- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Data
- 2012-10-29
- Bylos Nr.
- 2A-473-252/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-05109-2011-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimantas Misiūnas (pirm.), Margarita Dzelzienė, Nijolė Danguolė Smetonienė (pran.)
- Atsakovas
- UAB „Stuko ūkis“, G. V., M. V.
- Ieškovas
- UAB „Alginsta“
Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A - 473 - 252 - 2012
sprendimaS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. spalio 29 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimanto Misiūno (kolegijos pirmininkas), Nijolės Danguolės Smetonienės (pranešėja), Margaritos Dzelzienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Stuko ūkis“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-123-828/2012 pagal ieškovo UAB „Alginsta“ ieškinį atsakovams G. V., M. V. ir UAB „Stuko ūkis“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas UAB „Alginsta“ prašė pripažinti negaliojančiais atsakovų sudarytus sandorius: 2010-03-22 gyvulių perleidimo sandorį tarp atsakovų G. V. ir M. V., 2010-08-23 gyvulių pirkimo – pardavimo sutartį tarp atsakovų M. V. ir J. S. įmonės (kurios teisų perėmėjas yra atsakovas UAB „Stuko ūkis“), kuriais buvo perleisti atsakovui G. V. priklausę gyvuliai, bei leisti nukreipti išieškojimą į nurodytus gyvulius, kuriuos šiuo metu valdo UAB „Stuko ūkis“, pagal 2011-04-19 du vykdomuosius raštus civilinėje byloje Nr. 2-1541-452/2011 ir 2011-01-18 vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. 2-1212-278/2010. Nurodė, kad nuo 2007-09-14 atsakovas G. V., o nuo 2010-05-31 ir atsakovas M. V. yra ieškovo skolininkai. Dėl ginčijamų sandorių sudarymo atsakovų turimo turto nepakanka atsiskaityti su ieškovu, todėl atsakovai, sudarydami sandorius, buvo nesąžiningi ieškovo atžvilgiu. 2010-08-23 sandorio šalis atsakovas UAB „Stuko ūkis“ buvo nesąžininga, kadangi sandorio sudarymo metu buvo atsakovų G. V. ir M. V. kreditorius, nepasidomėjo kitos šalies turtine padėtimi, kreditoriais, ar ginčijami sandoriai nepažeidžia jų interesų.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2012 m. balandžio 19 d. sprendimu ieškinį patenkino. Pripažino negaliojančiais 2010-03-22 gyvulių perleidimo sandorį, kuriuo G. V. perleido gyvulius (108 vnt., bendros 156 706,50 Lt vertės) M. V. ir 2010-08-23 pirkimo - pardavimo sutartį Nr. PP-003, kuria M. V. perleido gyvulius (94 vnt.) J. S. įmonei už 185 009 Lt, nuo jų sudarymo momento ir taikė restituciją: nukreipė išieškojimą pagal UAB „Alginsta“ išduotus 2011-01-18 vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. 2-1212-278/2010 dėl 126 099,30 Lt skolos, 15,21 proc. metinių palūkanų, 2 971 Lt bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininko G. V., 2011-04-19 vykdomuosius raštus Nr. VR-629 civilinėje byloje Nr. 2-1541-452/2011 dėl 40 000 Lt skolos, 6 proc. metinių palūkanų, 1 200 Lt bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš solidariųjų skolininkų G. V. ir M. V., į 2010-08-23 pirkimo - pardavimo sutarties Nr. PP-003, kuria M. V. perleido gyvulius (94 vnt.) J. S. įmonei, objektu buvusius gyvulius bei jų prieauglį, esančius UAB „Stuko ūkis“ valdyme; priteisė UAB „Stuko ūkis“ iš M. V. 162 624 Lt.
Teismas nustatė, kad 2010-03-22 PVM sąskaita - faktūra G. V. perleido visus jo turėtus gyvulius (108 vnt.), bendros 156 706,50 Lt vertės, sūnui M. V.. 2010-08-23 pirkimo - pardavimo sutartimi Nr. PP-003 M. V. savo turėtus gyvulius (94 vnt.) perleido J. S. įmonei už 185 009 Lt. J. S. įmonė 2010-10-29 reorganizuota į UAB „Stuko ūkis“. 2011-08-19 antstolis areštavo UAB „Stuko ūkis“ priklausančius minėtomis sutartimis perleistus 77 vnt. gyvulių, bendros 162 624 Lt vertės. 2011-01-18 ieškovui išduotas vykdomasis raštas civilinėje byloje Nr. 2-1212-278/2010 dėl 126 099,30 Lt skolos, 15,21 proc. metinių palūkanų, 2 971 Lt bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininko G. V., taip pat 2011-04-19 ieškovui išduoti vykdomieji raštai Nr. VR-629 civilinėje byloje Nr. 2-1541-452/2011 dėl 40 000 Lt skolos, 6 proc. metinių palūkanų, 1 200 Lt bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš solidariųjų skolininkų G. V. ir M. V..
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas 2010-03-22 buvo atsakovo G. V. kreditorius, turėjo į G. V. neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę (2007-09-14 sutartimi G. V. įsipareigojo sumokėti ieškovui 228 376,02 Lt, iš kurių iki ginčijamo sandorio sudarymo sumokėjo tik 89 000 Lt), ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, kadangi po sandorio likusio skolininko turto nebepakanka atsiskaityti su kreditoriumi, ieškovo skolininkas atsakovas G. V. ginčijamo 2010-03-22 sandorio sudaryti neprivalėjo, to padaryti jo neįpareigojo nei įstatymas, nei sutartis, G. V. buvo nesąžiningas, nes žinojo, kad 2010-03-22 sudaromas sandoris pažeis ieškovo teises, pripažino 2010-03-22 gyvulių perleidimo sandorį negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Spręsdamas dėl 2010-08-23 sandorio galiojimo teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovas 2010-08-23 buvo atsakovo M. V. kreditorius, turėjo į M. V. neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę (2010-05-31 M. V. sutartimi įsipareigojo solidariai su G. V. sumokėti ieškovui 150 858,32 Lt bei palūkanas, taip pat 2010-05-31 M. V. paprastuoju vekseliu įsipareigojo solidariai su G. V. sumokėti ieškovui 40 000 Lt), atsakovų 2010-08-23 sudaryta pirkimo - pardavimo sutartis pažeidžia ieškovo kaip M. V. kreditoriaus teises, kadangi po sandorio įvykdymo M. V. nebeturi jokio turto, iš kurio būtų galima patenkinti kreditoriaus reikalavimus, ieškovo skolininkas M. V. ginčijamo sandorio sudaryti neprivalėjo, to padaryti jo neįpareigojo nei įstatymas nei sutartis, nei jokios kitos aplinkybės, ieškovo skolininkas M. V. buvo nesąžiningas, nes žinojo, kad 2010-08-23 sudaromas sandoris pažeis ieškovo teises, kadangi vienintelį jam priklausiusį turtą, iš kurio galėjo būti patenkinti ieškovo reikalavimai, jis perleido trečiajam asmeniui. Teismas, vertindamas šalių paaiškinimus ir byloje esančius įrodymus, sprendė, kad labiau tikėtina, jog būtent atsakovų G. V. ir M. V. paaiškinimai atitinka tikrovę, todėl byloje įrodyta, kad J. S. įmonei atsakovai pranešė apie savo kreditorius iki 2010-08-23 sandorio. Todėl nustačius, kad J. S. įmonei iki sandorio buvo žinoma apie M. V. kreditorius, ji, kaip verslininkas, turėjo žinoti, kad sandoris pažeis jų teises, sustiprins M. V. nemokumą (CK 6.66 str. 2 d.). Teismo nuomone, kadangi UAB „Stuko ūkis“ prieinamomis priemonėmis nepasidomėjo, ar sandorį sudaryti ketinantis asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai, tai jis negali būti pripažintas sąžininga sandorio šalimi bei sąžiningu įgijėju. Esant tokioms aplinkybėms, teismas sprendė, kad restitucija ieškovo nurodytu būdu – nukreipiant išieškojimą į UAB „Stuko ūkis“ valdomą turtą – galima, būtent UAB „Stuko ūkis“ tenka neigiamos restitucijos taikymo pasekmės (CK 6.147 str. 2 d., 6.148 str. 2 d.).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Stuko ūkis“ prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nesutinka su teismo sprendimu dalyje dėl 2010-08-23 pirkimo - pardavimo sutarties Nr. PP-003, kuria atsakovas M. V. perleido atsakovui UAB „Stuko ūkis“ 94 vienetus galvijų, pripažinimo negaliojančia ir sutarties negaliojimo teisinių pasekmių. Mano, kad teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus ir netinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias actio Pauliana institutą. Nurodo, kad UAB „Stuko ūkis“ sudarė atlygintinį sandorį su ūkininku M. V.. Toks sandoris, kurio metu už perkamą turtą yra atsiskaitoma rinkos kaina, niekaip negali pažeisti pardavėjo kreditoriaus interesų, kadangi tokiu atveju asmens turimo turto masė nemažėja, tik keičia savo formą, todėl tai niekaip neįtakoja šio galimybių atsiskaityti su kreditoriumi. Ieškovas teismo metu pripažino, kad jo neginčijamas kreditorinis reikalavimas atsakovui M. V. yra 40 000 Lt, kai tuo tarpu M. V. gauta suma už galvijus iš UAB „Stuko ūkis“ yra 185 009 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad neginčytino reikalavimo suma M. V. yra 40 000 Lt, teismas leisdamas nukreipti išieškojimą 162 624 Lt sumai nepagrįstai išėjo už ieškinio ribų bei supainiojo sandorio šalis M. V. ir G. V., kurio neginčijama skola ieškovui siekia 147 000 Lt. Šiuo atveju sandorį dėl galvijų pirkimo - pardavimo sudarė M. V. su UAB „Stuko ūkis“, todėl taikant actio Pauliana institutą teismas turėjo teisę nukreipti išieškojimą tik į 40 000 Lt vertės turtą, kadangi CK 6.66 str. nenumato kreditoriui galimybės nukreipti savo reikalavimo teisę į turtą, kuri nepagristai tretiesiems asmenims perleido jo skolininko skolininkas. Apelianto teigimu, nėra pagrindų, leidžiančių preziumuoti atsakovo UAB „Stuko ūkis“, kaip sandorio šalies, nesąžiningumą. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, išskyrus liudytojos G. R. ir atsakovų M. ir G. V. parodymus, kurių patikimumas iš esmės yra abejotinas. Atsakovai sąmoningai nutylėjo apie UAB „Stuko ūkis“ M. V. perleistą traktoriaus frontalinį krautuvą, 18 800 Lt vertės, ir savaeigį kukurūzų smulkintuvą, 10 600 Lt vertės. Šį faktą pripažino tik tada, kai apie tai paliudijo UAB „Stuko ūkis“ buhalterė M. J.. Atsakovai M. ir G. V. nepasisakė ir dėl M. V. valdomos žemės ūkio technikos, kurią jam pagal PVM sąskaitą faktūrą, serija GV Nr. 2010/01, perleido G. V.. Remiantis šia sąskaita faktūra, visa perleisto turto vertė yra 11 417,99 Lt, tačiau akivaizdu, kad šios kainos, nurodytos sutartyje, neatitinka realios žemės ūkio technikos rinkos vertės, kadangi traktorius parduotas už 293,60 Lt, grūdų sėjamoji už 110,32 ir t. t., kas yra neprotingai maža kaina, dėl ko atsakovų turimo turto vertė yra dirbtinai sumažinama. Remiantis atsakovų paaiškinimais, tiesiogines išmokas iš nacionalinės mokėjimų agentūros už deklaruotus pasėlių plotus jie gauna kasmet, tačiau su ieškovu vis vien neatsiskaitė, o ieškovas nesikreipė į antstolį ir neprašė šių išmokų areštuoti. Gautomis išmokomis galėjo būti visiškai padengta M. V. skola UAB „Alginsta“. Taip pat abejotini atsakovo M. V. paaiškinimai dėl aplinkybių, susijusių su komercinio pasiūlymo pateikimo aplinkybėmis. 2010-07-16 komerciniu pasiūlymu pats atsakovas patikino UAB „Stuko ūkis“, kad galvijai neareštuoti, neįkeisti, skolų jokių neturiu. Byloje apklaustas UAB „Stuko ūkis“ direktorius taip pat paaiškino, kad apie jokias nei G. nei M. V. skolas tretiems asmenims nežinojo ir negalėjo žinoti. Apelianto manymu, tiek ieškovas UAB „Alginsta“, tiek atsakovai G. ir M. V. dėl nežinomų priežasčių veikia kartu, todėl laikytini iš esmės ta pačia suinteresuota šalimi. Teismo posėdžio metu, apeliantas palaikė savo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Apelianto atstovė akcentavo tą aplinkybę, kad sudarytas sandoris yra atlygintinis, todėl M. V. turto neprarado, tik jis įgavo kitą formą – pinigus, todėl naikinti sandorio nebuvo jokio pagrindo. Taip pat mano, kad teismas nevertino tos aplinkybės, kad ir šiai dienai V. turi turto, kurio pakaktų tenkinti ieškovo reikalavimus, tačiau nei ieškovas būdamas apdairus ir rūpestingas, nei antstolis to turto neieško.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo UAB „Stuko ūkis“ apeliacinį skundą ieškovas prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad kreditoriaus interesų pažeidimas šiuo atveju pasireiškė tuo, kad perleisti atsakovui UAB „Stuko ūkis“ galvijai buvo vienintelis M. V. pajamų šaltinis, t. y. perleidęs galvijus, M. V. ne tik perleido turtą, bet ir neteko pastovaus pajamų šaltinio, taip užkirsdamas kelia savo kreditoriams nukreipti skolų išieškojimą į šias pajamas. Sprendimu teismas pripažino negaliojančiu ne tik 2010-08-23 pirkimo pardavimo sutartį tarp M. V. ir UAB „Stuko ūkis“, bet ir 2010-03-22 gyvulių perleidimo sandorį tarp G. V. ir M. V.. Šiais sandoriais buvo perleisti tie patys gyvuliai. Todėl pripažinus negaliojančiais abu sandorius, teismas visiškai pagrįstai ir teisėtai leido nukreipti išieškojimą į perleistus gyvulius pagal ieškovui išduotus vykdomuosius raštus dėl G. V. 126 099,30 Lt skolos ir dėl solidarios G. V. ir M. V. 40 000 Lt skolos. Tokiu būdu, teismas už ieškinio ribų neišėjo. Ieškovo manymu, sprendime yra išsamiai pasisakyta dėl atsakovo UAB „Stuko ūkis“ sąžiningumo. Teismas, išanalizavęs visus byloje surinktus įrodymus, laikydamasis tikimybių pusiausvyros principo, padarė pagrįstą išvadą, kad UAB „Stuko ūkis“ prieš sudarant ginčijamą sandorį buvo žinoma apie M. V. kreditorius. Apeliantas, būdamas verslininku, turėjo žinoti, kad sandoris pažeis jų interesus, sustiprins M. V. nemokumą. Be to, teismas objektyviai ir teisingai nustatė faktines aplinkybes, susijusias su 2010-07-16 komercinio pasiūlymo surašymu ir sunaikinimu. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai apie kitą atsakovų M. ir G. V. turimą ar anksčiau turėtą turtą (krautuvą, savaeigį kukurūzų smulkintuvą, žemės ūkio techniką) nelaikytini susijusiais su ginčijamu teismo sprendimu, nes šios aplinkybės nebuvo bylos nagrinėjimo objektas. Skunde nurodyti teiginiai apie ieškovo nesąžiningumą ir menamą piktavališką susitarimą su atsakovais visiškai neatitinka tikrovės. Teismo posėdžio metu prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti apylinkės teismo sprendimą. Papildomai paaiškino, kad tuo metu kai pateikė vykdomuosius raštus vykdymui, galvijų nei vienas iš V. jau nebeturėjo. Pirmo sandorio sudarymo metu reikalavimą turėjo tik į G. V., todėl mano, kad abu atsakovai elgėsi nesąžiningai, netgi tada, aki abu pasirašė vekselį, nutylėjo, kad gyvulius jau yra realizavę.
Atsiliepimu į atsakovo UAB „Stuko ūkis“ apeliacinį skundą atsakovai G. V. ir M. V. prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad sandorių sudarymo metu jie buvo ieškovo UAB „Alginsta“ skolininkai. M. V. galvijus J. S. įmonei perleido ne siekdamas išvengti skolų grąžinimo, bet ketindamas kartu su J. S. įmone verstis pieno ūkiu. Prieš pardavimą J. S. įmonė buvo informuota apie kreditorius, buvo pateiktas jų sąrašas, nurodant skolų sumas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 19 d. sprendimas naikintinas dalyje dėl restitucijos taikymo ir toje dalyje priimtinas naujas sprendimas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka, ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 str., 329 str. 2 d.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 4.26 str. 2 d., CK X skyriaus teisės normas, reglamentuojančias restitucijos taikymą, šioje dalyje netinkamai vertino įrodymus, todėl nepagrįstai pripažino atsakovą UAB „Stuko ūkis“ nesąžiningu įgijėju bei netinkamai išsprendė restitucijos klausimą. Kitoje dalyje pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybės, tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, vertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą – pripažinti negaliojančiais 2010-03-22 gyvulių perleidimo sandorį ir 2010-08-23 pirkimo – pardavimo sutartį nuo jų sudarymo momento.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2010-05-31 M. V. sutartimi įsipareigojo solidariai su G. V. sumokėti ieškovui UAB „Alginsta“ 150 858,32 Lt bei palūkanas, taip pat 2010-05-31 M. V. paprastuoju vekseliu įsipareigojo solidariai su G. V. sumokėti ieškovui 40 000 Lt (t. 1, b. l. 128, 129). Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstai apeliantas nesutinka su sprendimo dalimi dėl 2010-08-23 pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Byloje esanti įrodymų visuma patvirtina, kad ieškovas 2010-08-23 buvo būtent atsakovo M. V. kreditorius, turėjo į jį galiojančią reikalavimo teisę, ieškovo skolininkas M. V. ginčijamo 2010-08-23 sandorio sudaryti neprivalėjo, to padaryti jo neįpareigojo nei įstatymas nei sutartis, nei jokios kitos aplinkybės, be to, ieškovo skolininkas M. V. buvo nesąžiningas, nes žinojo, kad 2010-08-23 sudaromas sandoris pažeis ieškovo teises. Tokiu būdu, byloje nustatytos visos sąlygos pripažinti šį sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu.
Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo UAB „Stuko ūkis“ apeliacinio skundo argumentais, kad jis buvo sąžininga sandorio šalis, kad elgėsi sąžiningai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vertinant daikto įgijėjo sąžiningumą visais atvejais būtina atsižvelgti į faktines sandorio sudarymo aplinkybes, įgijėjų teisinį statusą, tarpusavio santykius, jų subjektyvias savybes, veiklos specifiką, įsigyjamo turto panaudojimo galimybes ir tikslus, sutarties šalių elgesį iki ir po jos sudarymo, įsigyjamo turto kainą, vertę, pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo laiką ir kitas konkrečioje situacijoje reikšmingas aplinkybes, nes tai atitinka CK 1.5 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias reikia vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2007; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2010; kt.). Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; kt.). Matyti, kad prieš įsigyjant iš M. V. galvijus, iš pastarojo buvo gautas 2010-07-16 komercinis pasiūlymas, kuriuo M. V. siūlė pirkti karvių, telyčių, buliukų už 185 009 Lt. Šiame komerciniame pasiūlyme M. V. nurodė, kad galvijai neareštuoti, neįkeisti, skolų jokių nėra (t. 1, b. l. 176). Byloje pateikti M. V. prašymai apmokėti jo kreditorinius įsipareigojimus tretiesiems asmenims AB „Pieno žvaigždės“, AB DnB NORD bankui, „Swedbank“, AB už G. V. patvirtina, jog M. V. informavo UAB „Stuko ūkis“ apie turimus kreditorius. Kaip matyti, dalis pinigų pagal 2010-08-23 galvijų įsigijimo sutartį buvo sumokėti ne tiesiogiai M. V., o jo nurodytiems kreditoriams (t. 1, b. l. 211-219). Iš UAB „Stuko ūkis“ paaiškinimų matyti, kad tik po 2010-08-23 sandorio sudarymo iš pačių M. ir G. V. paaiškėjo, kad G. V. visas turtas įkeistas AB DnB bankui už 250 000 Lt paimtą kreditą. Kadangi atsakovai norėjo dirbti ir tam rodė iniciatyvą, todėl buvo susitarta, jog J. S. įmonė paims iš AB DnB banko paskolą, kurios paskirtis – G. V. įsipareigojimų pagal dvi kreditavimo sutartis dengimui. Kadangi UAB „Stuko ūkis“ tokio susitarimo su G. V. įgyvendinimui prisiėmė didžiulę riziką, todėl prievolės įvykdymo užtikrinimui G. V. išdavė J. S., kaip fiziniam asmeniui, paprastąjį neprotestuotiną vekselį 300 000 Lt sumai. Tačiau paaiškėjus naujoms aplinkybėms apie tai, jog M. ir G. V. yra skolingi ne tik AB DnB bankui, tačiau ir kitiems kreditoriams, UAB „Stuko ūkis“ atsisakė imti kreditą. Tokiu būdu, tikėtina, kad UAB „Stuko ūkis“ 2010-08-23 sudarydamas su M. V. galvijų pardavimo – pirkimo sutartį nežinojo apie atsakovų įsipareigojimus ieškovui UAB „Alginsta“. Atsakovas UAB „Stuko ūkis“ tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme nuosekliai aiškino, kad 2010-08-23 sudarant sandorį M. V. apie kreditorius nesakė, priešingu atveju jis nebūtų sudaręs sandorio, be to, kreipėsi į VĮ Registrų centrą ir antstolę V. B.. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad UAB „Stuko ūkis“ protingomis priemonėmis nepasidomėjo, ar sandorio šalis yra skolininkė ir neįvertino, ar sandoriu nebus pažeisti jos kreditorių interesai, be to, prieš sudarydama 2010-08-23 sandorį, jai prieinamomis priemonėmis nepasidomėjo, iš kur pas jauno amžiaus ūkininką toks gyvulių kiekis, ar jis, neprisiėmė finansinių įsipareigojimų, susijusių su gyvulių įgijimu, kitiems asmenims, ar dėl sandorio nebus pažeisti jų interesai, ar ūkininkas turi kito turto, ar įmonės įgyjami gyvuliai yra vienintelis vertingas M. V. turtas ir kt. Pažymėtina ir tai, kad pagal ginčijamą 2010-08-23 pirkimo – pardavimo sandorį galvijai pirkti už realią rinkos kainą. Teismo vertinimu, liudytojos G. R. parodymai taip pat kelia abejonių, o būtent, liudytoja paaiškino, kad iki ginčijamo sandorio sudarymo jai skambino asmuo, prisistatęs A. S. ir kalbėjo su ja apie atsakovo G. V. skolas, todėl, ieškovo teigimu, UAB „Stuko ūkis“ žinojo apie G. ir M. V. skolas UAB „Alginsta“, tačiau tiek teismui pateikta A. S. darbo sutartis su UAB „Stuko ūkis“, tiek jo paties teismui pateikti paaiškinimai (t. 2, b. l. 177) rodo, kad ieškovo liudytojos nurodomas asmuo tuo metu UAB „Stuko ūkis“ nedirbo (t. 2, b. l. 151), todėl negalėjo tvarkyti UAB „Stuko ūkis“ reikalų su trečiaisiais asmenimis. Vertinant įrodymų visumą, t. y. byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių, liudytojų paaiškinimus, teismo nuomone, nėra pagrindų, leidžiančių neginčytinai preziumuoti atsakovo UAB „Stuko ūkis“, kaip sandorio šalies, nesąžiningumą. Kolegijos vertinimu, atsakovo-apelianto nesąžiningumą paneigia pateiktas M. V. komercinis pasiūlymas steigti pieno ūkį. Būtent vertinant atsakovo kaip verslininko logika ir rizika, UAB „Stuko ūkis“ prieš sudarydamas sandorį įvertino tą aplinkybę, kad M. V. neturi kreditorių, kurių reikalavimai viršytų perkamų galvijų vertę, kad bendro verslo įsteigimas ne tik kad duos pajamas, bet ir padengs M. V. įsiskolinimus, kuriuos ji nurodė prašydamas pervesti pinigus keliems savo kreditoriams. Šią aplinkybę patvirtina ir tas faktas, kad apeliantas ne tik kad nupirko galvijų bandą, bet jis papildomai dar nupirko galvijų, kad banda būtų didelė ir gaunamos pajamos iš jos būtų garantuotos verslo vykdymui. Bylos nagrinėjimo metu nei viena iš šalių, t.y. ieškovas ir abu atsakovai V. nepaneigė ir neįrodė, kad apeliantas nupirkdamas galvijus iš M. V., ketino tik padėti M. V. išvengti skolos ieškovui.
CK 4.96 str. 2 d. nustatyta, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Šiuo konkrečiu atveju byloje nenustatyta jokių nusikaltimo požymių, kurie būtų kvalifikuojančiu požymiu sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo ir jos ribų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-04-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2007). Asmens nesąžiningumą turi įrodyti asmuo, kuris tai teigia (CPK 178 str.). Pagal byloje pateiktus įrodymus teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju ieškovas nepaneigė atsakovo UAB „Stuko ūkis“ sąžiningumo prezumpcijos. Sandoris yra atlygintinas, už nupirktus galvijus sumokėta sutarta pinigų suma. CK 6.153 str. 1 d. numato, kad sąžiningi tretieji asmenys, pagal atlygintinį sandorį įgiję nuosavybės teise grąžintiną turtą, gali panaudoti šį sandorį prieš asmenį, kuris reikalauja restitucijos. Sąžiningu įgijėju yra laikomas asmuo, kuris nežinojo ir neturėjo žinoti, kad daiktas įgyjamas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti. Daiktą perleidžiantis asmuo gali neturėti teisės perleisti daikto, jeigu tai draudžia ar riboja imperatyviosios įstatymo nuostatos. Asmuo, įgijęs nuosavybės teisę iš kito asmens, kuris neturėjo teisės turto perleisti, tačiau įgijėjas to nežinojo ar negalėjo žinoti, laikomas sąžiningu įgijėju. Civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo prezumpcijos principas (CK 1.5 straipsnis), kuris reiškia, kad kiekvienas asmuo yra laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Įrodinėjimo požiūriu kiekvienam asmeniui nereikia įrodinėti savo sąžiningumo, jeigu įstatymas nepreziumuoja konkretaus asmens nesąžiningu. Sąžiningumas gali būti nuginčytas, nes tai nuginčijamoji prezumpcija (CK 4.26 str. 2 d.), tačiau byloje esančiais įrodymais jis nenuginčytas. Nenuginčijus atsakovo UAB „Stuko ūkis“ sąžiningumo, iš jo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus CK 4.96 str. 1, 2, 3 dalyse nustatytus atvejus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-02-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2009). CK 1.80 str. 2 d. numatyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi natūra - atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Restitucija yra civilinių teisių gynimo būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką ji perdavusi kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką ši nepagrįstai gavusi. CK 6.145 str. 1 d. nustato, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu nuo sudarymo pradžios arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą ir vietoje restitucijos atlikimo natūra ją įvykdyti sumokant ekvivalentą pinigais arba restitucijos apskritai netaikyti (CK 6.145 str. 2 d., 6.146, 6.147 str.). Teisė išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti yra viena iš bylą nagrinėjančiam teismui suteiktų diskrecinių teisių (LR CK 1.5 str. 3 d., CPK 3 str. 7 d.). Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas aplinkybes, į tai, kad atsakovo UAB „Stuko ūkis“ sąžiningumo prezumpcija nepaneigta, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju restitucija neturėjo būti taikoma. Kaip minėta, 2011-01-18 ieškovui išduotas vykdomasis raštas civilinėje byloje Nr. 2-1212-278/2010 dėl 126 099,30 Lt skolos, 15,21 proc. metinių palūkanų, 2 971 Lt bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininko G. V., taip pat 2011-04-19 ieškovui išduoti vykdomieji raštai Nr. VR-629 civilinėje byloje Nr. 2-1541-452/2011 dėl 40 000 Lt skolos, 6 proc. metinių palūkanų, 1 200 Lt bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš solidariųjų skolininkų G. V. ir M. V. (t. 1, b. l. 15-20). Šiuo atveju pagrindinis ieškovo skolininkas yra G. V.. Apeliacinės instancijos teismui patikrinus duomenis iš VĮ Registrų centro, matyti, kad atsakovo G. V. vardu yra registruoti žemės sklypai, kiti statiniai, kurie nėra areštuoti. Jų rinkos vertė yra pakankama tam, kad ieškovas galėtų tiesiogiai nukreipti išieškojimą į šį turtą. Įvertinus tai bei aukščiau paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, konstatuoja, jog restitucija ieškovo nurodytu būdu, t. y. nukreipiant išieškojimą į UAB „Stuko ūkis“ valdomą turtą, šiuo atveju negalima.
Pagal CPK 93 str. 1 d., šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pirmosios instancijos teisme valstybė patyrė 52 Lt išlaidų procesinių dokumentų įteikimui. Ieškovas turėjo šias bylinėjimosi išlaidas – 274 Lt žyminis mokestis, 10 030 Lt išlaidų advokato pagalbai. Ieškovo išlaidas advokato teisinei pagalbai pirmosios instancijos teismas sumažino iki 3 309,90 Lt. Atsakovas UAB „Stuko ūkis“ advokato teisinei pagalbai pirmosios instancijos teisme sumokėjo 2 500 Lt (t. 2, b. l. 109), už apeliacinį skundą sumokėjo 100 Lt žyminio mokesčio. Už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme ieškovas advokatui sumokėjo 1 452 Lt. Teismo vertinimu, patenkinus reikalavimą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais nuo jų sudarymo momento, tačiau atmetus prašymą nukreipti išieškojimą į nurodytus gyvulius, kuriuos šiuo metu valdo UAB „Stuko ūkis“, ieškovo reikalavimas yra patenkintas 50 procentų. Tokiu būdu, iš ieškovo valstybei priteistina 26 Lt, o iš kiekvieno atsakovo po 9 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atsakovui UAB „Stuko ūkis“ iš ieškovo priteistina 1 250 Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme ir 50 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, ieškovui UAB „Alginsta“ iš kiekvieno atsakovo priteistina po 839 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 19 d. sprendimą iš dalies panaikinti ir priimti naują sprendimą jį išdėstant taip:
Pripažinti negaliojančiais 2010-03-22 gyvulių perleidimo sandorį, kuriuo G. V. perleido gyvulius (108 vnt., bendros 156 706,50 Lt vertės) M. V. ir 2010-08-23 pirkimo - pardavimo sutartį Nr. PP-003, kuria M. V. perleido gyvulius (94 vnt.) J. S. įmonei už 185 009 Lt, nuo jų sudarymo momento.
Ieškinio reikalavimą taikyti restituciją, t. y. leisti nukreipti išieškojimą į nurodytus gyvulius, kuriuos šiuo metu valdo UAB „Stuko ūkis“, pagal 2011-04-19 du vykdomuosius raštus civilinėje byloje Nr. 2-1541-452/2011 ir 2011-01-18 vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. 2-1212-278/2010, atmesti.
Priteisti iš UAB „Stuko ūkis“, į. k. 168686311, G. V., a. k. (duomenys neskelbtini) M. V., a. k. (duomenys neskelbtini) iš kiekvieno po 839,00 Lt (aštuonis šimtus trisdešimt devynis litus) UAB „Alginsta“, į. k. 124134717 naudai bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš UAB „Alginsta“, į. k. 124134717, UAB „Stuko ūkis“, į. k. 168686311 naudai 1 300,00 Lt (vieną tūkstantį tris šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybei iš UAB „Alginsta“, į. k. 124134717, 26,00 Lt (dvidešimt šešis litus), o iš G. V., a. k. (duomenys neskelbtini) M. V., a. k. (duomenys neskelbtini) UAB „Stuko ūkis“, į. k. 168686311, iš kiekvieno po 9,00 Lt (devynis litus) bylinėjimosi išlaidų.