Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio,

asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, Z. S. (Z. S.) ir jo gynėjui advokatui Gediminui Bukauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus prokurorės Astos Poškutės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo Z. S., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 40 straipsniu, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, perduodant jį J. S. atsakomybei pagal laidavimą, nustatant vienerių metų laidavimo terminą be užstato ir baudžiamoji byla nutraukta.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, Z. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – vienerius metus uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo 2020 m. liepos 25 d.

Vadovaujantis BK 71 straipsniu, Z. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 20 MGL dydžio (1 000 eurų) įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant šią įmoką sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. Z. S., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už tai, kad vairavo transporto priemonę, būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, o būtent: jis 2020 m. liepos 24 d., apie 21.30 val., Vilniuje, Šiaurės gatvėje, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Nissan X-Trail“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 1,52 promilės (įvertinus paklaidą) etilo alkoholio koncentracija.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus prokurorės A. Poškutės apeliacinis skundas atmetamas.

4. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Taigi apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju patikrina skundžiamą nuosprendį tik tiek, kiek to prašoma prokurorės apeliaciniame skunde.

Dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo

5. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad yra pagrindas šioje byloje taikyti laidavimo institutą ir Z. S. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Prokurorė su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir nurodo, kad BK 40 straipsnio nuostatos pritaikytos nesant visų būtinųjų laidavimo sąlygų, o būtent BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygos, be to, J. S. nėra tinkamas asmuo būti laiduotoja.

6. BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte yra įtvirtinta viena iš būtinųjų laidavimo taikymo sąlygų – asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Toks pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jie nėra identiški. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161-693/2019).

7. Apeliaciniame skunde prokurorė nurodo, kad Z. S. ikiteisminiame tyrime kaltės pilnai nepripažino, vėliau tokią poziciją pakeitė tik siekdamas būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kam yra būtinas kaltės pripažinimas ir nuoširdus gailėjimasis. Taip pat pažymima, kad atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo siekė pateisinti savo veiksmus, nevertino jų kritiškai, jo prisipažinimas ir gailėjimasis tėra deklaratyvus. Teisėjų kolegija su tokia prokurorės pozicija nesutinka. Priešingai nei tvirtina prokurorė, Z. S. viso proceso metu, tai yra ne tik teisme, bet ir ikiteisminiame tyrime, prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nors pirmos įtariamojo apklausos protokole grafoje prie įtariamojo pozicijos dėl jam pateiktos pranešimo apie įtarimą yra užfiksuota, kad kaltę pripažįsta iš dalies, tačiau iš protokolo turinio matyti, kad asmuo jam nustatyto girtumo neginčijo ir kaltės neneigė. Tiek toje apklausoje, tiek ir vėlesnėje, o taip pat apklausiamas teisme Z. S. dėstė aplinkybes apie tai, kad jis dar būdamas namuose turimu alkotesteriu tikrinosi blaivumą, alkotesterio rodmenys parodė leistiną ribą, dėl ko jis, nors ir buvo pavartojęs alkoholio (alaus), sėdo prie vairo. Taip pat parodė, kad važiuodamas pasijuto blogai, dėl ko išgėrė širdies lašų (juos paprastai turi su savimi, kadangi vargina sveikatos problemos, jam įstatytas širdies stimuliatorius). Lašus gėrė tiesiai iš buteliuko, nors paprastai įsipildavo į vandenį; buteliukas buvo be dozatoriaus, todėl užsivertęs išgėrė pusę buteliuko (b. l. 69, 72-73, 179-183). Analizuojant Z. S. parodymus, galima matyti, kad esminės nusikalstamos veikos aplinkybės buvo pripažįstamos nuo pat proceso pradžios, parodymų turinys leidžia teigti, kad būtent tokia pozicija buvo išsakyta ir ikiteisminio tyrimo metu atliktų apklausų metu. Vieninteliame dokumente, tai yra neblaivumo nustatymo akte, užfiksuota, kad Z. S. nurodė nesutinkantis su alkotesterio parodymais (b. l. 26), tačiau tokia jo pozicija, atsižvelgiant į vėliau atliktų apklausų metu duotus parodymus, negali būti vertinama kaip kaltės neigimas vairavus transporto priemonę apsvaigus nuo alkoholį. Nors skunde prokurorė kritiškai, kaip savo atsakomybės sumenkinimą, vertina Z. S. parodymus, susijusius su širdies lašų vartojimu, visgi tokia įvykio versija byloje nėra paneigta. Iš bylos medžiagos matyti, kad atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo turi širdies veiklos sutrikimų, jam implantuotas širdies stimuliatorius.

8. Apeliacinės instancijos teismas neturi objektyvaus pagrindo išvadai, kad Z. S. kaltės pripažinimas ir išsakytas gailestis yra deklaratyvūs. Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės Z. S. prisipažino kaltu, davė pakankamai išsamius parodymus, savo elgesiu nekėlė jokių kliūčių procesui, ne kartą išreiškė gailėjimąsi dėl savo veiksmų. Tiek duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme (parodymai užfiksuoti ne tik posėdžio protokole, bet ir 2020 m. spalio 15 d. teismo posėdžio garso įraše, patalpintame teismų informacinėje sistemoje LITEKO), tiek sakydamas baigiamąją kalbą ir kreipdamasis į teismą paskutiniu žodžiu apeliacinės instancijos teismo posėdyje, Z. S. išties jaudinosi, graudinosi, nemenkino savo kaltės dėl padaryto nusikaltimo, nurodė dėl jo labai išgyvenantis, anksčiau nieko panašaus nėra padaręs, gyveno dorai ir atsakingai. Tai, kad Z. S. nėra linkęs pažeidinėti įstatymų, rodo ir bylos medžiaga – jis anksčiau neteistas (b. l. 91-92), nors vairuoja jau daug metų kelių eismo taisyklių iš esmės nepažeidinėja, administracine tvarka yra baustas du kartus, tačiau tik vienas nusižengimas padarytas nesilaikant kelių eismo taisyklių, abu pažeidimai nėra šiurkštūs (už vieną paskirtas įspėjimas, dėl kito nubaustas 15 eurų dydžio bauda, kurią iš karto sumokėjo) (b. l. 89-90). Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, Z. S. prisipažinimas ir išreikštas gailestis pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertinti kaip atitinkantys BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą būtinąją laidavimo sąlygą.

9. Apeliaciniame skunde keliamas ir asmens, kuris skundžiamu nuosprendžiu paskirtas laiduotoju, tinkamumo klausimas. Pagal BK 40 straipsnio 3 dalį laiduotoju gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje asmenimis, vertais teismo pasitikėjimo, laikomi pilnamečiai asmenys, turintys autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galintys daryti jam teigiamą įtaką. Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju turėtų būti atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, jo charakteristiką bei kitus duomenis, pvz., argumentus, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas, taip pat nustatoma, ar jis nebuvo teistas arba baustas administracine tvarka, ar teistumai yra išnykę ar panaikinti ir pan. Laiduotojui, be kita ko, keliami reikalavimai atskleisti savo požiūrį į kaltininko padarytą veiką, įvertinti veikos pavojingumą, nurodyti savo būsimos teigiamos įtakos pobūdį atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-186-942/2018 ir kita šioje nutartyje nurodoma kasacinė praktika).

10. Pabrėžtina, jog prokurorė apeliaciniame skunde neginčijo laiduotojos teigiamų asmeninių savybių, charakteristikos. Ir išties J. S. neteista (b. l. 124), nebausta administracine tvarka (b. l. 123), (duomenys neskelbtini), kurioje dirba muzikos mokytoja, direktorės charakterizuojama itin teigiamai (b. l. 122). Abejonės dėl J. S. būti tinkama laiduotoja siejamos su tuo, kad pastaroji neturi galimybių daryti savo sutuoktiniui realią teigiamą įtaką, kas grindžiama iš esmės vieninteliu argumentu – Z. S. pats vienas, nesitardamas su žmona, priėmė sprendimą vairuoti. Toks skundo argumentas, kuriuo bandoma įžvelgti, kad nuo baudžiamosios atsakomybės atleistam asmeniui sutuoktinės nuomonė nėra svarbi ir pastarasis sprendimus priima, neatsižvelgdamas į šios nuomonę, yra pakankamai dirbtinas. Pabrėžtina, kad apklausiamas Z. S. visąlaik tvirtino, kad namuose turimo alkotesterio rodmenys parodė leistiną ribą, kas, nepaneigus tokių parodymų, reiškia, kad Z. S. neturėjo pagrindo atskirai aptarti savo galimybes vairuoti, juo labiau, kad laiduotojos šalia nebuvo. Pabrėžtina, kad laiduotoja su savo sutuoktiniu santuokoje gyvena jau daugiau nei 40 metų, per kuriuos, kaip ir minėta, Z. S. yra padaręs tik kelis smulkius teisės pažeidimus. Iš Z. S. ir jo sutuoktinės parodymų pirmosios instancijos teisme (b. l. 179-183) galima matyti, kad jų tarpusavio ryšys yra artimas ir tokia išvada darytina ne vien dėl to, kad asmenis jungia santuoka. Apklausiama J. S. parodė, jog abu su sutuoktiniu kalbėjosi apie kilusį įvykį, nurodė, kad abu pergyvena dėl to, kas atsitiko, palaiko vienas kitą, vairavimas išgėrus buvo pirmą kartą sutuoktinio gyvenime ir daugiau niekada nepasikartos (b. l. 179-183). Iš posėdžio garso įrašo nesunku išgirsti, kad pasakodama laiduotoja jaudinasi, nuoširdžiai sielojasi dėl savo vyro neatsakingų ir nusikalstamų veiksmų. Pats Z. S. taip pat akcentavo, kad dėl padarytos nusikalstamos veikos jam pirmiausia gėda prieš savo žmoną, kuri yra pedagogė, kelis kartus išrinkta geriausia mokytoja Vilniaus mieste. Netrukus po įvykio Z. S. pirmiausia susiekė su savo sutuoktine, kuri, kaip galima suprasti, nedelsdama atvyko į įvykio vietą. Dėl visų šių išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija mano, kad J. S. tiek pagal savo asmenines savybes, tiek pagal įtaką yra tinkamas asmuo būti laiduotoja. Tokios išvados nepaneigia prokurorės pažymima aplinkybė dėl Z. S. amžiaus, kuo remiantis teigiama, kad iš esmės nėra galimybės paveikti tokį brandaus amžiaus, pilnai susiformavusį asmenį. Čia tikslinga pažymėti, kad nagrinėjant teismų sprendimus analogiškose bylose yra nemažai teismų nuosprendžių, kuriais pagal laidavimą nuo baudžiamosios atsakomybės atleidžiami priešpensinio ar pensinio amžiaus asmenys, todėl teigti, kad dėl brandaus Z. S. amžiaus jam laidavimas negalimas, prieštarauja teismų praktikai. Įstatymų leidėjas nustatė, kad nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą gali būti atleistas asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą. Šios nuostatos taikomos ir dėl veikų pagal BK 281¹ straipsnį. Taigi valstybės baudžiamosios politika nėra formuojama taip, kad padarius veikas, numatytas 281¹ straipsnyje, laidavimo instituto taikymas nebūtų galimas ar būtų kaip nors išskirtinai ribojamas.

11. Kaip nepagristus atmetus prokurorės argumentus dėl BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos būtinosios laidavimo taikymo sąlygos nebuvimo, taip pat dėl laiduotojos netinkamumo, daugiau nesutikimo su laidavimo instituto taikymo pagrindų neišsakyta. Tokiu būdu nagrinėjamoje byloje nustatytos visos būtinosios laidavimo taikymo sąlygos, o laiduotoja J. S. yra teismo pasitikėjimo vertas asmuo, galintis daryti teigiamą įtaką savo sutuoktiniui. Atsižvelgiant į tai pripažįstama, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai atleido Z. S. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Dėl uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones termino

12. Pirmosios instancijos teismas paskyrė Z. S. baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 68 straipsnyje – uždraudimą naudotis specialia teise (teise vairuoti transporto priemones) vienerių metų terminui. Prokurorė, sutikdama su uždraudimu naudotis specialiąja teise, mano, kad nustatytas terminas yra pernelyg trumpas ir prašo nustatyti ilgesnį, tai yra vienerių metų šešių mėnesių, terminą.

13. Teismų praktikoje pažymima, kad už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-302-1073/2018). Sprendžiant dėl baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 68 straipsnyje, skyrimo ir konkretaus termino nustatymo asmeniui, padariusiam BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, teismo vertinimu, svarbu atsižvelgti į vairuotojo asmenybę, ankstesnius pažeidimus, padarytus naudojantis tokia teise, nustatytą neblaivumą. Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl minėtos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo atsižvelgtina į tai, kad Z. S., kuris yra pensinio amžiaus, iki šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamo įvykio niekada nėra padaręs jokių nusikalstamų veikų (b. l. 91-92). Nors vairuoja daug metų ir turi ilgametį vairavimo stažą, sprendžiant iš bylos medžiagos vienintelis jo padarytas kelių eismo taisyklių pažeidimas yra sykį užfiksuotas nustatyto leistino greičio viršijimas (b. l. 89-90). Daugiau kelių eismo taisyklių pažeidimų nėra užfiksuota, todėl iki šioje byloje aptariamo įvykio Z. S. iš esmės buvo galima laikyti atsakingu vairuotoju. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs alkoholio kiekio matavimo prietaiso paklaidą, nustatė, kad Z. S. vairavo transporto priemonę, kai jam buvo nustatytas 1,52 promilių neblaivumas. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį kyla nustačius 1,51 promilės ir daugiau neblaivumą, kas reiškia, kad riba, kurią peržengus kyla ne administracinė, o baudžiamoji atsakomybė, šiuo atveju buvo viršyta tik labai nežymiai ir tą aplinkybę pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino.

14. Nesutikdama su nustatytu specialiosios teisės atėmimo terminu, prokurorė skunde aptaria Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse (toliau – ANK) nustatytą teisinį reguliavimą, akcentuodama tai, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas vienerių metų uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones terminas nesiekia maksimalaus ANK 422 straipsnio 6 dalyje nustatyto termino – vienerių metų šešių mėnesių. Pabrėžtina, jog BK 68 straipsnio, reglamentuojančio uždraudimo naudotis specialiąja teise taikymą, 2 dalyje nustatyta, kad teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Jokių išimčių, kiek tai susiję su uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones terminu, BK 68 straipsnio 2 dalyje nėra numatyta. ANK įtvirtintas teisinis reguliavimas BK 68 straipsnio 2 dalies nuostatų nepaneigia ir nereiškia, jog baudžiamosiose bylose uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones turėtų būti nustatomas ne trumpesniam nei vienerių metų šešių mėnesių terminui. Juolab, kad priešingu atveju būtų neaišku, kokiais atvejais ir kokiais kriterijais vadovaudamiesi teismai baudžiamosios bylose galėtų nustatyti minimalų specialiosios teisės atėmimo terminą. Beje, šiuo klausimu pastebimas ir pačios prokuratūros nenuoseklumas, kadangi pranešime įtariamajam apie galimybę kreiptis į teisėją dėl proceso užbaigimo baudžiamuoju įsakymu (b. l. 96-99) buvo prašoma paskirti uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones būtent vienerių metų terminui.

15. Apibendrinant konstatuotina, jog prokurorės argumentai dėl uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones termino yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje vienerių metų uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones terminą nustatė pagrįstai.

Dėl turto konfiskavimo

16. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje svarstė turto – automobilio „Nissan X-Trail“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – konfiskavimo klausimą, nustatė, kad egzistuoja BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punkte numatytas konfiskavimo pagrindas, tačiau nusprendė, kad nagrinėjamu atveju turto konfiskavimas būtų neproporcinga priemonė. Prokurorė nepritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai ir apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, jog Z. S. vairuotas automobilis turėtų būti konfiskuotas.

17. Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Nagrinėjamu atveju automobilis „Nissan X-Trail“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), laikytinas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo priemone. Vis tik pabrėžtina, kad šis automobilis nuosavybės teise priklauso ne asmeniškai pačiam Z. S., bet Z. S. individualiai įmonei (b. l. 30-31). Ne kaltininkui, o kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis turtas gali būti konfiskuojamas tik nustačius BK 72 straipsnio 4 dalies 1–5 punktuose įtvirtintas aplinkybes.

18. Pagal Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalį individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.50 straipsnio 4 dalį juridiniai asmenys skirstomi į ribotos ir neribotos civilinės atsakomybės asmenis. Jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Pabrėžtina, jog įstatymai nenumato priešingo varianto, kai individuali įmonė būtų įpareigota atsakyti už jos savininko fizinio asmens prievoles. Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas, priešingai negu nurodyta skundžiamame nuosprendyje, neįžvelgia pagrindo taikyti BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punkto nuostatas ir konfiskuoti ne pačiam Z. S., o individualiai įmonei priklausantį automobilį „Nissan X-Trail“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

19. Pažymėtina, jog pagal BK 72 straipsnio 5 dalį, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Apeliaciniu skundu neprašoma taikyti konfiskuotino turto vertę atitinkančios sumos išieškojimą (pilną ar dalinį). Atsižvelgiant į tai, iš esmės net nėra pagrindo tokį klausimą svarstyti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, kadangi konfiskuotino turto vertės išieškojimas, kuriuo asmeniui nustatoma finansinė pareiga, gali pabloginti Z. S. padėtį labiau nei to prašoma apeliaciniame skunde, o tai neatitiktų BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatų. Dėl to teismas šioje nutartyje nesvarsto dėl automobilio Nissan X-Trail“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertės atitinkančios pinigų sumos išieškojimo iš Z. S.

20. Tuo pačiu pabrėžtina, kad asmens nuteisimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais turto konfiskavimo taikymo teisiniai pagrindai skiriasi. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra suformulavęs pagrindines teisines taisykles, taikomas atvejais, kai sprendžiamas asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės dėl BK 281 straipsnio 7 dalyje nurodytos veikos (šiuo metu – BK 281¹ straipsnio 1 dalis) padarymo, transporto priemonės konfiskavimo klausimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35-719/2018, 2K-50-788/2018, 2K-79-511/2018, 2K-114-1073/2018). Esminis momentas yra tas, kad baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų pasirinkimo klausimas yra paliekamas teismo nuožiūrai. Įgyvendindamas suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo, teismas tokiais atvejais pirmiausia turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Šia prasme teismo sprendimai gali skirtis atsižvelgiant į tai, ar teisėtai buvo įgytas turtas, ar kelia pavojų visuomenei jo palikimas asmens dispozicijoje, ar turtas nusikalstamos veikos priemone tapo atsitiktinai, ar buvo specialiai tam įgytas ar paruoštas, ar sprendžiamas klausimas dėl paties turto ar dėl jo vertės konfiskavimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-114-1073/2018). Kartu atkreiptinas dėmesys, kad, vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114-1073/2018, 2K-218-648/2018).

21. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl turto konfiskavimo taikymo, įvertinęs nuosprendyje nurodytas aplinkybes (dėl itin nežymaus neblaivumo laipsnio ribos viršijimo, nebūdingo teisės aktų reikalavimus pažeidžiančio elgesio), pagrįstai nurodė, kad šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymas yra abejotinas ir iš esmės neproporcingas. Siekdamas pilnai pasiekti baudžiamosios atsakomybės tikslus, be kita ko, padaryti auklėjamąjį poveikį ir atitinkamai išvengti asmens nebaudžiamumo situacijos susidarymo, pirmosios instancijos teismas skyrė Z. S. turtinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonę – 20 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Tokia priemonė kartu su specialiosios teisės atėmimu, įvertinus Z. S. asmenybę bei visų kitų anksčiau išdėstytų aplinkybių visumą, yra pilnai pakankami pasiekti baudžiamajai atsakomybei keliamus tikslus.

22. Taigi, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė baudžiamojo įstatymo normas, reglamentuojančias atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės taikymą, baudžiamojo poveikio priemonių skyrimą, todėl keisti Vilniaus miesto apylinkės 2020 m. spalio 29 d. nuosprendį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus prokurorės Astos Poškutės apeliacinį skundą atmesti.