- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-03
- Bylos Nr.
- 1A-16-300/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-96-1-00821-2013-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vidmantas Mylė (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Boleslovas Kalainis
- Nukentėjusysis
- D. K.
- Nuteistasis
- J. K.
- Advokatai
- Dainius Žiedas, Mindaugas Šatas
- Kategorijos
- 1.1.5.1Būtinoji gintis (BK 28 str.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. liepos 17 d. nuosprendžio, kuriuo J. K. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojusi nuo 2003 m. liepos 25 d.) laisvės apribojimu 8 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 48 straipsnio 1 dalimi, 6 dalies 1 punktu, J. K. įpareigota per laisvės apribojimo laikotarpį būti namuose nuo 23 iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. K. nuteista už tai, kad nežymiai sutrikdė sveikatą savo šeimos nariui, o būtent: ji 2012 m. rugpjūčio 31 d., apie 21 val., (duomenys neskelbtini), namuose šeimyninio konflikto metu su vyru D. K. tyčia sudavė jam nenustatytą skaičių smūgių bendrai į įvairias kūno vietas, veidą, rankas, kojas, dubens srityje, draskė nagais veidą, rankas, ir tęsdama savo nusikalstamą veiką 2012 m. rugsėjo 1 d., apie 7 val., (duomenys neskelbtini), šeimyninio konflikto metu su D. K. įlipo į automobilį, kuriame sėdėjo nukentėjusysis D. K., jame braižė nagais jam veidą, kaklą, sudavė nukentėjusiajam D. K. ranka į veidą, taip padarydama nukentėjusiajam D. K. kraujosruvas abiejuose smilkiniuose ir dešiniame žaste, odos nubrozdinimus abiejuose pečiuose, abiejuose žastuose, abiejuose dilbiuose, kairėje plaštakoje, kairėje sprando pusėje, kairėje krūtinės ląstos pusėje, tokiais veiksmais padarė nukentėjusiajam D. K. nežymų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistoji J. K. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. liepos 17 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir ją pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Skunde apeliantė nurodo, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo išsamiai ištirtos visos įvykio aplinkybės, todėl apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas ir turi būti panaikintas. Kartu nurodo neneigianti, kad tarp jos ir D. K. įvyko šeimyninis konfliktas, kurio metu tiek jai, tiek jam (D. K.) buvo padaryti nežymūs sveikatos sutrikdymai. Tai, J. K. teigimu, patvirtina Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. nuosprendis, kuriuo D. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 145 straipsnio 1 dalį, 233 straipsnio 1 dalį už veiksmus jos (J. K.) atžvilgiu to paties konflikto metu.
Nuteistoji J. K. sutinka, kad pats konflikto faktas byloje įrodytas tiek jų pačių, t. y. J. K. ir D. K., parodymais, tiek liudytojų parodymais, tačiau nesutinka su Šiaulių apylinkės teismo išvada, kad jos veiksmai nebuvo būtinoji gintis. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad ji posėdžių metu nurodė, jog 2012 m. rugpjūčio 31 d. D. K. atėmė iš jos telefoną, o kai jai pavyko telefoną trumpam atgauti, pradėjo ją mušti. D. K. veiksmai buvo neteisėti, jie sukėlė jai stresą, o po to panaudojant fizinę jėgą paimant daiktą, kuriuo ji naudojosi, peraugo į pavojingą jos sveikatai ir net gyvybei smurtą. Pažymi, kad D. K. yra už ją žymiai fiziškai stipresnis, ir tai patvirtina jo paties parodymai, kad jis buvo ją (J. K.) parvertęs garaže ant žemės, laikė prispaudęs, užlaužė ranką, pliaukštelėjo per veidą (ją mušė į veidą ir smaugė). Teigia, kad ji, kiek pajėgdama, gynėsi nuo prieš ją vartojamo smurto, stengėsi pabėgti nuo D. K., o negalėdama to padaryti, priešinosi jėga. Tai, J. K. teigimu, patvirtina ne tik jos ir liudytojų parodymai, bet ir specialisto išvados, kuriose teigiama, kad „buvo nustatyti įkandimai ir nubraižymai linijiniai, kurie parodo, kad buvo nubraižyta nagais (nugaroje), nubrozdinimai padaryti galimai nagais“, kas parodo, kad ji (J. K.) visomis įmanomomis priemonėmis stengėsi išsivaduoti iš D. K. gniaužtų, apsiginti ir pabėgti.
Apeliantės manymu, jos veiksmai 2012 m. rugpjūčio 31 d., apie 21 val., ir 2012 m. rugsėjo 1 d., apie 7 val., (duomenys neskelbtini), visiškai atitiko būtinosios ginties situaciją. Pažymi, kad baudžiamojoje teisėje žinoma situacija, kai kaltinamasis klaidingai suvokė tam tikras padarytos ir jam inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes ar klydo dėl teisinio daromos veikos vertinimo. Tai nusikalstamos veikos sudėties subjektyviųjų požymių problema, nes klaida baudžiamojoje teisėje – pirmiausia suvokimo klaida. Ji kyla dėl to, kad asmuo neteisingai suvokia tam tikrus objektyvius daromos veikos požymius arba socialinę daromos veikos reikšmę. Atkreipia dėmesį, kad esant pateisinamai klaidai, asmuo neatsako už sukeltus padarinius, jei jis neperžengė būtinosios ginties ribų. Esant nepateisinamai klaidai, asmuo pripažįstamas kaltas atėmęs gyvybę ar padaręs sveikatos sutrikdymą kitam, tačiau atsako ne už tyčinę veiką, o už neatsargią nusikalstamą veiką. Nustačius, kad besiginantysis nesuvokė tariamo kėsinimosi, tačiau galėjo ir turėjo suvokti, jo veiksmai dėl žalos padarymo kitam asmeniui turi būti vertinami kaip padaryti dėl neatsargumo. Nežymus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo nėra kriminalizuotas.
Atsikirtimais į nuteistosios J. K. apeliacinį skundą nukentėjusiojo D. K. atstovas advokatas D. Žiedas prašo nuteistosios J. K. apeliacinį skundą atmesti, Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. liepos 17 d. nuosprendį palikti nepakeistą.
Atsikirtimuose nurodoma, kad telefono aparato paėmimas iš J. K. nesukėlė jokios grėsmės jos sveikatai ar kitiems esminiams interesams, būtinosios ginties situacijos nebuvo. Advokato D. Žiedo teigimu, bylos duomenys patvirtina, kad aktyvioji konflikto pusė buvo būtent J. K., ir paneigia, kad pastarajai buvo kilęs akivaizdus bei realus pavojus. Mano, jog teismo išvada, kad nuteistoji veikė tiesiogine tyčia, todėl negalėjo klysti nei dėl savo veiksmų pavojingumo, nei dėl jų sukeliamų pasekmių, yra teisinga.
Žemesnės instancijos teismas
Apygardos teismo posėdyje nuteistoji J. K. ir jos gynėjas advokatas M. Šatas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė, nukentėjusysis D. K. ir jo atstovas advokatas D. Žiedas prašė nuteistosios skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistosios J. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, o šio straipsnio 4 dalyje – kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.
Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Ši tyčinė veika objektyviai pasireiškia kito žmogaus mušimu ar kitokiu smurtavimu, sukėlusiu įstatymo dispozicijoje nurodytus padarinius.
J. K. skundžiamu nuosprendžiu nuteista už tai, kad ji 2012 m. rugpjūčio 31 d., apie 21 val., (duomenys neskelbtini), namuose šeimyninio konflikto metu su vyru D. K. tyčia sudavė jam nenustatytą skaičių smūgių bendrai į įvairias kūno vietas, veidą, rankas, kojas, dubens srityje, draskė nagais veidą, rankas, ir, tęsdama savo nusikalstamą veiką, 2012 m. rugsėjo 1 d., apie 7 val., (duomenys neskelbtini), šeimyninio konflikto metu su D. K. įlipo į automobilį, kuriame sėdėjo nukentėjusysis D. K., jame braižė nagais jam veidą, kaklą, sudavė nukentėjusiajam D. K. ranka į veidą, taip padarydama jam kraujosruvas abiejuose smilkiniuose ir dešiniame žaste, odos nubrozdinimus abiejuose pečiuose, abiejuose žastuose, abiejuose dilbiuose, kairėje plaštakoje, kairėje sprando pusėje, kairėje krūtinės ląstos pusėje, tokiais veiksmais padarė nukentėjusiajam D. K. nežymų sveikatos sutrikdymą.
Skunde apeliantė nurodo neneigianti, kad tarp jos ir D. K. įvyko šeimyninis konfliktas, kurio metu tiek jai, tiek D. K. buvo padaryti nežymūs sveikatos sutrikdymai, tačiau tvirtina, kad jos veiksmai 2012 m. rugpjūčio 31 d., apie 21 val., ir 2012 m. rugsėjo 1 d., apie 7 val., visiškai atitiko būtinosios ginties situaciją.
Kaip matyti iš nukentėjusiojo D. K. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, jis nurodė, kad 2012 m. rugpjūčio 31 d., apie 19-20 val., jis, grįžęs į namus, ir pamatęs, kad jo žmona J. K. telefonu rašo žinutes, stvėrė šį telefoną tam, kad pažiūrėti, kam ji rašo. Kai jis, perskaitęs žinutes, pasakė žmonai, kad ji jam neištikima, pastaroji puolė tai neigti, „puolė į atlapus, pradėjo daužytis, spardytis, draskytis“. Kai jis, įbėgęs į garažą, įkišo telefoną tarp ten buvusių daiktų, J. K. pradėjo versti daiktus, juos daužyti, „paleido“ į jį plastmasinį kibirą, kuriuo pataikė jam į galvą. Jis tramdė žmoną: sugriebė ją už rankų, paguldė ant žemės, pliaukštelėjo per veidą. Kadangi jam sutramdyti žmoną nesisekė, todėl jis, paskambinęs J. K. motinai, paprašė pastarosios atvažiuoti. Atvykus J. K. motinai, konfliktas nurimo, atvažiavo J. K. draugė J. Z. su dar viena drauge ir J. K. kartu su jomis išvažiavo. Išvyko ir J. K. motina. Nukentėjusysis D. K. taip pat nurodė, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. jo žmona J. K. paskambino I. L. ir ši atvyko į jų namus. Tai buvo ryte, apie 7 val. Tuomet J. K. bandė paimti telefoną. Jam įpuolus į automobilį, J. K. atsigulė ant automobilio „kapoto“, neleido važiuoti, nes norėjo iš jo atimti telefoną. Tuomet jis sustabdė automobilį, ir pro vairuotojo pusę iš jo išlipęs, išsikvietęs taksi automobilį, išvyko į darbą (1 t., 190–191 b. l.).
Nukentėjusiojo parodymus dėl jo sumušimo 2012 m. rugpjūčio 31 d., apie 21 val., patvirtina kiti bylos įrodymai, todėl netikėti minėtų parodymų teisingumu nėra pagrindo. Iš esmės analogiškas aplinkybes, t. y. tai, kad 2012 m. rugpjūčio 31 d., apie 21 val., J. K., norėdama iš jo atgauti jo paimtą telefoną, pradėjo jį pulti, sudavė jam smūgius kumščiais, draskė, sudavė į galvą ir tokiais veiksmais jį sužalojo, D. K. nurodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 39, 40–42, 43–44 b. l., parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme), taip pat nurodė ir savo pareiškime bei patikslintame protokole-pareiškime (1 t., 9–11, 29 b. l.). Tai, kad sužalojimai nukentėjusiajam D. K. buvo padaryti jo nurodytomis aplinkybėmis, patvirtina ir specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuota, kad D. K. poodinės kraujosruvos abiejuose smilkiniuose ir dešiniame žaste, odos nubrozdinimai abiejuose pečiuose, abiejuose žastuose, abiejuose dilbiuose, kairėje plaštakoje, kairėje sprando pusėje, kairėje krūtinės ląstos pusėje, dešinėje nugaros pusėje, t. y. nežymus sveikatos sutrikdymas, padaryti kietais bukais daiktais, įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (1 t., 30–31 b. l.). Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad sužalojimai D. K. padaryti tiesioginių trauminių poveikių pasekoje, jie nėra būdingi griuviminei traumai (1 t., 33 b. l.). Iš byloje esančios Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro areštinės pateiktos į policijos areštinę uždaromo asmens apžiūros kortelės kopijos matyti, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. uždarant D. K. į areštinę, buvo užfiksuoti ant jo kūno matomi sužalojimai (1 t., 36 b. l.). Liudytojai D. K. ir D. Š. patvirtino, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. D. K. į darbą atvyko taksi automobiliu, nors įprastai atvykdavo savo automobiliu, matėsi, kad jis sužalotas – buvo sužalotas jo kaklas (2 t., 32–33 b. l.).
Siekiant objektyviai nustatyti visas reikšmingas bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas: apklausti nukentėjusysis D. K., nuteistoji J. K., ekspertas H. Daujotas. Nukentėjusysis D. K. apeliacinės instancijos teismo posėdyje dar kartą patvirtino, kad 2012 m. rugpjūčio 31 d., apie 21 val., tarp jo ir J. K. kilus konfliktui dėl atimto telefono, pastaroji jį puolė, draskė nagais kaklą, sudavė smūgius ir jam padarė specialisto išvadoje nurodytus (išskyrus pjautines žaizdas, kurias jis pasidarė pats) sužalojimus. Ekspertas H. Daujotas teismo posėdyje patvirtino pateiktą specialisto išvadą ir paaiškino, kad D. K. buvo padarytos poodinės kraujosruvos abiejuose smilkiniuose ir dešiniame žaste, taip pat padaryti daugybiniai odos nubrozdinimai – jie padaryti abiejuose pečiuose, abiejuose žastuose, abiejuose dilbiuose, kairėje plaštakoje, kairėje sprando pusėje, kairėje krūtinės ląstos pusėje ir dešinėje nugaros pusėje. Tai linijiniai odos nubrozdinimai, jie galėjo būti padaryti nagais, o poodinės kraujosruvos padarytos kietais bukais daiktais. Tai yra tiesioginiai trauminiai poveikiai, sužalojimų visuma griuvimui nebūdinga. Ekspertas taip pat nurodė, kad išvadą jis pateikė apžiūrėjęs D. K., o ne iš medicininių dokumentų, ir paaiškino, kad trauminis poveikis turėjo būti ir iš priekinės pusės ir iš užpakalinės, poodinės kraujosruvos rastos smilkiniuose ir žaste, kraujosruvos be sumušimų neatsiranda.
Nuteistoji J. K. apygardos teismo posėdyje neneigė D. K. padarytų sužalojimų, nurodė, kad ji galėjo padaryti šiuos sužalojimus – galėjo jam suduoti tuo, kas pakliuvo po ranka, galėjo įbrėžti nagais, tačiau tai galėjo padaryti gindamasi nuo D. K. prieš ją vartoto smurto. Teigė, kad D. K. jai sudavė smūgius ranka, ją spardė, numetė nuo laiptų. Tai, kad jos veiksmai atitiko būtinosios ginties situaciją, kad ji gynėsi nuo prieš ją vartojamo smurto, nurodyta ir nuteistosios J. K. apeliaciniame skunde. Apeliantės teigimu, ji stengėsi nuo D. K. pabėgti, o negalėdama to padaryti, priešinosi jėga. Mano, jog teismo išvada, kad jos veiksmai neatitiko būtinosios ginties situacijos, yra nepagrįsta.
BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba.
Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-7-313/2012).
Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padaryti esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-141-507/2015).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs visus įrodymus ir juos įvertinęs, pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju būtinosios ginties situacijos nebuvo. Byloje nustatyta, kad konfliktas tarp D. K. ir J. K. kilo dėl to, kad D. K. paėmė iš J. K. mobiliojo ryšio telefoną ir jo nebeatidavė, o J. K., norėdama paimtą telefoną atgauti, ėmė prieš jį vartoti fizinį smurtą: sudavė jam smūgius į įvairias kūno vietas, padarė odos nubrozdinimus. Byloje surinkti įrodymai nuteistosios teiginių, kad ji buvo privesta gintis nuo D. K., nes pastarasis ją puolė, o ji pabėgti negalėjo, nepatvirtina, priešingai – paneigia. Teisiamajame posėdyje liudytoja, J. K. motina D. N. parodė, kad 2012 m. rugpjūčio 31 d. vakare jai paskambinusi anūkė pasakė, jog tėvai pykstasi, prašė atvažiuoti. Atvykusi į K. namus, rado juos besipykstančius, buvo minimas kažkoks telefonas. Tai buvo apie 21 val. Ji bandė su dukra ir žentu kalbėti, tačiau pastarieji jos nesiklausė. Ji pas K. pabuvo apie dvi valandas, jai būnant viskas nurimo. Kai ji, užmigdžiusi vaikus, nulipo iš antro aukšto, jos dukros namuose nebuvo, o D. K. maigė telefoną. Tai, kad vyras ją sumušė, dukra J. K. jai pasakė paskambinusi ryte, t. y. 2012 m. rugsėjo 1 d., apie 8.30 val. Dukra sakė, kad ją sumušė ryte, kad viskas vyko ryte, sakė ir vaikas. Ji, atvykusi ryte, pamatė, kad jos dukra sužalota, jos chalatas suplėšytas (2 t., 31–32 b. l.). Liudytoja J. Z., apklausiama teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad 2012 m. rugpjūčio 31 d. vakarą ji buvo atvažiavusi pas J. K., pastarajai paprašius šampano, jos važiavo į degalinę, tačiau šampano joms nebepardavė ir ji parvežė J. K. atgal į namus. Jos apie konfliktą nekalbėjo, sužalojimų ji nematė. Kiek pamena, tuo metu, kai ji atvažiavo, buvo J. mama, ji sakė, kad J. nevažiuotų. Liudytoja I. Z. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu 2012 m. rugsėjo 4 d., kai ji iš esmės analogiškai nurodė, kad 2012 m. rugpjūčio 31 d. J. K. prašymu atvyko į pastarosios namus ir J. K. įsėdus į jos automobilį, važiavo pirkti šampano, tačiau šampano niekas nebepardavė, nes buvo vėlu, apie 22 val., ir ji parvežė J. K. atgal į namus (1 t. 64–65 b. l., parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme). Atkreipiamas dėmesys, kad ir pati J. K. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad D. K. atėmus iš jos telefoną, tarp jų kilo konfliktas, kuris peraugo į smurtą, patvirtino, kad atvykus jos motinai viskas nurimo, ji turėjo galimybę išvykti, tačiau pavojaus nebebuvo, todėl ji liko namuose. Taip pat patvirtino, kad buvo atvykusi jos draugė J. Z. su dar viena drauge ir ji su pastarosiomis vyko pasivažinėti, važiavo į degalinę (1 t., 189–190 b. l.). Taigi esant tokioms aplinkybėms nėra jokio pagrindo sutikti su nuteistosios J. K. teiginiais, kad po 2012 m. rugpjūčio 31 d., apie 21 val., įvykusio konflikto D. K. prieš ją puolė vartoti smurtą, ją sužalojo, ji buvo priversta nuo pastarojo gintis, smurtas jos atžvilgiu truko nuo vakaro iki paryčių. Iš bylos matyti, kad dėl D. K. veiksmų J. K. pagalbos į nieką nesikreipė – jos motina atvyko tik iškviesta anūkės, duomenų, kad tuo metu J. K. būtų skambinusi į policiją, byloje nėra, nei atvykus motinai, nei draugėms, J. K. apie prieš ją vartotą smurtą nepasakojo, nei D. N., nei J. Z. jokių J. K. sužalojimų nematė (D. N. nurodė, kad tik atvažiavusi ryte rado dukrą sužalotą), pagalbos pastaroji neprašė, išeiti iš namų nenorėjo. Priešingai, kaip ji pati nurodė, vyko su draugėmis pasivažinėti, išeiti iš namų jai nebuvo būtinybės, nes pavojaus nebuvo. Tai, kad D. K. būtų vartojęs prieš J. K. fizinį smurtą 2012 m. rugpjūčio 31 d., apie 21 val., ir kad savo veiksmais būtų padaręs jai sveikatos sutrikdymą, nenustatyta ir baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (teisminio proceso Nr. (duomenys neskelbtini)). Šioje byloje D. K. įsiteisėjusiu Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už nežymaus sveikatos sutrikdymo J. K. padarymą 2012 m. rugsėjo 1 d., apie 6.30 val., o ne 2012 m. rugpjūčio 31 d., apie 21 val. (2 t., 63–70 b. l.). Byloje nenustatyta, kad D. K. būtų numetęs J. K. nuo laiptų, kad J. K. nenustatyti sužalojimai, būdingi nuridenimui nuo laiptų, apygardos teismo posėdyje patvirtino ir ekspertas H. Daujotas.
Taigi atsižvelgiant į tai, kad viena iš būtinųjų ginties teisėtumo sąlygų yra pavojingas kėsinimasis, kuris savo ruožtu turi būti realus ir akivaizdus, o nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pavojingo kėsinimosi nebuvo – D. K. nepuolė J. K., byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis, kilus konfliktui, būtų pirmas atlikęs kokius nors smurtinius veiksmus, priešingai, nustatyta, kad būtent J. K., norėdama atgauti iš D. K. mobiliojo ryšio telefoną, puolė jį, pati vartojo fizinį smurtą D. K. atžvilgiu, t. y. jos veiksmai buvo ne gynybinio, o puolamojo pobūdžio, sprendžiama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė J. K. versiją dėl būtinosios ginties. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nuteistoji D. K. 2012 m. rugpjūčio 31 d., apie 21 val., veikdama tiesiogine tyčia, o ne dėl neatsargumo, kaip nepagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde, nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo D. K. sveikatą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2003 m. liepos 25 d.).
J. K. buvo nuteista ir už tai, kad tęsdama savo nusikalstamą veiką, 2012 m. rugsėjo 1 d., apie 7 val., (duomenys neskelbtini), šeimyninio konflikto metu su D. K. įlipo į automobilį, kuriame sėdėjo nukentėjusysis D. K., jame braižė nagais jam veidą, kaklą, sudavė nukentėjusiajam D. K. ranka į veidą, taip padarydama jam kraujosruvas abiejuose smilkiniuose ir dešiniame žaste, odos nubrozdinimus abiejuose pečiuose, abiejuose žastuose, abiejuose dilbiuose, kairėje plaštakoje, kairėje sprando pusėje, kairėje krūtinės ląstos pusėje.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma nepatvirtina nuteistosios J. K. kaltės 2012 m. rugsėjo 1 d., apie 7 val., nežymiai sutrikdžius D. K. sveikatą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, jog J. K. neteisėtus veiksmus D. K. atžvilgiu atliko ir 2012 m. rugsėjo 1 d., apie 7 val., padarė remdamasis nukentėjusiojo bei liudytojos I. L. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Atkreipiamas dėmesys, kad, nors liudytoja I. L. ikiteisminio tyrimo metu parodė (1 t., 62–63 b. l., parodymai ištirti teisiamajame posėdyje, t. 2, 56 b. l.) mačiusi, jog J. K. įlipus į D. K. automobilį, jie automobilyje pradėjo muštis, ji kartu paaiškino, kad tiksliai visko nematė, tuo metu buvo chaosas, ji negali pasakyti, kuris ir kiek sudavė. Siekiant teisingai nustatyti bylos aplinkybes, buvo nutarta liudytoją I. L. apklausti apygardos teismo posėdyje, tačiau, išnaudojus visas galimybes, to padaryti nepavyko.
Kartu atkreipiamas dėmesys, kad ir specialisto išvadose nenurodyta, per kelis kartus D. K. galėjo būti suduoti smūgiai. Apygardos teismo posėdyje atsakydamas į jam pateiktus klausimus ekspertas H. Daujotas paaiškino, kad tiksliai nustatyti tokias aplinkybes nėra galimybės. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad J. K. buvo pareikštas kaltinimas ir ji pripažinta kalta, jog aptariamus veiksmus atliko apie 7 val., o D. K. dėl to paties konflikto pirmiau minėtu įsiteisėjusiu Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. nuosprendžiu pripažintas nusikalstamą veiką prieš J. K. padaręs apie 6.30 val. J. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu savo kaltę atlikusi minėtus jai inkriminuotus nusikalstamus veiksmus nuosekliai neigė. Apklausiama apygardos teismo posėdyje taip pat tvirtino, kad automobilyje ji D. K. nesužalojo, priešingai, D. K. ją sumušė ir spyrė jai siekdamas, kad ji nepaimtų automobilio raktelių.
Šiame bylos kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no.33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), o nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-363/2013, 2K-476/2013). Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinamojo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, būtina vadovautis ir in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-446/2013).
Esant nurodytoms aplinkybėms, nuosprendis keičiamas dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 3 punktas) ir iš kaltinimo J. K. šalinama aplinkybė, kad ji, „tęsdama savo nusikalstamą veiką, 2012 m. rugsėjo 1 d., apie 7 val., (duomenys neskelbtini), šeimyninio konflikto su D. K. metu, įlipo į automobilį, kuriame sėdėjo nukentėjusysis D. K., jame braižė nagais jam veidą, kaklą, sudavė nukentėjusiajam D. K. ranka į veidą, taip padarydama jam kraujosruvas abiejuose smilkiniuose ir dešiniame žaste, odos nubrozdinimus abiejuose pečiuose, abiejuose žastuose, abiejuose dilbiuose, kairėje plaštakoje, kairėje sprando pusėje, kairėje krūtinės ląstos pusėje“.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, ir J. K. už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskyrė teisingą, aiškiai ne per griežtą, BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus atitinkančią bausmę. Dėl to, nors iš kaltinimo J. K. ir šalinama pirmiau minėta aplinkybė, nuteistajai paskirta bausmė nekeičiama.
Apygardos teismo posėdyje nukentėjusiojo D. K. atstovas advokatas D. Žiedas prašė priteisti D. K. iš nuteistosios J. K. 579,24 Eur (tai atitinka 2 000 Lt) jo turėtų išlaidų advokato, kuris dalyvavo kaip nukentėjusiojo atstovas pirmosios instancijos teisme ir 450 Eur turėtų išlaidų advokato, dalyvavusio apeliacinės instancijos teisme, paslaugoms apmokėti. Advokato D. Žiedo pateikta sąskaita už teisines paslaugas Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., 116 b. l.) patvirtina, kad nukentėjusysis D. K. advokatui D. Žiedui už jo atstovavimą Šiaulių apylinkės teisme sumokėjo 2 000 Lt (tai atitinka 579,24 Eur; 2 t., 116 b. l.), o pinigų priėmimo kvitai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) liudija, kad nukentėjusysis D. K. už dokumento surašymą ir jo atstovavimą apeliacinės instancijos teisme iš viso sumokėjo 450 Eur (2 t., 114, 115 b. l.).
Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015). Nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2011, 2K-374/2012). Nustatant išieškotinos piniginės sumos dydį taip pat atsižvelgtina ir į kasacinės instancijos teismo praktiką priteisiant nukentėjusiesiems turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-271/2010) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-21-942/2016).
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nuteistosios J. K. turtinę padėtį, t. y. į tai, kad ji pagal darbo sutartį dirba raštinės specialiste (1 t., 109 b. l.), taigi nekyla abejonių, kad jos pajamos nėra didelės, be to, ji augina du mažamečius vaikus (1 t., 89 b. l.), priteisia nukentėjusiajam D. K. mažesnę atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidų sumą, negu prašė jo atstovas advokatas D. Žiedas, t. y. priteisia 290 Eur.
Nors šioje byloje apeliacinį skundą buvo pateikusi tik nuteistoji J. K. ir nukentėjusiojo D. K. išlaidos iš esmės grindžiamos būtinumu tinkamai organizuoti savo teisių gynimą apeliacinės instancijos teisme, įvertinus tai, kad nuteistosios J. K. skundas iš dalies tenkinamas, be to, nukentėjusiajam suteikęs teisinę pagalbą advokatas atstovavo nukentėjusįjį pirmosios instancijos teisme, taigi visa bylos medžiaga jam buvo žinoma ir darbas nereikalavo didelių sąnaudų, taip pat atsižvelgus į nuteistosios turtinę padėtį, į kasacinio teismo praktikoje priteisiamus šių išlaidų dydžius, advokato prašymas priteisti nukentėjusiajam 450 Eur jo turėtų išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti tenkinamas iš dalies ir iš nuteistosios J. K. nukentėjusiajam D. K. priteisiama 225 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. liepos 17 d. nuosprendį pakeisti:
iš kaltinimo J. K. pašalinti aplinkybę, kad ji, „tęsdama savo nusikalstamą veiką, 2012 m. rugsėjo 1 d., apie 7 val., (duomenys neskelbtini), šeimyninio konflikto su D. K. metu, įlipo į automobilį, kuriame sėdėjo nukentėjusysis D. K., jame braižė nagais jam veidą, kaklą, sudavė nukentėjusiajam D. K. ranka į veidą, taip padarydama jam kraujosruvas abiejuose smilkiniuose ir dešiniame žaste, odos nubrozdinimus abiejuose pečiuose, abiejuose žastuose, abiejuose dilbiuose, kairėje plaštakoje, kairėje sprando pusėje, kairėje krūtinės ląstos pusėje“.
Priteisti iš nuteistosios J. K. nukentėjusiajam D. K. 290 Eur išlaidų, turėtų advokato, kuris dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti.
Priteisti iš nuteistosios J. K. nukentėjusiajam D. K. 225 Eur išlaidų, turėtų advokato, kuris dalyvavo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.