- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-07-26
- Bylos Nr.
- 2SA-206-577/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-04-3-01129-2011-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jadvyga Mardosevič
- Pareiškėjas
- A. R. Z., D. Z.
- Suinteresuotas asmuo
- D. Z., A. R. Z., Danske Bank A
Vilniaus apygardos teismo teisėja J. M. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. R. Z. ir pareiškėjos D. Z. atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. kovo 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo antstolio V. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims D. Z., A. R. Z., Danske Bank A/S Lietuvos filialui dėl turto perdavimo išieškotojui akto patvirtinimo ir pagal D. Z. skundą suinteresuotiems asmenims antstoliui V. M., A. R. Z., Danske Bank A/S Lietuvos filialui dėl antstolio veiksmų, susijusių su varžytinėmis.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
antstolis V. M. kreipėsi į teismą, prašydamas patvirtinti turto perdavimo išieškotojui 2011-05-31 aktą, kuriuo išieškotojui Danske Bank A/S Lietuvos filialui už 726 000 Lt buvo perduotas D. Z. ir A. R. Z. lygiomis dalimis priklausantis žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
Suinteresuoti asmenys D. Z. ir A. R. Z. pateikė skundus, kuriais prašė netvirtinti turto perdavimo išieškotojui 2011-05-31 akto, o antstolio neveikimą neišaiškinant skolininkams teisės iki varžytinių pasiūlyti parduodamo turto pirkėją pripažinti neteisėtu. Paaiškino, kad bankas pavėlavo išreikšti sutikimą perimti aukščiau nurodytą turtą po neįvykusių antrųjų varžytinių, todėl ginčijamas aktas apskritai negalėjo būti sudarytas. A. R. Z. taip pat nurodė prieštaraujantis dėl turto perdavimo išieškotojui 2011-05-31 akte numatyto turto įvertinimo. Paaiškino, kad su antstoliu susitarė, jog nereikalaus ekspertinio turto vertinimo, jei turtas bus parduodamas už 1 210 000 Lt; vis dėlto per pirmąsias varžytines antstolis turto kainą neteisėtai sumažino iki 968 000 Lt, o per antrąsias varžytines – iki 726 000 Lt. Tad, suinteresuoto asmens A. R. Z. nuomone, ir ginčijamame akte buvo nurodyta nepagrįstai maža išieškotojui perduodamo turto vertė.
Atsiliepimas
Atsiliepimuose į D. Z. ir A. R. Z. skundus antstolis nurodė, kad CPK 558 straipsnis kreditoriui (išieškotojui) suteikia teisę reikalauti perduoti administruoti įkeistą turtą, jei neįvyksta turto varžytinės. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, hipotekos kreditoriams netaikomi CPK 723 straipsnyje numatyti apribojimai, susiję su vienerių metų atidedamuoju terminu pakartotiniam turto realizavimui. Atsiliepime į A. R. Z. skundą antstolis papildomai nurodė, kad turto pardavimo pradinės kainos pirmosiose ir antrosiose varžytinėse buvo pagrįstai sumažintos vadovaujantis CPK 718 straipsniu, 722 straipsnio 1 dalimi.
Danske Bank A/S Lietuvos filialas atsiliepime į A. R. Z. skundą pateikė antstolio argumentams iš esmės analogiškus atsikirtimus.
Teismo posėdyje byloje dalyvaujantys asmenys palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes ir pozicijas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas 2012-03-27 nutartimi D. Z. ir A. R. Z. skundus atmetė; patvirtino antstolio V. M. sudarytą turto perdavimo išieškotojui 2011-05-31 aktą Nr. 0240/10/05226, kuriuo išieškotojui Danske Bank A/S Lietuvos filialui už 726 000 Lt buvo perduotas D. Z. ir A. R. Z. lygiomis dalimis priklausantis žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)
Šalies argumentai
A. A. R. Z. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012-03-27 nutartį ir patenkinti pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų, pripažįstant juos neteisėtais, ir netvirtinti 2011-05-31 turto perdavimo išieškotojui akto. Nurodo, kad teismas pripažino, jog antstolis, iki 2011-04-21 negavęs išieškotojo raštiško sutikimo perimti neparduotą turtą, tačiau nutaręs tęsti turto perdavimo išieškotojui procedūras, pažeidė tuo metu vykdymo procesą reglamentavusias Civilinio proceso kodekso normas. Tačiau toliau teismas nurodė tai, kad išieškotojas savo valią dėl sutikimo perimti varžytinėse neparduotą turtą išreiškė keliolika dienų praleidęs antstolio siūlyme nurodytą terminą ir antstolis pavėluotai išieškotojo išreikštą sutikimą perimti turtą laikė tinkamu valios išreiškimu, nelaikytina esminiu vykdymo procesą reglamentavusių teisės normų pažeidimu. Apeliantai su teismo nurodytu motyvu nesutinka, mano, jog tokia teismo nutartyje padaryta išvada yra aiškiai ydinga, prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo nuostatoms bei teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijams. Taip pat pažymi, jog su antstoliu buvo derinama parduodamo turto vertė ir buvo susitarta, kad turtas iš varžytinių bus parduotas už ne mažesnę, nei 1 210 000 Lt sumą, tačiau antstolis susitarimo nesilaikė ir, kaip vėliau paaiškėjo, turtą pirmose varžytinėse pradėjo pardavinėti ne pagal rinkos kainą, o turto vertę nepagrįstai sumažinęs iki 968 000 Lt sumos, antrose varžytinėse – net iki 726 000 Lt sumos. Antstolis netinkamai vykdė savo įstatymines pareigas, nepaskyrė turto vertės nustatymo ekspertizės, o tuo pačiu pirmosios instancijos teismas šiuos antstolio padarytus grubius įstatymo pažeidimus nepagrįstai pripažino neesminiais ir todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį. Bankas, įvertinęs turtą 1 190 000 Lt suma, o faktiškai paėmęs turtą už 726 000 Lt, nepagrįstai praturtėjo antstolio ir pirmos instancijos teismo sprendimų dėka.
A. D. Z. atskiruoju skundu prašo pripažinti 2012-03-27 Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012-03-27 nutartį nepagrįsta ir neteisėta, skundžiamą nutartį panaikinti ir patenkinti suinteresuotų asmenų A. Z. ir D. Z. skundus dėl antstolio veiksmų. Nurodo, kad vykdymo procesiniai pažeidimai paveikia skolininko turtines teises taip, kad skolininko skolinis įsipareigojimas kreditoriui tampa žymiai didesnis, nei realiai įsipareigota kreditoriui grąžinti skolos suma, kadangi išieškotojui paėmus turtą už mažesnę kainą, nei perduodamo turto reali vertė, skolininkas lieka skolingas daugiau, negu turėtų. Tokia situacija atsitiko antstoliui perduodant išieškotojui Arūno ir D. Z. turtą bankui pagal turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 0240/10/05226. Teismas, prieš tvirtindamas turto pardavimo iš varžytinių aktą, privalėjo išsiaiškinti ir patikrinti, ar buvo laikytasi teisės normų reikalavimų, susijusių su turto areštavimu bei jo įkainojimu, vykdymo procese dalyvaujančių bei kitų suinteresuotų asmenų teisių apsauga, varžytinių organizavimu ar vykdymu. Jeigu nustatomi esminiai pažeidimai, dėl kurių turto perdavimo iš varžytinių aktas vėliau galėtų būti pripažįstamas negaliojančiu, toks aktas negali būti teismo tvirtinamas. Bankas, įvertinęs turtą 1 190 000 Lt suma, o faktiškai jį paimdamas už 726 000 Lt, nepagrįstai praturtėjo. Be to, 2011-03-21 antstolis surašė pasiūlymą, kuriuo siūlė bankui paimti turtą, neparduotą iš antrųjų varžytinių. Antstolio pasiūlyme buvo tiksliu ir konkrečiu terminu apibrėžta atsakymo pateikimo data, tačiau Danske Bank raštišką sutikimą antstoliui pateikė tik jau suėjus antstolio nustatytam terminui.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Danske Bank A/S Lietuvos filialas pateikė atsiliepimą į atskiruosius skundus, kuriame nurodo, jog nesutinka su atskirųjų skundų motyvais ir prašo juos atmesti, Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012-03-27 nutartį palikti nepakeistą.
Suinteresuotas asmuo antstolis V. M. atsiliepime į atskiruosius skundus nurodo, jog nesutinka su apeliantų argumentais ir prašo atskiruosius skundus atmesti, o Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012-03-27 nutartį palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Atskirieji skundai atmestini.
Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo apibrėžtų ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek ir faktine prasme (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus galioja taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teismas absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.
Byloje nustatyta, kad antstolis V. M. vykdė išieškojimą pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-10-22 išduotą vykdomąjį raštą dėl 1 202 102,14 Lt skolos, 100 Lt dokumentų įteikimo per antstolį išlaidų, 11 proc. metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininko A. R. Z. išieškotojo Danske Bank A/S Lietuvos filialo naudai (vykdomosios bylos Nr. 0240/10/05226 b.l. 3). Vykdomuoju raštu taip pat nurodyta išieškojimą nukreipti į A. R. Z. ir D. Z. priklausančius nekilnojamuosius daiktus – žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), parduodant šiuos daiktus iš varžytinių. Kadangi nei pirmosios, nei antrosios nurodytų nekilnojamųjų daiktų varžytinės neįvyko (vykdomosios bylos l. 58, 67), antstolis 2011-03-21 patvarkymu pasiūlė išieškotojui perimti turtą už 726 000 Lt, tokią valią raštu pareiškiant iki 2011-04-21 (vykdomosios bylos l. 69). Apie norą perimti varžytinėse neparduotą turtą bankas antstolį informavo 2011-05-02 (vykdomosios bylos l. 70).
Vienas iš apeliantų atskiruosiuose skunduose nurodomų argumentų yra tai, kad 2011-03-21 antstolio pasiūlyme bankui paimti turtą, neparduotą iš antrųjų varžytinių, buvo apibrėžta atsakymo pateikimo data – iki 2011-04-21, tačiau Danske Bank raštišką sutikimą antstoliui pateikė tik 2011-05-02, t.y. jau suėjus antstolio nustatytam terminui, o antstolis, pažeisdamas įstatymus, toliau tęsė turto perdavimo išieškotojui procedūras. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad hipoteka, kaip skolinio įsipareigojimo įvykdymo užtikrinimo, įkeičiant nekilnojamąjį daiktą, būdas, pasižymi greitomis supaprastintomis kreditoriaus reikalavimo patenkinimo procedūromis. Kasacinio teismo pabrėžta, kad hipotekos kreditoriaus teisės į reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto ne ginčo tvarka, naudojantis pirmenybe prieš kitus kreditorius, esmė – greitas ir ekonomiškas reikalavimo patenkinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2004; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2011 ir kt.).
CPK 558 straipsnyje reglamentuota, kaip tenkinami hipotekos kreditoriaus reikalavimai, kai baigiasi skolos grąžinimo terminai, o hipoteka užtikrinta prievolė visiškai ar iš dalies neįvykdyta. Šioje teisės normoje nustatyta pareiškimų dėl priverstinio skolos išieškojimo pateikimo ir tenkinimo tvarka bei sąlygos, kai daiktas įkeistas pagal hipotekos taisykles. Pagal CPK 558 straipsnį hipotekos kreditorius, priverstinai išieškant skolą, turi tokias teises: prašyti įkeistą turtą parduoti iš varžytynių arba perduoti jam administruoti; jeigu turtas nerealizuojamas arba reikalavimas nepatenkinamas iš turto administravimo – pakartotinai prašyti įkeistą turtą parduoti iš varžytynių arba perduoti jį administruoti. Kasacinio teismo nurodyta, kad CPK 558 straipsnyje šios hipotekos kreditoriaus teisės neribojamos terminais ar kitokiomis sąlygomis. Hipotekos kreditorius įstatymo suteiktomis teisėmis priverstinio skolos išieškojimo procese naudojasi, siekdamas operatyvaus ir visiško reikalavimo patenkinimo iš įkeisto turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2004; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2011 ir kt.).
Be to apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog CPK 723 straipsnyje įtvirtintos atsisakymo paimti iš antrųjų varžytynių neparduotą turtą pasekmės, t.y., jog turtas yra grąžinamas skolininkui ir pakartotinai į tą turtą pagal tą patį vykdomąjį dokumentą išieškojimas gali būti nukreipiamas praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams, nėra taikomos hipotekos kreditoriui, nes esant bendrųjų ir specialiųjų teisės normų kolizijai, taikytinos specialiosios teisės normos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog aiškinimas, kad pakartotinio išieškojimo nukreipimo į tą patį turtą ribojimas vienerių metų terminu taikomas hipotekos kreditoriui, kaip ir visiems kitiems kreditoriams, neatitiktų hipotekos, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo, paskirties. Tokiu atveju hipotekos kreditoriaus įstatymu įtvirtinta padėtis priverstinai išieškant skolą būtų vertintina ne kaip privilegijuota, bet kaip diskriminacinė. Dėl specifinės hipotekos kreditoriaus teisinės padėties nukreipiant išieškojimą į įkeistą daiktą, kurią nulemia jo įgyta subjektinė įkeitimo teisė, santykis su įkeistu daiktu, hipotekos kreditoriui netaikomos kitiems (ne hipotekos) kreditoriams CPK 723 straipsnyje numatytos atsisakymo paimti iš antrųjų varžytynių neparduotą turtą pasekmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2004).
Atsižvelgdamas į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nurodė, jog tai, kad išieškotojas savo valią dėl sutikimo perimti varžytinėse neparduotą turtą išreiškė keliolika dienų praleidęs antstolio 2011-03-21 siūlyme nurodytą terminą ir antstolis pavėluotai išieškotojo išreikštą sutikimą perimti turtą laikė tinkamu valios išreiškimu, nelaikytina esminiu vykdymo procesą reglamentavusių teisės normų pažeidimu.
Kitas apeliantų nurodomas motyvas, – kad antstolis pažeidė areštuoto turto įkainojimo procedūrą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog CPK 681 str. 1 d. įtvirtinta, kad areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones. Jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę. Tačiau byloje nėra duomenų, jog apeliantai būtų pateikę prieštaravimus dėl antstolio turto vertės nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 718 str., 722 str. nuostatų pažeidimo. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atskirųjų skundų argumentai dėl areštuoto turto vertės nustatymo procedūros nesilaikymo atmestini kaip visiškai nepagrįsti.
Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).
Remiantis išdėstytų argumentų bei nustatytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, jog skundžiama Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012-03-27 nutartis priimta laikantis civilinio proceso įstatymo nustatytų procedūrų, nepažeidžiant kasacinio teismo suformuotos tokio pobūdžio bylose teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, pagrindo ją panaikinti ar pakeisti atskirųjų skundų motyvais nėra, todėl atskirieji skundai atmestini kaip nepagrįsti, o minėta nutartis paliktina nepakeista.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012 m. kovo 27 d. nutartį palikti nepakeistą.