Regionų apygardos administracinio teismo nutartis, I-7983-437/2007

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2008-08-11
Bylos Nr.: I-7983-437/2007
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Ričardas Piličiauskas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Vaida Urmonaitė
Pareiškėjas: UAB „Pastoliai“
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Lietuvos

Kategorijos

15.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
37.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A146-1420/2008Procesinio sprendimo kategorija 15.2.1; 37.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. rugpjūčio 11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės,

sekretoriaujant Ramunei Petkuvienei,dalyvaujant pareiškėjo UAB „Pastoliai“ atstovui Daliui Gintautui,

atsakovo atstovams Reginai Jacynienei, Sauliui Kerzai, Mariui Laurinėnui, Laimučiui Skersiniui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Pastoliai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Pastoliai“ skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, valstybės įmonės „Regitra“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

2007 m. liepos 31 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė nagrinėti UAB „Pastoliai" (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) patikslintą skundą dalyje dėl reikalavimų priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos (toliau – ir Susisiekimo ministerija), Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos (toliau – ir Valstybinė kelių transporto Inspekcija arba Inspekcija), valstybės įmonės „Regitra“ (toliau – ir VĮ „Regitra“) 540000 litų turtinei ir 10000 litų neturtinei žalai atlyginti (b.l.2-3,8-11).

Šalies argumentai

Pareiškėjas patikslintame skunde paaiškino (b.l. 8-11), kad patirtą žalą grindžia 2004 m. kovo 2 d. sutartimi tarp UAB „Pastoliai" ir Didžiosios Britanijos įmonių „Woodhouse Commercials" bei „Archers Van Spares" (toliau – ir 2004 m. kovo 2 d. sutartis arba Sutartis). Pagal minėtą Sutartį, kuri įsigaliojo nuo 2004 m. gegužės 1 d. (Lietuvos Respublika įstojimo Europos Sąjungą), per laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. gegužės 1 d. dienos turėjo būti pateikta ne mažiau 540 įvairių automobilių su dešinėje pusėje esančiu vairo mechanizmu naudojimui Lietuvoje. Pareiškėjo teigimu, Bendrovė pagal minėtą Sutartį tikėjosi per 3 metus gauti ne mažiau vieno milijono aštuoniasdešimt tūkstančių litų pelno, plėstis, sukurti naujas darbo vietas, įsigyti patalpas komercinei veiklai ir Lietuvos rinkoje plėtoti naujo produkto pardavimą. Pasak pareiškėjo, Lietuvos Respublikos įgaliotos institucijos, privalėjusios užtikrinti Europos Sąjungos teisės aktų taikymą Lietuvos Respublikoje, savo funkcijas atliko netinkamai ir dėl to Sutarties vykdymas Bendrovei tapo neįmanomas. Dėl to Bendrovė patyrė turtinę žalą (žlugo verslo planai, o tai padarė neigiamą įtaką Bendrovės konkurencingumui, plėtrai, darbuotojų atlyginimams, Bendrovės įvaizdžiui ir reputacijai prieš verslo partnerius. Paaiškino, kad Bendrovė 2005- 2007 metų laikotarpiu daug kartų žodžiu ir raštu kreipėsi į atsakingas valstybės institucijas (VĮ „Regitra“, Vidaus reikalų ministeriją, Susisiekimo ministeriją, Valstybinę kelių transporto inspekciją) dėl teisės aktų nevykdymo, tačiau Bendrovei palankus sprendimas nebuvo priimtas. Vidaus reikalų ministerija 2006 m. liepos 12 d. raštu Nr.1D-5017-(12) pranešė Bendrovei, kad klausimas bus sprendžiamas iš esmės leidžiant registruoti kelių transporto priemones su dešinėje pusėje esančiu vairo mechanizmu. Vidaus reikalų ministro 2006 m. liepos 13 d. įsakymo Nr.1V-268 redakcija patvirtintos Kelių transporto priemonių registravimo taisyklės (toliau – ir Kelių transporto priemonių registravimo taisyklės ) nuo jų įsigaliojimo dienos tokį registravimą leido, tačiau šios redakcijos Registravimo taisyklės galiojo vos kelias dienas, nes tam prieštaravo Susisiekimo ministerija.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 4 skirsnio 16 straipsnio 3 dalis, kuria remiasi atsakovą atstovaujančios valstybės institucijos, nedraudžia eksploatuoti automobilių, pritaikytų eismui dešine kelio puse ir turinčių vairą dešinėje. Pareiškėjo nuomone, ši įstatymo nuostata prieštarauja 1970 m. birželio 9 d. Tarybos direktyvos dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių ir jų priekabų vairavimo mechanizmu suderinimo 70/311/EEB (toliau – ir Direktyva 70/311/EEB) 2 straipsniui, 1999 m. sausio 26 d. Komisijos direktyvos 1999/7/EB derinančios su technikos pažanga Tarybos direktyvą 70/311/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių ir jų priekabų vairavimo mechanizmu suderinimo (toliau – ir Direktyva 1999/7/EB) 2 straipsnio 1 daliai, kurios įpareigoja šalis nares pakeisti įstatymus (šiuo atveju – Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, nes kiti šios srities teisės aktai yra taisyklės) iki nustatyto termino, taip pat JTO/EEK Reglamento Nr.79 nuostatoms, kurių įgyvendinimui nereikia jokių papildomų nacionalinės teisės aktų. Pareiškėjui kelia abejones, ar Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 4 skirsnio 16 straipsnio 3 dalis atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, nes įstatymas suteikia skirtingas teises asmenims, priklausomai nuo jų deklaruotos gyvenamosios vietos ar leidimo gyventi Lietuvoje turėjimo, taip pat kelia abejones, ar nėra pažeidžiama Europos Sąjungos piliečių judėjimo laisvė dėl automobilio, turinčio vairą dešinėje, pritaikymo kairiosios pusės eismui.

Pareiškėjo nuomone, Valstybinė kelių transporto inspekcija netinkamai vykdo šios Inspekcijos nuostatų 8.16 ir 8.19 punktus, Susisiekimo ministerija nevykdo šios ministerijos Nuostatų 5.6, 6.2 ir 6.25 punktų, o VĮ „Regitra" nesivadovauja patvirtintomis Kelių transporto priemonių registravimo taisyklėmis.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Kelių transporto priemonių registravimo taisyklių 14 straipsnyje, numatančiame priežastis kodėl transporto priemonė neregistruojama, nėra nurodyta, jog automobiliai su dešinėje pusėje esančiu vairo mechanizmu neregistruojami. Nėra norminio teisės akto, kuris draustų automobilių su dešinėje pusėje esančiu vairo mechanizmu registraciją bei eksploatavimą Lietuvos Respublikoje. Vairavimo sistemų tinkamumą naudojimui reglamentuoja Valstybinės kelių transporto inspekcijos viršininko 2006 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 2B-152 patvirtintos Motorinių transporto priemonių vairavimo mechanizmų tipo patvirtinimo taisyklės (toliau – ir Motorinių transporto priemonių vairavimo mechanizmų tipo patvirtinimo taisyklės), kurių 20 straipsnis nustato, jog transporto priemonėms, kuriose įrengti vairavimo mechanizmai, atitinkantys šių Taisyklių arba kitų Europos Sąjungos valstybių narių nacionalinių teisės aktų, įgyvendinančių Direktyvą 70/311/EEB, reikalavimus, suteikiamas EB ar nacionalinis tipo patvirtinimas. Šias transporto priemones leidžiama parduoti, registruoti arba pradėti eksploatuoti. Direktyvoje nurodyta, kad jei transporto priemonės vairavimo mechanizmas atitinka nustatytus reikalavimus, negalima tokios transporto priemonės drausti parduoti, registruoti ar pradėti eksploatuoti. Pareiškėjo manymu, byloje Lietuvos valstybę atstovaujančių institucijų papildomi reikalavimai peržengia nustatytų techninių reikalavimų ribas. Pareiškėjas paaiškino, jog Motorinių transporto priemonių vairavimo mechanizmų tipo patvirtinimo taisyklėse paminėtą Direktyvą 70/311/EEB papildo Direktyvos 92/62/EB ir 1999/7/EB. Transporto priemonės, kurios anksčiau buvo registruotos ir atvežtos iš Didžiosios Britanijos, esančios Europos Sąjungos nare, turėjo atitikti šios šalies nacionalinių teisės aktų, įgyvendinančių minėtas Direktyvas, reikalavimus, todėl remiantis Motorinių transporto priemonių vairavimo mechanizmų tipo patvirtinimo taisyklių 20 straipsniu, nėra kliūčių tokių automobilių registracijai bei naudojimui Lietuvoje.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Pareiškėjo teigimu, jis patyrė žalą dėl Lietuvos valstybę atstovaujančių institucijų Lietuvos Respublikos bei Europos Sąjungos teisės aktų nevykdymo (kadangi transporto priemonės iš Didžiosios Britanijos atitinka ES keliamus techninius reikalavimus ir turi EB tipo patvirtinimą, šių transporto priemonių negalima uždrausti parduoti, registruoti, pradėti eksploatuoti). Pareiškėjo manymu, pavojus eksploatuojant transporto priemones su vairavimo mechanizmu dešinėje pusėje nepagrįstas. Pareiškėjas rėmėsi Didžiosios Britanijos naujo ir naudoto automobilio registracijos prašymo formomis, pagal kurias tai, kurioje automobilio pusėje yra vairo mechanizmas, vairo padėtis nėra susiję su eismo kryptimi. Pareiškėjas pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 4.253 straipsnį turi būti registruojamos visos transporto priemonės. Pareiškėjo nuomone, į teismo kompetenciją įeina nustatyti kuri institucija yra atsakinga dėl įstatymų nevykdymo ir jo patirtos žalos.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas papildomai paaiškino, kad iš Didžiosios Britanijos parvežti automobiliai pritaikyti eismui dešine kelio puse, tai nurodyta ir Saugumo konvencijoje. Teisės aktai automobilių tinkamumą vertina tik pagal žibintus. Pareiškėjo atstovas paaiškino, kad moralinė žala padaryta todėl, kad Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija neatsakė į jo raštus, buvo pakenkta jo reputacijai santykiuose su užsienio partneriais. Pareiškėjo atstovo teigimu, valstybės įmonė „Reigtra" painioja sąvokas „eksploatacija“ ir „dalyvavimas eisme“ (dalyvauti eisme leidžiama, turint transporto priemonės registracijos numerius, o eksploatuoti draudžiama, jei nėra registracijos ir neatlikta valstybinė techninė apžiūra). Pareiškėjo atstovas pažymėjo, jog vairo padėtis neįtakoja eismo.

Atsiliepimas

Lietuvos valstybę atstovaujanti VĮ „Regitra" atsiliepimu į skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b.l. 32-33) paaiškino, kad kelių transporto priemonių registravimą Lietuvos Respublikoje reglamentuoja šie teisės aktai: 1) 1999 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 1999/37/EB dėl transporto priemonių registracijos dokumentų (toliau – Direktyva 1999/37/EB), pakeista Europos Bendrijų Komisijos 2003 m. gruodžio 23 d. direktyva 2003/127/EB). Šių Direktyvų nuostatos yra perkeltos į nacionalinę teisę; 2) Lietuvos Respublikos saugaus eismo keliais įstatymas; 3) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr.1286 patvirtinti Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registravimo nuostatai; 4) Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr.260 patvirtintos Kelių transporto priemonių registravimo taisyklės (2006 m. liepos 13 d.įsakymu Nr.1V-268 išdėstytos nauja redakcija ir 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr.1V-492 pakeistos). Kelių transporto priemonių registravimo taisyklėse nėra nuostatų, reglamentuojančių registruojamųjų transporto priemonių valdymo konstrukcinius ypatumus, tačiau Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 16 straipsnio 3 dalies nuostatos draudžia eksploatuoti automobilius, kurie pritaikyti eismui kairiąja kelio puse ir turi vairą dešinėje pusėje. Draudimas netaikomas tik tais atvejais, kai automobiliai įregistruoti Lietuvos Respublikoje iki 1993 m. gegužės 1 d., automobiliai pagal konstrukciją ir įrangą yra skirti specialioms darbo funkcijoms atlikti ir laikinai (iki 90 dienų per metus) į Lietuvos Respubliką atvykstantiems užsieniečiams, neturintiems leidimo laikinai apsigyventi arba nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje. Pagal Direktyvos 1999/37/EB 2 straipsnio b) dalį „registracija" - tai administracinis leidimas transporto priemonei patekti į kelių transporto eismą, apimantis transporto priemonės identifikavimą ir serijinio numerio, vadinamo registracijos numeriu, išdavimą". Pažymėjo, kad registruodama transporto priemones VĮ „Regitra“ privalo vadovautis minėtais teisės aktais ir neregistruoja, t.y. nesuteikia leidimo dalyvauti eisme toms transporto priemonėms, kurių eksploatavimą draudžia Saugaus eismo keliais įstatymas.

Pažymėjo, kad Direktyva 70/311/EEB, papildyta Direktyvomis 92/62/EB ir 1999/7/EB, nustato techninius reikalavimus transporto priemonėms, jų sudėtinių dalių atitikties įvertinimui. Šiose srityse valstybės politiką bei Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimus Lietuvos Respublikoje įgyvendina Susisiekimo ministerija.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu valstybės įmonės „Regitra" atstovė papildomai paaiškino, kad Direktyva reglamentuoja motorinių transporto priemonių tipą, jos 1 priede nurodyta dėl mechanizmo tipo, o ne dėl registravimo. Atstovė paaiškino, jog gamintojas nurodo, kuria kryptimi (kelio puse) važiuoti pritaikyta transporto priemonė. Direktyva privaloma kiekvienai valstybei, bet valstybė pasirenka būdą, kaip konkrečiai ją įgyvendinti.

Atsiliepimas

Lietuvos valstybę atstovaujanti Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija atsiliepimu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą paaiškino (b.l. 34-37), kad Direktyvos 70/311/EEB su pakeitimais, padarytais Direktyva 1999/7/EB, 2 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės negali dėl su vairavimo mechanizmu susijusių priežasčių atsisakyti transporto priemonių tipui suteikti EB tipo patvirtinimą arba nacionalinį tipo patvirtinimą, uždrausti parduoti, registruoti, pradėti eksploatuoti transporto priemones, jei tos transporto priemonės atitinka Direktyvos 70/311/EEB reikalavimus. Vairavimo mechanizmo konstrukcijai keliami reikalavimai išdėstyti Direktyvos 70/311/EEB su pakeitimais, padarytais Direktyva 92/62/EEB, 1 priedo 4 punkte (4.1.1 punkte nustatyta, kad vairavimo mechanizmas turi užtikrinti lengvą ir saugų transporto priemonės valdymą, važiuojant maksimaliu konstrukciniu greičiu). Analogiškas reglamentavimas nustatytas 1973 m. gruodžio 17 d. Tarybos direktyvos 74/60/EEB dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių motorinių transporto priemonių vidaus įrangą (keleiviui skirtos vietos vidaus dalys, išskyrus vidinius galinio vaizdo veidrodžius, valdymo įtaisų išdėstymą, stogą arba stoglangį, sėdynių atlošus ir galines jų dalis), suderinimo (toliau – ir Direktyva 74/60/EEB) 3 straipsnyje bei 1995 metų Sutarties dėl vienodų techninių nurodymų ratinėms transporto priemonėms, įrangai ir jų dalims, kurios gali būti sumontuotos ir (arba) naudojamos ratinėse transporto priemonėse, priėmimo bei pagal šiuos nurodymus išduotų patvirtinimų abipusio pripažinimo sąlygų (toliau – ir 1995 m. Sutartis dėl vienodų techninių nurodymų) 2 straipsnyje.

Įgyvendinant Direktyvos 70/311/EEB nuostatas, priimtas Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2006 m. gegužės 9 d. įsakymas Nr. 2B-152, kuriuo patvirtintos Motorinių transporto priemonių vairavimo mechanizmų tipo patvirtinimo taisyklės. Šių Taisyklių 20 punktas nustato, kad transporto priemonėms, kuriose įrengti vairavimo mechanizmai, atitinkantys šių taisyklių arba kitų ES valstybių narių nacionalinių teisės aktų, įgyvendinančių Direktyvą 70/311/EEB, reikalavimus suteikiamas EB ar nacionalinis tipo patvirtinimas. Šias transporto priemones leidžiama parduoti, registruoti arba pradėti eksploatuoti. Pagal Motorinių transporto priemonių vairavimo mechanizmų tipo patvirtinimo taisyklių 21 punktą transporto priemonėms, kuriose įrengti vairavimo mechanizmai, neatitinkantys šių taisyklių arba kitų Europos Sąjungos valstybių narių nacionalinių teisės aktų, įgyvendinančių Direktyvą 70/31l/EEB, reikalavimų, nesuteikiamas EB ar nacionalinis tipo patvirtinimas. Tokias transporto priemones draudžiama parduoti, registruoti arba pradėti eksploatuoti. Motorinių transporto priemonių vairavimo mechanizmų tipo patvirtinimo taisyklių 1 priedo 1 punktas numato, kad vairavimo mechanizmas turi užtikrinti lengvą ir saugų transporto priemonės valdymą, jai važiuojant maksimaliu konstrukciniu greičiu. Akcentavo, kad vienas iš Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo tikslų yra nustatyti saugaus eismo automobilių keliais Lietuvoje teisinius pagrindus, pagrindinius su transporto priemonių technine būkle, techninės būklės tikrinimu, transporto priemonių registravimu susijusius reikalavimus, siekiant apsaugoti eismo dalyvių bei kitų asmenų gyvybę, sveikatą ir turtą. Šio įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudžiama eksploatuoti automobilius, kurie pritaikyti eismui kairiąja kelio puse ir turi vairą dešinėje pusėje, išskyrus tuos, kurie buvo įregistruoti Lietuvos Respublikoje iki 1993 m. gegužės 1 d. arba kurie pagal konstrukciją ir įrangą skirti specialioms darbo funkcijoms atlikti. Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (toliau – ir Kelių eismo taisyklės arba KET) , 144 punkte nustatyta, kad eismas Lietuvos Respublikoje vyksta dešine kelio puse (tuo remiantis, organizuojama visa eismo sistema Lietuvoje). Atsakovo atstovo teigimu, automobilių su vairo mechanizmu dešinėje pusėje nuolatinis eksploatavimas Lietuvos Respublikoje keltų pavojų eismo saugumui. Jo manymu, Europos Sąjungos piliečių teisės šiuo atveju nėra pažeidžiamos, nes piliečių teisė laisvai judėti bei apsigyventi valstybių narių teritorijoje nėra absoliuti. Susisiekimo ministerija teigė, kad pareiškėjas nenurodė, kuo ji pažeidžia skunde nurodytus teisės aktus, nepagrindė Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nurodyto žalos atlyginimo pagrindo, todėl tenkinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo nėra pagrindo.

Atsiliepimas

Lietuvos valstybę atstovaujanti Valstybinė kelių transporto inspekcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime paaiškino (b.l. 39-41), kad Direktyva 70/311/EEB , taip pat Direktyvos 92/62/EEB, 1999/7/EB, derinančios su technikos pažanga Tarybos direktyvą 70/311/EEB, nustato techninius ir konstrukcinius reikalavimus motorinių transporto priemonių vairavimo mechanizmams – visai įrangai, kuria nustatoma transporto priemonės važiavimo kryptis - taip pat reglamentuoja šių mechanizmų tipo konstrukcinį patvirtinimą. Atsižvelgiant į tai, kad minėti Europos Sąjungos teisės aktai nėra tiesioginio taikymo, jų nuostatos buvo perkeltos į Lietuvos nacionalinę teisę 2006 m. gegužės 9 d. Inspekcijos viršininko įsakymu Nr. 2B-152 „Dėl motorinių transporto priemonių vairavimo mechanizmų tipo patvirtinimo taisyklių". Minėtuose teisės aktuose yra analogiškos nuostatos, pagal kurias valstybės narės negali dėl su vairavimo mechanizmu susijusių priežasčių atsisakyti transporto priemonių tipui suteikti EB tipo patvirtinimą arba nacionalinį tipo patvirtinimą, uždrausti parduoti, registruoti, pradėti eksploatuoti transporto priemones, jei tos transporto priemonės atitinka Direktyvos 70/311/EEB reikalavimus. Analogiškas reglamentavimas yra ir Direktyvoje 74/60/EEB bei 1995 metų Sutartyje dėl vienodų techninių nurodymų. Akcentavo, kad minėti teisės aktai nustato reikalavimus tik motorinių transporto priemonių vairavimo mechanizmų konstrukcijai ir visiškai nereglamentuoja eismo saugumo, eismo dešine ar kaire kelio puse klausimų. Šie klausimai paliekami valstybių narių nacionalinės teisės kompetencijai ir reglamentavimui.

Valstybinė kelių transporto inspekcija nurodė, jog Lietuvoje saugaus eismo automobilių keliais teisinius pagrindus, pagrindinius su transporto priemonių technine būkle, techninės būklės tikrinimu, transporto priemonių registravimu susijusius reikalavimus, siekiant apsaugoti eismo dalyvių bei kitų asmenų gyvybę, sveikatą ir turtą, nustato Lietuvos Respublikos sugaus eismo automobilių keliais įstatymas. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad eismas Lietuvos Respublikoje vyksta dešine kelio puse, o 16 straipsnio 3 dalis draudžia eksploatuoti automobilius, kurie pritaikyti eismui kairiąja kelio puse ir turi vairą dešinėje pusėje (išskyrus įstatyme numatytas išimtis). Pažymėjo, kad transporto priemonių vairo mechanizmo padėtis yra pritaikoma prie eismo krypties, kadangi tai tiesiogiai susiję su eismo saugumu. Dešine kelio puse vykstančiame eisme dalyvaujančios transporto priemonės su dešinėje pusėje įrengtu vairavimo mechanizmu keltų žymiai didesnį pavojų dėl savo konstrukcinių savybių (vairuotojas blogiau matytų priešpriešinį eismą, ypač tai aktualu atliekant lenkimo manevrą; padidėtų pavojus prasilenkiant; dėl kelis kartus didesnio atstumo iki kairės pusės galinio vaizdo veidrodžio ir pasikeitusio stebėjimo lauko pablogėtų matomumas; žibintų konstrukcija pritaikyta geriau apšviesti kairę pusę, todėl labiau akintų priešais važiuojančių transporto priemonių vairuotojus; tokios transporto priemonės vairuotojui ženkliai pablogėja važiuojamosios dalies krašto matomumas, o tai kelia pavojų nepastebėti dviratininko, pėsčiojo, ar kliūties). Pažymėjo, kad Kelių eismo konvencijos 1 priedo 8 punkte yra nustatyta, jog susitariančios šalys gali atsisakyti įleisti į savo teritoriją kitų šalių transporto priemones, kurių artimųjų šviesų žibintai yra nepritaikyti prie tų šalių eismo krypties. Transporto priemonių gamintojai, gamindami motorinę transporto priemonę tipo atitikimo sertifikate nurodo, kokiai eismo judėjimo krypčiai konkreti transporto priemonė yra skirta. Atsakovo atstovo teigimu, įstatymo leidėjas įvertino transporto priemonių techninius ir konstrukcinius ypatumus, jų galimą neigiamą įtaką saugiam eismui ir įtvirtino vienareikšmį draudimą eksploatuoti atitinkamas transporto priemones, šis draudimas visiškai nesusijęs su transporto priemonių vairavimo mechanizmų konstrukciniais reikalavimais, Saugaus eismo automobilių keliais nuostatos neprieštarauja Europos Sąjungos teisės aktų nuostatoms, taigi ir valstybės institucijų, tarp jų ir Valstybinės kelių transporto inspekcijos, veiksmai neprieštarauja nei Europos Sąjungos teisės aktų, nei nacionalinės teisės aktų reikalavimams. Pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai, jog Inspekcija nevykdo jo išvardintų Direktyvų bei nacionalinės teisės aktų nuostatų, yra nepagrįsti.

Valstybinės kelių transporto inspekcijos nuomone, pareiškėjas nenurodė konkrečių jos neteisėtų veiksmų (neveikimo) dėl kurių pareiškėjui galėjo atsirasti jo nurodyta žala, o nesant neteisėtų valstybės institucijos veiksmų (neveikimo) civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.245 straipsnio 1 dalies, 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas negalima.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu Inspekcijos atstovas papildomai paaiškino, kad aptariamos Direktyvos yra skirtos tipo patvirtinimui ir techninės konstrukcijos nustatymui. Jei transporto priemonė atitinka techninius reikalavimus, leidžiama ją parduoti. Atstovas pažymėjo, jog pareiškėjas skundą grindžia Direktyvų nuostatomis, kurios nėra tiesiogiai taikomos, be to, Direktyvos nereglamentuoja eismo saugumo klausimų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad terminas „aktas" reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis nustato, jog valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Teismas nustatė jog pareiškėjas reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su tuo, kad buvo sudaręs sutartį automobilių tiekimo sutartį dėl automobilių su vairo mechanizmu dešinėje pusėje pateikimo iš Didžiosios Britanijos į Lietuvą (b.l. 21, 30), o Lietuvos Respublikoje neleidžiama įregistruoti transporto priemonių, kurių vairo mechanizmas yra dešinėje pusėje.

Teismas pažymėjo, jog pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 1 straipsnio 1 dalį šis įstatymas nustato saugaus eismo automobilių keliais Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus, valstybės institucijų pareigas, įgyvendinant saugaus eismo politiką, pagrindines eismo dalyvių, kelių priežiūros institucijų, policijos, muitinės pareigūnų teises ir pareigas, taip pat pagrindinius su transporto priemonių technine būkle, techninės būklės tikrinimu, transporto priemonių registravimu susijusius reikalavimus, siekiant apsaugoti eismo dalyvių bei kitų asmenų gyvybę, sveikatą ir turtą, gerinti transporto ir pėsčiųjų eismo sąlygas, taip pat mažinti neigiamą motorinių transporto priemonių poveikį aplinkai. To paties įstatymo 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos Respublikoje eismas vyksta dešine kelio puse, o 3 dalis - kad Lietuvos Respublikos teritorijoje eismo tvarką nustato Kelių eismo taisyklės, kurias tvirtina Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 144 punktas nustato, kad eismas Lietuvos Respublikoje vyksta dešine kelio puse, o 276 punktas - kad draudžiama eksploatuoti automobilius, kurie pritaikyti eismui kairiąja kelio puse ir kurių vairas įtaisytas dešinėje pusėje (išskyrus įregistruotus Lietuvos Respublikoje iki 1993 m. gegužės 1 d. arba pagal konstrukciją bei įrangą skirtus specialioms darbo funkcijoms atlikti). Šis draudimas netaikomas laikinai (iki 90 dienų per metus) į Lietuvos Respubliką atvykusiems užsieniečiams, neturintiems leidimų laikinai apsigyventi arba nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 16 straipsnio 3 dalis taip pat nustato, kad draudžiama eksploatuoti automobilius, kurie pritaikyti eismui kairiąja kelio puse ir turi vairą dešinėje pusėje, išskyrus tuos, kurie buvo įregistruoti Lietuvos Respublikoje iki 1993 m. gegužės 1 d. arba kurie pagal konstrukciją ir įrangą yra skirti specialioms darbo funkcijoms atlikti (šis draudimas netaikomas laikinai (iki 90 dienų per metus) į Lietuvos Respubliką atvykusiems užsieniečiams, kurie neturi leidimo laikinai apsigyventi arba leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje). Pagal Direktyvos 1999/37/EB 2 straipsnio b dalį „registracija" - administracinis leidimas transporto priemonei patekti į kelių transporto eismą, apimantis transporto priemonės identifikavimą ir serijinio numerio, vadinamo registracijos numeriu, išdavimą. Remdamasis minėtais Lietuvos Respublikos teisės aktais, nustatančiais, kad eismas Lietuvos Respublikoje vyksta dešine kelio puse, teismas vertino, jog valstybės įmonė „Regitra" pagrįstai Lietuvos Respublikoje neregistruoja transporto priemonių, kurių vairavimo mechanizmas yra dešinėje transporto priemonės pusėje.

Remdamasis išdėstytais argumentais pirmosios instancijos teismas vertino, kad Lietuvos Respublikos valstybę šioje byloje atstovaujančių institucijų veiklos, kuri prieštarautų Lietuvos Respublikos įstatymams, ir kaltės nenustatyta, todėl atlyginti pareiškėjo tariamai patirtą turtinę ir neturtinę žalą nėra pagrindo. Teismas nurodė, jog institucijos veikė norminių aktų ribose, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jam tariamai padarytą turtinę žalą, neturtinė žala taip pat nenustatyta ir neįrodyta. Teismas pažymėjo, jog galiojantys nacionalinės teisės aktai yra suderinti su Europos Bendrijos teisės aktais.

III.

Pareiškėjas (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 31 d. sprendimą panaikinti, pripažinti atsakovus pažeidus Direktyvos 70/311/EEB 2 straipsnio, Direktyvos 74/60/EEB 3 straipsnio, Direktyvos 92/62/EEB 2 straipsnio bei Direktyvos 1999/7/EB 2 straipsnio 1 dalies, JTO/EEK reglamento Nr. 79, 1995 m. spalio 16 d. Sutarties dėl vienodų techninių nurodymų ratinėms transporto priemonėms, įrangai ir jų dalims, kurios gali būti sumontuotos ir (arba) naudojamos ratinėse transporto priemonėse, priėmimo ir pagal šiuos nurodymus išduotų patvirtinimų abipusio pripažinimo sąlygų 11 straipsnio 3 dalies, 2006 m. gegužės 9 d. Valstybinės kelių transporto inspekcijos viršininko įsakymu Nr. 2-152 patvirtintų Motorinių transporto priemonių vairavimo mechanizmų tipo patvirtinimo taisyklių 20 straipsnio, Vidaus reikalų ministro 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1V-492 patvirtintų Kelių transporto priemonių registracijos taisyklių, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 4 skirsnio 16 straipsnio 3 dalies, Kelių eismo taisyklių 276 punkto, Civilinio kodekso 4.253 straipsnio 2 dalies reikalavimus ir priteisti iš Lietuvos valstybę atstovaujančių atsakovų 540 000 litų turtinės žalos bei 10 000 litų neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnį teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes, ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Apelianto teigimu, teismui jis pateikė daug įrodymų bei faktinių aplinkybių, nurodė kokias materialinės teisės normas pažeidė atsakovai ir tuo remiantis UAB „Pastoliai“ skundas turėjo būti patenkintas. Teismas motyvuojamojoje sprendimo dalyje nenurodė jokių argumentų, kodėl skundas atmestinas ir kokiais įrodymais jis rėmėsi, priimdamas sprendimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 str. 4 p.), padarė klaidingą išvadą kad transporto priemonių, kurių vairavimo mechanizmas yra dešinėje transporto priemonės pusėje, neregistravimas yra pagrįstas.

Šalies argumentai

2. Apeliantas pažymi nurodęs įstatymų, Direktyvų, Reglamentų, poįstatyminių teisės aktų pažeidimus, dėl kurių teismas nepasisakė arba padarė nepagrėstas ir neteisingas išvadas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, remdamasis Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 16 straipsnio 3 dalis ir Kelių eismo taisyklių 276 punktu padarė klaidingą išvadą, kad transporto priemonių, kurių vairavimo mechanizmas yra dešinėje transporto priemonės pusėje, neregistravimas yra pagrįstas. Minėtos įstatymo ir Kelių eismo taisyklių nuostatose minima ne transporto priemonės (jų sąvoka pateikta KET 44 punkte), o automobilius ( jų sąvoka pateikta KET 6 punkte). Apeliantas pažymi, kad jis ne kartą teismui nurodė, jog Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje ir KET 276 punkte numatytas draudimas galioja tik dešiniavairiams automobiliams, kurie yra pritaikyti eismui kairiąja kelio puse, tačiau teismas nusprendė, kad draudimas galioja visoms dešiniavairėms transporto priemonėms, ne tik automobiliams, taip pat neatsižvelgiant į jų pritaikymą eismui konkrečia kelio puse. Pažymėjo, kad atsakovų veiksmai rodo, jog minėtose teisės normose nustatytus draudimus jie taikė visiems dešiniavairiams automobiliams, nepaisant jų pritaikymo vienos ar kitos pusės eismo pusės aspektų ir objektyvių tai įrodančių požymių - artimųjų šviesų žibintų. Teismas nenustatė, kas lemia automobilio pritaikymą kairės pusės eismui. Į UAB „Pastoliai“ argumentus, kad automobilio pritaikymą vienos ar kitos pusės eismui apsprendžia artimųjų šviesų žibintai, teismas neatsakė, nepagrindė sprendimo norminių teisės aktų nuostatomis, jam pakako VĮ „Regitra" atstovės paaiškinimo, kad jei automobilis yra su vairu dešinėje pusėje, tai jis skirtas kairės pusės eismui. Teismas, motyvuoja, kad Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 3 straipsnio 1 dalis ir Kelių eismo taisyklių 144 punktas numato, jog eismas Lietuvos Respublikoje vyksta dešine kelio puse, tačiau nenurodo ryšio su dešinėje pusėje sumontuotu vairo mechanizmu.

Teismas nepareiškė savo nuomonės dėl Direktyvų 70/311/EEB, 92/62/EB, 1999/7/EB nuostatų pažeidimų. Nurodytų Europos Bendrijos teisės normų analizė nebuvo atlikta, teismas rėmėsi tik atsakovų pateikta hipoteze, kad minėtos Direktyvos skirtos tipo konstrukciniam tipui patvirtinti, nors jų pavadinime ir preambulėje nurodyta, kad jos skirtos šalių narių įstatymų suderinimui. Teismas nepagrindė teiginio, kodėl jis šiuos teisės aktus laiko reglamentuojančiais tipo konstrukcinį patvirtinimą, nors juose tai nenurodyta ir nenumatyta. Teismas, apelianto teigimu, nelaikė Direktyvų teisės aktais, kurių vykdymas yra privalomas valstybei narei, neišaiškino JTO/EEK Reglamento Nr. 79 nuostatų privalomumo atsakovams. Teismas neargumentavo, kodėl Valstybinės kelių transporto inspekcijos viršininko patvirtintų Motorinių transporto priemonių vairavimo mechanizmų tipo patvirtinimo taisyklių 20 straipsnis negalioja motorinėms transporto priemonėms, atvežtoms iš Europos Sąjungos šalių - Didžiosiosios Britanijos, Airijos ir Kipro, taip pat neargumentavo, kodėl netaikomos 1995 m. Sutarties dėl vienodų techninių nurodymų 11 straipsnio 3 dalies reikalavimai neprivalomi atsakovams ir netaikomi transporto priemonėms, atvežtoms iš Didžiosios Britanijos, Airijos ir Kipro. Teismas neišaiškino ir neargumentavo teiginio, kodėl dešiniavairis automobilis neužtikrina lengvo ir saugaus transporto priemonės valdymo, važiuojant maksimaliu konstrukciniu greičiu, kuo remiantis nustatyta, kad toks valdymas sunkus ir pavojingas. Teismas neišaiškino, kodėl VĮ „Regitra" neprivalo vykdyti Vidaus reikalų ministro 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1V-492 patvirtintų Kelių transporto priemonių registracijos taisyklių reikalavimų.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, jog kelių transporto priemonės yra registruojami daiktai (Civilinio kodekso 4.253 straipsnio 1, 2 dalys), jų registravimą reglamentuoja Kelių transporto priemonių registravimo taisyklės. Kelių transporto priemonių registras tvarkomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Civiliniu kodeksu. Kelių transporto priemonių registro nuostatų 4 straipsnis nurodo, jog kelių transporto priemonės yra registro objektai (nepriklausomai nuo jų konstrukcijos), o tai suponuoja išvadą, jog registro objektai yra visos kelių transporto priemonės, nepriklausomai nuo jų konstrukcijos.VĮ „Regitra", kaip šio registro tvarkytoja įgaliota spręsti kelių transporto priemonių registracijos (Nuostatų 9.2,12,3 punktai), o ne techninio pobūdžio klausimus. Pagal loginį ir sisteminį aiškinimą pagrindinė registro paskirtis - visų kelių transporto priemonių, neskirstant jų pagal techninius, eksploatacinius, technologinius panašumus ar skirtumus, įsigytų laikantis įstatymų nustatytos tvarkos, registracija ir tos registracijos pagrindu nuosavybės teisę pagrindžiančio dokumento - registracijos liudijimo - išdavimas. Teismas nenurodė, kodėl šie teiginiai, jo nuomone, neteisingi. Pagal Direktyvos 1999/37/EB 2 straipsnio b) dalį registracija - administracinis leidimas transporto priemonei patekti į kelių transporto eismą, apimantis transporto priemones identifikavimą ir serijinio numerio, vadinamo registracijos numeriu, išdavimą, teismo nuomone, sudaro prielaidą, kad dešiniavairių automobilių , nors jie yra Kelių transporto priemonių registro objektu, registracija VĮ „Regitra“ yra neprivaloma. Teiginys, kad VĮ „Regitra" nesuteikia leidimo dalyvauti kelių transporto eisme tokioms transporto priemonėms, kurių eksploatavimą draudžia Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas, apelianto teigimu, yra nepagrįstas šio įstatymo nuostata, kuri draustų dešiniavairių automobilių eksploataciją, nes minimame įstatyme toks draudimas nenumatytas. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje turėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. N9(62)-579/2007 suformuota praktika (Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis), pagal kurią transporto priemonės dalyvavimas eisme ir eksploatacija nėra tapačios sąvokos.

Apeliantas pažymi, jog teismas neargumentavo, kodėl VĮ ,,Regitra" neregistruoja Lietuvos Respublikos piliečiams bei asmenims, nuolat gyvenantiems Lietuvos Respublikoje, priklausančių automobilių su dešinėje pusėje esančiu vairu, kurie būtų naudojami kitose šalyse, neišaiškino, kodėl, jo nuomone, dešiniavairių automobilių, registruotų užsienio šalyse, naudojimą Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Kelių eismo taisyklės ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas, o ne 1968 m. Vienos Kelių eismo konvencija. Teismas, apelianto manymu, nepagrįstai rėmėsi VĮ ,,Regira" atstovės teiginiu, kad Direktyva 1999/37/EB reglamentuoja motorinių transporto priemonių tipą, nors ši Direktyva yra skirta transporto priemonių registracijos dokumentams, nepagrįstas ir teiginys, kad Direktyvos 1 priedas nustato mechanizmo tipą, o ne registravimą (1 priede kalbama apie registracijos dokumentus). Teismas neišaiškino, kuo Direktyvos įgyvendinimo būdas įtakoja jos turinį, neargumentavo, kodėl pareiškėjo nuomonė dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio pažeidimo yra nepriimtina ir atmestina.

Apelianto teigimu, teismo sprendime naudojamos sąvokos „vairo kryptis", „automobilio pritaikymas kelio pusei", „Saugumo konvencija" „reikalavimų mechanizmo konstrukcijai ir sąsajų su eismo saugumo reglamentavimas", „nuolatinis eksploatavimas" neaiškios. Apeliantas daro prielaidą, kad pirmosios instancijos teismas nėra susipažinęs su Bendrovės nurodytų Direktyvų turiniu, painioja jų nuostatas ir reglamentavimo objektą. Apelianto teigimu, teismo sprendimas priimtas paskubomis, neargumentuotai ir paviršutiniškai.

Žemesnės instancijos teismas

3.Teismo teiginys, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo tariamai turėtą turtinę žalą, apelianto teigimu, nepagristas logiškai. Teismas nenurodė, kokiais būdais galima įvertinti ir pagrįsti valstybės institucijų ir įmonių padarytą turtinę žalą, jei dėl neteisėtų jų veiksmų Bendrovė net negalėjo pradėti veiklos, nors tam turėjo tiek juridinį (įstatymų leidimas), tiek faktinį (sudaryta tiekimo sutartis) pagrindą. Teigia, kad prie apeliacinio skundo pridėtoje pažymoje Nr. 001, yra nurodytas faktinis pelnas per 2005-2007 metus iš parduodamų eksportui dešiniavairių automobilių. Teigiama, jog iš pažymos ir jos priedų matyti, jog Bendrovė, parduodama dešiniavairius automobilius eksportui, gaudavo gerokai didesnes pelno maržas, nei prašoma atlyginti byloje. Teismas nurodė, kad atsakovai nieko nepadarė jokių Lietuvos Respublikos įstatymams prieštaraujančių veikų, tačiau Bendrovė buvo nurodžiusi įstatymų, Direktyvų, Reglamentų, poįstatyminių teisės aktų pažeidimus, dėl kurių teismas nepasisakė.

Šalies argumentai

Atsakovo atstovai su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas Susisiekimo ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b.l.92-95) atkreipė dėmesį į tai, kad Susisiekimo ministerija, Valstybinė kelių transporto inspekcija ir VĮ „Regitra" nėra atsakovai byloje (pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsakovas bylose dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo yra valstybė, o pagal Civilinio kodekso 6.273 straipsnio 1 dalį valstybei tokiose bylose atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija; Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimas Nr. 932 „Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo"), o atsakovo - valstybės - atstovai.

Atsakovo atstovas pažymėjo, jog visa eismo sistema Lietuvoje (transporto priemonių judėjimas ir pan.) organizuojama laikantis eismo dešine kelio puse principo. Jeigu Lietuvoje būtų eksploatuojami dešiniavairiai automobiliai, galėtų kilti pavojus eismo saugumui. Susisiekimo ministerija pažymi atsiliepime į pareiškėjo skundą pateikusi pavyzdį, kuriuo norėta pažymėti dešiniavairio ir kairiavairio automobilio dalyvavimo eisme skirtumai, t.y. dešiniavairiui automobiliui lenkiant kitą, ypatingai sunkiasvorę transporto priemonę, tokio automobilio vairuotojui įsitikinti, ar lenkimui būtina juostos atkarpa yra laisva ir nebus kliudoma priešpriešiais atvažiuojančioms transporto priemonėms, sudėtingiau nei vairuotojui, kurio automobilio vairas yra kairėje pusėje. Tokiu atveju jam tektų rizikuoti ir išvažiuoti į priešpriešinio eismo juostą. Analogiškų keblumų dešiniavairiui automobiliui kiltų mėginant įveikti nereguliuojamas sankryžas, nes vaizdas kairėje pusėje, į kurią pasižiūrėti privalu pirmiausia, neabejotinai būtų matomas blogiau, o teisingai įvertinti situaciją būtų sudėtingiau. Papildomai atkreipiamas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikoje draudžiama eksploatuoti tokius automobilius ne tik dėl vairo padėties, bet ir dėl kitų tokių automobilių konstrukcinių ir techninių skirtumų, t.y. dėl to, kad priekinių žibintų konstrukcija pritaikyta eismui kairiąja kelio puse, galinio vaizdo veidrodėlių konstrukcija pritaikyta vairuotojui, sėdinčiam dešinėje pusėje ir pan. Pažymima, kad eismo saugos užtikrinimo politikos vykdymas yra viena iš prioritetinių Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos sričių.

Susisiekimo ministerijos teigimu, draudimas eksploatuoti dešiniavaires transporto priemones gali būti priskiriamas valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimams pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 28 straipsnį, tačiau pagal tos pačios Sutarties 30 straipsnį toks apribojimas yra pateisinamas visuomenės saugumo bei žmonių sveikatos sumetimais. Nurodoma, jog remiantis Teisingumo teismo praktika, valstybės narės, naudodamosi savo veiksmų laisve visuomenės sveikatos apsaugos srityje, privalo laikytis proporcingumo principo. Todėl jų pasirinktos priemonės privalo atitikti tai, kas tikrai būtina norint apsaugoti visuomenės sveikatą ir patenkinti pagrindinius reikalavimus dėl, pavyzdžiui, saugumo keliuose. Atsakovo atstovo manymu, minėtas draudimas nėra savavališka diskriminacijos priemonė.

Susisiekimo ministerija atkreipia dėmesį į tai, kad visiems serijinės gamybos keleiviniams automobiliams nuo 1996 metų reikalingas EB tipo patvirtinimas. Tai procedūra, kurią taikant valstybė narė patvirtina, kad transporto priemonės tipas atitinka visus galiojančius Europos saugos ir aplinkos apsaugos reikalavimus. EB tipo patvirtinimas galioja visose valstybėse narėse. Gamintojas, kuris yra EB tipo patvirtinimo turėtojas, išduoda EB atitikties liudijimą, kuriuo patvirtinama, kad transporto priemonė buvo pagaminta pagal patvirtinto transporto priemonės tipo reikalavimus. EB atitikties liudijimas turi būti prie kiekvienos naujos transporto priemonės, kurios EB tipas buvo patvirtintas. Valstybės narės gali registruoti naujas patvirtinto EB tipo transporto priemones, leisti jomis prekiauti ar pradėti eksploatuoti dėl su jų konstrukcija ir veikimu susijusių priežasčių tik tuomet, jei jos turi galiojantį EB atitikties liudijimą. Skirtingas nacionalines tipo patvirtinimo sistemas pakeitė EB visos transporto priemonės tipo patvirtinimo sistema, atitinkamai nuo 1998 m. sausio mėnesio ir 2003 m. birželio mėnesio privalomai taikomi reikalavimai daugumai keleivinių automobilių ir motociklų (šių kategorijų motorinės transporto priemonės, prieš pateikiant jas į rinką, privalo atitikti visas tiesiogiai susijusias EB tipo patvirtinimo direktyvas). Tiesiogiai susijusių EB tipo direktyvų, reglamentuojančių reikalavimus transporto priemonės tipo patvirtinimui gauti, sąrašas pateikiamas 1970 m. vasario 6 d. Tarybos direktyvos 70/156/EEB dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų tipo patvirtinimą, suderinimo, su pakeitimais IV priede. Šiame sąraše taip pat yra nurodyta Direktyva 74/311 /EEB ir Direktyva 74/60/EEB, atsižvelgiant į kiekvienos direktyvos apimtį ir pataisas. Direktyva 74/311/EB reglamentuoja motorinių transporto priemonių vairavimo mechanizmo tipo konstrukcinį patvirtinimą o Direktyva 74/60/EEB nustato motorinės transporto priemonės vidaus įrangos techninius reikalavimus. Abiejų direktyvų preambulėse atitinkamai nustatyta: kadangi techniniai reikalavimai, kuriuos transporto priemonės turi atitikti pagal nacionalinės teisės normas, siejasi su vairavimo mechanizmu bei vidaus įranga ir skiriasi pavienėse valstybėse narėse, būtina užtikrinti vienodą EB tipo patvirtinimo tvarką, yra reglamentuojami bendri konstrukciniai tam tikrų automobilio dalių reikalavimai. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad EB atitikties liudijimas išduodamas visai transporto priemonei, o ne jos dalims, tačiau atskiros automobilio dalys turi atitikti tiesiogiai susijusių tipo direktyvų nuostatose nustatytus techninius reikalavimus. Pažymima, kad EB atitikties liudijime atskira eilute nurodoma, kurios pusės eismo judėjimui automobilis skirtas, t.y., ar konkreti transporto priemonė gali būti eksploatuojama valstybėje narėje, kurioje eismas vyksta dešine kelio puse ar kaire kelio puse.

Susisiekimo ministerijos teigimu, pareiškėjas skunde nenurodo jokių konkrečių jos neteisėtų veiksmų (neveikimo), kurie galėjo sąlygoti skunde nurodytos žalos atsiradimą. Susisiekimo ministerija mano tinkamai įgyvendinusi ES ir Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas Valstybinė kelių transporto inspekcija atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje Inspekcijos atstovas prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti remiantis atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytais argumentais. Akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė jo nurodytą žalą pagrindžiančių įrodymų, nėra nustatyti Lietuvos valstybę atstovaujančių institucijų neteisėti veiksmai, o jų nesant civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.245 straipsnio 1 dalies, 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas negalima.

Atsakovo atstovas valstybės įmonė „Regitra“ atsiliepime į apeliacinį skundą pažymėjo, kad Direktyva 70/311EEB (pakeista Direktyva 92/62/EEB ir Direktyva 1999/7/EB) nustato techninius reikalavimus transporto priemonėms, jų sudėtinių dalių atitikties įvertinimui. Šiose srityse valstybės politiką bei Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimus Lietuvos Respublikoje įgyvendina Susisiekimo ministerija. Vairavimo mechanizmo įrengimo transporto priemonėje pusė yra konkrečios šalies narės reikalas. VĮ „Regitra“ manymu, teismas pagrįstai konstatavo, kad Lietuvos valstybę šioje byloje atstovaujančių institucijų veika neprieštaravo Lietuvos Respublikos įstatymams, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo patirtą turtinę žalą, neturtinė žala taip pat nenustatyta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuo j a:

IV.

Dėl administracinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme ribų bei ginčo administracinėje byloje šalių

Administracinėje byloje ginčo ribas apibrėžia pareiškėjo reikalavimai, kurie suformuluoti skundžiant pirmosios instancijos administraciniam teismui konkretų veiksmą (neveikimą) ar aktą ir grindžiami atitinkamomis skunde išdėstytomis aplinkybėmis ir jas patvirtinančiais įrodymais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, 23 straipsnio 2 dalies 5,6,7 punktai). Pareiškėjo reikalavimas nurodomas skunde (prašyme), kuris turi atitikti Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnyje išdėstytus formos ir turinio reikalavimus, taip pat šio įstatymo 24 ir 39 straipsnių reikalavimus. Jei skundas (prašymas) neatitinka šių reikalavimų, teismo nutartimi gali būti nustatomas terminas trūkumams pašalinti (ABTĮ 37 straipsnio 1 dalis). Jei pareiškėjas pašalina skundo (prašymo) trūkumus ir skundas (prašymas) priimamas nagrinėti, konkretus galutinis skundo (prašymo) reikalavimas nurodomas teisminių ginčų metu (ABTĮ 82 straipsnio 7 dalis). Dėl teismo nutarties, kuria atsisakoma priimti pareiškėjo skundą, ar atskirus jo reikalavimus, gali būti paduotas atskirasis skundas (ABTĮ 37 straipsnio 1 dalis).

Pateikdamas skundą administraciniam teismui pareiškėjas turi įvardinti atsakovą (ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 3 punktas), taip pat trečiuosius asmenis, jei bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms ar pareigoms (ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. liepos 26 d. nutarimu Nr.932 „Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo“ (pakeistu Vyriausybės 2002 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 1183) įgaliojo valstybės institucijas (valstybinio administravimo subjektus), dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala, atstovauti valstybei bylose dėl žalos atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė. Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu skunde (prašyme) pareiškėjas nenurodo atsakovo ar trečiojo suinteresuoto asmens arba nurodo ne tą atsakovą ar trečiąjį suinteresuotą asmenį ar nurodo asmenis, su kurių teisėmis ar pareigomis ginčas nesusijęs, tačiau skunde pakankamai aiškiai suformuluoja ginčo dalyką (nurodo skundžiamą aktą, veiksmą arba atsisakymą ar vilkinimą atlikti veiksmus) ir administravimo subjektą, dėl kurio priimto akto, veiksmo ar neveikimo paduodamas skundas, teismo pirmininkas ar teisėjas nutartimi gali pašalinti šiuos trūkumus. Tokiu atveju priimama nutartis priimti skundą (prašymą), kurioje nurodoma, kas įtraukiamas administracinės bylos proceso šalimi kaip atsakovas (atsakovai) ar (ir) trečiasis suinteresuotas asmuo (asmenys). Galutinai dėl šalies pakeitimo tinkama teismas nusprendžia teismo posėdžio parengiamojoje dalyje. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsnį jei pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą nustato, kad skundas (prašymas) paduotas netinkamam atsakovui, tai turi teisę pareiškėjo sutikimu juos pakeisti tinkamu pareiškėju arba atsakovu. Jeigu pareiškėjas nesutinka, teismas nagrinėja bylą iš esmės, o teismo iškviesti asmenys dalyvauja bylos procese trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėmis. Apeliacinės instancijos teisme bylos šalių procesinė padėtis nesikeičia. Jei apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka nustato, jog pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų byloje asmenų teisių ir pareigų, pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti panaikintas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 140 straipsnio 4 dalies 4 punktas, 142 straipsnio1 dalis, 2 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teisme paaiškėjus, kad byloje nebuvo įtrauktas tinkamas atsakovas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar ši aplinkybė buvo iškilusi pirmosios instancijos teisme, o jei buvo, ar pirmosios instancijos teismas išaiškino pareiškėjui Administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsnio nuostatas bei atsisakymo pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu teisines pasekmes, taip pat patikrina, ar aplinkybė, kad trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvavusi institucija, kuri būtų tinkama atsakovo - Lietuvos valstybės atstovė procese, gali būti pripažinta esminiu proceso pažeidimu, dėl kurio atsiranda pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Iš bylos dokumentų matyti, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. liepos 12 d. nutartimi buvo nustatęs pareiškėjui terminą 2007 m. liepos 11 d. pateikto skundo, kuris neatitiko ABTĮ 23 straipsnio reikalavimų, tarp jų 23 straipsnio 2 dalies 7 punkto (nepateiktas konkretus reikalavimas). Šioje teismo nutartyje pareiškėjui buvo paaiškintos Civilinio kodekso 6.271 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimo Nr.932 nuostatos, kad bylose dėl žalos atlyginimo atsakovas turėtų būti valstybė, atstovaujama tų institucijų, dėl kurių veiksmų, pareiškėjo manymu, atsirado žala (b.l.27-29).

Pareiškėjas 2006 m. liepos 30 d. pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui patikslintą skundą, kuriame atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Susisiekimo ministerijos, Valstybinės kelių transporto inspekcijos ir VĮ „Regitra“, pareiškė šiuos reikalavimus:

1) įpareigoti atsakovus vykdyti Direktyvos 70/311/EEB 2 straipsnio, Direktyvos 74/60/EEB 3 straipsnio, Direktyvos 92/62/EEB 2 straipsnio bei Direktyvos 1999/7/EB 2 straipsnio 1 dalies, JTO/EEK reglamento Nr. 79, 1995 m. spalio 16 d. Sutarties dėl vienodų techninių nurodymų ratinėms transporto priemonėms, įrangai ir jų dalims, kurios gali būti sumontuotos ir (arba) naudojamos ratinėse transporto priemonėse, priėmimo ir pagal šiuos nurodymus išduotų patvirtinimų abipusio pripažinimo sąlygų 11 straipsnio 3 dalies, Motorinių transporto priemonių vairavimo mechanizmų tipo patvirtinimo taisyklių, patvirtintų 2006 m. gegužės 9 d. Valstybinės kelių transporto inspekcijos viršininko įsakymu Nr. 2-152, 20 straipsnio, Kelių transporto priemonių registracijos taisyklių, patvirtintų Vidaus reikalų ministro 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1V-492, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 4 skirsnio 16 straipsnio 3 dalies, Kelių eismo taisyklių 276 straipsnio reikalavimus;

2) priteisti iš atsakovo - Lietuvos valstybę atstovaujančių institucijų 540 000 Lt turtinės žalos (iš Susisiekimo ministerijos -340 000 Lt., Valstybinės kelių inspekcijos – 100 000 Lt., VĮ „Regitra“ -100 000 Lt) bei 10 000 litų neturtinės žalos (iš Susisiekimo ministerijos) atlyginimo.

2007 m. liepos 31 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė nagrinėti pareiškėjo patikslinto skundo 2-ąjį reikalavimą (dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo), nurodydamas, kad atsakovas yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Susisiekimo ministerijos, Valstybinės kelių transporto inspekcijos ir VĮ „Regitra“.Ta pačia nutartimi teismas atsisakė priimti UAB „Pastoliai“ patikslinto skundo 1-ąjį reikalavimą (dėl atsakovų įpareigojimo vykdyti patikslinto skundo 1-ajame punkte išvardintų teisės aktų reikalavimus). Iš bylos medžiagos matyti, kad minimą nutartį teismas 2007 m. liepos 31 d. išsiuntė bylos šalims, tarp jų – pareiškėjui (b.l.7). Pareiškėjas dėl 2007 m. liepos 31 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties dalies, kuria buvo atsisakyta priimti jo patikslintą skundą, galėjo paduoti atskirąjį skundą (apskundimo tvarka ir terminas nutartyje išaiškinti) Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi nepasinaudojo ir šios teismo nutarties neapskundė. Taigi, pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant sprendimą, Vilniaus apygardos administracinis teismo 2007 m. liepos 31 d. nutartis, kuri apibrėžia administracinio ginčo šioje byloje ribas (dėl žalos atlyginimo), buvo įsiteisėjusi. Iš 2007 m. spalio 24 teismo posėdžio protokolo matyti, kad pareiškėjo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdyje palaikė teismo priimto nagrinėti patikslinto skundo reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Minėtas teismo posėdžio protokolas patvirtina, kad šiame teismo posėdyje Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje, 54 straipsnyje nustatyta tvarka buvo galutinai išspręsta dėl atsakovo byloje. Pareiškėjo atstovas prašė atsakovu laikyti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Susisiekimo ministerijos, Valstybinės kelių transporto inspekcijos ir VĮ „Regitra“. Taigi, pareiškėjo patikslinto skundo galutiniai reikalavimai, taip pat pozicija dėl atsakovo, pirmosios instancijos teismo posėdyje nekito.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Pagal to paties įstatymo 130 straipsnio 5 dalį apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad atsakovai nagrinėjamoje byloje yra Susisiekimo ministerija, Valstybinė kelių transporto inspekcija bei VĮ „Regitra“ ir nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas 2007 m. spalio 24 d. išnagrinėjo bylą, kuriame atsakovai buvo minėtos trys institucijos (tai paneigia 2007 m. spalio 24 d. teismo posėdžio protokolas, kuriame pareiškėjo atstovas pareiškė savo poziciją, kad atsakovas byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama minėtų institucijų, taip pat 2007 m. spalio 31d.Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, b.l.59-62,64-69). Apeliacinės instancijos teisme bylos šalys (šiuo atveju – atsakovas) negali būti keičiamos. Taigi, šiuo atveju nagrinėjant bylą dėl žalos atlyginimo (CK 6.271 straipsnis) apeliacine tvarka atsakovas (kaip ir pirmosios instancijos teisme) yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Susisiekimo ministerijos, Valstybinės kelių transporto inspekcijos ir VĮ „Regitra“. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tinkamo atsakovo įtraukimo klausimą (2007 m. liepos 12 d. nutartis, 2007 m. liepos 31 d. nutartis, m. spalio 24 d. teismo posėdžio protokolas, b.l.2-3,7,23-25,59-62) byloje dėl žalos atlyginimo (CK 6.271 straipsnis) Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų ir pareiškėjo teisių nepažeidė.

Įvertinusi pirmiau minėtas bylos aplinkybes ir pirmosios instancijos teismo teisingai nustatytas administracinio ginčo ribas (dėl žalos atlyginimo), kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti ir 2007 m. spalio 31 d. sprendime pasisakyti dėl pareiškėjo patikslinto skundo argumentų, kurie buvo išdėstyti dėl patikslinto skundo prašomosios dalies 1-ajame punkte išdėstyto reikalavimo (atsakovo įpareigojimo vykdyti pareiškėjo išvardintų teisės aktų nuostatas), kadangi buvo įsiteisėjusi 2007 m. liepos 31 d. Vilniaus apygardos administracinis teismo nutartis, kuria šį pareiškėjo reikalavimą priimti buvo atsisakyta. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo tik reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Nagrinėjant šį reikalavimą turėjo būti remiamasi tais teisės aktais, kurie reglamentuoja ginčo teisinius santykius. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka ginčo ribos nesikeičia. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo apeliacinės instancijos teismo spręsti pirmosios instancijos teismo 2007 m. spalio 31 d. sprendime nenagrinėtą klausimą ir prašo pripažinti, kad Susisiekimo ministerija, Valstybinė kelių transporto inspekcija bei VĮ „Regitra“ pažeidė jo išvardintus teisės aktus (b.l.75-79), t.y. kelia tą patį klausimą, kuris yra išspręstas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 31 d. nutartimi atsisakant priimti pareiškėjo patikslintą skundo reikalavimą dėl minėtų institucijų įpareigojimo vykdyti minėtus (abiem atvejais tuos pačius) teisės aktus (b.l.2-3). Apeliacinės instancijos teismas negali nagrinėti apeliacine tvarka tų reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ar dėl atitinkamų priežasčių nebuvo nenagrinėti (ABTĮ 130 straipsnio 5 dalis). Apibendrindama kolegija pažymi, kad nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai pripažino nepagrįstais pareiškėjo reikalavimus dėl turtinės (540 000 Lt) ir neturtinės (100 000 Lt) žalos atlyginimo.

Dėl reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą

Valstybės valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimą reglamentuoja Civilinio kodekso (2000 m. liepos 18 d. įstatymas Nr.VIII-1864 ) 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. To paties straipsnio 4 dalyje įtvirtinta esminė valstybės prievolės dėl žalos atlyginimo atsiradimo sąlyga: ,,Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti“. Minėtame įstatymo straipsnyje „valdžios institucija“ apibūdinama kaip bet koks viešosios teisės subjektas (valstybės ar savivaldybės institucija, pareigūnas, valstybės tarnautojas ar kitoks šių institucijų darbuotojas ir t. t.), taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas CK 6.271 straipsnio 2 dalis), „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimti teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t.t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 straipsnio 3 dalis). Taigi, atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda esant būtinosioms šios atsakomybės sąlygoms: neteisėtiems valdžios institucijų darbuotojų veiksmams, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Todėl pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus jo nurodytų valstybės valdžios institucijų (CK 6.271 str. 2 d.) neteisėtus veiksmus, turtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjas jo nurodytą turtinę žalą (540 000 Lt) kildina iš faktinių aplinkybių, kad 2004 m. kovo 2 d. UAB „Pastoliai" (gavėjas) ir Didžiosios Britanijos įmonių „Woodhouse Commercials" bei „Archers Van Spares" savininkas (tiekėjas) sudarė automobilių tiekimo sutartį (įsigaliojo nuo 2004 m. gegužės 1 d.- Lietuvos Respublika įstojimo Europos Sąjungą), pagal kurią per laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. gegužės 1 d. dienos pareiškėjui turėjo būti pateikta ne mažiau 540 įvairių automobilių, kurių vairo mechanizmas įrengtas dešinėje pusėje, naudojimui Lietuvoje (apelianto teigimu, juos pardavusi Bendrovė per 3 metus tikėjosi gauti ne mažiau vieno milijono aštuoniasdešimt tūkstančių pelno), tačiau dėl nustatyto teisinio reglamentavimo Lietuvos Respublikoje neregistruojant transporto priemonių, kurių vairo mechanizmas įrengtas dešinėje pusėje, UAB „Pastoliai“ patyrė nuostolius.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas norminis teisės aktas yra teisės normų rinkinys, kuriame išdėstytos neapibrėžtam subjektų ratui skirtos elgesio taisyklės. Tam, kad norminis teisės aktas konkrečiam subjektui sukeltų teisines pasekmes ir galimai pažeistų jo teises, subjektas turi konkrečiais veiksmais siekti pasinaudoti įstatyme numatytomis konkrečiomis teisėmis. Taigi, išvada, kad valdžios institucijos veiksmai buvo neteisėti, pažeidė asmens teises ir dėl to asmeniui buvo padaryta turtinė žala, o valstybei atsirado pareiga ją atlyginti CK 6.271 straipsnyje nustatytu pagrindu, galima tik tuo atveju, jei yra nustatomas konkretus asmens konkrečių įstatyme numatytų teisių pažeidimas. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad pareiškėjas pateikė pirmosios instancijos teismui daug įrodymų ir argumentų, kuriais remiantis jo skundas turėjo būti patenkintas, tačiau iš bylos įrodymų matyti, kad pareiškėjas pateikė teismui vieną rašytinį įrodymą - 2004 m. kovo 2 d. sutartį (b.l.2,30), o savo paaiškinimuose išdėstė nuomonę kaip jis supranta jo nurodytus teisės aktus ir kaip jie turėtų būti taikomi. Kolegija pažymi, kad sudarydamas 2004 m. kovo 2 d. sutartį su kitos valstybės ūkio subjektu, veikė kaip civilinių teisinių santykių dalyvis. Apeliantas neneigia, kad jis žinojo sutarties sudarymo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, tarp jo ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2003 m. birželio 26 d. įstatymo Nr.IX-1654 redakcija) 16 straipsnio 3 dalies nuostatas, draudžiančias eksploatuoti Lietuvos Respublikoje automobilius, kurie pritaikyti eismui kairiąja kelio puse ir turi vairą dešinėje pusėje (išskyrus įstatyme nurodytas išimtis). Šis įstatymas buvo suderintas su jo priede nurodytomis Direktyvomis. Lietuvos valstybė nėra 2004 m. kovo 2 d. sutarties šalis ir jai iš šios sutarties jokių prievolių nekilo. Taigi, pareiškėjo sudaryta sutartis pati savaime nesukūrė pareiškėjo nurodytoms valstybės institucijoms (Susisiekimo ministerijai, Valstybinei kelių transporto inspekcijai, VĮ „Regitra“) jokių pareigų. Pagal Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. 1117 (pakeistų 2002 m.vasario 7 d. nutarimu Nr.186, 2002 m. birželio 27 d. nutarimu Nr.995, 2003 m. sausio 23 d. nutarimu Nr.88, 2004 m. kovo 1 d. nutarimu Nr.224, 2004 m. spalio 13 d. nutarimu Nr.1280, 2005 m. lapkričio 17 d. nutarimu Nr.1233, 2008 m. balandžio 9 d. nutarimo Nr.338) 1 punktą Susisiekimo ministerija yra Lietuvos Respublikos vykdomosios valdžios institucija, kuri atlieka įstatymų ir kitų teisės aktų jai pavestų transporto (oro, vandens, geležinkelių, kelių), pašto ir elektroninių ryšių sričių valdymo funkcijas, įgyvendina šiose srityse valstybės politiką. Taigi Susisiekimo ministerijai yra pavesti uždaviniai formuoti ir įgyvendinti bendrą valstybės transporto strategiją ir politiką (Nuostatų 5 punktas). Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos nuostatų, patvirtintų Susisiekimo ministro 2003 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. 3-567, 3 punkte nurodyta, kad Inspekcija pagal savo kompetenciją įgyvendina Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymą, Lietuvos Respublikos kelių transporto kodeksą ir kitus teisės aktus kelių transporto srityje, tikrina, kaip jų laikosi juridiniai ir fiziniai asmenys. Inspekcijai yra pavesti uždaviniai užtikrinti tinkamas sąlygas kelių transporto plėtrai; įgyvendinti eismo saugumo priemones ir mažinti kelių transporto priemonių neigiamą įtaką aplinkai (Nuostatų 7 p.). Inspekcija, vykdydama jai pavestus uždavinius, atlieka Nuostatų 8 punkte nurodytas funkcijas, tarp jų:dalyvauja rengiant ir įgyvendinant saugaus eismo kelių transporte ir kelių transporto techninės politikos programas; atlieka transporto priemonių ir sudėtinių transporto priemonių dalių atitikties įvertinimą; įgyvendina Sutarties dėl vienodų techninių nurodymų ratinėms transporto priemonėms, įrangai ir dalims, kurios turi būti sumontuotos ir (arba) naudojamos ratinėse transporto priemonėse, priėmimo ir pagal šiuos nurodymus išduotų patvirtinimų abipusio pripažinimo sąlygų nuostatas. Lietuvos Respublikos motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registrą tvarko vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga – Vidaus reikalų ministerija ir registro tvarkymo įstaiga – valstybės įmonė „Regitra“ (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 19 straipsnio 3 d., 2006 m. gruodžio 12 d. įstatymo Nr.X-973 redakcija). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis teikė pagal kompetenciją kuriai nors iš minėtų valstybės institucijų prašymą atlikti kokius nors veiksmus dėl konkretaus pagal minėtą Sutartį įvežto automobilio (-ių), o minėtos institucijos nepatenkino jo prašymo ir tokie jų veiksmai yra neteisėti. Nesant įrodymų apie tokias faktines aplinkybes, teismas jų patikrinti negali. Pareiškėjo nurodyto teisinio reglamentavimo analizė nesiejant jo su konkrečiais galimais asmens teisių pažeidimo faktais (taip yra šiuo atveju) neturi prasmės. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime pabrėžė, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimo institutas suponuoja inter alia tai, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka (laikantis tinkamo teisinio proceso reikalavimų) yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių įrodymų, patvirtinančių jo nurodytų valstybės valdžios institucijų neteisėtus aktus (CK 6.271 straipsnio 2 dalis). Nesant tokių įrodymų, remiantis vien abstrakčiais pareiškėjo aiškiniams, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju valdžios institucijų neteisėti veiksmai nenustatyti. Nenustačius bent vienos iš trijų atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlygų (neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos), žalos atlyginimas pagal CK 6.271 straipsnį negalimas. Nagrinėjamu atveju nenustatyta esminė atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlyga – neteisėti valdžios institucijos veiksmai, t,y., kad jos neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad antroji atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlyga (žala) taip pat nenustatyta. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Pagal pareiškėjo argumentus, jo nurodytą turtinę žalą sudaro tariamai jo negautos pajamos, kurias jis tikėjosi gauti pardavęs pagal 2004 m. kovo 2 d. sutartį įgytus automobilius, kurių vairo mechanizmas yra dešinėje pusėje, eksploatavimui Lietuvos Respublikoje. Šie pareiškėjo argumentai nepagrįsti jokiais konkrečiais duomenimis (dokumentais ir skaičiavimais). Nesant dviejų pirmųjų sąlygų, trečioji sąlyga (priežastinis ryšys tarp valdžios institucijos veiksmų ir žalos) negalima pati savaime.

Neturtinės žalos atlyginimas nustatytas Civilinio kodekso 6.250 straipsnyje. Neturtinė žala suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjas yra juridinis asmuo. Patirtą žalą sieja su reputacijos pablogėjimu prieš užsienio partnerius. Kaip ir turtinės žalos padarymo atveju, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti neturtinės žalos atlyginimo sąlygas. Pirmiau minėta, kad pareiškėjo nurodytų valdžios institucijų neteisėti veiksmai nenustatyti. Be to, pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie patvirtintų jo argumentus apie tai, kad jis negalėjo numatytomis sąlygomis vykdyti 2004 m. kovo 2 d. sutarties, ir dėl to pablogėjo Bendrovė reputacija (verslo partneriai nutraukė ar atsisakė sudaryti naujas sutartis, kt.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas iš esmės pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

pareiškėjo UAB „Pastoliai“ apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėRičardas PiličiauskasVaida Urmonaitė