Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-576-278/2014

Teisėja Birutė Mėlinauskienė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-04278-2012-9

2014 m. gruodžio 11 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Valiulienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau - UAB) „Stuko ūkis“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-38-223/2014 pagal ieškovės UAB „Stuko ūkis“ ieškinį atsakovams M. V., G. V. dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.). Teismas konstatuoja, jog CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Iš bylos duomenų matyti, kad 2010-08-23 pirkimo - pardavimo sutarties Nr. PP-003 pagrindu, J. S. individuali įmonė (teisių ir pareigų perėmėja UAB „Stuko ūkis“), už 185 009 Lt, buvo įsigijusi iš ūkininko M. V. 94 vnt. galvijų, o 2010-08-31, 2011-05-01, 2011-09-30 su ūkininku buvo sudariusi Karvių priežiūros bei 2012-03-01 Galvijų priežiūros sutartis, pagal kurias M. V. įsipareigojo prižiūrėti ir rūpintis įmonės banda Nr. 11216100180, o įmonė - atsiskaityti už atliktus darbus (1 t., b. l. 5-9). Pagal Galvijų priežiūros sutartį ūkininkas M. V. savo įsipareigojimus turėjo vykdyti iki 2012-03-31 (1 t., b. l. 9). Sutarties 6.1 punktu šalys susitarė, jog sutartis gali būti pakeista, papildyta ar nutraukta atskiru raštišku šalių susitarimu. Iš byloje esančio antstolio A. B. 2012-06-05 Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, jog G. V. ir M. V. atsisakė atlaisvinti įvažiavimą į fermas bei leisti UAB „Stuko ūkis“ išvežti gyvulius (1 t., b. l. 11). Ieškovė UAB „Stuko ūkis“ prašė teismo įpareigoti atsakovus M. V., G. V. grąžinti bendrovei nuosavybės teise priklausančią galvijų bandą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovė, pareiškusi vindikacinį ieškinį, nepateikė įrodymų, jog galvijų banda priklauso įmonei nuosavybės teise, be to, valdymo teisę ieškovė yra praradusi savo valia, o M. V. karvių bandą ėmė valdyti teisėtu (sutarties) pagrindu, todėl tenkinti ieškinį nėra pagrindo. Be to, nurodė, jog 2012-03-31 pasibaigus Galvijų priežiūros sutarčiai, sutartiniai santykiai tarp šalių tęsiasi.

Kaip minėta aukščiau, 94 vnt. galvijų bandą ieškovė buvo įsigijusi pagal 2010-08-23 pirkimo - pardavimo sutartį, tačiau Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-04-19 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-132-828/2012, ši sutartis bei 2010-03-22 gyvulių perleidimo sandoris tarp G. V. ir M. V. buvo pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento, pagal G. V. ir M. V. kreditorės UAB „Alginsta“ actio Pauliana ieškinį. Bylos duomenimis nustatyta, kad minėtoje civilinėje byloje Nr. 2-132-828/2012 pirmosios instancijos teismas taikė restituciją ir iš M. V. UAB „Stuko ūkis“ priteisė 162 624 Lt, o UAB „Alginsta“ kreditorinio reikalavimo patenkinimą nukreipė į galvijus (1 t., b. l. 47-52, 77-84, 123-132). Panevėžio apygardos teismas 2012-10-29 sprendimu minėtą teismo 2012-04-19 sprendimą iš dalies panaikino, priėmė naują sprendimą, kuriuo pripažino negaliojančiais abu gyvulių perleidimo sandorius, tačiau konstatavo, jog nenuginčijus UAB „Stuko ūkis“ sąžiningumo, restitucija netaikytina bei atmetė UAB „Alginsta“ reikalavimą nukreipti skolos išieškojimą į gyvulius. 2012-12-17 papildomu sprendimu apeliacinės instancijos teismas išaiškino, jog 2010-08-23 pirkimo-pardavimo sutartimi įgyta galvijų banda yra UAB „Stuko ūkis“ nuosavybė (1 t., b. l. 85-86). Nagrinėdamas UAB „Alginsta“ kasacinį skundą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-06-21 nutartimi konstatavo, jog pasyvus UAB „Stuko ūkis“ elgesys sudarant pirkimo-pardavimo sutartį, t.y., nepasidomėjus M. V. kreditoriais, negali būti laikomas sąžiningu (1 t., b.l. 123-132). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, jog UAB “Stuko ūkis” yra ginčijamo sandorio šalis – trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku sandorį, todėl jam nėra taikomos sąžiningo įgijėjo teises ginančios daiktinės teisės normos. Kasacinis teismas Panevėžio apygardos teismo 2012-10-29 sprendimo dalį, kuria nuspręsta panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-04-19 sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo ir leidimo nukreipti išieškojimą į galvijus bei dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, 2012-12-17 papildomą sprendimą, panaikino ir šią bylos dalį grąžino Panevėžio apygardos teismui nagrinėti iš naujo. Byloje nustatyta, kad, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą panaikinto sprendimo dalyje, 2014-02-06 nutartimi priėmė ieškovo UAB „Alginsta“ atsisakymą nuo ieškinio dalies atsakovams UAB „Stuko ūkis“, G. V., M. V. ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-04-19 sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo, leidimo nukreipti išieškojimą į UAB ,,Stuko ūkis“ esančius galvijus, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, panaikino ir šioje dalyje bylą nutraukė (1 t., b. l. 123-135). Iš bylos duomenų matyti, jog UAB „Alginsta“ ieškinio dalies atsisakė, nes visas reikalavimo teises į G. V. ir M. V. skolą 2014-01-21 reikalavimo perleidimo sutartimis perleido UAB „Stuko ūkis“. Pripažinus sandorius negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, sandorio šalims kyla neigiamos teisinės pasekmės, t.y., taikoma restitucija (CK 6.66 str. 4-5 d., 6.146-6.153 str.), todėl apeliantės teiginiai dėl pasekmių nebuvimo UAB „Stuko ūkis“ ir atsakovų tarpusavio santykiams, vertintini kritiškai. CK 6.66 straipsnio 5 dalis nustato, jog sandorio pripažinimas negaliojančiu neturi įtakos tik sąžiningų trečiųjų asmenų teisėms į turtą, kuris buvo pripažinto negaliojančiu sandorio objektas. Kadangi UAB „Stuko ūkis“, sudarant 2010-08-23 pirkimo-pardavimo sutartį buvo nesąžiningas ir tai yra konstatavęs kasacinis teismas 2013-06-21 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2013 (1 t., b. l. 123-132), todėl ieškovei, pripažinus 2010-08-23 sutartį negaliojančia, kilo neigiamos pasekmės, nes konstatuojant priešingai, būtų paneigti aukščiau minėti teismų sprendimai ir principai, jog niekas negali turėti naudos iš savo neteisėtų veiksmų. Ta aplinkybė, jog UAB „Alginsta“ ieškinio dalies dėl restitucijos taikymo atsisakė, nes reikalavimo teisę perleido UAB „Stuko ūkis“, apeliantei suteikė teisę, nesant kito skolininkų turto, nukreipti išieškojimą į pirminio savininko G. V. nuosavybės teise priklausančius galvijus, tačiau nesuteikė nuosavybės teisių į ginčo galvijų bandą. Įvertintina ir ta aplinkybė, jog iš UAB „Alginsta“ reikalavimo teisę UAB „Stuko ūkis“ įgijo tik 2014-01-21 reikalavimo perleidimo sutartimis, t.y., ženkliai vėliau nei 2012-10-29 įsigaliojo Panevėžio apygardos teismo 2012-10-29 sprendimas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Prašydama teismą įpareigoti atsakovus M. V., G. V. grąžinti įmonei nuosavybės teise priklausančią galvijų bandą, UAB ,,Stuko ūkis“ nurodė CK 4.95 straipsnio pagrindą. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl vindikacijos instituto aiškinimo, yra nurodęs, jog, reiškiant vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti, jog jis turėjo nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą iki jį neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą, ir turi ieškinio pareiškimo momentu; daikto valdymo teisę prarado be savo valios; daiktą valdo atsakovas; daiktą atsakovas valdo neteisėtai; daiktas yra natūra; bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-489/2007; Nr. 3K-3-40/2008; Nr. 3K-3-44/2009; Nr. 3K-3-367/2010; Nr. 3K-3-452/2010; kt.). Kadangi vindikaciniu ieškiniu pažeistos teisės ginamos tuo atveju, kai daikto savininkas nustojo valdyti daiktą ne savo valia ir daiktą be jokio teisinio pagrindo valdo kitas asmuo, su kuriuo daikto savininko nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, todėl reikšdamas reikalavimą šiuo pagrindu, ieškovas pirmiausia privalo įrodyti, jog jis yra teisėtas daikto savininkas. CK 4.47 straipsnio nuostatos numato nuosavybės teisės įgijimo pagrindus tame tarpe, jog nuosavybė gali būti įgyjama pagal sandorius, paveldėjimu ir kt. pagrindais. Kadangi 2010-08-23 pirkimo-pardavimo sutartis, kurios pagrindu ieškovė UAB ,,Stuko ūkis“ įgijo nuosavybės teisę į galvijų bandą yra pripažinta negaliojančia ir teismo sprendimas yra įsiteisėjęs 2012-10-29, o ieškovė teismui nepateikė duomenų, jog, panaikinus 2010-08-23 pirkimo-pardavimo sutartį buvo išspręstas restitucijos klausimas ir ji įgijo nuosavybės teisę į G. V., M. V. valdomus galvijus ar kitu pagrindu įmonė yra įgijusi nuosavybės teisę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog UAB „Stuko ūkis“ nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ji yra ginčo galvijų savininke (CPK 178 str.). Ta aplinkybė, jog dalis ginčo galvijų yra registruoti UAB „Stuko ūkis“ vardu nėra pakankamas įrodymas, jog jie nuosavybės teise priklauso ieškovei, nes galvijai įregistruoti panaikinto sandorio pagrindu. Nepateikus neginčijamų įrodymų, jog galvijų banda nuosavybės teise priklauso ieškovei ir nustačius, kad UAB „Stuko ūkis“ į galvijus gali pretenduoti tik perėmęs UAB „Alginsta“ reikalavimo teises, t. y. perimtų teisių patenkinimui, konstatuotina, jog teismui nebuvo pagrindo ginti apeliantės teises vindikacinio ieškinio pagrindu. Byloje nustatyta, kad galvijų priežiūros sutartys buvo sudarytos 2010-08-23 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. PP-003 pagrindu, nes apeliantė, įsigijusi galvijų bandą, paliko ją atsakovo M. V. priežiūrai, t. y. galvijų bandą melžti, šerti, registruoti prieauglį ir kt., todėl pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, jog bandą valdyti ieškovė M. V. buvo perdavusi savo valia. Tačiau šis galvijų bandos perdavimas valdyti, galiojant 2010-08-23 šalių sudarytai pirkimo-pardavimo sutarčiai, nereiškė nuosavybės teisių perdavimo M. V. (1 t., b. l. 5-9). 2012-10-29 įsiteisėjus sprendimui dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, 2012-03-01 galvijų priežiūros sutartis Nr. 12-06 neteko galios ir šios sutarties pagrindu kilę šalių prievoliniai santykiai nutrūko. Dėl paminėto, kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp šalių tęsiasi prievoliniai santykiai, kylantys iš galvijų priežiūros sutarties.

Atmestini apeliantės teiginiai, kad atsakovas G. V. nepagrįstai savo vardu įregistravo dalį galvijų, nes ginčo šalių sudarytas sutartis pripažinus negaliojančiomis (tame tarpe ir G. V. bei M. V. 2010-03-22 gyvulių perleidimo sandorį) ir ieškovei nepateikus jokių kitų galvijų nuosavybę pagrindžiančių įrodymų, pradinis galvijų savininkas G. V. įgijo teisę galvijus įregistruoti savo vardu. UAB „Stuko ūkis“ nepaneigus, jog, pripažinus sandorius negaliojančiais G. V. yra bandos savininkas, nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovai nuo 2012-10-29 neteisėtai valdė bei valdo ieškovei priklausantį turtą (galvijų bandą Nr. 11216100180) ir jie įpareigotini galvijus grąžinti UAB „Stuko ūkis“ (CPK 178 str.). Kadangi kiti UAB „Stuko ūkis“ apeliacinio skundo motyvai nėra esminiai sprendžiant pareikštą reikalavimą CK 4.95 straipsnio pagrindu, kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl paminėtų motyvų, naikinti ar keisti pagrįstą sprendimą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.