Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Danutės Gasiūnienės, Antano Rudzinsko ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Stuko ūkis“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-100-227/2015 pagal ieškovo G. V. patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Stuko ūkis“ dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo, tretieji asmenys – M. V., G. S. ir uždaroji akcinė bendrovė „Alginsta“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Galvijų banda (94 vnt.) nuo 2010 m. kovo 22 d. iki ieškinio pateikimo dienos priklausė ieškovui. Be teisinio pagrindo įgijusi turtą (94 vnt. galvijų) UAB „Stuko ūkis" privalo grąžinti ar atlyginti visas pajamas, kurias ji gavo ar turėjo gauti iš galvijų, nuo to laiko, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie turto įgijimo nepagrįstumą. Kadangi UAB „Stuko ūkis“ nuo pat pradžių suprato ir žinojo, kad galvijų perleidimo sandoris yra neteisėtas, sudarytas dėl apgaulės, ji privalo sugrąžinti visa tai, ką gavo nuo pat sandorio sudarymo pradžios, t. y. nuo 2010 m. rugpjūčio 23 d. Ši aplinkybė tapo žinoma po Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-123-828/2012 priėmimo, kuriuo sandoriai dėl gyvulių bandos perleidimo buvo pripažinti negaliojančiais.

Nors sandoriai buvo pripažinti negaliojančiais, tačiau Panevėžio apygardos teismas 2014 m. vasario 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1-544/2014 priėmė UAB „Alginsta“ atsisakymą nuo ieškinio dalies atsakovams UAB „Stuko ūkis“, G. V. ir M. V. dėl restitucijos taikymo ir leidimo nukreipti išieškojimą į UAB „Stuko ūkis" esančius gyvulius, panaikino Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 19 d. sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo ir leidimo nukreipti išieškojimą į UAB „Stuko ūkis" esančius gyvulius ir šią bylos dalį nutraukė.

Netaikius restitucijos turtas išlieka to asmens nuosavybėje, kuris turtą gavo pagal teismo sprendimu pripažintą negaliojančiu sandorį, turtas negrąžinamas tam iš kurio buvo gautas pagal pripažintą negaliojančiu sandorį. Be to, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu buvo paduotas ginant kreditoriaus UAB „Alginsta“ interesus. UAB „Alginsta“ reikalavimo perleidimo sutartimi visas reikalavimo teises į skolininkus M. V., G. V. perleido UAB „Stuko ūkis“, kuri visiškai atsiskaitė su UAB „Alginsta“ – sumokėjo M. V. ir G. V. buvusias skolas ir tapo jų kreditore.

Pripažinus negaliojančiais sandorius UAB „Stuko ūkis“ neprarado nuosavybės teisės į galvijų bandą, o taip pat reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu įgijo iš UAB „Alginsta“ reikalavimo teisę į G. V. ir M. V..

Be to, pareigos grąžinti pajamas atsiradimas negali būti siejamas su sandorio, kuris vėliau buvo teismo sprendimu pripažintas negaliojančiu, sudarymo momentu. Atsakovei UAB „Stuko ūkis“ tapo aišku, kad sandoriai pažeidė kreditorės UAB „Alginsta“ teises tik po Panevėžio apygardos teismo 2014 m. vasario 6 d. nutarties priėmimo.

Atsakovė negavo iš G. V. bandos, nes ją įgijo iš trečiojo asmens M. V., jos su ieškovu nesiejo sutartiniai santykiai dėl gyvulių bandos įsigijimo.

Iš viso atsakovė gavo 186 578,07 Eur pajamų. Šioms pajamoms gauti atsakovė patyrė 131 850,17 Eur išlaidų, todėl skirtumas tarp pajamų ir išlaidų sudaro 54 727,90 Eur. Pagal sutartį dėl galvijų pirkimo iš M. V., už galvijus sumokėjo M. V. iš viso 185 009 Lt su PVM, be PVM yra 152 900 Lt, kas sudaro 44 282,90 Eur, o šie pinigai negrąžinti. Tokiu būdu atsakovė gavo 10 445 Eur (54 727,90 Eur – 44 282,90 Eur) daugiau pajamų nei išlaidų iš galvijų, kurie įsigyti iš M. V., taip pat nuo šios sumos valstybei sumokėtas pelno mokestis (1566,75 Eur).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).

Faktinės bylos aplinkybės

Ieškovas G. V. 2010 m. kovo 22 d. neatlygintiniu sandoriu savo sūnui M. V. perleido galvijų bandą Nr. 11216100180, t. y. 108 vnt. galvijų, o 2010 m. rugpjūčio 23 d. M. V. 94 vnt. galvijų pagal sutartį Nr. PP-003 pardavė J. S. įmonei (šiuo metu reorganizuotai į UAB „Stuko ūkis“) už 185 009 Lt.

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2012 m. balandžio 19 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-123-828/2012 pagal ieškovės UAB „Alginsta“ ieškinį, pripažino negaliojančiomis nurodytas gyvulių perleidimo sutartis ir taikė restituciją. Panevėžio apygardos teismas 2012 m. spalio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-473-252/2012 šio sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo panaikino. Papildomu 2012 m. gruodžio17 d. sprendimu apygardos teismas išaiškino, kad pripažinus negaliojančiais dovanojimo ir pirkimo – pardavimo sandorius, tačiau netaikius restitucijos natūra, atsakovės UAB „Stuko ūkis“ įgyta galvijų banda pagal 2010 m. rugpjūčio 23 d. pirkimo – pardavimo sutartį priklauso UAB „Stuko ūkis“. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. birželio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2013 panaikino Panevėžio apygardos teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo ir 2012 m. gruodžio 17 d. papildomą sprendimą bei šią bylos dalį grąžino apygardos teismui nagrinėti iš naujo. Panevėžio apygardos teismas, nagrinėdamas iš naujo restitucijos taikymo klausimą, 2014 m. vasario 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1-544/2014 priėmė ieškovės UAB „Alginsta“ atsisakymą nuo šios ieškinio dalies (restitucijos taikymo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo), panaikino Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo ir šią bylos dalį nutraukė.

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-38-223/2014 atmetė UAB „Stuko ūkis“ ieškinį atsakovams ūkininkui M. V., G. V. dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo. Šis sprendimas Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-576-278/2014 paliktas nepakeistas. Apygardos teismo nutartį paliko galioti Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. liepos 3 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-451-686/2015.

Dėl nuosavybės teisės į galvijų bandą

Ieškovas padavė ieškinį remdamasis CK 6.237 straipsniu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovės 162 466,77 Eur be pagrindo įgyto turto. Ieškinys iš esmės grindžiamas tuo, kad atsakovė be teisinio pagrindo laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 23 d. iki ieškinio padavimo dienos gavo pajamas iš ieškovui priklausančių gyvulių pardavimo, draudimo išmokas už galvijus ir pajamas už parduotą pieną.

Esant reikalavimui priteisti be pagrindo įgytą turtą, teismas visų pirma turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kyla (jei kyla) prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis gauto turto išreikalavimo taisykles, ginčo atveju turi būti taikomas. Taigi tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir aptariamo civilinės teisės instituto pagrindu turto išreikalauti negalima.

Reikšdamas ieškinį CK 6.237 straipsnio pagrindu ieškovas privalo įrodyti, kad turtą prarado prieš savo valią (CPK 178 straipsnis).

Atsižvelgdama į nurodytą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija pirmiausia pasisako dėl subjekto, kuriam ginčo laikotarpiu gyvuliai (atitinkamai ir iš jų gautos pajamos) priklausė nuosavybės teise.

Vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų yra šalių sudarytas sandoris (CK 4.47 straipsnio 1 punktas). Atsakovės atsikirtimai į ieškinio reikalavimus iš esmės grindžiami tuo, jog ji pagal 2010 m. rugpjūčio 23 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. PP-003 yra teisėta gyvulių bandos savininkė, todėl teisėtai gavo pajamas iš šių gyvulių pardavimo, draudimo bei pajamas iš parduoto pieno.

Ieškovas nurodo, kad teismams pripažinus negaliojančiomis gyvulių bandos perleidimo sutartis ir netaikius restitucijos, ieškovui G. V. nuosavybės teise liko pagal šiuos sandorius perleisti gyvuliai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su ieškovo argumentais nesutinka. Teisiškai nepagrįsti ieškovo argumentai, jog nurodytus sandorius pripažinus negaliojančiais ir netaikius restitucijos, gyvulių nuosavybės teisės klausimas nebuvo išspręstas, todėl gyvulių banda jam teisėtai priklauso. Teisėjų kolegija pažymi, kad sandoriai buvo ginčyti actio Pauliana (CK 6.66 straipsnio) pagrindu. Pripažinus sandorį negaliojančiu pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį, teismas ex officio privalo taikyti restitucijos teisinius padarinius (CK 6.145 straipsnio 1 ir 2 dalys). Nagrinėjamu atveju susiklostė teisiškai ydinga situacija, kai apygardos teismas, spręsdamas dėl pripažintų negaliojančiais sandorių teisinių pasekmių, priėmė ieškinio dalies, kuria prašyta taikyti restituciją, atsisakymą ir šią bylos dalį nutraukė. Tačiau tai nereiškia, kad nuosavybės klausimas į gyvulių bandą nebuvo išspręstas.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė neįrodė esanti galvijų bandos savininkė ir aukščiau nurodytais teismų procesiniais sprendimais šios bylos kontekste vadovavosi kaip prejudiciniais, kadangi nurodytuose teismų sprendimuose nebuvo sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių į galvijų bandą. Priešingai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. liepos 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-451-686/2015 nurodė, kad nagrinėtoje byloje nebuvo keliamas klausimas dėl nuosavybės teisių į galvijų bandą, todėl šiuo klausimu nepasisakė.

Vienas iš restitucijos tikslų yra grąžinti šalis į padėtį, buvusią iki ginčijamo sandorio sudarymo, neleisti nė vienai pripažinto negaliojančiu sandorio šaliai gauti mažiau, negu iš jos buvo paimta, ar gauti daugiau, nei turėjo. Nagrinėjamu atveju, restitucijos netaikymas iš esmės reiškia tai, kad šalys teismo nebuvo grąžintos į padėtį buvusią iki pripažintais negaliojančiais sandorių sudarymo, t. y. šios bylos ieškovui natūra nebuvo priteista gyvulių banda, o atsakovei pinigų suma pagal pirkimo – pardavimo sutartį sumokėta už gyvulius. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors ir pripažinus negaliojančia pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė įgijo nuosavybės teisę į gyvulius, tačiau teismui netaikius restitucijos, gyvuliai nuosavybės teise liko atsakovei, t. y. paskutiniu sandoriu galvijų bandą įgijusios atsakovės nuosavybės teisės išliko.

Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad gyvulių banda nuo 2010 m. rugpjūčio 23 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo dienos nuosavybės teise priklausė atsakovei, Panevėžio apylinkės teismo 2012 m. balandžio 19 d. sprendimu pripažinus sutartį negaliojančia, tačiau netaikant restitucijos, atsakovės nuosavybės teisė į galvijų bandą nepasibaigė, todėl ieškovas atsakovei nepagrįstai pareiškė ieškinį dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo (CK 6.237 straipsnis).

Kaip matyti iš vertintų teismų procesinių sprendimų, ieškinys dėl sandorių pripažinimo CK 6.66 straipsnio pagrindu buvo pareikštas ieškovės (šioje byloje trečiojo asmens) UAB „Alginsta“, tačiau bylos nagrinėjimo metu reikalavimo teisių perleidimo sutartimi, UAB „Alginsta“ visas reikalavimo teises į G. V. ir M. V. perleido šios bylos atsakovei UAB „Stuko ūkis“ už 109 500 Lt. Tai reiškia, kad UAB „Stuko ūkis“ įvykdė prievoles už skolininkus G. ir M. V.. CK 6.66 straipsnis skirtas kreditorių teisių gynimui, tačiau atsakovei įvykdžius kreditorės reikalavimą kreditorių teisių gynimas pasibaigė. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks atsakovės elgesys patvirtina, kad ji tapdama skolininkų G. ir M. V. kreditore ir sutikdama su restitucijos atsisakymu, stengėsi išvengti išieškojimo nukreipimo į nuosavybės teise įgytą gyvulių bandą. Atsižvelgiant į tai, kad sudarydama reikalavimo teisių perleidimo sutartį atsakovė siekė išvengti išieškojimo į galvijų bandą nukreipimo ir nuosavybės teisių į ją praradimo, kolegija konstatuoja, kad atsakovės veiksmai G. V. ir M. V. atžvilgiu buvo sąžiningi.

Kitoks susiklosčiusios teisinės situacijos vertinimas pripažįstant ieškinio reikalavimus pagrįstais, ieškovui leistų nesąžiningai praturtėti atsakovės sąskaita, t. y. po gyvulių perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir netaikius restitucijos, atsakovei ne tik nebūtų grąžinta kaina, sumokėta už karves, bet ir atimta nuosavybės teisė į gyvulių bandą.

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog ieškinys yra nepagrįstas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinys dėl be pagrindo įgyto turto atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 330 straipsnis).

Pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus ir priėmus naują sprendimą – ieškinį atmesti, Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos (CPK 150 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovui 2 243,18 Eur žyminio mokesčio dalies mokėjimas buvo atidėtas iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, ši suma į valstybės biudžetą priteistina iš ieškovo. Ieškinį atmetus, iš ieškovo į valstybės biudžetą priteistina 18,90 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme. Iš viso į valstybės biudžetą iš ieškovo priteistina 2 262,08 Eur.

Atsakovė pirmosios instancijos teisme patyrė 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą, teisėjų kolegijos vertinimu šios išlaidos yra pagrįstos, todėl atsakovei priteistinos iš ieškovo (CPK 93, 98 straipsniai).

Apeliacinės instancijos teisme atsakovė iš viso patyrė 1665,52 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. 865,52 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 800 Eur už advokato teisinę pagalbą. Atsižvelgiant į procesinę bylos baigtį, šios išlaidos laikytinos pagrįstomis ir atsakovei priteistinos iš ieškovo.

Iš viso atsakovei iš ieškovo priteistina 2 865,52 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93, 98 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Priteisti iš ieškovo G. V., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 2 262,08 Eur (du tūkstančius du šimtus šešiasdešimt du eurus 8 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo G. V., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Stuko ūkis“, j. a. k. 168686311, 2 865,52 Eur (du tūkstančius aštuonis šimtus šešiasdešimt penkis eurus 52 ct) bylinėjimosi išlaidų.