- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-10-21
- Bylos Nr.
- e2A-2502-653/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-13484-2020-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alvydas Barkauskas, Jelena Šiškina, Andrius Ignotas
- Ieškovas
- E. P.
- Atsakovas
- D. P.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Barkausko, Andriaus Ignoto, Jelenos Šiškinos (pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (atsakovės) D. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 31 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo E. P. ieškinį atsakovei D. P. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir santuokos nutraukimo teisinių pasekmių ir atsakovės D. P. priešieškinį ieškovui E. P. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės ir santuokos nutraukimo teisinių pasekmių.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. ieškovas E. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei D. P., prašydamas: 1) nutraukti šalių santuoką, sudarytą 2012 m. gruodžio 28 d. Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), dėl abiejų sutuoktinių kaltės; 2) po santuokos nutraukimo ieškovui palikti pavardę – P., atsakovei santuokinę pavardę – P.; 3) priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad įregistravusios santuoką šalys niekada kartu negyveno: atsakovė dirbo ir gyveno Lietuvoje, ieškovas – gyveno ir dirbo Vokietijoje. Atsakovė atvykdavo pas ieškovą pasisvečiuoti per atostogas, kartu vykdavo į keliones. Šalys turėjo atskiras gyvenamąsias vietas (atsakovė turi iki santuokos įgytą butą Vilniuje, kuriame nuolatos gyvena), niekuomet nevedė bendro ūkio, neturėjo bendro biudžeto, kiekvienas savo pajamomis disponavo atskirai, bendros ateities neplanavo, santuokinių ryšių nepuoselėjo, bendrų vaikų neturi. Šalims nepavyko sukurti darnių šeiminių santykių, dėl ko santuoka iširo.
Atsiliepimas
3. Atsakovė D. P. atsiliepime į ieškinį su ieškiniu sutiko iš dalies, kad santuoką būtina nutraukti, tačiau išimtinai dėl ieškovo kaltės, taip pat prašė padalinti santuokos metu įgytą kilnojamąjį turtą. Nurodė, kad iki 2019 metų šalys gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, kartu atostogaudavo. Periodiškai lankydavosi ir Lietuvoje. Kartu švęsdavo bendras šventes, santuokos penkerių metų sukaktuves. 2018-2019 metų žiemą susilpnėjus atsakovės motinos sveikatai, ji atvyko į Lietuvą jos prižiūrėti. Be to, jos sūnus, kuris gyvena Vilniuje, 2019 m. patyrė sunkias traumas, prireikė galvos operacijos, kurį laiką jam taip pat reikėjo pagalbos. Motina mirė (duomenys neskelbtini). Ieškovas šiuo sunkiu metu jos neparėmė, nepalaikė, neatvyko, nors turėjo tokią galimybę. Suvokdamas atsakovės situaciją ir patirtas nelaimes, jis pranešė apie ketinimą skirtis. Atsakovė tvirtina, kad ieškovas gyvena ir dirba Vokietijoje. Nurodytas adresas (duomenys neskelbtini), yra jo artimų giminaičių būstas. Jis ten negyvena. Bendrą šalių ūkio vedimą ir artimą bendravimą patvirtina ir tai, kad ieškovas periodiškai pervesdavo į atsakovės sąskaitą lėšų.
4. Atsakovė D. P. pareiškė byloje priešieškinį, prašė: 1) nutraukti šalių santuoką dėl ieškovo kaltės; 2) priteisti atsakovei iš ieškovo 3 000 EUR neturtinės žalos; 3) po santuokos nutraukimo palikti atsakovei pavardę „P.“, ieškovui – „P.“; 4) padalinti santuokos metu įgytą turtą kilnojamąjį turtą – priteisti ieškovui kilnojamąjį turtą 18 550 EUR sumai: 500 EUR vertės miegamojo baldų komplektą, 1000 EUR vertės rūbų spintą, 500 EUR vertės svetainės minkštus baldus, 400 EUR vertės lentynas, komodą, 300 EUR vertės televizorių, 300 EUR vertės šaldytuvą, 200 EUR vertės buitinę techniką, 200 EUR vertės kilimus, 500 EUR vertės stalą, kėdes, 200 EUR vertės užuolaidą, 250 EUR vertės stalo įrankius, indus, 200 EUR vertės prieangio baldus, 100 EUR vertės šviestuvus, 400 EUR vertės virtuvės baldus, 14 000 EUR vertės automobilį Toyota Rav 4, valst Nr. EP 2504; 6) priteisti atsakovei iš ieškovo 19 275 EUR kompensaciją: 2 275 EUR kompensaciją už padalintą kilnojamąjį turtą; 7 000 EUR kompensaciją už automobilį; 10 000 EUR kompensaciją už suteiktą šeimai mokestinę lengvatą.
5. Nurodė, kad nuo 2016 metų atsakovė dirba nuotoliniu būdu, darbo sutartyje nurodytas jos adresas Vokietijoje. Nuo to momento šalys nuolat gyveno Vokietijoje, tačiau 2018-2019 metų žiemą susilpnėjus atsakovės motinos sveikatai, ji atvyko į Lietuvą. Nuo 2019 m. liepos mėnesio šalių santykiai pablogėjo, rugsėjo mėnesį ieškovas pranešė, kad nori skyrybų. Ieškovas atsisakė pakalbėti apie santuokos nutraukimą, todėl vienasmenis apsisprendimas ją nutraukti laikytinas ieškovo kalte dėl iširusios santuokos. Atsakovė dėl minėtų aplinkybių patyrė didelius išgyvenimus, todėl turėjo kreiptis į psichoterapeutą pagalbos. Bendrą gyvenimą šalys pradėjo nuomojamame bute (duomenys neskelbtini), vėliau persikėlė į (duomenys neskelbtini), kartu persivežė ir visą bendrai įgytą kilnojamąjį turtą. Santuokos nutraukimas ieškovo inicijuotas labai netikėtai, todėl visi bendrai santuokos metu įgyti daiktai liko pas ieškovą. Santuokos metu 2018 m. balandžio 10 d. Vokietijoje taip pat įgytas automobilis Toyota RAV 4. Ieškovas, būdamas santuokoje, nuo 2012 m. gruodžio mėnesio pasinaudojo mokestine lengvata, kuri sudarė apie 350-400 EUR per mėnesį. Už visą santuokos laikotarpį suma yra apie 35 000 – 40 000 EUR. Lengvata suteikta atsižvelgiant į atsakovės mažas pajamas. Vokietijoje susituokusioms poroms, kuriose sutuoktinių atlyginimai labai skiriasi arba vienas sutuoktinių nedirba, mokesčiai apskaičiuojami bendrai sudėjus jų pajamas. Nežinodama tikslios sumos, kurią gavo ieškovas, atsakovė reiškia jam tik 10 000 EUR reikalavimą.
Šalies argumentai
6. Ieškovas E. P. prašė priešieškinį atmesti, o ieškovo ieškinį patenkinti, priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pažymėjo, jog santuoką su atsakove buvo nuspręsta įregistruoti nesiekiant sukurti bendros šeimos, nes atsakovė turėjo asmeninių ir finansinių įsipareigojimų Lietuvoje, daugiau iš praktiškumo, siekiant palengvinti tarpusavio bendravimą (dėl patogumo keliaujant naudojantis viena pavarde kaip vyrui ir žmonai), visiškai pasitikint partnere, jos sąžiningumu ir padorumu, bendrai sutarus nepretenduoti į kiekvieno iš mūsų užgyventą turtą, neįžvelgiant jokių neigiamų pasekmių. Negyvendami kartu, nevesdami bendro ūkio, netvarkydami jokių bendrų finansinių reikalų, iš esmės turėdami visiški skirtingus gyvenimus, šalys nebuvo šeimos santykių kaip bendro gyvenimo pagrindo. Šalys savo finansinius reikalus tvarkė atskirai, abu buvo dirbantys, gaudavo darbo užmokesčius ir kitas pajamas. Santykiai su atsakove apsiribojo kelionėmis į užsienio šalis, į kurias šalys kasmet vyko po kelis kartus, kurias apmokėdavo ieškovas, kurių bendra suma sudarė apie 15 000 EUR. Nurodo rėmęs atsakovę finansiškai. Ieškovo Vokietijoje pirkti baldai ir apyvokos daiktai buvo nusidėvėję ir beverčiai, todėl grįždamas į Lietuvą jis jų neparsivežė. Nurodo, kad niekada nebuvo deklaravęs atsakovės mažų pajamų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gegužės 31 d. sprendimu ieškinį tenkinti visiškai, priešieškinį tenkinti iš dalies; nutraukė ieškovo E. P. ir atsakovės D. P. 2012 m. gruodžio 28 d. Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje įregistruotą santuoką, akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), dėl abiejų sutuoktinių kaltės; po santuokos nutraukimo ieškovui E. P. paliko pavardę „P.“, atsakovei paliko santuokinę pavardę „P.“; priteisė ieškovui E. P. iš atsakovės D. P. 1 395,54 EUR bylinėjimosi išlaidų.
8. Teismas nustatė, kad E. P. ir D. P. santuoką sudarė 2012 m. gruodžio 28 d. Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini).
9. Teismas nustatė, kad esmine šalių santuokos iširimo priežastimi yra jų sąmoningai pasirinktas netradicinis santuokinio gyvenimo modelis, kuris buvo priimtinas abiem sutuoktiniams: šalys pasirinko gyvenimą skirtingose valstybėse, apsiribodami epizodišku gyvenimu kartu, bendromis kelionėmis. Ilgainiui gyvenimo rutinoje, atsakovei dėl objektyvių priežasčių (sunkios motinos ligos, sūnaus traumos) neturint galimybės atvykti pas ieškovą į Vokietiją (nuo 2018 m. gruodžio mėn. iki 2019 m. rugsėjo mėn.), kartu keliauti, sutuoktinius siejęs ryšys, kurį pagal esamą santuokinio gyvenimo modelį toliau abi šalys nepuoselėjo, nutrūko. Šalys santuoką sudarė brandžiame amžiuje, turėdamos didelę gyvenimo patirtį, sėkmingas karjeras, sukurtą asmeninę materialinę gerovę, todėl pasirinkdamos tokį santuokinio gyvenimo modelį (skirtingose valstybėse), neįvertino gyvenimo per atstumą iššūkių, nepasvėrė, ar sugebės išsaugoti šeiminius santykius, išlikti viena kitai lojalios ilgą laiką fiziškai nebūdamos kartu.
10. Teismas nustatė, kad materialinė šeiminių santykių pusė – bendras ūkio vedimas, finansiniai šeimos santykių aspektai šalims tapo aktualūs tik prasidėjus skyrybų procesui. Atsakovė tvirtino, kad šalys vedė bendrą ūkį, bendrai pirko namų apyvokos daiktus ir baldus, taupė bendram būstui, tačiau, net tų daiktų, už kuriuos nurodė mokėjusi asmeniškai, individualiais požymiais apibūdinti negalėjo, įsigijimą patvirtinančių dokumentų nepateikė nurodydama, kad tai buvo seniai ir juos rasti būtų sudėtinga. Šalių pasirinktas šeimos gyvenimo modelis, teismo posėdyje duoti paaiškinimai, nesant byloje rašytinių įrodymų apie santuokos metu šalių vardu įgytą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, patvirtina, jog šalių bendro ūkio vedimas apsiribojo bendromis išlaidomis bendrai buičiai gyvenimo kartu metu Vokietijoje ir Lietuvoje.
11. Taip pat bylos nagrinėjimo metu teismas nustatė, kad ieškovas rėmė atsakovę materialiai, pervesdamas į jos banko sąskaita pinigines lėšas, įvardindamas jas kaip paramą. Atsakovė patvirtino, kad ieškovas paremdavo ją finansiškai, išklausydavo, patardavo ir padėdavo, kai atsirado rimtų problemų su motinos sveikata. Šios aplinkybės patvirtina, kad šalys ne tik maloniai leido laiką kelionėse, už kurias beje mokėjo ieškovas, bet ir palaikė viena kitą sunkiu metu.
12. Teismas nurodė, kad į bylą nėra pateikta įrodymų, kad šalys būtų aktyviai siekusios atkurti nutrūkusius tarpusavio ryšius: šalys nesiėmė priemonių pakeiti susidariusią situaciją, gyventi kartu. Lemiamą reikšmę šalių santykių griūčiai turėjo tai, kad šalys iš esmės gyveno atskirai, realiai jokio bendro ūkio nevedė, nei viena šalis nesiėmė priemonių dėl santuokos išsaugojimo, todėl santuoka iširo ir ją atkurti galimybių nėra. Nustatytų aplinkybių pagrindu teismas pripažino, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.
13. Spręsdamas dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, teismas pažymėjo, kad atsakovei parengiamojo teismo posėdžio metu buvo pasiūlyta kreiptis teisinės pagalbos į profesionalų teisininką (advokatą ar advokato padėjėją), tačiau atsakovė pasirinko savo interesus teisme ginti savarankiškai. Atsakovė nepateikė teismui įrodymų, kurie patvirtintų, kokie konkrečiai kilnojamieji daiktai įgyti santuokoje, kur ir kada jie yra įsigyti, už kokią kainą ir kur dabar yra jų buvimo vieta (CPK 12, 178 straipsniai), net tų daiktų, už kuriuos nurodė mokėjusi asmeniškai, individualiais požymiais apibūdinti negalėjo, įsigijimą patvirtinančių dokumentų nepateikė, nurodydama, kad tai buvo seniai ir juos rasti būtų sudėtinga. Kadangi atsakovė nepateikė teismui įrodymų dėl santuokoje įgyto konkretaus turto buvimo, todėl reikalavimą priteisti atsakovei 2 275 EUR kompensaciją už baldus ir namų apyvokos daiktus teismas atmetė kaip nepagrįstą.
14. Teismas taip pat kaip neįrodytą atmetė atsakovės reikalavimą dėl 7 000 EUR kompensacijos už santuokos metu ieškovo Vokietijoje už 19 000 EUR įgytą automobilį Toyota RAV 4. Teismas nurodė, kad atsakovė į bylą pateikė 2018 m. balandžio 11 d. ieškovo rašytą laišką, kuriame jis nurodo, kad pirko automobilį. Ieškovas į byla pateikė įrodymus – Vokietijos Centrinio transporto priemonių registro („ZFZR-InA“) išrašą, patvirtinantį, kad ieškovo vardu nuo 1950 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gegužės 10 d. Vokietijos Federacinėje Respublikoje buvo registruotas vienas automobilis – „Hyunday Motor“ (ROK), registracija panaikinta – 2018 m. sausio 29 d.; VĮ „Regitra“ duomenimis, ieškovas Lietuvos Respublikoje registruotų transporto priemonių neturi.
15. Teismas, pasisakydamas dėl atsakovės reikalavimo priteisti iš ieškovo 10 000 EUR už šeimai suteiktą mokestinę lengvatą, kurią ieškovas neva gavo nuo 2012 m. gruodžio mėnesio dėl atsakovės kaip sutuoktinės gaunamų mažų pajamų, nurodė, kad ieškovas pateikė teismui (duomenys neskelbtini) mokesčių inspekcijos 2021 m. balandžio 30 d. Patvirtinimą apie pajamų mokesčių deklaracijų už 2015-2020 metus nepateikimą, kuriame nurodoma, kad nurodytu laiku ieškovas mokesčių deklaracijų neteikė, ir 2021 m. balandžio 30 d. (duomenys neskelbtini) mokesčių inspekcijos raštą, kad ieškovas buvo apmokestintas pajamų mokesčiu iki 2012 m. gruodžio mėnesio. Teismas nurodė, kad atsakovė neįrodinėjo, kad ieškovas prašomą priteisti lengvatą iššvaistė ir(ar) panaudojo ne šeimos, o asmeniniams poreikiams tenkinti. Todėl nėra reikšminga, gauta ar ne buvo atsakovės nurodoma lengvata, kadangi atsakovė, grįsdama savo reikalavimą dėl kompensacijos už suteiktą lengvatą, neįrodinėjo, kad bendras turtas (šiuo atveju dėl lengvatos gaunamos didesnės ieškovo pajamos) buvo panaudotas tikslams, nesusijusiems su CK 3.109 straipsnyje numatytų prievolių vykdymu, t. y. išimtinai asmeninėms ieškovo reikmėms, neturint atsakovės pritarimo. Atsakovė nepateikė teismui įrodymų, kad visus šeimos poreikius santuokos metu tenkino ji, priešingai, teismo posėdyje patvirtino, kad ieškovas vienas mokėjo už keliones, kurių tik kelionių bilietai kainavo bemaž 15 000 EUR, yra pervedinėjęs atsakovei pinigus, kurių suma pagal į bylą pateiktus pavedimus – 8 850 EUR, apmokėdavo atsakovės pragyvenimo išlaidas Vokietijoje. Todėl teismas atsakovės reikalavimą priteisti iš ieškovo 10 000 EUR mokestinės lengvatos atmetė kaip nepagrįstą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Apeliaciniu skundu apeliantė (atsakovė) D. P. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti kaip nepagrįstą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
7.1. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teismo motyvai yra prieštaringi: viena vertus teismas pripažino, kad šeimos sudarymo tikslas – sukurti šeimą, atmetė ieškovo argumentus, kad dėl santuokos sudarymo motyvų, kita vertus, teismas nusprendė, kad šalys santuoką sudarė kelionėms. Ieškovas asmeniškai nusprendė, kad šeimos nebenori, atsakovė dėl objektyvių priežasčių neturėjo galimybių gyventi užsienyje, įkalbinėjo tęsti santuokinius ryšius, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.
7.2. Sprendžiant klausimą dėl sutuoktinių turto padalijimo nutraukiant santuoką teisingo sutuoktinių bendro turto balanso sudarymas yra teismo pareiga, kuris yra susijusi su teismo pareiga šeimos bylose būti aktyviam ir šios pareigos įgyvendinimo principais. Nurodė, kad ieškovas savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje deklaravo dvi dienos po ieškinio pateikimo (ieškinys pasirašytas 2021 m. gegužės 7 d., gyvenamoji vieta deklaruota 2021 m. gegužės 9 d.). Ieškovas nuslėpė nuo teismo, kad jo faktinė gyvenamoji vieta ir turtas yra Vokietijoje. Byloje nėra duomenų apie ieškovo, ilgą laiką gyvenusio Vokietijoje, vardu šioje šalyje registruotą turtą. Teismas išdavė tris liudijimus įrodymams, esantiems Vokietijoje, rinkti, tačiau pagal išduotus teismo liudijimus užsienio valstybėje gauti įrodymų nepavyko. Buvo pateiktas teismui prašymas remtis Reglamentu dėl įrodymų rinkimo 2001 m. gegužės 8 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose ir prašyta teismui išreikalauti įrodymus, dėl kurių būtinumo pasisakyta išduodant teismo liudijimus. Teismas pasiūlė konkrečius įrodymus surinkti ir pateikti pačiam ieškovui. Ieškovas teismo reikalautų duomenų nepateikė, teismas bylą sprendė be reikalautų įrodymų, neišsprendęs teismo įpareigojimo neįvykdymo aplinkybių ir pasekmių. Ieškovas, vykdydamas teismo įpareigojimą pateikti sąskaitų išrašus nuo 2016 metų, pateikė išrašus fragmentiškai. Apie mokestinės lengvatos taikymą teismo liudijimai dėl įrodymų išreikalavimo buvo skirti VFR centrinei mokesčių inspekcijai, tačiau ieškovas pateikė savo pasirinktų žemių mokesčių inspekcijos padalinių atsakymus, pateikė nepatvirtintas kopijas.
Šalies argumentai
7.3. Ieškovas neneigė, kad visi atsakovės nurodyti baldai ir namų apyvokos daiktai buvo, neneigė jų vertės, pripažino, kad visus dalintinus daiktus išmetė, t.y. taip pasielgė nepasitaręs su atsakove. Įrodymų dėl daiktų išmetimo nėra. Atsakovės nuomone, ieškovas tais daiktais ir toliau naudojasi. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas realiai persikėlė gyventi į Lietuvą. Visi atsakovės daiktai buvo (duomenys neskelbtini) (tai buvo šeimos gyvenamosios vietos adresas Vokietijoje), todėl nepagrįstas teismo motyvas, kad atsakovė neįrodė daiktų buvimo vietos. Ieškovas neįrodinėjo, kad daiktai pirkti iš ieškovo asmeninių lėšų.
7.4. Byloje esanti neaiškios kilmės nepatvirtinta kopija apie automobilio registraciją VFR su daliniu vertimu neleidžia suprasti, koks tai dokumentas, todėl teismas juo remtis negalėjo. Be to, atsakovė nebuvo supažindinta su šiuo įrodymu, pateiktu teismo posėdžio metu (byla nagrinėta per ZOOM) ir pareikšti dėl šio įrodymo nuomonės. Todėl šis priešieškinio reikalavimas išspręstas vadovaujantis neleistinais įrodymais.
7.5. Byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovas bendroms šalių kelionėms išleido 15 000 EUR. Byloje yra įrodymai tik dėl ieškovo apmokėtų 5 594 EUR kelionių išlaidų. Teismas, išduodamas teismo liudijimą, kad duomenys dėl mokestinės lengvatos yra būtini, savo sprendimo keisti be šalių prašymo negalėjo. Ieškovas neigia bendro ūkio vedimą, todėl pusę šios sumos turėtų grąžinti. Teismo motyvai nenuoseklūs, kadangi teismas nurodęs, kad lemiamą reikšmę šalių santykių griūčiai turėjo tai, kad šalys iš esmės gyveno atskirai, realiai jokio bendro ūkio nevedė, tačiau, nurodydamas, kad atsakovė neįrodinėjo, kad bendras turas (šiuo atveju, dėl lengvatos gaunamos didesnės ieškovo pajamos) buvo panaudotos išimtinai asmeninėms ieškovo reikmėms, neturint atsakovės pritarimo, reikalauja įrodinėti lengvatos iššvaistymo aplinkybes ne šeimos poreikiams.
Atsiliepimas
8. Ieškovas E. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o 2021 m. gegužės 31 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą. Sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pažymėjo, kad nei ieškinio padavimo metu, nei bylos nagrinėjimo metu ieškovas negyveno Vokietijoje. Ieškovas Vokietijoje gyveno tol, kol jį siejo darbiniai santykiai, 2020 m. balandžio mėn. sulaukęs pensinio amžiaus, ieškovas grįžo gyventi į Lietuvą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
10. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
11. Byloje kilo ginčas dėl kurio sutuoktinio kaltės iširo santuoką, taip pat dėl turto padalinimo.
12. Priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismo motyvai dėl santuokos iširimo priežasčių nėra prieštaringi: tai, kad teismas atmetė ieškovo argumentus, jog santuoka buvo sudaryta nesiekiant sukurti šeimos santykių, neprieštarauja kitiems teismo motyvams, kurie pagrindžia išvadą, jog nors šalys ir norėjo sukurti šeimą, jiems nepavyko išlikti viena kitai lojalios ilgą laiką gyvendamos skirtingose valstybėse. Be to, teismas nekonstatavo, jog šalys santuoką sudarė tik kelionėms, priešingai, teismas atmetė ieškovo argumentus, jog santuoka buvo sudaryta tik dėl to, kad šalims buvo taip patogiau keliauti.
13. Apeliantė nepagrindė fakto, kad santuoka iširo ne dėl to, kad natūraliai nutruko sutuoktinius siejęs ryšys jiems negyvenant kartu, o tik dėl atsakovo nenoro tęsti santuokinius ryšius. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad santuokos metu ieškovas remdavo atsakovę materialiai ir moraliai, padėjo spręsti problemas, susijusias su motinos sveikata. Pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog sprendžiant dėl santuokos iširimo priežasčių neturi teisinės reikšmės kurio sutuoktino kaltė yra mažesnė ar didesnė. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas motyvuotai bei įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą pagrįstai konstatavo, jog šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nes abi šalys nepuoselėjo sutuoktinius siejusio ryšio pagal jų laisva valia pasirinktą santuokinio gyvenimo modelį.
14. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad šiuo konkrečiu atveju teismas turi pareigą būti aktyviam sprendžiant dėl šalių turto padalinimo. Byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų, abi šalys yra veiksnios, darbingos; šioje byloje nekyla klausimo dėl socialiai pažeidžiamų asmenų interesų gynimo. Taigi, byla dėl šalių asmeninių turtinių interesų gynimo nėra susijusi su viešuoju interesu; sprendžiant šalių ginčą taikytini bendrieji civilinio proceso principai – rungimosi, šalių lygiateisiškumo principai. Svarbu pažymėti, kad pirmosios instancijos teismas siūlė atsakovei pasirūpinti profesionaliu atstovavimu šioje byloje, tačiau atsakovė šios teisės atsisakė (nepasinaudojo).
15. Pagal CK 3.118 str. dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pirmiausia nustatomas bendras sutuoktinių turtas ir vieno ir kito asmeninis turtas. Šioje byloje nėra pagrindo spręsti, kad apeliantės prašymai dėl įrodymų išreikalavimo iš Vokietijos apie ieškovo turtinę padėtį (įsigytą automobilį, mokestinę lengvatą) buvo susiję su tikslu sudaryti bendro turto balansą. Atsakovė nenurodė turto balanso, nepateikė duomenų apie savo santuokos metu gaunamas pajamas, įgytą turtą, patirtas išlaidas šeimos interesams tenkinti, t.y. nenurodė duomenų apie visą bendrą sutuoktinių turtą, jei tokio turto buvo, bei apie savo asmeninį turtą. Taigi, net ir patenkinus minėtus atsakovės prašymus dėl įrodymų išreikalavimo, šie duomenys nebūtų turtėję ryšio su byla (CPK 180 str.). Kita vertus, tokia atsakovės procesinė pozicija bei nustatytos aplinkybės apie šalių bendro gyvenimo būdą po santuokos sudarymo, patvirtina, kad šalys, gyvendamos santuokoje, buvo finansiškai savarankiškos ir nepriklausomos, nevedė bendro ūkio, neapskaitė gaunamų bendrų pajamų ir patirtų išlaidų, nesitarė dėl gaunamų lėšų panaudojimo, t,y, šiuo atveju pasirinktas sutuoktinių gyvenimo būdas patvirtina, kad šalys susitarė santuokoje įgytą turtą tvarkyti atskirai, t.y. šiuo atveju paneigta santuokoje įgyto turto bendrumo prezumpcija. Dėl išdėstyto visi apeliantės argumentai, susiję su bendro turto padalinimu ir prašymais išreikalauti įrodymus, atmestini kaip nepagrįsti.
16. Be to, kaip buvo minėta, civiliniame procese galioja šalių rungimosi principas, todėl apeliantė, reikalaudama padalinti turtą (baldus) turėjo pateikti įrodymus apie tokio turto egzistavimą, jo įsigijimą santuokos metu. Kadangi tokių įrodymų apeliantė nepateikė, o ieškovas šio turto išlikimo ir jo įsigijimo santuokos metu nepripažino, teismo posėdyje atsakovė negalėjo apibūdinti individualiais požymiais įsigytų baldų, už kuriuo neva mokėjo asmeniškai, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, konstatuodamas, kad atsakovė neįrodė tokių daiktų buvimo (egzistavimo) ir jų įsigijimo santuokos metu fakto (CPK 178 str., 185 str.).
17. Byloje nėra ginčo dėl to, kad už sutuoktinių keliones apmokėdavo ieškovas. Kaip buvo minėta, šalys santuokos metu gaunamomis pajamomis disponuodavo savo nuožiūra ir savo valia, bendro ūkio nevedė, taigi, šiuo atveju nėra teisiškai reikšminga aplinkybė kokią tiksliai sumą ieškovas išleido bendroms kelionėms. Bylos duomenimis nėra galimybės sudaryti šalių bendro turto balanso, nes, kaip minėta, atsakovė neteikė duomenų apie savo pajamas ir turtą, be to, realiai sutuoktiniai susitarė santuokos metu neturėti bendro turto. Taigi, net ir tuo atveju, jei ieškovas būtų gavęs mokestinę lengvatą, tačiau nesant bendro turto ir nesant galimybės sudaryti bendro turto balanso, tokiu atveju byloje nėra paneigta, jog šios lėšos buvo panaudotos sutuoktinių bendroms kelionėms ir kitoms buitinėms išlaidoms šeimos poreikiams tenkinti jiems gyvenant kartu.
18. Nustatant aplinkybę apie automobilio įsigijimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi pateiktais transporto priemonių registrų duomenimis, o ne atsakovės pateiktu 2018-04-11 ieškovo laišku. Be to, kaip minėta, nesant šalių bendro turto, atsakovei nepateikus viso bendro turto balanso, teismas pagrįstai atmetė atsakovės reikalavimą ir dėl kompensacijos už automobilį priteisimo.
19. Apibendrinant aukščiau išdėstytą darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė tiek procesines, tiek materialinės teisė normas, išsamiai ištyrė ir įvertino pateiktus į bylą įrodymus, nustatė esminius faktus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
20. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, todėl jų nepakartoja, o apeliacinio skundo netenkina dėl aukščiau nurodytų motyvų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
21. Pagal CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
22. Ieškovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 800 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Šios išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos pirmininko patvirtintose rekomendacijų nustatytų maksimalių dydžių už procesinių dokumentų paruošimą dydžių, todėl šių išlaidų mažinti pagrindo nėra (CPK 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apeliantės D. P. ieškovo E. P. naudai 800 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.