Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2015-01-22 · Civilinė byla Nr. 2-32-464/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-01-22
Bylos Nr.
2-32-464/2015
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Dalia Kačinskienė
Pareiškėjas
G. K.
Ieškovas
Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos
Atsakovas
G. K., S. U., akcinei bendrovei Šiaulių bankui
Trečiasis asmuo
Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos, valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialas
Advokatai
Audrius Kairevičius
Kategorijos
  • 124.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 124.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-32-464/2015Teisminio proceso Nr. nesuteiktasProcesinio sprendimo kategorija: 124.2.2; 124.6. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. sausio 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų G. K. ir G. K. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-80-194/2011 pagal ieškovo Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos ieškinį atsakovams G. K., G. K., S. U., akcinei bendrovei Šiaulių bankui, tretieji asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos, valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialas, dėl žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams ir kompensavimo sąlygų bei dydžio nustatymo žemės savininkams.

Aprašomoji dalis

Teisėja nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl pagrindo procesui atnaujinti užbaigtoje civilinėje byloje egzistavimo.

Vykdant magistralinio kelio A9 Panevėžys - Šiauliai 59,70-75,63 km (su Kairių aplinkkeliu) ruožo rekonstrukciją, Šiaulių apskrities viršininko 2008-11-13 įsakymu Nr. V-6389 visuomenės poreikiams iš G. K. nuosavybės teise valdomo 7,0921 ha ploto žemės sklypo buvo paimta 1,5171 ha sklypo dalis ir 0,0078 ha sklypo dalis, už jas kompensuojant pinigais, taip pat atlyginant G. K. vykdomo poilsio - pirčių komplekso verslo ir kitus nuostolius.

Šalies argumentai

Kilus ginčui dėl kompensacijos dydžio, ieškovas Lietuvos automobilių kelių direkcija kreipėsi į teismą (c. b. Nr. 2-80-194/2011) prašydamas: 1) leisti iš G. K. visuomenės poreikiams paimti 1,5171 ha ir 0,0078 ha ploto žemės sklypo dalis ir įregistruoti jas Nekilnojamo turto registre valstybės vardu bei leisti vykdyti kelio rekonstrukcijos darbus minėtame sklypo ruože iki ginčo dėl kompensacijos dydžio išsprendimo; 2) nustatyti piniginės kompensacijos dydį – 518 678 Lt už visuomenės poreikiams paimamus 1,5171 ha ir 0,0078 ha ploto žemės sklypus ir kitus G. K. vykdomo verslo nuostolius; 3) pripažinti pasibaigusia tarp G. K. ir G. K. bei nuomininkės S. U. 2005-10-28 žemės nuomos sutartį ir panaikinti žemės nuomos teisinę registraciją Nekilnojamo turto registre; 4) panaikinti dalies G. K. valdomo nuosavybės teise žemės sklypo hipoteką kreditoriui AB „Šiaulių bankas“ ir kitas daiktines teises, panaikinti daiktinių teisių suvaržymus ir juridinius faktus, įregistruotus šio žemės sklypo nekilnojamo turto registre Nr. 71/4294 nuo žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams momento.

Šiaulių apygardos teismas 2009-09-17 priėmė dalinį sprendimą (t. 1, b. l. 70-72), kuriuo: 1) patvirtino, kad Šiaulių apskrities viršininko 2008-11-13 įsakymas Nr. V-6389, kuriuo iš žemės savininkės G. K. paimta visuomenės poreikiams – magistralinio kelio A9 Panevėžys - Šiauliai 59,70—75,63 km ruožui su Kairių aplinkkeliui rekonstruoti dalis žemės sklypo iš bendro 7,0921 ha žemės sklypo, yra teisėtas bei pagrįstas; 2) iki ginčo dėl atlyginimo dydžio išsprendimo teisme leido Lietuvos automobilių kelių direkcijai pradėti vykdyti kelio rekonstrukcijos darbus šiame kelio ruože ir šias žemės sklypo dalis, paimamas iš G. K., įregistruoti Nekilnojamo turto registre valstybės vardu; 3) įpareigojo Lietuvos automobilių kelių direkciją sumokėti atsakovei G. K. 518 768 Lt kompensacijos dydį, nustatytą Šiaulių apskrities viršininko 2008-11-25 įsakymu Nr. V-6636.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos teismo galutiniu 2011-11-17 sprendimu ieškinys buvo patenkintas (t. 1, b. l. 73-79): atsakovei G. K. nustatyta bendra piniginės kompensacijos suma – 661 411 Lt (už paimamą visuomenės poreikiams žemę – 250 000 Lt, už verslo sodyboje „Pirčių slėnis“ patirtus verslo nuostolius – 391 171 Lt, už kitus nuostolius – 20 240 Lt), nustatant, kad už valstybei priklausantį statinį – betono aikštelę valstybė, atstovaujama Lietuvos automobilių kelių direkcijos, neturi jai kompensuoti; 2) atsižvelgiant į pagal 2009-09-17 dalinį teismo sprendimą atsakovei išmokėtą 518 768 Lt piniginę kompensaciją, iš ieškovo G. K. priteista likusi piniginės kompensacijos dalis – 142 643 Lt, nustatant, kad su G. K. turi būti atsiskaityta per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo; 3) atsakovų 2005-10-28 sudaryta žemės nuomos sutartis pripažinta pasibaigusia nuo 2008-11-13 ir nurodyta išregistruoti šios žemės nuomos sutarties įregistravimą Nekilnojamo turto registre; 4) įregistruota nekilnojamo turto hipoteka tarp kreditoriaus AB „Šiaulių bankas“ ir G. K. pagal hipotekos lakštus Nr. 05,1,20050004935 ir Nr. 5,1,20050002915 pripažinta užbaigta; 5) iš ieškovo priteista 71 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei, o iš G. K. - 5 969 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui ir 107 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei.

Lietuvos apeliacinio teismas 2013-10-02 nutartimi (t. 1, b. l. 80-88) iš dalies pakeitė Šiaulių apygardos teismo 2011-11-17 sprendimą: 1) sumažino verslo sodyboje „Pirčių slėnis“ nustatytą piniginės kompensacijos dydį už patirtus verslo nuostolius nuo 391 171 Lt iki 136 752 Lt, o bendrą kompensacijos dydį nuo 661 411 Lt iki 406 992 Lt; 2) panaikino sprendimo dalį, pagal kurią iš ieškovo Lietuvos automobilių kelių direkcijos atsižvelgiant į pagal dalinį teismo sprendimą jau išmokėtą jai 518 768 Lt piniginę kompensaciją, priteista G. K. 142 643 Lt, taip pat sprendimo dalį išmokėti G. K. piniginę kompensaciją per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 3) priteisė iš G. K. 111 776 Lt ieškovo Lietuvos automobilių kelių direkcijos naudai; 4) panaikino sprendimo dalį, kuria iš ieškovo Lietuvos automobilių kelių direkcijos priteista 71 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei, ir padidino iš G. K. ieškovui Lietuvos automobilių kelių direkcijai priteistą 5 969 Lt bylinėjimosi išlaidų sumą iki 9 747 Lt, o valstybės naudai priteistą 107 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų sumą iki 173 Lt; 5) kitos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalys paliktos nepakeistos; 6) iš atsakovės G. K. ieškovo Lietuvos automobilių kelių direkcijos naudai priteista 1 714 Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog aikštelės įsigijimas atsakovės G. K. nuosavybėn byloje neįrodytas, todėl nėra pagrindo atsižvelgti į aikštelės vertę, apskaičiuojant atsakovei išmokėtinos kompensacijos dydį.

Šalies argumentai

Pareiškėjai G. K. ir G. K. Šiaulių apygardos teismui 2014-05-07 pateikė prašymą (t. 1, b. l. 1-15) dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-80-194/2011 CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. dėl paaiškėjusių naujų esminių bylos aplinkybių. Nurodė, kad 1998-09-24 pirkimo-pardavimo sutartimi iš J. K. ir S. K. įgijo žemės sklypą bei jame esančius pastatus, įskaitant betono aikštelę, kurią sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdė ne mažiau kaip dešimt metų. Taigi pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas materialinės ir proceso teisės normas bei nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, padarė nepagrįstą išvadą, kad statinys – betono aikštelė, kuri nėra įregistruota Nekilnojamo turto registre G. K. nuosavybės teise, vien dėl to netapo jos nuosavybe ir negali būti traktuojama kaip priklausinys, nes buvo sukurtas iki žemės (pagrindinio daikto) įgijimo. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. K. teisėtai valdo šią aikštelę, tačiau valdymas nesukuria jai nuosavybės teisių į šį valstybės statinį, nepagrįsta Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstai sprendė, jog aplinkybei dėl ginčo stovėjimo aikštelės savininko nustatyti užtenka įvertinti vien šios aikštelės teisinę registraciją viešajame registre. Teismas pažeidė informavimo apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką tvarką, įrodymų vertinimo taisykles, be to, netinkamai taikė materialiąsias teisės normas.

Pareiškėjų teigimu, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jiems nebuvo žinomi nekilnojamųjų daiktų valdytojai iki 1993 m., nes įstaigos, į kurias jie kreipėsi dėl B. K. sudarytos salyklo daiginimo cecho pirkimo - pardavimo sutarties su Radviliškio rajono kolūkiu „Auksinė varpa“ išdavimo, atsakė, kad tokių dokumentų nesaugo. Tik 2014 m. sausio mėn. pakartotinai kreipiantis į šias įstaigas buvo 2014-02-05, 2014-03-04, 2014-03-14 gauti su salyklo daiginimo cecho pardavimu B. K. susiję dokumentai, kurie, pareiškėjų vertinimu, ir patvirtina, kad Šiaulių kelių statybos valdybos asfaltbetonio bazė buvo likviduota, o bazėje buvęs valstybės turtas buvo perleistas Radviliškio rajono kolūkiui „Auksinė varpa“, vėliau privatizuotas ir parduotas privatiems fiziniams asmenims. Šie duomenys patvirtina, kad abejų instancijų teismų procesiniuose sprendimuose padaryta išvada dėl asfaltuotos aikštelės priklausomybės valstybei ir dėl šios priežasties pareiškėjams nepriklausančios kompensacijos už jos paėmimą visuomenės poreikiams, yra aiškiai neteisinga. Atsižvelgiant į tai, kad dokumentai, turintys reikšmės bylos nagrinėjimui ir priimtų sprendimų teisėtumui, buvo gauti tik po nutarties apeliaciniame teisme priėmimo, procesas byloje turi būti atnaujintas, o pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimai pakeisti.

Pareiškėjai pažymėjo, kad asfaltbetonio bazės likvidavimo aplinkybės buvo žinomos ieškovui, įgyvendinančiam VĮ „Šiaulių regiono keliai“, kuri yra Šiaulių kelių valdybos, 1990 m. valdžiusios (duomenys neskelbtini) asfaltbetonio bazę, teisių perėmėja, savininko teises. Ieškovas turėjo pilną informaciją apie Šiaulių kelių valdybos turtą ir šios įstaigos reorganizavimą, tačiau teismui pateikė tik informacijos dalį, susijusią su Šiaulių autokelių eksploatavimo valdybos naudojamo žemės sklypo ribų nustatymu, tokiu būdu suklaidindamas bylą nagrinėjusius teismus, kas rodo piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2014-08-26 nutartimi (t. 2, b. l. 13-26) atmetė pareiškėjų G. K., G. K. prašymą dėl proceso atnaujinimo Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-80-194/2011, priteisė iš G. K. ir G. K. po 2 147,50 Lt žyminio mokesčio į valstybės pajamas. Teismas, atsižvelgdamas į ieškovo nurodytas su pareiškėjų procesiniu elgesiu bylos nagrinėjimo metu susijusias aplinkybes, į byloje esančius duomenis ir į tai, kad pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių duomenų apie priežastis, sutrukdžiusias jiems laiku kreiptis dėl papildomų dokumentų išreikalavimo ir pateikti juos teismui anksčiau, sutiko su ieškovo atsiliepimo argumentais, jog pareiškėjai veikė aplaidžiai ir turi prisiimti jų nepateisinamo neveikimo padarinius. Teismo vertinimu, pareiškėjų teikiamų dokumentų turinys patvirtina, kad kolūkiui buvo grąžintas Šiaulių kelių valdybos naudotas žemės sklypas, o valstybės turtas – aikštelė - nebuvo perduotas. Pareiškime dėl proceso atnaujinimo iš esmės pakartojami argumentai, kuriais buvo remtasi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taip pat teikiant apeliacinį skundą, kas sudaro pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjų pateikti dokumentai neįrodo esminių naujai paaiškėjusių aplinkybių, nepaneigia byloje esančių ir ištirtų įrodymų, t. y. nauji dokumentai neįrodo aikštelės įsigijimo G. K. nuosavybėn fakto ir neįtakoja teismo priimtų sprendimų. Teismas atmetė pareiškėjų argumentus dėl materialiosios teisės normų taikymo, motyvuodamas tuo, kad įstatymų nuostatų, teisinių normų aiškinimai nelaikytini naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme, ir nevertino argumentų, jog apie bylos nagrinėjimą apeliacinėje instancijoje jie nebuvo informuoti ir nežinojo, kad privalo pateikti įrodymus apie aikštelės įgijimą, jos naudojimą kaip nuosavybės teise valdomą turto priklausinį, nurodydamas, kad šie klausimai nagrinėtini realizuojant teisę apskųsti teismo priimtų procesinių sprendimų teisėtumą instancine tvarka, o ne sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą. Atsižvelgdamas į duomenų byloje nebuvimą, kad ieškovas suklaidino bylą nagrinėjusius teismus, pateikdamas dalinę informaciją, teismas piktnaudžiavimo ieškovo procesiniuose veiksmuose nenustatė.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Pareiškėjai G. K. ir G. K. atskirajame skunde (t. 2, b. l. 35-39) prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2014-08-26 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atnaujinti procesą Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-80-194/2011, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismo išvada, kad dėl pavėluoto dokumentų gavimo ir pateikimo kalti patys pareiškėjai nepagrįsta. Dėl bylai reikšmingų dokumentų pateikimo į atitinkamas įstaigas jie kreipėsi dar 2010 m., tačiau gavo atsakymą, kad tokie dokumentai nesaugomi. Tik po pakartotinio kreipimosi 2014 m. jiems buvo išduotos su prašymu atnaujinti procesą pateiktų dokumentų kopijos. Pateikti dokumentai patvirtina esminę reikšmę teisingam bylos išnagrinėjimui turintį faktą, kad Susisiekimo ministerija, atstovaujama Šiaulių kelių valdybos, atsisakė nuosavybės teisės į visus asfaltbetonio bazės pastatus ir statinius, įskaitant aikštelę, juos kaip kompleksą naudojo „Auksinės varpos" kolūkis, R. K., jo teisių perėmėjai (J. K. ir S. K.), pardavę šį turtą pareiškėjams. Todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neturėjo pagrindo nepriteisti pareiškėjams kompensacijos už aikštelę.Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad ieškovas, pažeisdamas jo veiklą reguliuojančias teisės normas ir piktnaudžiaudamas valdžia, nuslėpė nuo teismo reikšmingus duomenis ir tokiu būdu sukūrė situaciją, kad reikšmingos aplinkybės vienai iš bylos šalių tapo žinomos tik po sprendimo civilinėje byloje įsiteisėjimo. Dėl tokio jo elgesio ieškovo interesai tikėtis teisinių santykių bei teismo sprendimo stabilumo negali būti pažeisti, todėl procesą būtina atnaujinti. Apeliaciniame ir kasaciniuose skunduose bei pareiškime dėl proceso atnaujinimo nurodytos esmines aplinkybes, dėl kurių teismų išvada, kad aikštelė yra valstybės nuosavybė, aiškiai nepagrįsta: 1) tiek pareiškėjai, tiek buvę žemės sklypo ir statinių savininkai buvo teisėti aikštelės valdytojai, įgiję nuosavybės teisę į žemę ir statinius su priklausiniais pagal pirkimo–pardavimo sutartis; 2) pareiškėjų nuosavybės teisė į aikštelę buvo pripažinta nepanaikintu ir tebegaliojančiu pirmosios instancijos teismo 2009-09-17 daliniu sprendimu, kuriuo res judicata prasme pripažįstama pareiškėjų teisė į kompensaciją už konkrečius daiktus, įskaitytinai ir už aikštelę, paliekant toliau spręsti kompensacijos dydžio klausimą; 3) ieškovas nepareiškė reikalavimo pripažinti aikštelę valstybės nuosavybe arba išreikalauti iš svetimo neteisėto valdymo arba kitaip procesiniuose dokumentuose neginčijo pareiškėjų nuosavybės teisės į aikštelę; 4) apie teismo posėdį žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teisme pareiškėjams nebuvo pranešta, dėl ko pareiškėjai negalėjo pateikti teismui savo argumentų.

Atsiliepimas

Ieškovas Lietuvos automobilių kelių direkcija atsiliepime į atskirąjį skundą (t. 2, b. l. 49-53) prašo skundo netenkinti ir Šiaulių apygardos teismo 2014-08-26 nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais esminiais argumentais:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjai nurodė naujai pateiktų dokumentų gavimo aplinkybes, tačiau nenurodė jokių priežasčių, kodėl nesikreipė dėl jų anksčiau, t. y. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ar vėliau, kuomet kreipėsi su apeliaciniu skundu bei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. 2013-06-19 Lietuvos apeliaciniam teismui atnaujinus bylos nagrinėjimą ir paskyrus bylą nagrinėti 2013-09-02 teismo posėdyje, G. K. buvo suteikta papildoma galimybė pateikti turimus įrodymus apie betono aikštelės įgijimą, naudojimąsi ja kaip priklausiniu, tačiau tokių įrodymų nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo ir papildomų paaiškinimų neteikė. Tai rodo, kad pareiškėjai nepagrįstai delsė gauti dokumentus, jų nuomone, turinčius esminę reikšmę bylai. Tai, kad pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu netinkamai įgyvendino savo procesines teises, negali būti laikoma objektyviomis kliūtimis, trukdžiusiomis jiems gauti reikalingus dokumentus dar bylos nagrinėjimo metu ar per protingą terminą po teismo sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo.

3. Pareiškėjai, siekdami įrodyti savo nuosavybės teisę į aikštelę, kaip tuo suinteresuoti proceso dalyviai, turėjo imtis atitinkamų veiksmų. Tuo tarpu jokių duomenų, kad ieškovas klaidino bylą nagrinėjusius teismus ar piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, byloje nenustatyta.

2. Duomenys apie aikštelės perdavimą kolūkiui ar jos privatizavimą nei viename iš pateiktų dokumentų nėra nurodyti. Pareiškėjų pateiktų dokumentų turinys patvirtina byloje jau nustatytas aplinkybes bei tai, kad valstybės turtas – aikštelė - kolūkiui nebuvo perduota, jam buvo grąžintas tik Šiaulių kelių valdybos naudotas žemės sklypas. Kitos pareiškėjų nurodytos aplinkybės, grindžiamos tais pačiais argumentais, kaip ir nagrinėjant bylą, nelaikytinos reikšmingomis ar naujomis ir jos neturi įtakos teismų priimtiems procesiniams sprendimams.

4. Atskirojo skundo teiginys, jog teismas nepagrįstai atsisakė vertinti pareiškėjų argumentus dėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų neteisėtumo ir nepagrįstumo, neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijos, kurioje išaiškinta, kad šioje proceso stadijoje sprendžiamas tik proceso atnaujinimo pagrindo buvimo, bet ne pagrindo naikinti ar keisti teismo sprendimą klausimas, kad teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas gali būti patikrinamas tik atnaujinus procesą išnagrinėjus bylą pakartotinai, neperžengiant proceso atnaujinimo pagrindo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-27 nutartis c. b. Nr. 3K-3- 360/2014).

Atsiliepimas

Atsakovas AB Šiaulių bankas savo atsiliepime į atskirąjį skundą (t. 2, b. l. 54-55) prašo šį skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2014-08-26 nutartį. Nurodo, kad teismas, įvertinęs visas aplinkybes, byloje esančius įrodymus ir šalių argumentus, padarė teisingą išvadą ir neatnaujino proceso. Šiaulių apygardos teismo 2009-09-17 dalinis sprendimas, kuriuo Automobilių kelių direkcija įpareigota pervesti 518 768 Lt sumą į G. K. sąskaitą, esančią AB Šiaulių banke, už visuomenės poreikiams paimamą G. K. priklausantį žemės sklypą, kuris buvo įkeistas AB Šiaulių bankui, yra įvykdytas – sprendime nurodyta suma už paimama turtą visuomenės poreikiams buvo pervesta AB Šiaulių bankui, bankas pervesta suma dengė G. K. ir jos įmonės skolinius įsipareigojimus pagal kreditavimo sutartis bei panaikino visuomenės poreikiams perduoto nekilnojamojo turto hipoteką. Patenkinus pareiškėjų prašymą dėl proceso atnaujinimo gali būti pažeistas tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas ir atsirastų galimybė kilti naujiems teisiniams ginčams.

Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į atskirąjį skundą (t. 2, b. l. 57) prašo atmesti skundą, atsikirtimais į jį laikyti tarnybos atsiliepime į pareiškėjų 2014-05-05 prašymą dėl proceso atnaujinimo išdėstytus motyvus. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas procesinių teisės normų bei tinkamai taikydamas ir aiškindamas materialines teisės normas, atsižvelgdamas į visus byloje surinktus įrodymus, pagrįstai ir teisėtai atmetė pareiškėjų prašymą dėl proceso atnaujinimo.

Atsakovė S. E. (U.), trečiasis asmuo VĮ Registrų centro Šiaulių filialas atsiliepimų į atskirąjį skundą neteikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į atskirojo skundo argumentus, nustatančius bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesą užbaigtoje civilinėje byloje, teisėtumo bei pagrįstumo (CPK 320 str., 338 str.).

Proceso atnaujinimo instituto paskirtis – ištaisyti teisines arba faktines klaidas, jei jų pasitaikytų anksčiau teismų priimtuose procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į proceso atnaujinimo, kaip yra išimtinės teismų procesinių sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo tikrinimo formos, paskirtį CPK normos imperatyviai reglamentuoja tiek tokio atnaujinimo pagrindus, tiek ir tvarką. Pagal CPK 370 straipsnio 1 bei 3 dalis, teismas gali nutartimi atnaujinti procesą tik nustatęs, jog prašymas atnaujinti procesą atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, yra paduotas nepraleidus įstatymo nustatyto termino (CPK 368 str. 1 d.) ir yra pagrįstas CPK 366 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais pagrindais. Laikantis rungimosi, dispozityvumo ir šalių lygiateisiškumo principų, bylos proceso atnaujinimo siekianti šalis turi nurodyti konkretų faktinį proceso atnaujinimo pagrindą, motyvus, pateikti proceso atnaujinimo pagrindo buvimą patvirtinančius įrodymus bei pagrįsti prašymo padavimo terminų skaičiavimą (CPK 369 str.).

Nagrinėjamu atveju apeliantas procesą civilinėje byloje prašo atnaujinti remdamasis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte (dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti jam žinomos bylos nagrinėjimo metu), numatytu pagrindu. Pagal teismų suformuotą praktiką naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios sudaro pagrindą atnaujinti procesą, yra tokios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, tai yra jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitas sprendimas. Sprendžiant dėl proceso atnaujinimo, turi būti nustatyta nurodytų aplinkybių visuma. Jeigu pareiškėjas neįrodo bent vienos iš sąlygų, tai reiškia, jog šis proceso atnaujinimo pagrindas nenustatytas, ir todėl procesas negali būti atnaujintas.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jokių naujų aplinkybių (faktinių duomenų) apeliantai neįvardija, naujų įrodymų, galinčių turėti įtakos kitokiam bylos išnagrinėjimo rezultatui, taip pat neteikia, o proceso atnaujinimo pagrindą grindžia vien savo nesutikimu su įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose atliktu byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu, savaip interpretuodami jų reikšmę byloje aktualių materialinės bei procesinės teisės normų aiškinimui ir taikymui.

Pažymėtina, kad apeliantų nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant išaiškinti, ar jis leidžia protingai abejoti byloje priimto teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu, o nagrinėjant prašymą dėl bylos proceso atnaujinimo esminė reikšmė teikiama ne formaliajam procesinio sprendimo, dėl kurio peržiūrėjimo siekiama atnaujinti bylos procesą, teisėtumui, bet galutiniam teisiniam rezultatui. Tai reiškia, kad nors proceso įstatymas tiesiogiai nenustato teismo pareigos šiame etape vertinti byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, teismo priimto baigiamojo akto teisėtumo bei pagrįstumo, tačiau pats proceso atnaujinimo pagrindas turi būti vertinamas atsižvelgiant į tai, ar jis sudaro pagrindą atsirasti protingų abejonių dėl bylos baigties teisingumo.

Kaip matyti iš Šiaulių apygardos teismo 2011-11-17 sprendimo bei Lietuvos apeliacinio teismo 2013-10-02 nutarties, kuria buvo patikrintas sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, turinio, abiems teismams buvo žinomos esminės G. K. žemės sklypo, kurio dalis buvo paimta visuomenės poreikiams, įsigijimo aplinkybės ir jos, teismų vertinimu, neįrodė kompensacijos dydžiui nustatyti reikšmingo fakto, jog aikštelė priklauso apeliantams nuosavybės teise. Tokios išvados nepaneigia apeliantų su prašymu atnaujinti procesą pridedami dokumentai, kuriuose fiksuojamas asfaltbetonio bazei skirtos žemės grąžinimas buvusiam savininkui (kolūkiui „Auksinės varpos“), jos perleidimas privatiems fiziniams asmenims, nes neįrodo, jog kartu buvo perleistas ir valstybei priklausantis statinys – betono aikštelė. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma taip pat nesudaro prielaidų kitaip vertinti ginčo statinio, kaip nuosavybės teisių objekto, statuso. Duomenų ir juos patvirtinančių rašytinių įrodymų, kad valstybė būtų atsisakiusi nuosavybės teisės į ginčo turtą, šį turtą perleidusi kitiems asmenims, kurie, išviešinę nuosavybės faktą, atitinkamai turtą perleido apeliantams, byloje nesama. Vien nutylėjimo ar pasyvaus elgesio (skundo teiginiai, kad ieškovas nepareiškė reikalavimo pripažinti aikštelę valstybės nuosavybe arba išreikalauti iš svetimo neteisėto valdymo ir pan.) tokiai teisiškai reikšmingai aplinkybei konstatuoti aiškiai nepakanka. Teisiškai neaktualūs ir tokie apeliantų argumentai, kad šį ginčo objektą jie sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdė ne mažiau kaip dešimt metų, nes įgyjamąja senatimi apskritai negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, neatsižvelgiant į teisinės registracijos valstybės vardu nebuvimą (CK 4.69 str. 3 d.).

Priešingai nei mano apeliantai, tai, kad ieškovas naudojosi savo procesinėmis teisėmis pasirinkta apimtimi, negali būti vertinama kaip piktnaudžiavimas pagal CPK 95 straipsnį. Būtent apeliantams, siekiantiems paneigti aikštelės priklausomybės valstybei faktą ir gauti kompensaciją už jos paėmimą visuomenės naudai, teko pareiga, bylą nagrinėjant iš esmės, įrodyti, kad šis nekilnojamasis turtas priklauso jiems nuosavybės teise. Pažymėtina, kad nei 1998-09-24 pirkimo–pardavimo sutartyje, pagal kurią apeliantei G. K. nuosavybės teise atiteko žemės sklypas, nei Nekilnojamojo turto registre toks objektas, kaip betono aikštelė, neįvardintas ir neišskirtas (t. 1, b. l. 53, 54). Įrodymų, kokią kainą už ginčo aikštelę sumokėjo apeliantai, teigdami, jog ją įsigijo atlygintinai, byloje taip pat nesama. Atskirojo skundo argumentas, jog apeliantų nuosavybės teisė į aikštelę buvo pripažinta Šiaulių apygardos teismo 2009-09-17 daliniu sprendimu, taigi, įsigalioja res judicata principas, aiškiai nepagrįsti ir deklaratyvūs, prieštaraujantys bylos faktinėms aplinkybėms. Iš minėto dalinio sprendimo turinio matyti, kad teismas, išsprendęs klausimą dėl žemės sklypo perdavimo valstybės nuosavybėn ir kompensacijos už jį sumokėjimo į G. K. nurodytą sąskaitą įsiteisėjusių administracinių aktų pagrindu, kompensacijos sąlygų ir jos dydžio nustatymo klausimą paliko spręsti bylą išnagrinėjus iš esmės.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti ir su skundžiamos nutarties motyvais, jog materialinės ir / ar procesinės teisės normų aiškinimas nelaikytinas naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimas yra res judicata principo, lemiančio pagarbą teisinio apibrėžtumo principui, išimtis. Siekiant teisinio tikrumo teismui galutinai išsprendus ginčą, jo sprendimas neturi būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Jokia proceso šalis neturi teisės siekti proceso atnaujinimo tik dėl nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Kitaip tariant, atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas tik siekiant ištaisyti teisės normos taikymo klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisinei sistemai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-27 nutartis c. b. Nr. 3K-7-414/2014). Pažymėtina, kad proceso atnaujinimas dėl teisės normos taikymo klaidos nagrinėjimo negalimas tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka (CPK 366 str. 1 d. 9 p.). Teise apskųsti Šiaulių apygardos teismo 2011-11-17 sprendimą apeliacine tvarka pasinaudojo tiek ieškovas, tiek apeliantai. Taigi įstatyminių prielaidų taikyti CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintą pagrindą proceso atnaujinimui (kai yra padaryta aiški teisės taikymo klaida) nagrinėjamu atveju taip pat nenustatyta.

Atskirojo skundo argumentai, susiję su apeliantų informavimu apie proceso eigą bylą nagrinėjant Lietuvos apeliaciniame teisme, sprendžiant civilinės bylos proceso atnaujinimo klausimą nesvarstytini. Apeliantų keliami procesiniai aspektai galėjo būti įvertintini inicijavus bylą apeliacine instancija išnagrinėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumo patikrinimą kasacine tvarka, kuria, kaip matyti iš bylos bei informacinėje sistemoje LITEKO užfiksuotos medžiagos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo c. b. Nr. CIK-1925/2013) apeliantai pasinaudojo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad apeliantų nurodytos aplinkybės neturi esminio požymio – nėra naujai paaiškėję faktiniai duomenys (aplinkybės, įrodymai). Todėl atskirojo skundo argumentai dėl pagrindo atnaujinti procesą byloje egzistavimo atmetami kaip nepagrįsti. Nenustačius vienos iš privalomų proceso atnaujinimo sąlygų – proceso atnaujinimo pagrindo, atnaujinti procesą Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-80-194/2011 ir pakartoti bylos nagrinėjimą iš naujo teisinių prielaidų nėra. Skundžiama pirmosios instancijos nutartis, kurioje ir padaryta tokia išvada, paliekama nepakeista.

Kiti atskirojo skundo argumentai nagrinėjamo klausimo kitokiam išsprendimui įtakos neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Apeliantų prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgiant į bylos rezultatą bei įvertinus tai, kad bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos nepagrįstos tokių išlaidų faktą bei dydį patvirtinančiais įrodymais, netenkinamas (CPK 93 str., 98 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Dalia Kačinskienė