Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės, kolegijos teisėjų Loretos Bujokaitės ir Dainius Rinkevičius, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) S. E. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-11-19 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-27051-930/2015 pagal ieškovės S. E. T. ieškinį atsakovui R. T. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Atsakovui procesiniai dokumentai bei teismo šaukimas į teismo posėdį buvo įteikti viešo paskelbimo būdu, numatytu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 130 straipsnyje. Per teismo nustatytą terminą atsakovas atsiliepimo į ieškinį nepateikė, į teismo posėdį neatvyko. Remiantis CPK 246 straipsnio 2 dalimi byla išnagrinėta atsakovui nedalyvaujant.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliantė tik po sprendimo priėmimo sužinojo, kad jos atstovė nepateikė teismui prijungimui į bylą jokių jai apeliantės perduotų ir jos turimų rašytinių įrodymų apie butų įsigijimo šaltinius išimtinai mamos investiciniais čekiais ir jai dovanotomis lėšomis, o taip pat butų mokesčių knygeles. Apeliantė pateikiant teismui ieškinį jos atstovės nebuvo supažindinta su ieškinio turiniu, jo nepasirašė, ieškinį pateikė per atstovę, pasitikėdama jos profesionalumu. Rekomendavus atstovei apeliantė asmeniškai neatvyko į bylos nagrinėjimą parengiamajame teismo posėdyje. Teismas iniciatyvos apklausti apeliantę ir tokiu būdu iš jos, kaip tiesioginio įrodymų šaltinio, sužinoti bylai reikšmingas aplinkybes neišreiškė;Butas, esantis adresu Žirmūnų g. 49-36, Vilnius, buvo paskirtas 1965-08-06 apeliantės motinai L. M. M. ir jos šeimos nariams. Visą laiką iki dabar šiame bute gyvena apeliantės mama, butas privatizuotas apeliantės vardu, tačiau už jį visa suma sumokėta mamos investiciniais čekiais;Apeliantė nuo 1991-01-14 iki 1991-07-01 dirbo Vokietijoje, vėliau dirbo užsienyje epizodiškai, todėl su atsakovu retai susitikdavo, šeimos bendravimas jau tuomet buvo visai nepastovus, o nuo 1992 m. rugsėjo su atsakovu jokių ūkinių ir šeimos ryšių nebebuvo, gyveno atskirai, nes abiems pavyko įsidarbinti ne Lietuvoje, tačiau skirtingose vietose. Iširus santuokai apeliantė neturėjo kur gyventi, todėl motina jai padovanojo 10 000 JAV dolerių ir už šią sumą buvo nupirktas butas, adresu (duomenys neskelbtini);Atsakovas itin trumpai trukusioje santuokoje visiškai neprisidėjo nei prie buto įgijimo, nei prie jo išlaikymo, kaip ir prie šeimos ar apeliantės išlaikymo;Apeliantės manymu, apeliacinės instancijos teisme tikslingas žodinis bylos nagrinėjimas, kurio metu būtų asmeniškai išklausyta apeliantė ir apklaustos liudytojos - apeliantės motina L. M. M. ir sesuo V. S. S., kurios kartu gyveno ir gali patvirtinti, jog atsakovas neprisidėjo prie butų įsigijimo ir išlaikymo jokia forma.

Atsakovas atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas apeliaciniu skundu.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės ieškinį dėl santuokos metu įgyto nekilnojamojo turto pripažinimo asmenine ieškovės nuosavybe.

Dėl naujų įrodymų prijungimo.

Ieškovė teismui pateikė naujus įrodymus, susijusius su byloje sprendžiamu klausimu dėl santuokos metu įgyto nekilnojamojo turto pripažinimo asmenine ieškovės nuosavybe. Ieškovė teigia, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik gavus priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pagal bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 str.). Visgi nurodytas draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pateikti nauji įrodymai gali turėti esminės įtakos ieškovės įrodinėjamų aplinkybių vertinimui, todėl jie prijungiami prie bylos.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo.

Apeliantė (ieškovė) išreiškė pageidavimą apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Taigi šia išimtimi įstatymas būtent apeliacinės instancijos teismui suteikia diskrecijos teisę kiekvienu konkrečiu atveju, neatsižvelgiant nei į apelianto, nei į kitų byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę šiuo klausimu, spręsti, ar sprendimui dėl apeliacinio skundo priimti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos, ar yra būtinas tiesioginis byloje dalyvaujančių asmenų dalyvavimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju apeliaciniame skundui išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos ir asmeniškai išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis nėra būtinybės. Pagal CK 3.89 straipsnio 2 dalį faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, kad nėra pagrindo apklausti liudytojus. Atsižvelgiant į tai, apeliantės prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir apklausi liudytojus netenkinamas.

Dėl nuosavybės pripažinimo asmenine.

Sutuoktinių turto teisinis režimas yra nustatomas įstatymų arba pagal sutartį (CK 3.87, 3.101 straipsniai). Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra įstatyminis, preziumuojama, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl nekilnojamojo turto, įgyto galiojant Santuokos ir šeimos kodeksui (toliau SŠK). CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad CK trečiosios knygos antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad, taikydami naujojo CK normas iki jo įsigaliojimo atsiradusiems teisiniams santykiams, teismai turi nepažeisti bendrųjų civilinių teisinių santykių principų, tarp jų – teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos. Sprendžiant, ar iki CK įsigaliojimo įgytas turtas atitinka CK 3.89 straipsnyje nustatytus turto pripažinimo asmenine sutuoktinių nuosavybe kriterijus ir sąlygas, būtina atsižvelgti į faktinio turto įgijimo metu buvusią teismų praktiką. Taigi, vertinant, ar ginčo turtas atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį. SŠK 22 straipsnio 1 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2008).

Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys santuoką įregistravo (duomenys neskelbtini), o santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini) bendru šalių pareiškimu Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje. Ieškovė ginčo objektą - butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), įsigijo (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą (1991-05-28, 1992-09-30). Pagal šį įstatymą pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa (4 str. 2 d.). Iš pateiktų dokumentų matyti, jog (duomenys neskelbtini) Nuomos sutarties pagrindu ieškovės tėvui buvo išnuomotas butas (duomenys neskelbtini). 1992-02-02 nuomininkų susitarime matyti, jog privatizuojamo buto, adresu (duomenys neskelbtini), nuomininkai M. L., S. V., T. S. E., T. R. ir atstovaujamas nepilnametis S. V., sutaria pirkti butą, esantį (duomenys neskelbtini) su priklausiniais. Susitarime nurodyta, jog savininkas bus S. E. T., o įrašo vietoje, kur turi būti nurodyta, kas perka, kai sutuoktiniai namą, namo dalį, butą susitaria pirkti bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nieko nėra pažymėta. Notariškai patvirtintoje (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, kad butas perkamas iš Vilniaus miesto Žirmūnų seniūnijos už 5 505 rublius. Už butą atsiskaitytą investiciniais čekiais. Notarine forma patvirtintas sandoris yra oficialusis rašytinis įrodymas, kai šis dokumentas pateikiamas į bylą kaip patvirtinantis vieną ar kitą būtiną toje byloje nustatyti faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Nagrinėjamu atveju šis rašytinis įrodymas patvirtina faktą, kad sandorį sudarė ieškovė, o pinigus pardavėjui sumokėjo ieškovės motina.

Ieškovė ginčo objektą butą, esantį (duomenys neskelbtini), įsigijo (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Sutartyje nurodyta, kad butas su rūsiu parduodamas už 470 934 talonus, kuriuos pardavėja gavo iš ieškovės prieš sudarant šią sutartį. Kaip anksčiau minėta, notarine forma patvirtintas sandoris yra oficialusis rašytinis įrodymas, kai šis dokumentas pateikiamas į bylą kaip patvirtinantis vieną ar kitą būtiną toje byloje nustatyti faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Nagrinėjamu atveju šis rašytinis įrodymas patvirtina faktą, kad sandorį sudarė ir pinigus pardavėjui sumokėjo ieškovė asmeniškai, atsakovas šiame procese nedalyvavo. Ieškovė, siekdama įrodyti, kad pinigus butui pirkti jai padovanojo mama, pardavusi ieškovės seneliui priklausantį butą, pateikė 1993-01-27 dovanojimo sutartį, kuria ieškovės motina M. L. M. ieškovei padovanojo 10 000 JAV dolerių. Pagal 1964 m. CK 282 straipsnio 3 dalį kilnojamojo turto, kurio vertė didesnė kaip trisdešimt tūkstančių litų, dovanojimo sutartys, taip pat pinigų, kurių suma didesnė kaip trisdešimt tūkstančių litų, dovanojimo sutartys privalėjo būti rašytinės-notarinės formos. Pagal viešai prieinamus Lietuvos banko duomenis 1993-06-25 JAV dolerio kursas buvo 4,50 Lt, tokiu būdu nustatyta, kad ieškovės motina ieškovei padovanojo 45 000 Lt. Nors pagal tuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą 45 000 Lt sumos dovanojimui buvo reikalingas notarinis patvirtinimas, teismas vertina, kad šia dovanojimo sutartimi ieškovė gali įrodinėti 30 000 Lt dovanojimo faktą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad už pastarąjį butą ieškovė atsiskaitė talonais, todėl, vertinant tuo metu buvusį talonų ir dolerių kurso santykį, tikėtina, kad padovanotomis lėšomis ji galėjo sumokėti didžiąją kainos dalį.

Byloje taip pat yra oficialūs rašytiniai įrodymai – Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašai, apie tai, kad butų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės atitinkamai nuo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) įregistruotos ieškovės S. E. T. vardu. CK 3.88 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu viešajame registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Vieno sutuoktinio vardu viešame registre įregistruotas turtas, jame nenurodžius, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, bus laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol neįrodyta kitaip. Ši teisės taikymo taisyklė reiškia, kad įrašai Nekilnojamojo turto registre preziumuoja nuosavybės teisinių santykių pobūdį taip, kaip jie išviešinami, tačiau tokia prezumpcija yra ginčijamoji (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2008; 2011 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju įrašas nekilnojamojo turto registre, vertinant įrodinėjimo aspektu, yra prima facie įrodymas, todėl įregistruotas juridinis faktas gali būti nuginčijamas pagal CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatytas įrodymų leistinumo taisykles ir šiuo atveju jau atsakovas turėjo procesinę pareigą įrodyti, kad nekilnojamasis turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2008, 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010). Taigi, šiuo atveju santuokoje įgyto turto bendrumo prezumpcija (CK 3.88 straipsnio 2 dalis) negalėjo būti taikoma, nenuginčijus CK 3.88 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos prezumpcijos. Remiantis kasacinio teismo praktika šiuo atveju turi būti vertinami byloje surinkti įrodymai ir nustatomos faktinės aplinkybės (susijusios, pavyzdžiui (tačiau neapsiribojant), su turto paieška ir pirkimu, turto pirminio įrengimo mastu ir vėlesniu pritaikymu gyventi, šalių ketinimais apsigyventi ir (arba) gyvenimu jame, eksploatavimu, jo paskirtimi, šalių tikraisiais ketinimais ir kt.) ir taip išsiaiškinama, ar šis turtas buvo įgytas bendrai su atsakovu, o ne ieškovės asmeninėn nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010). Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovės ir atsakovo šeimos ryšiai buvo visiškai nutrūkę nuo 1992 m. rugsėjo mėn. Iš bylos duomenų matyti, jog atsakovo gyvenamoji vieta nežinoma, procesiniai dokumentai jam įteikti viešo paskelbimo būdu. Taip pat bylos duomenys patvirtina, jog ieškovė ir atsakovas išsiskyrė bendru šalių sutikimu, o duomenų, jog atsakovas nuo santuokos nutraukimo būtų reiškęs pretenzijas į ginčo objektus nėra. Todėl teisėjų kolegija vertina, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog turtą ieškovė įsigijo asmeninės nuosavybės teise.

Apibendrindama pirmiau išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį dėl ginčo turto pripažinimo ieškovės asmenine nuosavybe, netinkamai taikė proceso bei materialiosios teisės normas bei padarė faktinių bylos duomenų neatitinkančią išvadą, todėl apeliantės apeliacinis skundas tenkinamas, o skundžiamas teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:

Ieškinį tenkinti.

Pripažinti, kad 2 kambarių butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), bei 2 kambarių butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), priklauso ieškovei S. E. T. (a.k. (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise.

Priteisti iš atsakovo R. T. (a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovės E. T. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 74,26 EUR (septyniasdešimt keturis eurus, 26 ct) žyminio mokesčio už ieškinį ir apeliacinį skundą.