Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Margaritos Stambrauskaitės ir Liudmilos Zaborovskos,

atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atstovei Elinai Petrauskaitei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. E. (R. E.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2016-05-19 sprendimą Nr. (15/4-1)-3I-k668(00390) (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjo teigimu, Departamentas priimdamas išvadą apie pareiškėjo buvimo ir verslo vykdymo Lietuvoje aplinkybes rėmėsi neturinčių atitinkamos juridinės kompetencijos ir abejotino patikimumo šaltiniais. Pareiškėjas abejotinais šaltiniais laiko būsto, kuriame gyvenamąją vietą deklaravo pareiškėjas, savininkės ir jos sūnaus, taip pat UAB „Kantrimas“ finansininkės parodymus. Pareiškėjo teigimu, nei vienas iš minėtų asmenų nėra kompetentingi teikti informaciją Departamentui apie pareiškėjo gyvenamąją vietą ir vykdomą veiklą. Atitinkamai Departamentas neturėjo pagrindo jais vadovautis. Be to, juridinio asmens veikla Lietuvoje ribojama tik įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi argumentai dėl įmonės fiktyvumo turėtų būti pagrįsti juridiškai patikimais įrodymais. Tuo tarpu Departamentas tokių įrodymų nepateikė.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, jog pareiškėjui 2016-01-19 Migracijos valdyba išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojusi iki 2018-01-19. Tuo pačiu Migracijos valdyba buvo įpareigota, esant galimybei, patikrinti pareiškėjo nurodytą deklaruotą gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), nes, Departamento žiniomis, nurodytu adresu gyvenamąją vietą yra deklaravę dar 10 žmonių. Patikrinus gyvenamąją vietą buvo nustatyta, kad pareiškėjo tuo adresu gyvenantys asmenys nepažįsta ir, jų teigimu, šiuo adresu pareiškėjas niekada negyveno. UAB „Kantrimas“ buhalterė patvirtino, kad su pareiškėju nebendravo ir jo nežinanti. Taip pat buvo nustatyta, kad įmonė nurodytu buveinės adresu jokios veiklos nevykdo. Tuo tarpu pareiškėjas prieštaraudamas nustatytoms aplinkybėms, šių aplinkybių jokiais įrodymais nepaneigė. Pabrėžė, kad net ir išdavus leidimą gyventi, užsienietis privalo laikytis teisės aktų reikalavimų, o Departamentui suteikta teisė bet kada, nustačius pažeidimus, spręsti išduoto leidimo gyventi panaikinimo klausimą.

Teismo posėdžio metu atstovė palaikė atsiliepimo argumentus, prašė skundą atmesti.

Skundas atmestinas.

Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016-05-19 sprendimo Nr. (15/4-1)-3I-k668(00390), kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo.

Departamentas skundžiamu Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2018-01-19, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, 2015-11-26 redakcija) 50 str. 1 d. 2 punkto pagrindu (duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė siekiant gauti leidimą laikinai gyventi neatitinka tikrovės).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas, tuo pagrindu, kad yra Lietuvoje registruotos UAB „Kantrimas“ vadovas, su 2015-11-16 prašymu kreipėsi į Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybą (toliau – ir Migracijos valdyba) dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo (b. l. 16). Departamentas įvertinęs pareiškėjo prašymą su papildomais dokumentais, 2016-01-11 priėmė sprendimą pakeisti leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus (b. l. 87). Departamentas Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybai grąžindamas pareiškėjo bylą papildomai nurodė patikrinti, ar tikrai UAB „Kantrimas“ visą darbo laiką dirba ne mažiau kaip trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, ar bendrovė vykdo veiklą, taip pat prašė patikrinti, ar pareiškėjas iš tikrųjų gyvena adresu: (duomenys neskelbtini) (b. l. 88). Migracijos valdyba 2016-01-19 išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojusį iki 2018-01-19.

Migracijos valdyba vykdydama Departamento prašymą atliko tyrimą, kurį įformino 2016-02-04 Tarnybiniu pranešimu (b. l. 91). Migracijos valdyba nuvykusi pareiškėjo nurodytu jo deklaruotu adresu (duomenys neskelbtini) ir apklaususi namo savininkės R. M. sūnų D. M. nustatė, kad, sūnaus teigimu, jis pareiškėjo nepažįstantis ir pareiškėjas jų name niekada nėra gyvenęs (b. l. 91).

Departamentas Migracijos valdybai nurodė papildomai išsiaiškinti pareiškėjo gyvenamąją vietą ir informuoti Departamentą (b. l. 89, 93). Pakartotinai atlikus pareiškėjo nurodytos gyvenamosios vietos patikrinimą buvo nustatyta, kad tai, kad pareiškėjas gyvena jo nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), negalėjo patvirtinti ir namo savininkė R. M.. Apklausos metu (b. l. 98) ji tik nurodė, kad jos name yra deklaruoti užsieniečiai, tačiau jie negyvena, tik kartais atvažiuoja pasisvečiuoti. Apie pareiškėją R. M. nieko negalėjo paaiškinti (kada paskutinį kartą matė pareiškėją neatsimena, kur gyvena pareiškėjas nežino). Tyrimo metu taip pat buvo nustatyta, kad į Lietuvą pareiškėjas atvyksta retai ir tik kelioms dienoms (b. l. 97), susiskambinti su pareiškėju Departamento darbuotojams nepavyko. Apklausta UAB „Kantrimas“, kurios direktorius yra pareiškėjas, finansininkė nurodė, kad su pareiškėju nebendravo, kur jis yra nežino, o patikrinus įmonės buveinės adresą (duomenys neskelbtini) ir apklausus 25 buto kaimynę pastaroji paaiškino, kad jokia veikla minėtu adresu nevyksta ir užsieniečiai čia niekada negyveno. Papildomas tyrimas įformintas 2016-04-04 Tarnybiniu pranešimu (b. l. 98).

Departamentas įvertinęs surinktą medžiagą 2016-05-19 sprendimu Nr. (15/4-1)-3I-k668(00390) panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Įstatymo 50 str. 1 d. 2 punkto pagrindu (leidimas gyventi užsieniečiui panaikinamas, kai paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai).

Pagal Įstatymo 26 str. 1 dalį, leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi gyvenamąją patalpą nuosavybės teise ar naudojasi gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam gyvenamąją patalpą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) prireikus pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-10-12 įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas tam, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas, 2016-04-13 įsakymo redakcija) 17 punkte taip pat reglamentuota, kokius dokumentus užsienietis turi pateikti norint gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi.

Įstatymo 50 str. reglamentuoja, kokiu atveju leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas. Šio straipsnio 1 d. 2 punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jei paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 str. 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnis reglamentuoja atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindus. Nagrinėjamu atveju, Departamentas priimdamas Sprendimą pareiškėjo atžvilgiu nustatė Įstatymo 35 str. 1 dalies 2 punkte įtvirtintą atsisakymo išduoti leidimą gyventi pagrindą, t. y., kai duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi.

Nustatyta, kad Departamentas panaikindamas išduotą leidimą gyventi, savo sprendimą iš esmės motyvavo tuo, kad nustatytos aplinkybės Departamentui sukėlė rimtų įtarimų, kad dirbti ir apsigyventi Lietuvoje pareiškėjas neketina/neketino, o jo deklaruojami atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra abejotini. Departamentas tokią išvadą priėmė atsižvelgiant į tai, kad duomenys apie gyvenamąją vietą, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu, neatitinka tikrovės, todėl atitinkamai vertino, kad pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra tik leidimo laikinai gyventi gavimas.

Tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes įvertinus aptartų teisė aktų nuostatų kontekste, darytina išvada, kad Departamentas turėjo teisinį pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pažymėtina, kad vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti dokumentai patvirtina leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą (šiuo atveju darbą įmonėje), bet ir įvertinti realias užsieniečio galimybes gyventi bei užsiimti verslu Lietuvos Respublikoje. Taigi, asmeniui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina įrodyti ne tik tai, kad jis atitinka šios nuostatos formaliuosius reikalavimus, pavyzdžiui tai, kad yra atitinkamos įmonės, įregistruotos Lietuvos Respublikoje, dalyvis, bet ir tai, kad pagrindinis jo atvykimo ir gyvenimo Lietuvoje tikslas yra darbas įmonėje, kuri realiai vykdys teisėtą veiklą. Tam pagrįsti asmuo turi pateikti Departamentui tikrovę atitinkančius ir abejonių nekeliančius duomenis, priešingu atveju, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išduotas leidimas laikinai gyventi gali būti panaikinamas.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl Lietuvoje įsteigtos įmonės UAB „Kantrimas“ vykdomos veiklos fiktyvumo/nefiktyvumo, ginčas byloje keliamas būtent dėl pareiškėjo tikrųjų ketinimų siekiant gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

Minėta, kad įstatymo 26 str. 1 dalyje ir Aprašo 17 punkte yra įtvirtinta, kad siekiant gauti leidimą gyventi Lietuvoje užsienietis turi pateikti duomenis apie tai, kad turi gyvenamąją patalpą nuosavybės teise ar naudojasi gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam gyvenamąją patalpą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu. Pareiškėjas vykdydamas šią nuostatą Departamentui pateikė 2014-10-17 Sutikimą, kuriuo R. M. patvirtino, jog sutinka, kad jai nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), pareiškėjas gyventų ir deklaruotų gyvenamąją vietą 5 metų laikotarpiui. Departamentui nustačius, kad minėtu adresu yra registruoti dar 10 užsieniečių buvo atliktas papildomas patikrinimas, kurio metu apklausti asmenys, tame tarpe ir pati R. M. nurodė, kad jokie užsieniečiai jai nuosavybės teise priklausančiame name negyvena, tik kartais atvyksta pasisvečiuoti. Apie tai, kad name gyventų, ar būtų gyvenęs pareiškėjas R. M. nieko negalėjo paaiškinti, apie tai, kad minėtame name pareiškėjas niekada negyveno nurodė R. M. sūnus D. M.. Kur galimai gyvena į Lietuvą atvykęs apareiškėjas, tokių duomenų nebuvo nustatyta (patikrinimai pareiškėjo nurodytu gyvenamuoju adresu buvo atliekami 2016-02-04, 2016-03-07). Kartu buvo patikrintas ir įmonės UAB “Kantrimas” adresas, tačiau taip pat nebuvo nustatyta, kad tokia įmonė pareiškėjo nurodytu adresu veiktų. Su pareiškėju Departamento darbuotojams susisiekti nepavyko, o apklausus įmonės buhalterę, pastaroji tik nurodė, kad su pareiškėju nebendravo ir kur jis yra nežinanti. Departamentui patikrinus duomenis apie asmenis kirtusius Lietuvos Respublikos sieną buvo nustatyta, kad pareiškėjas į Lietuvą buvo atvykęs tik keletą kartų per metus, t. y. 2014 m. atvyko 2014-10-18, išvyko 2014-10-20, 2015 m. atvyko 2015-01-18, išvyko 2015-01-21, atvyko 2015-09-27, išvyko 2015-09-29, atvyko 2015-11-15, 2016 m. atvyko 2016-01-18, išvyko 2016-01-20 (b. l. 97).

Pareiškėjas skunde teismui iš esmės jokių naujų aplinkybių ar argumentų nenurodė, tik akcentavo, kad nesutinka su Departamento atliktu nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu. Pareiškėjo teigimu, nei vienas iš apklaustų asmenų (namo savininkė, jos sūnus, buhalterė, kaimynė) nėra kompetentingi teikti informaciją, kuri galėtų turėti juridinę reikšmę, todėl Departamentas iš esmės neturėjo teisės duotais parodymais vadovautis. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, nors formaliai pareiškėjas ir atitiko leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gavimo įstatyminius pagrindus ir toks leidimas pareiškėjui 2016-01-11 buvo išduotas (galiojantis dvejus metus), tačiau Departamentas, turėdamas informaciją apie name, adresu (duomenys neskelbtini), registruotus dar 10 užsieniečių, turėjo teisę papildomai vertinti pareiškėjo pateiktus duomenis apie jo gyvenamąją vietą. Iš patikrinimų metu surinktos informacijos nenustačius, kad pareiškėjas jo nurodytu adresu būtų gyvenęs, nepavykus susisiekti ir su pačiu pareiškėju, taip pat, nenustačius fakto, kad įmonė UAB “Kontrimas” pareiškėjo nurodytu adresu (duomenys neskelbtini) būtų veikusi, Departamentas, būdamas atsakingu už nelegalios migracijos kontrolę, šių nustatytų faktinių aplinkybių, vertintų sistemiškai, kontekste, pagrįstai turėjo pagrindą išvadai, kad duomenys apie pareiškėjo deklaruotą gyvenamąją vietą, kuriuos pareiškėjas pateikė siekdamas pakeisti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės. Tuo tarpu pareiškėjas tik bendrais teiginiais (asmenys nėra kompetentingi teikti informaciją) prieštaraudamas tokiai Departamento išvadai, svariais įrodymais šios išvados nepaneigė. Tuo labiau, kad, kaip matyti iš duomenų apie asmenis kirtusius Lietuvos Respublikos sieną, pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nuo 2014 m. spalio mėn. Lietuvoje yra buvęs tik po keletą parų per metus. Šiuos rašytinius įrodymus paneigiančių įrodymų byloje taip pat nebuvo pateikta. Be to, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kuriais pareiškėjas siektų paneigti Departamento išvadą, kad pareiškėjas nurodytu adresu negyveno, ar įrodymų, kad pareiškėjas turi kitą gyvenamąją vietą, kurią, kaip minėta, pagal Įstatymo 26 str. 1 d. 4 p., ir Aprašo 17 p. privalu nurodyti. Todėl pareiškėjo tik abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai (asmenys nekompetentingi teikti informaciją; jų parodymų pagrindu Departamentas neturėjo teisės priimti neigiamo Sprendimo ir kt.), nėra ir negali būti laikomi ginčui reikšmingas aplinkybes pagrindžiančiais įrodymais.

Pažymėtina, kad byloje nebuvo vertinamas įmonės, kurioje direktoriumi dirba pareiškėjas, veiklos fiktyvumas ar jos nevykdymas, toks tyrimas įmonės atžvilgiu nebuvo atliekamas, todėl pareiškėjo šiuo aspektu skunde išdėstyti argumentai, nagrinėjamo ginčo kontekste, teisinės reikšmės neturi. Nagrinėjamu atveju leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui buvo panaikintas ne dėl įmonės veiklos nevykdymo, ar jos neteisėtumo, o nustačius, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo gyvenimą Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.). Tyrimo metu surinkti duomenys Departamentui leido nuspręsti, kad pareiškėjas tik įsiformino leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau Lietuvoje negyveno. Tai, kad pareiškėjo atvykimas į Lietuvą įmonės veikimo tikslais (pagrindas gauti leidimą laikinai gyventi) yra minimaliai reikalingas, rodo byloje pateikti duomenys apie jo atvykimą į Lietuvą ir išvykimą iš Lietuvos. Departamentas sistemiškai, kitų nustatytų aplinkybių apimtyje, vertindamas ir šiuos įrodymus, pagrįstai sprendė, kad tokiu atveju leidimas laikinai gyventi pareiškėjui nėra reikalingas, tokiu atveju galėtų būti išduodamas kitas dokumentas – viza. Dar daugiau, kaip nustatyta Įstatymo 50 str. 1 d. 13 punkte, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jei užsienietis išvyksta gyventi arba gyvena užsienio valstybėje ilgiau nei 6 mėn. Kaip matyti iš surinktų duomenų, pareiškėjas iš Lietuvos išvykęs 2015-01-21, vėliau į Lietuvą atvyko tik 2015-09-27 (apie tai, kad pareiškėjas būtų atvykęs anksčiau nei 2015-09-27, tokių įrodymų byloje nėra pateikta), taigi sisteminis nustatytų aplinkybių vertinimas Departamentui leido daryti išvadą, kad pareiškėjas pateikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo siekė Įstatymo nuostatas atitikti tik formaliai. Dėl šios priežasties laikytina, kad Departamentui pagrįstai kilo abejonė, ar pareiškėjas turi gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, ar jo pateikti duomenys apie jo gyvenimą deklaruotoje gyvenamojoje vietoje atitinka tikrovę. Pareiškėjui neįrodžius, kad jis realiai naudojasi deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, taip pat nesant kitų įrodymų, pvz. apie tai, kad pareiškėjo gyvenamoji vieta yra pasikeitusi, šios aplinkybės sudarė pagrindą Departamentui panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 str. 1 d. 2 punkto pagrindu.

Pareiškėjas teigia, kad Sprendimas neatitiko Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 str. reikalavimų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą – įstatymo viršenybės principas inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 str. 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 str. nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-10-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, 2016-07-07 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3706-756/2016). Įvertinus ginčijamo Sprendimo turinį, darytina išvada, kad Sprendimas atitinka VAĮ 8 str. nuostatas. Sprendime aptartų aplinkybių visuma sudarė pagrindą nuspręsti, kad pareiškėjas pateikdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 punktas). Tuo tarpu atsakovas pareiškėjo atžvilgiu tinkamai pritaikė Įstatymo normas ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus bei susiklosčiusią faktinę situaciją.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 1 p., 132 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškėjo R. E. (R. E.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.