- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-08-22
- Bylos Nr.
- e2-2027-734/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-34622-2015-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Raimonda Vansevičienė
- Ieškovas
- Profesinės bendrijos D
- Kategorijos
teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Profesinės bendrijos D. G. ir partnerių juridinės kontoros ieškinį Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo, kaip galutinės instancijos teismo, pažeidusio Europos Sąjungos teisę administracinėje byloje, priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškiniu ( el.b.l. 1-28) ieškovas prašo: 1) priteisti iš atsakovo 1 406 160 Eur neturtinę žalą, kurią padarė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008-08-11 administracinėje byloje Nr. A-¹⁴⁶-1420-2008 pažeidęs ES teisę, neužtikrinus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniu ginamų vertybių apsaugą bei nusižengus konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) įpareigoti atsakovą viešai paaiškinti priežastis, dėl kurių galutinės instancijos teismas, kuris pagal nacionalinę teisę negali būti skundžiamas toliau, pažeidė ES teisę, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovo atstovas nurodė, jog ieškovas Profesinė bendrija D. G. ir partnerių juridinė kontora yra UAB „Pastoliai“ teisių ir pareigų perėmėja, nes dėl valstybinių institucijų kaltės žlugus UAB „Pastoliai“ verslui – prekybai automobiliais, ši bendrovė pakeitė verslą bei bendrovės pavadinimą, todėl ieškovas šiuo ieškiniu turi reikalavimo teisę.
Ieškovo atstovas nurodė, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2014-03-20 sprendime byloje C-61/12 Europos Komisija/Lietuvos Respublika, nustatė, kad drausdama registruoti lengvuosius automobilius, kurių vairas įrengtas dešinėje pusėje ir(arba) reikalaudama prieš registruojant perkelti naujų ar anksčiau kitoje valstybėje narėje registruotų lengvųjų automobilių vairavimo mechanizmą iš dešinės pusės į kairę, Lietuvos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal 1970 m. birželio 8d. Tarybos direktyvos 70/311/EEB dėl valstybės narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių ir jų priekabų vairavimo mechanizmu, suderinimo 2A straipsnį, 2007 m. rugsėjo 5 d. Europos Perlamento ir tarybos direktyvos 2007/46/EB, nustatančios motorinių transporto priemonių ir jų priekabų bei tokioms transporto priemonėms skirtų sistemų, sudėtinių dalių ir atskirų techninių mazgų patvirtinimo pagrindus ( Pagrindų direktyva), 4 straipsnio 3 dalį ir pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau –SESV) 34 straipsnį.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 03 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 18/2012 pagal pareiškėjo Kauno miesto apylinkės teismo prašymą Nr. 1B-27/2012 ištirti, ar Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliai įstatymo 25 str.4 d. ( 2010-04-15 redakcija) , Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 „Dėl Kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Kelių eismo taisyklių (2008-07-16 redakcija) 240 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstitucinės teisinės valstybės principui. Šioje byloje Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutarė: 1) pripažinti, kad Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 str. 4 d. ( 2010-04-15 redakcija, 2013-06-13 redakcija) tiek, kiek joje nustačius, kad draudimas dalyvauti viešajame eisme motorinėmis transporto priemonėmis, kurios pritaikytos kairiąja kelio puse ir turi vairą dešinėje pusėje, netaikomas laikinai ( iki 90 dienų per metus) į Lietuvos Respubliką su užsienio valstybėje įregistruotomis transporto priemonėmis atvykusiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, nustatyta, kad toks draudimas taikomas Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str., 2) pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950 „Dėl kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų kelių eismo taisyklių 240 punktas ( 2008-07-16 redakcija, 2012-02-29 redakcija) tiek jame nustačius, kad draudimas dalyvauti viešajame eisme motorinėmis transporto priemonėmis, kurios pritaikytos eismui kairiąja kelio puse ir turi vairą dešinėje pusėje, netaikomas laikinai ( iki 90 dienų per metus) į Lietuvos Respubliką su užsienio valstybėje įregistruotomis transporto priemonėmis atvykusiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, nustatyta, kad toks draudimas taikomas Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nuolatinės gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas konstatavo, kad nustatytas teisinis reglamentavimas, uždraudžiantis dešiniavairių automobilių registravimą, pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. saugomas vertybes, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui bei pažeidžia pamatines Europos Sąjungos teisės nuostatas.
Šalies argumentai
Ieškovas 2013-07-19 pateikė Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-525-1615/2008, prašyme nurodydamas, jog Europos Teisingumo Teisme 2011-12-13 pareikštas ieškinys byloje Europos Komisija prieš Lenkiją ( Byla C-639/11), kurioje Komisija kaltina Lenkijos Respubliką specialios Direktyvos 70/311/EEB 2a straipsnio, Pagrindų direktyvos 2007/46/EB 4 straipsnio 3 dalies ir SESV 34 straipsnio pažeidimu, bei 2012 -02-06 pareikštas ieškinys Europos Komisija prieš Lietuvos Respubliką ( Byla C-61/12), kuriame ieškovas prašo pripažinti, kad drausdama registruoti dešiniavairius automobilius ir reikalaudamas prieš įregistruojant automobilio dešinėje pusėje rengtą vairaratį perkelti į kairę pusę. Lietuvos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal 1970 m. birželio 8 d. Tarybos direktyvą 70/311/EEB2 dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su variklinių transporto priemonių ir jų priekabų vairavimo mechanizmu, suderinimo, 2007-09-05 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2007/46/EB, nustatančių variklių transporto priemonių ir jų priekabų bei tokioms transporto priemonėms skirtų sistemų, sudėtinių dalių ir atskirų techninių mazgų patvirtinimo pagrindu, ir pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 34 str. Europos Teisingumo Teismas išnagrinėjo šias bylas ir nustatė, kad Lietuvos Respublika ir Lenkijos Respublika drausdama registruoti transporto priemones su dešinėje pusėje esančiu vairu, pažeidė Europos Sąjungos teisę. Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme išnagrinėjus bylą Nr. 18/2012, konstatavo, kad Lietuvos Respublikos teisės aktais, kuriais rėmėsi Lietuvos Vyriausiasis teismas priimdamas nutartį ieškovo nurodytoje administracinėje byloje, pažeista Konstitucija. Ieškovo manymu, Lietuvos Vyriausiasis Administracinis teismas privalėjo atnaujinti procesą jo nurodytose administracinėse bylose, tačiau teismas jo prašymų netenkino, nors prašymus teismui kreiptis į LR Konstitucinį teismą dėl ginčijamo nacionalinės teisės reglamentavimo priešingumo konstitucinėms vertybėms ir dėl Europos teisės aiškinimo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ieškovas prašė ne kartą, tai patvirtina elektroninės bylos 2 tome b.l. 15-16, 35, 70, 74, 81, 114, 115, 116, 121, 125, 127, 133, 134, 160, 165, 173, 174, 175. Europos Sąjungos Teisingumo teismo priimti sprendimai ir paaiškėjus, kad Lietuvos Respublika drausdama registruoti dešiniavairius automobilius, pažeidžia ES teisę, bei konstitucinės justicijos bylos rezultatai patvirtina, kad ieškovo prašymai teismui buvo pagrįsti. Ieškovas nuo 2005 metų kreipėsi į įvairias Lietuvos Respublikos institucijas dėl nepagrįsto ir neteisėto draudimo Lietuvoje registruoti dešiniavairius automobilius, tačiau, nagrinėję administraciniai teismai nesuprato nei nagrinėjamo klausimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei ES teisės normoms, nei jį reglamentuojančių ES teisės normų. Lietuvos Vyriausiojo Administracinio teismo suformuota teisės aiškinimo bei taikymo praktika buvo neteisėta, antikonstitucinė ir nesuderinta su ES teise. Dėl to ieškovui kilo neigiamos pasekmės, nes žlugo jo verslas-prekyba dešiniavairiais automobiliais, ieškovui padaryta žala, kurią privalo atlyginti atsakingas asmuo. Lietuvos Vyriausiasis Administracinis teismas privalėjo savo pareigą atlikti taip, kad nekiltų žalos dėl teismo neteisėtų veiksmų. Ieškovo manymu, Lietuvos Vyriausiojo Administracinio teismo neteisėti veiksmai įrodyti pilnai, galutinės instancijos teismui, pažeidusiam ES ir konstitucinės teisės normas, valstybei kyla pareiga tuo pažeidimu padarytą žalą atlyginti. Teismui nusprendus, kad ieškovas ( buvęs pavadinimas UAB „Pastoliai“ ) nepagrįstai pareiškė skundą, ieškovas patyrė daug nepatogumų, nes visomis įmanomomis informacijos sklaidos priemonėmis –spaudoje, internete, per televiziją buvo pateikta informacija, kad UAB „Pastoliai“ skundas atmestas kaip nepagrįstas, bendrovė tapo pajuokos objektu, diletantiškumo pavyzdžiu, pseudoteisybės ieškotoju, kurį teismas nutartimi pastatė į vietą dėl nepagrįstų reikalavimų valstybei. Ieškovo atstovo ne kartą buvo pašaipiai klausiama apie kovą dėl dešiniavairių legalizavimo, teko perskaityti daug įžeidžiančių ir dalykinę reputaciją žeminančių komentarų internete. Juridinis asmuo su šiuo pavadinimu nebegalėjo daugiau sėkmingai veikti ir verstis šia veikla, dėl ko 2011 metais pakeitė pavadinimą į UAB „D. G. ir partnerių juridinė kontora“, o nuo 2014 metų –profesinė bendrija „D. G. ir partnerių juridinė kontora“ bei pradėjo verstis teisinių paslaugų teikimu, bendrijos vadovas įgijo teisininko kvalifikaciją ir nemato galimybių grįžti prie prekybos dešiniavairėmis transporto priemonėmis. Reikalaudamas priteisti iš atsakovo 1406160 Eur neturtinę žalą, ieškovas vadovaujasi aplinkybe, jog UAB „Pastoliai“ buvo sudarę sutartį įvežti ne mažiau 540 automobilių, Lietuvos Vyriausiojo Administracinio teismo 2008-08-11 nutarties priėmimo diena administracinėje byloje Nr. A146-1686/2014, kurioje ieškovas prašė priteisti iš valstybės turtinę ir neturtinę žalą, ir kuria ieškovo reikalavimas buvo atmestas, laikytina momentu, nuo kurio pradedama skaičiuoti neturtinė žala. Vadovaujantis teismo jurisprudencija analogiškoje byloje, 540 automobilių nepagrįsto bei neteisėto atsisakymo registruoti neturtinė žala per vieną mėnesį sudaro 16740 Eur ( 540 vnt.x31 Eur). Per vienerius metus neturtinė žala pagal analogišką skaičiavimą sudaro 200880 Eur. Nuo padaryto ES teisės ir LR Konstitucijos pažeidimo praėjo daugiau nei septyneri metai, todėl neturtinės žalos dydis vertintinas 1406160 Eur ( 200880 Eur x7 metai).
Atsakovas su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, jog ieškovo pateikti dokumentai nepatvirtina jo teisės reikšti ieškinį. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2008-08-11 nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1450/2008 nurodyta, kad pareiškėjas yra UAB „Pastoliai“. Jeigu ieškovas nepateiks dokumentų, įrodančių, kad jis yra tinkamas ieškovas, ieškinys turėtų būti paliktas nenagrinėtu. Taip pat atsakovas nurodė, jog yra praleidęs ieškinio senaties terminą, prašo jį taikyti ir ieškinį atmesti ir šiuo pagrindu, o be to ieškovas neįrodė visų būtinų civilinei atsakomybei įtvirtintų LR CK 6.246-6.250 straipsniuose sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos bei tuos veiksmus padariusio asmens kaltės. Ieškovas įrodinėja, kad Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo, kaip galutinės instancijos teismo, nutartis pažeidė Europos sąjungos teisę, ir šiais veiksmais padarė jam neturtinę žalą, kadangi Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2014-03-20 sprendime byloje Nr. C-61/12 pripažino, jog Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintas draudimas registruoti lengvuosius automobilius, kurių vairas įrengtas dešinėje, pažeidžia Europos sąjungos teisės aktus, o Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2015 m. vasario 06 nutarimu Nr. KT6-N2/2015 pripažino atitinkamas Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių nuostatas prieštaraujančias Konstitucijai. Analizuojant Nutartį, būtina atkreipti dėmesį į nagrinėtos administracinės bylos dalyką ir jos ribas. Ieškovo nurodytoje administracinėje byloje buvo nagrinėjamas ne ES teisės aktų taikymo, o žalos atlyginimo klausimas, reglamentuotas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, todėl vyriausiasis administracinis teismas tyrė, ar Lietuvos valstybei atstovaujančių institucijų veiksmuose buvo aukščiau išvardintos deliktinės atsakomybės sąlygos, neskaitant kaltės. Nutartyje konstatuota, kad pareiškėjas neįrodė ne tik neteisėtų veiksmų, bet ir žalos. Ieškovo minimų Europos Teisės aktų taikymo ir aiškinimo praktika yra visiškai nesusijusi su ieškovo pareiga įrodyti savo teiginiu nagrinėjant bylą dėl žalos atlyginimo, todėl ginčijama Nutartis nėra vertintina kaip pažeidžianti ES teisę, todėl nėra pagrindas valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Ieškovo reikalavimas priteisti žalą yra grindžiamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje suformuluotomis valstybės atsakomybės už žalą, padarytą galutinės instancijos teismo veiksmais, sąlygomis, ieškovo paminėta byla G. Kobler prieš Austriją. Tačiau atsakomybė už galutinės instancijos teismo veiksmus gali kilti ne visais, tik ypatingais atvejais, t.y. esant akivaizdžiam pažeidimui, kuris nustatomas atsižvelgiant į šiuos kriterijus: 1) pažeistos taisyklės aiškumą ir tikslumą; 2) ar padaryta teisės klaida pateisinama; 3) jei nagrinėjamas spendimas akivaizdžiai pažeidė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką. Pareiga įrodyti šių kriterijų egzistavimą tenka ieškovui. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo priimtoje nutartyje matyti, kad teismas, atsižvelgdamas į ieškovo apibrėžtas bylos ribas, išnagrinėjo kilusį ginčą civilinės deliktinės atsakomybės aspektu, todėl ieškinyje nepagrįstai teigiama, kad teismas privalėjo kreiptis į Konstitucinį teismą ir Europos Sąjungos Teisingumo teismą dar 2008 metais. Ieškovas teigia, kad jo paminėtas ESTT sprendimas ir Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutiniai, neskundžiami ir įsiteisėję, todėl juose nustatytos teisės aiškinimo taisyklės yra privalomos visiems Lietuvos Respublikos teismams, tačiau, Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartis buvo priimta 2008 metais, t.y. prieš 6-7 metus, todėl visiškai nelogiškai būtų teigti, jog teismas, priimdamas nutartį, galėjo numatyti po kelių metų būsiančius įvykius. O pagal LR Konstitucijos 72 str. 1 dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos įstatymas, jo dalis ar Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas ar jo dalis negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Todėl, aplinkybės, kad Konstitucinis Teismas pripažino atitinkamus teisės aktus prieštaraujančius Konstitucijai, nereiškia, kad visi šiais teisės aktais paremti anksčiau priimti teismo sprendimai yra neteisėti. Todėl, ieškovas neįrodė teismo neteisėtų veiksmų, kaip būtinos sąlygos deliktinei atsakomybei kilti. Neįrodė ieškovas ir kitos deliktinės atsakomybės sąlygos-teismo (teisėjų) kaltės. Teisėjo kaltė gali būti nustatyta tik tuo atveju, kai padaryta akivaizdžių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurių kvalifikuotas teisėjas neturėtų daryti. Jokių aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, kad teismas padarė akivaizdžias teisės aiškinimo ir taikymo klaidas, ieškinyje nėra nurodyta, todėl teismo kaltė taip pat nėra įrodyta. Ieškiniu ieškovas prašo priteisti 1 406 160 Eur neturtinę žalą, kuri paskaičiuota remiantis Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2014-09-18 nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1686/2014 priteistos neturtinės žalos dydžiu ir matematiškai padauginus ją iš laiko bei kiekio matų. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas yra juridinis asmuo, atsakovui nesuprantama, kodėl neturtinė žala grindžiama dvasiniais išgyvenimais, emocine depresija ir kitomis pasekmėmis, kurias gali patirti tik fizinis asmuo. Nors teismų praktikoje ir teisės doktrinoje neneigiama, kad teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi ir juridinis asmuo, tačiau juridinio asmens patiriama žala yra siejama su dalykinės reputacijos sumenkinimu, neigiamu bendrovės įvaizdžiu visuomenėje ir pan. Abstraktus ir nedetalus pažeistos juridinio asmens dalykinės reputacijos argumentavimas nėra pakankamas pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovas privalo įrodyti realius faktinius padarinius, atsiradusius dėl galimo dalykinės reputacijos pablogėjimo, neigiamo požiūrio atsiradimo ir pnš. Nors ieškovas nurodo, kad dėl negalėjimo vykdyti sutartį įvežti į Lietuvą dešiniavairius automobilius, ieškovas patyrė pažeminimą, bei privalėjo keisti juridinio asmens veiklos sritį, tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes, nepateikė. Atsakovas prašė ieškinį atmesti, kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Dėl atsakovo argumentų, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės.
Atsakovas nurodė, jog ieškovo pateikti dokumentai nepatvirtina jo teisės reikšti ieškinį. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2008-08-11 nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1450/2008 nurodyta, kad pareiškėjas yra UAB „Pastoliai“. Su šiais atsakovo argumentais nesutiktina, nes aplinkybę, kad ieškovas D. G. ir partnerių juridinė kontora“ yra buvusios bendrovės UAB „Pastoliai“ teisių ir pareigų perėmėjas patvirtina UAB „Pastoliai“ vienintelio akcininko D. G. 2011-02-12 sprendimas dėl įmonės pavadinimo iš UAB „Pastoliai“ pakeitimo į UAB „D. G. ir partnerių juridinė kontora“ ( prijungtos administracinės bylos I-2291-414-/2007 b.l. 116), o be to, ši aplinkybė yra patikrinta teismo, kai ieškovas 2013 metais kreipėsi į Lietuvos Vyriausiąjį administracinį teismą dėl proceso atnaujinimo aukščiau paminėtoje administracinėje byloje.
Savo reikalavimą atlyginti žalą ieškovas grindžia tuo, jog Lietuvos Vyriausiasis teismas, kaip galutinė teisminė instancija, nagrinėdamas administracinę bylą I-7983-437/2007 (Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinė byla, apeliacinės instancijos Nr. A-146-1420-2008 ) pažeidė Europos Sąjungos teisę ir šiais veiksmais padarė jam neturtinę žalą, kadangi Europos Sąjungos Teisingumo teismas 2014-03-20 sprendime Nr. C-61/12 pripažino, jog Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintas draudimas registruoti lengvuosius dešiniavairius automobilius, pažeidžia Europos Sąjungos teisės aktus, o Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2015-02-06 nutarimu Nr. KT6-N2/2015 pripažino atitinkamas Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių nuostatas prieštaraujančias Konstitucijai.
CK 6.272 str. nustato, jog žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas.
Iš prijungtos Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinės bylos I-7983-437/2007 nustatyta, kad ieškovas patikslintu skundu, kuriame atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Susisiekimo ministerijos, Valstybinės kelių transporto inspekcijos ir VĮ „Regitra“, pareiškė šiuos reikalavimus: 1) įpareigoti atsakovus vykdyti Direktyvos 70/311/EEB 2 straipsnio, Direktyvos 74/60/EEB 3 straipsnio, Direktyvos 92/62/EEB 2 straipsnio bei Direktyvos 1999/7/EB 2 straipsnio 1 dalies, JTO/EEK reglamento Nr. 79, 1995 m. spalio 16 d. Sutarties dėl vienodų techninių nurodymų ratinėms transporto priemonėms, įrangai ir jų dalims, kurios gali būti sumontuotos ir (arba) naudojamos ratinėse transporto priemonėse, priėmimo ir pagal šiuos nurodymus išduotų patvirtinimų abipusio pripažinimo sąlygų 11 straipsnio 3 dalies, Motorinių transporto priemonių vairavimo mechanizmų tipo patvirtinimo taisyklių, patvirtintų 2006 m. gegužės 9 d. Valstybinės kelių transporto inspekcijos viršininko įsakymu Nr. 2-152, 20 straipsnio, Kelių transporto priemonių registracijos taisyklių, patvirtintų Vidaus reikalų ministro 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1V-492, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 4 skirsnio 16 straipsnio 3 dalies, Kelių eismo taisyklių 276 straipsnio reikalavimus; 2) priteisti iš atsakovo - Lietuvos valstybę atstovaujančių institucijų 540 000 Lt turtinės žalos (iš Susisiekimo ministerijos -340 000 Lt., Valstybinės kelių inspekcijos – 100 000 Lt., VĮ „Regitra“ -100 000 Lt) bei 10 000 litų neturtinės žalos (iš Susisiekimo ministerijos) atlyginimo. Pareiškėjas jo nurodytą turtinę žalą (540 000 Lt) kildina iš 2004 m. kovo 2 d. UAB „Pastoliai" ir Didžiosios Britanijos įmonių „Woodhouse Commercials" bei „Archers Van Spares" sutarties dėl automobilių tiekimo, pagal kurią per laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. gegužės 1 d. dienos pareiškėjui turėjo būti pateikta ne mažiau 540 įvairių automobilių, kurių vairo mechanizmas įrengtas dešinėje pusėje, naudojimui Lietuvoje, tačiau dėl nustatyto teisinio reglamentavimo Lietuvos Respublikoje neregistruojant transporto priemonių, kurių vairo mechanizmas įrengtas dešinėje pusėje, UAB „Pastoliai“ patyrė nuostolius. 2007 m. liepos 31 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė nagrinėti pareiškėjo patikslinto skundo 2-ąjį reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, ta pačia nutartimi teismas atsisakė priimti UAB „Pastoliai“ patikslinto skundo 1-ąjį reikalavimą dėl atsakovų įpareigojimo vykdyti patikslinto skundo 1-ajame punkte išvardintų teisės aktų reikalavimus. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007-10-31 sprendimu ieškovo reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės atmetė, konstatavęs, jog galiojantys nacionaliniai teisės aktai dėl dešiniavairių transporto priemonių registravimo yra suderinti su Europos Bendrijos teisės aktais, teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo skundo pirmąjį reikalavimą, ieškovas neskundė. 2008-08-11 nutartimi Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą. 2008-08-28 ieškovas pateikė prašymą Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui dėl proceso atnaujinimo, prašyme nurodė įvairias galiojusio Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo normas, neatitinkančias Europos Sąjungos teisei, tačiau teismas konstatavo, jog ieškovo pateikiamoje argumentacijoje konkrečiai ir aiškiai neatskleidžia, dėl kokių priežasčių bylą nagrinėjusių teismų išvados bei sprendimai neatitinka pareiškėjo nurodytų normų. Įvertinus pareiškėjo prašymo turinį matyti, kad pareiškėjo argumentacija iš esmės yra orientuota į faktinių bylos aplinkybių tyrimą bei įrodymų vertinimą. Tuo tarpu Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės atnaujinti procesą, siekiant dar kartą įvertinti bylos faktines aplinkybes ir dar kartą vertinti bylos įrodymus. Taip pat teismas nustatė, jog nepatvirtinta, kad egzistuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas proceso atnaujinimo pagrindas. Šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujintas tada, kai byloje priimtas teismo sprendimas ar nutartis yra be motyvų. Tačiau šią administracinę bylą nagrinėjusio Vilniaus apygardos administracijos teismo sprendime atsisakymo kreiptis į Konstitucinį teismą iš esmės yra pateikti. Pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikti argumentai dėl teismų procesinių sprendimų nemotyvavimo galėtų patvirtinti tik tam tikrus motyvavimo trūkumus, tačiau jie negali būti pagrindas teismų procesinius sprendimus laikyti iš viso be motyvų ir atnaujinti procesą, pažymėjo, kad teismai su prašymu dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo gali kreiptis į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą, jei kyla klausimų dėl teisės taikymo ar aiškinimo. Nagrinėjamoje byloje tokių abejonių administraciniam teismui nekilo, todėl pagrįstai nebuvo kreiptasi į minėtą teisminę instituciją.
Apibendrinant aukščiau nurodytoje byloje priimtą teismo sprendimą, nustatyta, kad teismas svarstė ieškovo prašymus kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą ir Europos Sąjungos Teisingumo teismą dėl nacionalinės teisės reglamentavimo prieštaravimų, šių prašymų netenkino nes teismui nekilo klausimų dėl teisės taikymo ar aiškinimo, tokia teismo pozicija nereiškia, kad dėl tokio priimto teismo sprendimo kyla teismui kaltė. LR Aukščiausiojo teismo praktikoje šios kategorijos bylose aiškinama, jog teisėjo kaltė gali būti nustatyta tik tuo atveju, kai padaryta akivaizdžių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurių kvalifikuotas teisėjas neturėtų daryti (CK 6.248 straipsnis), teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Tai yra vertinamosios sąvokos. Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti ir kt. ( civ. bylos Nr. 3K-3-207/2011). Ieškovas neįrodė aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, kad teismas padarė akivaizdžias teisės aiškinimo ir taikymo klaidas, tokiu būdu neįrodė ir teismo kaltės. O be to, pažymėtina, jog Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartis buvo priimta 2008 metais, kai Europos Sąjungos Teisingumo Teismas tik 2014 metais sprendė dėl Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinto draudimo registruoti lengvuosius dešiniavairius automobilius, o Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2015 metais sprendė dėl atitinkamų Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių nuostatų prieštaravimo Konstitucijai. Todėl, aplinkybė, kad Konstitucinis teismas pripažino atitinkamus teisės aktus prieštaraujančiais Konstitucijai, nereiškia, jog visi šiais teisės aktais paremti anksčiau priimti teismo sprendimai yra neteisėti. Taip pat pažymėtina, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje I-7983-437/2007, ieškovas kėlė tik turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš valstybės klausimą, kurį teismas ir išnagrinėjo, o ne Europos Sąjungos teisė aktų taikymo ir aiškinimo praktikos klausimus, pats ieškovas skundo reikalavimu apibrėžė ginčo ribas- reikalavimą priteisti žalą iš valstybės, Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kuria išnagrinėtas ieškovo skundas šio ginčo ribose, negali būti vertinama kaip pažeidžianti ES teisę. Ieškovas neįrodė atsakovo deliktinės atsakomybės sąlygų, todėl nėra pagrindo taikyti LR CK 6.272 str. nuostatų.
Ieškovas neįrodė nei jam padarytos neturtinės žalos nei reikalaujamos priteisti 1406160 Eur neturtinės žalos dydžio.
Neturtinės žalos atlyginimas nustatytas CK 6.250 straipsnyje. CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, jog neturtinė žala suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal LR CK 6.250 str. nuostatas, teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi ir juridinis asmuo, tačiau juridinio asmens patiriama žala yra siejama su dalykinės reputacijos sumenkinimu, neigiamu bendrovės įvaizdžiu visuomenėje ir pan.
Ieškovas, prašydamas priteisti neturtinę žalą argumentuoja, jog teismui nusprendus, kad ieškovas ( buvęs pavadinimas UAB „Pastoliai“ ) nepagrįstai pareiškė skundą, ieškovas patyrė daug nepatogumų, nes visomis informacijos sklaidos priemonėmis buvo pateikta informacija, kad UAB „Pastoliai“ skundas atmestas, kaip nepagrįstas, bendrovė tapo pajuokos objektu, diletantiškumo pavyzdžiu, pseudoteisybės ieškotoju, kurį teismas nutartimi pastatė į vietą dėl nepagrįstų reikalavimų valstybei, ieškovo atstovui teko perskaityti daug įžeidžiančių ir dalykinę reputaciją žeminančių komentarų internete. Juridinis asmuo su šiuo pavadinimu nebegalėjo daugiau sėkmingai veikti ir verstis šia veikla, dėl ko 2011 metais pakeitė pavadinimą. Ieškovo argumentai dėl juridinio asmens dalykinės reputacijos pablogėjimo yra abstraktūs, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad su juo, kaip juridiniu asmeniu, verslo partneriai būtų nutraukę ar nesudarę sutarčių dėl priimto teismo sprendimo. Jeigu UAB „Pastoliai“ verslo kryptis buvo automobilių prekyba, nereiškia, kad negalėjimas prekiauti dešiniavairiais automobiliais, galėjo priversti ieškovą keisti automobilių prekybos verslo kryptį į teisinių paslaugų verslą.
Vadovaujantis aukščiau nurodytais argumentais, ieškovo ieškinys atmestinas, kaip nepagrįstas.
Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį ir LR CK 1.131 str.1 d. pagrindu ieškinį taip pat atmesti. LR CK 1.125 str. 8 d. nustato trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo.
Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-7983-437-2007 2007-10-31 sprendimas įsiteisėjo Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2008-08-11 nutartimi, ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nes ieškovas neginčijo aplinkybės, jog jam buvo žinoma apie priimtą sprendimą nuo jo įsiteisėjimo momento. Ieškiniu dėl žalos atlyginimo ieškovas kreipėsi 2015-10-07, t.y. praleidęs įstatymo nustatytą 3 metų ieškinio senatį, todėl ieškovo ieškinys atmestinas ir LR CK 1.131 str. 1 d. nuostatų pagrindu.
Atmetus ieškinio reikalavimus, nėra pagrindo priteisti ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų ( LR CPK 93 str.).
Pagal įstatymą, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, jų dydį bei apmokėjimo tvarką nustato teisingumo ministras ir finansų ministras (CPK 92 straipsnis). Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (naujos redakcijos nuo 2015-01-01 Nr. 2014-12793), minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 Eur. Ginčo šalys apie bylos procesą buvo informuojamos elektroniniu būdu, todėl pašto išlaidų nesusidarė, todėl jos nepriteisiamos iš ieškovo valstybės naudai.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.