- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-10-25
- Bylos Nr.
- 2-521-294/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Seikalis
- Ieškovas
- A. G., M. G.
- Atsakovas
- R. Ž.
- Trečiasis asmuo
- Ž. V.
- Advokatai
- Renata Vilčiauskienė, Nedas Valiulis
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. G., M. G. ieškinį atsakovui R. Ž., trečiasis asmuo Ž. V. dėl pažeistų teisių gynimo, atsakovo R. Ž. priešieškinį ieškovams A. G., M. G. dėl pažeistų teisių gynimo ir trečiojo asmens Ž. V. savarankiškus reikalavimus atsakovui R. Ž. dėl pažeistų teisių gynimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovai ieškinyje ir jo patikslinime prašė įpareigoti atsakovą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis perkelti statinį teisės aktuose nurodytu 3 metrų atstumu nuo ieškovų sklypo ribos, jei to laiku nepadarytų atsakovas, užtikrinti, kad teismo sprendimą įvykdytų atitinkamos institucijos bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2019 m. birželio – liepos mėnesį atsakovas savo sklype pastatė neatitinkantį teisės aktų reikalavimų medinį karkasinį statinį, kuris pažeidžia ieškovų kaip gretimo sklypo savininkų teises. Į ieškovų pretenzijas atsakovas nereagavo. 2019 m. liepos 16 d. ieškovai kreipėsi į sodų bendrijos pirmininką ir į atsakovą, tačiau jokių veiksmų nebuvo imtasi. Kadangi statinys yra arčiau nei 1 m nuo sklypo ribos, prašo ieškinį tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas teismui pateiktame atsiliepime su ieškovų pareikštu ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti. Nurodo, jog jo statinys laikytinas inžineriniu, nes jis nėra tvirtai sujungtas su žeme, jį galima laisvai pernešti nepažeidžiant konstrukcijos, todėl galėtų būti taikomas tik 1 m atstumo reikalavimas. Atsakovas pareikšto priešieškinio reikalavimų šioje byloje atsisakė.
Trečiasis asmuo Ž. V. prašė teismo jį įtraukti byloje trečiuoju asmeniu su savarankiškais reikalavimais. Savo reikalavimuose nurodė, kad atsakovas pastatė ūkinį statinį – paukštidę atstumu 1.30 m iki statinio pamato, o nuo tvoros iki statinio stogo – 60 cm. Mano, kad atsakovas pažeidė Sodininkų bendrijos įstatyme numatytą privalomą 3 m atstumą statiniams nuo pastatų iki sklypų ribų. Pažymėjo, kad jis šiam statiniui statyti sutikimo atsakovui nedavė. Prašo įpareigoti atsakovą perkelti ūkinį pastatą – paukštidę 3 m atstumu nuo trečiajam asmeniui priklausančio žemės sklypo per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, darbus atliekant atsakovo lėšomis.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu ieškovai palaikė reikalavimus iš esmės pagrįsdami ieškinyje nurodytais motyvais.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovas, jo atstovas su ieškiniu nesutiko iš esmės atsiliepime nurodytais motyvais, priešieškinio atsisakė.
Trečiasis asmuo ir jo atstovė palaikė pareikštus savarankiškus reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
Ieškovų ieškinys ir trečiojo asmens savarankiški reikalavimai atmestini
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 4.37 straipsnio 1 dalis). Nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos skiriasi priklausomai nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui, ar keliems asmenims vienu metu, t.y. ar nuosavybė yra asmeninė ar bendroji.
Ieškovai ir trečiasis asmuo prašo įpareigoti atsakovą perkelti statinį - paukštidę. Savo ieškinį grindžia Sodininkų bendrijos įstatymo bei Statybos techninio reglamento pažeidimu.
Nuosavybės teisė – subjektinė teisė, atsirandanti teisės normų pagrindu, įvykus tam tikram juridiniam faktui arba jų deriniui, ir duodanti galimybę jos turėtojui savo nuožiūra, kiek leidžia objektyviosios teisės normų nustatytos ribos, tam tikrą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti. Tai reiškia, kad tam, jog viena šalis galėtų daiktą perduoti nuosavybės teise kitai šaliai, ji visų pirma turi nuosavybės teisę į tą daiktą turėti. Nuosavybės teisė yra įgyjama CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais.
Pagal Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo (toliau – Sodininkų bendrijų įstatymas) 6 straipsnio 4 dalies 1 punktą, sodo sklype pastatai turi būti statomi ne mažesniu kaip 3 m atstumu nuo sklypo ribos, o mažesniu atstumu statiniai gali būti statomi turint rašytinį kaimyninio sklypo savininko ar sodininkų bendrijos (kai sklypas ribojasi su bendrojo naudojimo teritorija) valdybos ar pirmininko sutikimą. Minėtas įstatymo reikalavimas dėl 3 metrų atstumo, vadovaujantis Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 33.2 punktu ir jo 11 priedo 4 punktu bei Sodininkų bendrijos įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 1 punktu, yra taikomas naujai statomiems statiniams.
Iš byloje šalių duotų paaiškinimų matyti, kad paukštidė pastatyta 2019 m., t.y. galiojant Sodininkų bendrijos įstatymo įtvirtintam draudimui.
Statinio sąvoka pateikiama Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 84 dalyje. Statinys – nekilnojamasis daiktas (pastatas arba inžinerinis statinys), turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog statinys yra nekilnojamasis daiktas, kurį apibūdina trys požymiai: 1) daikto sukūrimas vykdant statybos darbus; 2) kuriant daiktą buvo vartojami statybos produktai; 3) daiktas yra tvirtai sujungtas su žeme.
Žemesnės instancijos teismas
Statinio sąvoka turi būti aiškinama kartu su nekilnojamojo daikto sąvoką apibrėžiančiomis CK 1.98 ir 4.2 straipsnių nuostatomis, pagal kurias nekilnojamieji daiktai yra žemė ar kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės. Tokio daikto sąlytis su žeme turi būti patvarus, t. y. neleidžiantis be gana didelių sąnaudų perkelti jį į kitą vietą, taip pat pasižymėti atsparumu, neleidžiančiu statiniui atsidurti kitoje vietoje veikiant įprastoms gamtos jėgoms (pvz., vėjui). Pakankamą tokio objekto sąsają su žeme, duodančia pagrindą jį pripažinti nekilnojamuoju daiktu, apibrėžia du esminiai požymiai – daikto paskirties pasikeitimas jį perkėlus ir galimybės daiktą perkelti iš esmės nesumažinus jo vertės nebuvimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2012).
Kilnojamasis daiktas, įeinantis į nekilnojamąjį daiktą ir praradęs savo individualius požymius, yra nekilnojamojo daikto dalis (CK 4.2 straipsnio 4 dalis).
Taigi kilnojamaisiais vadinami daiktai, kurie iš vienos vietos į kitą gali būti perkelti nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės.
Statiniais nelaikomų objektų, kuriems nereikia Statybos įstatyme ir techniniuose reglamentuose aprašomų statybą leidžiančių dokumentų, kategorijai priskirtini kilnojamieji ir mobilūs įrenginiai, daiktai, pavyzdžiui, mobilūs biotualetai, statybininkų nameliai, ir pan.
Pagal CPK 12 straipsnį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Vadovaujantis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2011). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais (dokumentais, dalykinio ir asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kitokiais raštais, kuriuose yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai), daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalys; 197 straipsnio 1 dalis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kartu akcentuotina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.), o faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; kt.); be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2–3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2012).
Iš byloje surinktų įrodymų bei šalių, jų atstovų paaiškinimų (tiek raštu, tiek teismo posėdžio metu) bei byloje pateiktų nuotraukų ir teisės aktų sisteminės analizės matyti, kad paukštidė yra kilnojamas daiktas, nėra jokio kito nekilnojamojo daikto priklausinys ar jo dalis.
Tai patvirtina ir atsakovo pateiktas antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo medžiaga (b. l. 161-164).
Priešingų įrodymų nepateikė nei ieškovai, nei trečiasis asmuo.
Teismo posėdžio metu buvo nurodyti argumentai, jog atsakovo laikomi paukščiai, ypač gaidys, trukdo ilsėtis tiek ieškovams, tiek trečiajam asmeniui.
Teismas, įvertinęs šiuos argumentus, sutinka, kad atsakovo laikomų paukščių garsai gali kelti diskomfortą ieškovams ir (ar) trečiajam asmeniui bei kitiems sodų bendrijos gyventojams, tačiau sodų bendrijoje nedraudžiama laikyti naminius gyvulius, todėl šie asmenys, gyvendami sodų bendrijoje valdomame būste, turėtų suprasti, jog tiek šuns lojimas, tiek gaidžio giedojimas gali būti numanomas nepatogumas, renkantis gyvenamąją vietą.
Be to, Gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklėse Vilniuje, nenumatyti ribojimai, susiję su kilnojamų paukštidžių ar narvų statymu ir atstumu, laikant paukščius, kaip pavyzdžiui, padaryta Klaipėdos raj. ir pan.
Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, CK 1.138 straipsnyje nustatytais būdais. Konkretų savo teisių gynimo būdą pasirenka ieškovas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 4 punktas).
Pažymėtina ir tai, kad šalių paaiškinimai yra įrodinėjimo priemonė, o juose išdėstyti faktiniai duomenys, ypač kai jie yra pagrindinis įrodymų šaltinis įrodinėjamai aplinkybei nustatyti, teismo turi būti kruopščiai pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi. Patikimais gali būti pripažinti detaliai atskleisti ir nuoseklūs, pagrįsti objektyviai egzistuojančiais ar egzistavusiais faktais paaiškinimai. Šalies paaiškinimų patikimumo kriterijus yra ir tai, ar tokio įrodymo duomenis gali patvirtinti kiti byloje surinkti leistini įrodymai, kurių duomenys turi būti palyginti ir įvertinti kartu su ieškovo paaiškinimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2013).
Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 6 straipsnis įtvirtina, kad „Kiekvienas gyvūnas privalo būti laikomas ir prižiūrimas gyvūno rūšį, amžių, fiziologiją ir elgseną atitinkančiomis sąlygomis, pagal gyvūnų laikymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, užtikrinant, kad nebūtų varžoma gyvūno judėjimo laisvė ir gyvūnui nebūtų keliamas nepatogumo jausmas, skausmas ar kančia“.
To paties įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta, jog savininkų pareiga užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui.
Šiuo atveju atsakovo laikomi paukščiai nekelia grėsmės ieškovų ar trečiojo asmens sveikatai, paukščiai neturi galimybės laisvai pateikti į ieškovų ar trečiojo asmens nuosavybės teise valdomą žemės sklypą (būstą).
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, bei įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, teismas sprendžia, jog ieškovai bei trečiasis asmuo neįrodė ieškinio būtinųjų sąlygų, neįrodė, kad yra pagrindas suvaržyti atsakovo nuosavybės teises ir įpareigoti jį perkelti paukštidę pagal ieškovų ar trečiojo asmens pageidavimą, todėl ieškovų ieškinys bei trečiojo asmens savarankiški reikalavimai atmestini visiškai.
Kiti šalių argumentai ar pateikti įrodymai esminės reikšmės bylai neturi, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis, su kuriuo susijusius klausimus reglamentuoja CPK 80–87 straipsniai, ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, su kuriomis susijusius klausimus reglamentuoja CPK 88–92, 97–99 straipsniai. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 1-2 d.)
Kadangi šioje byloje ieškovų ieškinys atmestas visiškai, pastariesiems nėra atlyginamos jų patirtos išlaidos: sumokėtas žyminis mokestis bei išlaidos teisinei pagalbai atlyginti (CPK 88, 93, 98 straipsniai).
Atsakovas teismo prašė atlyginti 1 276,42 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 1 000 Eur teisinės pagalbos išlaidos ir 276,42 Eur išlaidos antstoliui. Vadovaujantis CPK 98 str. nuostatomis, išlaidos advokato pagalbai apmokėti šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, gali būti priteistos ne didesnės kaip yra numatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos Advokatų Tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. LR teisingumo ministro 2004 balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo nustatyti rekomenduojami priteistini maksimalūs užmokesčio dydžiai už procesinių dokumentų parengimą bei atstovavimą teisme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, taikydamas CPK 98 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, sprendžia, ar visos advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens sumokėtos sumos turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-533/2008). Atsižvelgiant į CPK ir rekomendacijų normas, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, darytina išvada, kad šioje byloje 1 000 Eur atstovavimo išlaidų dydis yra protingas, todėl ieškovų ieškinį ir trečiojo asmens savarankiškus reikalavimus atmetus visiškai, atsakovui priteistina iš šių asmenų lygiomis dalimis visos patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93, 98 straipsniai).
CPK 96 straipsnio 6 d. numatyta, kad tuo atveju, jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (5 Eur), teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pašto išlaidos byloje sudarė 45,14 Eur sumą: iš ieškovų ir trečiojo asmens priteistina po 15,05 Eur suma, kadangi jos viršija minimalią priteistiną sumą (LR teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ su vėlesniais pakeitimais, CPK 92 straipsnis).
Atsakovas pateikė prašymą atsisakyti nuo priešieškinio. Pagal CPK 140 straipsnio 1 dalį, bet kurioje proceso stadijoje ieškovas, kreipęsis į teismą, turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad jis atsisako ieškinio. Teismas priima nutartį priimti ieškinio atsisakymą ir nutraukia bylą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas pateikė prašymą atsisakyti priešieškinio ir nurodė, kad jam yra žinomos ieškinio atsisakymo pasekmės, ieškinio atsisakymas nepažeidžia viešos tvarkos ir imperatyvių teisės normų, byla dalyje pagal atsakovo priešieškinį nutrauktina. Atsakovui grąžintina 75 Eur žyminio mokesčio (CPK 87 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Ieškovų A. G., M. G. ieškinį atsakovui R. Ž., trečiajam asmeniui Ž. V. dėl pažeistų teisių gynimo atmesti.
Trečiojo asmens Ž. V. savarankiškus reikalavimus atmesti visiškai.
Priteisti iš ieškovų A. G., gim. 1938-01-24, M. G., gim. 1945-09-01, ir trečiojo asmens Ž. V., gim. 1966-04-20, atsakovo R. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai po 425,47 Eur (keturi šimtai dvidešimt penki eurai 47 ct) bylinėjimosi išlaidas iš kiekvieno.
Priteisti iš ieškovų A. G., gim. 1938-01-24, M. G., gim. 1945-09-01, ir trečiojo asmens Ž. V., gim. 1966-04-20, valstybės naudai po 15,05 Eur (penkiolika eurų 5 ct) pašto išlaidų iš kiekvieno. Išaiškinti ieškovams ir trečiajam asmeniui, kad nurodytas išlaidas jie turi sumokėti į sąskaitą LT247300010112394300, įmokos kodas 5660, gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos, teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą.
Nutraukti civilinę bylą Nr. 2-521-294/2021 dalyje pagal atsakovo R. Ž. priešieškinį ieškovams A. G., M. G. dėl pažeistų teisių gynimo.
Grąžinti atsakovui R. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 75 Eur žyminį mokestį, mokėjimo užduoties kodas LITEKO sistemoje ZI33067. Išaiškinti pareiškėjui, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, kuriai turi būti pateiktas prašymas ir teismo nutartis.
Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.