- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-09-25
- Bylos Nr.
- 1A-520-209/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-68-3-00179-2016-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Liudvinavičienė, Vladislavas Lenčikas, Stasys Lemežis
- Nukentėjusysis
- R. S.
- Advokatai
- Vaidotė Radvilavičienė
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Lemežio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vladislavo Lenčiko, Virginijos Liudvinavičienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo bylą pagal privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 14 d. nuosprendžio, kuriuo J. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 2 dalį išteisinta, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
Nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos R. S. prašymas priteisti turtinę ir neturtinę žalą paliktas nenagrinėtu.
Iš nukentėjusiosios bei privačios kaltintojos R. S. valstybės naudai priteistos 150,54 Eur dydžio išlaidos, patirtos kaltinamosios gynėjos advokatės Vaidotės Radvilavičienės pagalbai apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. R. buvo kaltinama tuo, kad ji per visuomenės informavimo priemonę paskleidė šmeižiančią ir tikrovės neatitinkančią informaciją, pažeminusią R. S. bei pakirtusią pasitikėjimą ja, o būtent:
J. R. 2016 m. vasario 10 d., nuo 15.20 val. iki 16.20 val., (duomenys neskelbtini) namo koridoriaus 5 aukšte, duodama interviu, kuris buvo parodytas 2016 m. vasario 17 d. TV3 laidoje „(duomenys neskelbtini)“ (Sezonas 6, Serija 32), viešai žodžiu užgauliai pažemino R. S., apie ją išsakydama necenzūrinius žodžius. J. R. elgesys ir sakomi žodžiai buvo rodomi per televiziją ir kitas internetinio transliavimo priemones.
J. R. taip pat buvo kaltinama tuo, kad per visuomenės informavimo priemonę paskleidė šmeižiančią ir tikrovės neatitinkančią informaciją, pažeminusią R. S. bei pakirtusią pasitikėjimą ja, o būtent:
J. R. 2016 m. balandžio 4 d., nuo 12.00 val. iki 13.00 val., (duomenys neskelbtini), duodama interviu, kuris buvo parodytas 2016 m. balandžio 18 d. TV3 laidoje „(duomenys neskelbtini)“ (Sezonas 6, Serija 73), viešai žodžiu užgauliai pažemino R. S. apie ją išsakydama necenzūrinius žodžius. J. R. elgesys ir sakomi žodžiai buvo rodomi per televiziją ir kitas internetinio transliavimo priemones.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu privati kaltintoja ir nukentėjusioji R. S. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 14 d. išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir tenkinti nukentėjusiosios 2016 m. rugsėjo 9 d. privataus kaltinimo skundą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad išteisinamasis nuosprendis nepagrįstas, kadangi teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas ir neatskleidė bylos esmės dėl šmeižimo per visuomenės informavimo priemones. Teigia, kad J. R. per visuomenės informavimo priemonę paskleidė šmeižiančią ir tikrovės neatitinkančią informaciją, pažeminusią kitą asmenį bei galinčią pakirsti pasitikėjimą juo, t. y. ji, duodama interviu, kurie buvo parodyti TV3 laidoje „(duomenys neskelbtini)“, viešai žodžiu užgauliai pažemino R. S., apie ją išsakydama eilę necenzūrinių žodžių. J. R. elgesys ir sakomi žodžiai buvo rodomi per televiziją ir kitas internetinio transliavimo priemones. Šiuo metu cenzūruoti vaizdo įrašai yra patalpinti interneto tinklapyje. Be to, bylos nagrinėjimo metu J. R. neneigė, kad tokie žodžiai laidų filmavimo metu buvo pasakyti, tačiau anot išteisintosios, šiuos žodžius pasakyti išprovokavo pati R. S..
Žemesnės instancijos teismas
Teismui ši situacija pasirodė, kaip dviejų moterų buitinis konfliktas, kuris susijęs su asmeninių santykių aiškinimusi. Todėl apeliantė mano, kad Lietuvos teisinė sistema sudaryta taip, jog moteris per visuomenės informavimo priemonę gali būti išvadinta necenzūriniais žodžiais ir už tai šiuos žodžius išsakęs asmuo gali jaustis saugus, kadangi jam jokia atsakomybė netaikoma.
Apeliantė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą nesilaikė įvykių nuoseklumo ir netinkamai atskleidė nagrinėjamos bylos esmę. Teismas įžvelgė R. S. provokacinius veiksmus J. R. atžvilgiu, kai 2016 m. vasario 10 d. (duomenys neskelbtini) namo koridoriuje duodama interviu J. R. viešai žodžiu užgauliai pažemino R. S., apie ją išsakydama eilę necenzūrinių žodžių. Šioje dalyje, teismo nuomone, buvo kalta pati nukentėjusioji, kadangi be išteisintosios žinios pasikvietė filmavimo grupę tam, jog būtų nufilmuota J. R. buitis. Teismo nuomone, tokiais savo veiksmais moteris „užgavo“ išteisintosios jausmus. Tuo tarpu R. S. 2016 m. vasario 10 d. išteisintajai nuvežė jos vaikams skirtus pinigus, todėl toks jos nuvykimas negali būti vertinamas kaip tyčinis veiksmas skirtas kurstyti konfliktą. Be to, nukentėjusioji tikėjosi padėti J. R. vaikams, kadangi jiems buvo reikalingas maistas ir kiti būtini daiktai, nes išteisintosios finansinė ir buitinė padėtis buvo labai sunki. Jeigu J. R. būtų pasakiusi, kad nesutinka būtų filmuojama, taip pat jeigu sutikus filmuoti jos buitį būtų paaiškinusi, jog nelengva gyventi ir bet kokia žmonių pagalba jai reikalinga, jokio konflikto nebūtų įvykę.
Taip pat apeliantė nesupranta, kodėl teismas nuosprendyje konstatavo, kad ir 2016 m. balandžio 4 d. filmavimo metu, kai J. R. nukentėjusiąją viešai vėl išvadino necenzūriniais žodžiais, kalta pati nukentėjusioji. Šiuo atveju laidos „(duomenys neskelbtini)“ filmavime J. R. dalyvavo savo iniciatyva ir savo pasirinkimu. Be to, į šį filmavimą išteisintąją kvietė ne R. S., o laidos rengėjai. Tuo tarpu J. R. jausdama, kad dar ne viską anksčiau išsakė R. S., sąmoningai ir iš anksto suplanavusi ją išvadino necenzūriniais žodžiais. Todėl teismo išvados, jog J. R. nukentėjusiąją žemino dėl to, kad ši ją provokavo, neatitinka tikrovės.
Nukentėjusioji nurodo, kad ji laidų filmavimo metu su J. R. elgėsi mandagiai, santūriai ir kantriai. Net „(duomenys neskelbtini)“ laidos vedėja J. R. pasakė, jog ši visą laiką šmeižia R. S., o ši apie J. R. nepasakė nei vieno blogo ar šmeižiančio žodžio. Todėl nukentėjusiajai tokius pasakytus ją žeminančius žodžius priimti buvo labai sunku, o pasekmės po laidų filmavimo buvo sunkios.
Šalies argumentai
Apeliantė nurodo, kad J. R. pasakyti šmeižiantys žodžiai per televiziją neturi jokio realaus faktinio pagrindo, nes nukentėjusioji nėra ir niekada nebuvo „kekšė“, „kalė“, „ubagė“ ar „lerva“. Todėl J. R. prieš televizijos kameras išsakyti žodžiai negali būti laikomi jos nuomone, kadangi tokiai nuomonei nebuvo jokio pagrindo susidaryti. Nors nuomonė laikoma subjektyvia asmens savybe ir jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Tuo tarpu J. R. puikiai suprasdama, jog yra filmuojama ir šias laidas turės galimybę matyti Lietuvos žiūrovai, tyčiniais veiksmais paskleidė tikrovės neatitinkančią, žeminančią ir šmeižiančią informaciją apie R. S.. Atsižvelgiant į tai, nukentėjusioji R. S. buvo šmeižiama viešai per visuomenės informavimo priemonę, laidoje „(duomenys neskelbtini)“ apie ją buvo pasakyta eilė paniekinamos, žeminančios ją kaip asmenį, informacijos, kuri neatitinka tikrovės, o J. R. veiksmai turi visus būtinus požymius jos elgesį kvalifikuoti pagal BK 154 straipsnio 2 dalį.
Nukentėjusioji pažymi, kad po laidose išsakytų J. R. teiginių ji negali ramiai ir pilnavertiškai gyventi. Jai gėda susitikti su giminaičiais, kadangi daugumą jų matė šias laidas, tenka jiems aiškintis, kai kurie giminaičiai vengia su ja bendrauti, nebenori susitikti, mieste ją atpažįsta žmonės, todėl apeliantei nepatogu apsipirkinėti parduotuvėse ar rodytis viešose vietose. Taip pat buvo gėda ir nejauku dalyvauti paskaitose, bendrauti su dėstytojais. Be to, R. S. turi du nepilnamečius vaikus, kurie matė abiejų laidų transliacijas, jų amžius jiems leido suprasti J. R. išsakytus žodžius jų motinai, todėl psichologinį diskomfortą patyrė ne tik pati nukentėjusioji, bet ir jos vaikai. Taipogi nukentėjusiajai buvo gėda prieš savo vaikus, nes ji turėjo aiškinti, kodėl J. R. ją viešai žemina ir vadina bjauriais žodžiais. Juolab, kad po J. R. viešai išsakytų žeminamų žodžių apeliantė kreipėsi į gydytoją ir jai buvo išrašyti antidepresantai.
Taip pat apeliantė nurodo, kad ji dar iki televizijoje parodytų laidų kentėjo dėl J. R. nuolatinių šmeižiančių žodžių ar pasisakymų. Šią aplinkybę patvirtina R. S. 2016 m. vasario 3 d. parašytas pareiškimas pradėti ikiteisminį tyrimą J. R. atžvilgiu dėl šmeižto ir pažeminimo. Tačiau Šalčininkų rajono policijos komisariato pareigūnai 2016 m. vasario 18 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą pradėti atsisakė, o J. R. toliau tęsė savo nusikalstamas veikas.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusioji nurodo, kad ji dvasinius išgyvenimus, neigiamas emocijas ir pažeminimą išgyveno keletą kartų dėl užgaulaus pažeminimo ne vienoje televizijos laidoje ir interneto portale, jos autoritetas yra pakirstas, su nukentėjusiąja vengia bendrauti ir susitikti giminaičiai, ji jaučia, jog žmonės ją atpažįsta mieste, tokie išgyvenimai daro nukentėjusiajai itin didelę žalą. Be to, abi laidas matė jos nepilnamečiai vaikai. R. S. buvo apšmeižta televizijos laidose, kurios turi aukštus žiūrovų reitingus, o melaginga ir užgauli informacija pasiekė didelę dalį visuomenės, kas lėmė dar didesnius nukentėjusiosios dvasinius išgyvenimus. Todėl nukentėjusiosios nuomone, yra pagrindas priteisti 10000 eurų neturtinei žalai atlyginti. Taip pat yra pagrindas priteisti nukentėjusiosios turėtas išlaidas advokato padėjėjos paslaugoms apmokėti.
Teismo posėdyje privati kaltintoja ir nukentėjusioji R. S. prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintosios J. R. gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios R. S. apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, kas suponuoja išvadą, kad teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai suvokia apeliantai, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
Nors privati kaltintoja ir nukentėjusioji R. S. ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes, teigdama, kad vertinamu atveju J. R. buvo nepagrįstai išteisinta pagal BK 154 straipsnio 2 dalį. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai J. R. išteisino pagal BK 154 straipsnio 2 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Sprendžiant J. R. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą padaryta nebuvo.
Pagal BK 154 straipsnį atsako tas, kuris paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Vienas iš šmeižimą kvalifikuojančių požymių, įtvirtintų BK 154 straipsnio 2 dalyje, yra asmens šmeižimas per visuomenės informavimo priemonę. Šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, kartu pažeidžiant jo garbę ir orumą. Objektyviai šmeižimas reiškiasi aktyviais veiksmais – tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimu, t. y. perdavimu kuriuo nors būdu bent vienam asmeniui, išskyrus nukentėjusįjį. Tikrovės neatitinkanti informacija (šmeižimo dalykas) yra melagingos, prasimanytos žinios. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Be to, šmeižimas padaromas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog skleidžia melagingas žinias, kurios yra žeminančios, niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, ir nori taip veikti. Taigi vien objektyviai tikrovės neatitinančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas per visuomenės informavimo priemonę dar nesudaro šmeižimo nusikaltimo sudėties, jei nenustatyta, kad tokia informacija buvo paskleista tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant tokias šios informacijos savybes – neatitikimą tikrovės, žeminantį pobūdį – ir norint paskleisti būtent tokią informaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013, 2K-57/2015, 2K-104-303/2016).
Nagrinėjamoje byloje J. R. buvo kaltinama tuo, kad ji 2016 m. vasario 10 d., (duomenys neskelbtini) namo koridoriuje, duodama interviu, kuris buvo parodytas 2016 m. vasario 17 d. TV3 laidoje „(duomenys neskelbtini)“, bei 2016 m. balandžio 4 d., (duomenys neskelbtini), duodama interviu, kuris buvo parodytas 2016 m. balandžio 18 d. TV3 laidoje „(duomenys neskelbtini)“, viešai žodžiu užgauliai pažemino R. S., apie ją išsakydama necenzūrinius žodžius. J. R. elgesys ir sakomi žodžiai buvo rodomi per televiziją ir kitas internetinio transliavimo priemones.
Iš J. R. ir R. S. paaiškinimų pirmosios instancijos teisme matyti, kad J. R. ir A. K. ilgą laiką gyveno kartu ir susilaukė keturių bendrų vaikų, penktas išteisintosios vaikas nėra biologinis jo vaikas. J. R. ir A. K. santykiai šiuo metu yra konfliktiški, sprendžiamas klausimas, su kuriuo iš tėvų bus nustatyta vaikų gyvenamoji vieta. Tuo tarpu R. S. buvo A. K. draugė, juos siejo artimi santykiai, jiedu buvo pora.
J. R. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad 2016 m. vasario 10 d. ji žinojo, kad į jos namus turi atvykti R. S., nes buvo A. K. prašiusi duoti 60 eurų vaikų reikmėms. Pastarasis jai pranešė, kad pinigus atveš R. S., tačiau ji nežinojo, jog pastaroji atvyks kartu su TV3 televizijos laidos „(duomenys neskelbtini)“ žurnaliste ir operatoriumi, todėl filmavimo kameros ir žurnalistės klausimai jai buvo labai netikėti. J. R. paaiškino, kad su žurnalistais kalbėjosi gindamasi nuo R. S. „(duomenys neskelbtini)“ filmavimo komandai pateikto jos, kaip alkoholikės, blogos motinos, neprižiūrinčios savo vaikų ir sudariusios vaikams pavojingą, nepalankią, netvarkingą namų aplinką, įvaizdžio. Nors R. S. savo sprendimą pasikviesti į J. R. namus laidos „(duomenys neskelbtini)“ žurnalistus paaiškino savo geranoriškumu padėti A. K. vaikams, tačiau J. R. nurodė, kad jokios pagalbos, tuo labiau R. S., neprašė. Nors apeliantė teigia, kad J. R. vėliau savo iniciatyva atvyko į minėtos televizijos laidos filmavimus TV3 studijoje, tačiau išteisintoji paaiškino, kad sutiko atvažiuoti į laidos filmavimus studijoje ir vėliau sutiko būti filmuojama, kai dukrai buvo imamas mėginys DNR testui tėvystei nustatyti, nes buvo įsitikinusi, jog būtent A. K. yra jos vyriausios dukters tėvas ir tokiu būdu norėjo įrodyti savo tiesą. Į laidos filmavimą televizijos studijoje važiavo ir dėl to, kad už tai laidos rengėjai jai pažadėjo parūpinti maisto produktų ir sumokėjo 100 eurų J. R. įsiskolinimą už elektrą, kadangi jos materialinė padėtis yra sunki. J. R. neneigė, kad pavadino R. S. „lerva“, „kūtvėla“, „kekše“, „kale“ ir kitais žodžiais, tačiau nurodė, jog R. S. išskyrė jos šeimą ir kišosi ne į savo reikalus. Be to, J. R. paaiškino, kad ją labai įskaudino, jog R. S. prašė atlikti DNR tyrimą, siekiant nustatyti, ar A. K. yra biologinis jos dukros tėvas. Taip pat televizijos studijoje ji kaip galėdama gynė savo vaikus.
Be to, iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad tarp J. R. ir R. S. buvo susiklostę itin priešiški, konfliktiški santykiai, moterys viena kitai turėjo daug pretenzijų. Žodžiai, kurių paskleidimu kaltinama J. R., buvo išsakyti keturiuose TV3 televizijos laidos „(duomenys neskelbtini)“ filmavimuose bei parodyti dviejose šios televizijos laidos serijose. Šių laidų metu dalyvės iš esmės dalijosi susikaupusiomis nuoskaudomis apie intymias ir labai asmeniškas J. R. ir A. K. šeimos gyvenimo aplinkybes, aptarinėjo J. R. ir A. K. bei R. S. ir A. K. meilės ryšius, jų tarpusavio santykius, analizavo J. R. vaikų tėvystės klausimus. Tuo tarpu R. S., būdama naujoji A. K. sugyventinė, pati sąmoningai iniciavusi laidos filmavimą ir svetimos šeimos gyvenimo aplinkybių paviešinimą, žinodama ūmų J. R. būdą ir charakterį, turėjo būti pasiruošusi emocionaliam J. R. nuomonės išreiškimui, ne itin etiškiems jos pasisakymams.
Taigi, šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad apie paskleistos informacijos pobūdį sprendžiama iš viso teksto turinio, įvertinus aplinkybių visumą, kuriomis ji buvo paskleista, t. y. įvertinus socialinį kontekstą, tarpusavio santykius ir panašiai. Be to, J. R. frazėse pasakyti žodžiai „lerva“, „kūtvėla“, „kekšė“, „ubagė“, „durnė“ ir kiti negali būti vertinami atskiriant juos nuo viso pokalbio konteksto. Dėl to pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad J. R. frazėse pavartoti žodžiai vertintini kaip išteisintosios nuomonė apie R. S., jos supratimu, kišimąsi į jos asmeninį gyvenimą bei neteisėtą elgesį šmeižiant ją ir jos vaikus, t. y. šie žodžiai nėra siejami tiesiogiai su pinigų stygiumi, prostitucija ir panašiai, o pavartoti kaip staigi emocinė išraiška.
Be to, byloje nenustatyta, kad J. R. minėtose TV3 televizijos „(duomenys neskelbtini)“ laidose išsakydama savo nuomonę, kuriai beje netaikomas tiesos ir tikslumo kriterijus, suvokė paskleidžianti melagingą, prasimanytą, t. y. tikrovės neatitinkančią, informaciją. Kaip jau minėta, J. R. reiškiamas pretenzijas ir epitetų R. S. atžvilgiu vartojimą lėmė pernelyg emocingas ir subjektyvus situacijos vertinimas, nekontroliuojamos moteriškos ambicijos, bet ne tyčinis siekis ją apšmeižti, aiškiai suvokiant, jog skleidžiama tikrovės neatitinkanti informacija. Kaip jau minėta, kaltininko suvokimas, kad skleidžia melagingą, prasimanytą informaciją yra būtinas BK 154 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis, o nenustačius bent vieno nusikaltimo sudėties požymio, baudžiamoji atsakomybė už šią veiką negalima (BK 2 straipsnio 4 dalis).
Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams dėl R. S. nurodytų neva patirtų nepatogumų, kritusį pasitikėjimą ja bei sumenkusį autoritetą, todėl papildomai dėl jų nepasisako.
Taigi, šioje byloje pirmosios instancijos teismas, ištyręs visas bylos aplinkybes, padarė teisingas išvadas, kad J. R. nepadarė jai inkriminuotos nusikalstamos veikos. Vien tai, kad apeliaciniu skundu nesutinkama su apylinkės teismo išvadomis kitaip interpretuojant baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, nėra priežastimi naikinti teisėtą ir pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį.
Esant tokioms aplinkybėms J. R. pagal BK 154 straipsnio 2 dalį (dėl dvejų nusikalstamų veikų) pagrįstai išteisinta, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui konstatavus, jog J. R. išteisinta pagrįstai, teismas neturi pagrindo svartyti privačios kaltintojos prašymų priteisti neturtinės žalos atlyginimą bei jos atstovavimo išlaidas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 14 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti ar keisti.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios R. S. apeliacinį skundą atmesti.