reikalauja asmens aktyvių veiksmų įrodant aplinkybės, kurios, jo manymu, turėtų pagrįsti jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą (pvz. sunki finansinė padėtis, kitų šeimos narių išlaikymas ir pan.). Vadovaujantis šia teisės nuostata Tarnybai nėra suteikti įgaliojimai savo iniciatyva vertinti asmens individualių aplinkybių, jo finansinės padėties (žr., pvz., LVAT 2019-07-10 nutartį administracinėje byloje Nr. A-4638-438/2019 ir kt.). Sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priėmimo tvarką, kai pareiškėjas kreipiasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo, nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010-05-28 įsakymu Nr. 1R-121 patvirtintas Sprendimų priėmimo, įvertinus individualią pareiškėjo situaciją, tvarkos aprašas (2019-01-07 įsakymo Nr. 1R-16 redakcija, įsigaliojusi 2019-01-08). Pareiškėja neteikė motyvuoto prašymo, pagrįsto įrodymais, kad Tarnyba įvertintų individualią pareiškėjos situaciją, todėl tarnyba tokios pareiškėjos situacijos ir nevertino.
Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta bei nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog pareiškėjai įstatymo nustatyta tvarka negalėjo būti teikiama antrinė teisinė pagalba, todėl Tarnyba priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą neteikti pareiškėjai antrinės teisinės pagalbos. Teismas tikrindamas ginčijamo sprendimo teisėtumą jo priėmimo metu, neturi pagrindo konstatuoti, kad ginčijamas Tarnybos Klaipėdos skyriaus sprendimas, kuriuo pareiškėjai atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytus individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus, todėl nėra pagrindo jo panaikinti skunde nurodytais motyvais.
Dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su Tarnybos, Komisijos šališkumu, subjektyvumo, diskriminavimo, teismo vertinimu, nušalinimas galėtų būti laikomas pagrįstu tik tuomet, kai egzistuoja aplinkybės, kurios leidžia pagrįstai abejoti tam tikrą sprendimą priėmusio subjekto nešališkumu ar suinteresuotumu, todėl visais atvejais abejonės dėl sprendimą priėmusio subjekto nešališkumo ar suinteresuotumo turi būti pagrįstos konkrečiais faktiniais duomenimis, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis. Kaip matyti iš skundo turinio, teiginius dėl Komisijos, Tarnybos šališkumo pareiškėja iš esmės grindžia abejonėmis dėl atliktų procesinių veiksmų, anksčiau priimtų sprendimų, jokių kitų pagrindų, kurie objektyviai patvirtintų ginčijamus sprendimus priėmusių subjektų šališkumą, nenurodyta. Pažymėtina, kad vien aplinkybė, jog asmuo nesutinka su tam tikrais priimtais sprendimais, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad juos priėmę subjektai buvo šališki. Pažymėtina, jog pareiškėja su skundu aplinkybių dėl Tarnybos, Komisijos šališkumu, subjektyvumo, diskriminavimo pagrindžiančių įrodymų neteikia. Byloje nėra surinkta aplinkybių, kurios duotų pagrįstą pagrindą išvadai, jog konkretūs sprendimus priėmę subjektai yra suinteresuoti arba kad egzistuoja aplinkybės, draudžiančios jiems priimti atitinkamus sprendimus. Tokių aplinkybių iš esmės nenurodo ir pareiškėja. Konstatuotina, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl Tarnybos, Komisijos šališkumo, subjektyvumo, diskriminavimo.
Apibendrinus anksčiau išdėstytą, teismas Komisijos sprendimui iš esmės pritaria ir akcentuoja, kad nebuvo pagrindo kitokiai išvadai, nei padaryta Komisijos sprendime. Pažymėtina, kad skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų Komisijos ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, atsakovė naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinusi Komisija, iš esmės nenurodė. Komisijos sprendimas yra atitinkantis šiuos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų reikalavimus, o tuo pačiu pagrįstas bei teisingas. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus sprendimo neteisėtumo pagrindų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnis), todėl tenkinti pareiškėjos skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos S. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.