Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.e2-3020-217/2017 pagal ieškovo Bigbank AS, veikiančio per struktūrinį padalinį Bigbank AS filialą, ieškinį atsakovui A. B. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėja nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Bigbank AS, veikiantis per struktūrinį padalinį Bigbank AS filialą ieškinyje prašė priteisti iš atsakovo 1 007,06 Eur įsiskolinimo, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas - 23 Eur žyminio mokesčio. Ieškinyje nurodė, kad 2013 m. gegužės 31 d. Vartojimo kredito sutarties Nr. 1300405/25ba pagrindu atsakovui buvo suteiktas 868,86 Eur kreditas, kurį atsakovas turėjo grąžinti su 35,5347 proc. sutartinėmis palūkanomis nuo kredito sumos pagal sudarytą mokėjimo grafiką. 2017 m. liepos 11 d. kredito sutartis nutraukta vienašališkai atsakovui nevykdant prisiimtų įsipareigojimų. Skolą pagal Vartojimo kredito sutartį Nr. 1300405/25ba sudaro: 372,75 Eur negrąžinta kredito suma, 36,29 Eur nesumokėtų sutartinių palūkanų dalis; 17,24 Eur delspinigiai, 6,44 Eur sutarties administravimo mokestis. 2014 m. vasario 5 d. Vartojimo kredito sutarties Nr. 1301873/95pa pagrindu atsakovui buvo suteiktas 810,94 Eur kreditas, o atsakovas turėjo grąžinti minėtą kreditą su 38 proc. sutartinėmis palūkanomis nuo kredito sumos pagal sudarytą mokėjimo grafiką. 2017 m. liepos 11 d. kredito sutartis nutraukta vienašališkai atsakovui nevykdant prisiimtų įsipareigojimų. Skolą pagal Vartojimo kredito sutartį Nr. 1301873/95pa sudaro: 490,68 Eur negrąžinta kredito suma, 54,37 Eur nesumokėtų sutartinių palūkanų dalis; 22,89 Eur delspinigiai, 6,40 Eur sutarties administravimo mokestis.Atsakovas A. B. prašė ieškinį atmesti. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad Vartojimo kredito sutartis 1300405/25ba vienašališkai nustatė neproporcingai didelę metinių palūkanų normą ir sutarties mokestį, kuris buvo įskaičiuotas į bendrą kredito sumą, nes šiuo metu ieškovas savo reklamoje teikia vartojimo kreditus su 7 proc. metine palūkanų norma. Vartojimo kredito sutartis 1301873/95ba vienašališkai nustatė neproporcingai dar didesnę metinę palūkanų normą. Ieškovas neįvertino kredito gavėjo kreditingumo. Ginčo sutartys nuo sudarymo momento yra niekinės, prieštaraujančios imperatyvioms įstatymo normoms ir viešai tvarkai ar gerai moralei, taip pat sudarytos ekonominio spaudimo ir dėl susidėjusių sunkių aplinkybių privertimo sudaryti sutartis labai nenaudingomis sąlygomis, todėl turi būti panaikintos nuo sutarčių sudarymo momento.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmai 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies.Priteisė iš atsakovo A. B. ieškovo Bigbank AS veikiančio per savo struktūrinį padalinį- Bigbank AS filialą naudai – 966,93 Eur skolos, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2017 m. spalio 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 22 Eur žyminio mokesčio.Priteisė iš atsakovo A. B. 5,22 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.Teismas sprendė, kad atsakovo nuoroda į Vartojimo kredito 8 straipsnį negali būti pagrindu visiškai atleisti atsakovą nuo savanoriškai prisiimtos prievolės vykdymo, kadangi atsakovas, žinodamas savo finansinę padėtį ir įsipareigojimus, turėjo įvertinti galimybes atsiskaityti už prisiimtus įsipareigojimus, be to, šiuos įsipareigojimus kurį laiką vykdė ir iš dalies yra įvykdęs, todėl ši aplinkybė patvirtina, kad sutarties sudarymo metu atsakovas buvo finansiškai pajėgus vykdyti įsipareigojimus, todėl nurodytus ieškovo argumentus teismas atmetė. Teismas atmetė atsakovo argumentus dėl didelių metinių palūkanų normų, kadangi ginčo sutartyse nustatyta metinė palūkanų norma neviršijo įstatymu nustatytų normų. Pažymėtina, kad vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytas 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną dydis taikytinas visų formų netesyboms – ir delspinigiams, ir baudoms. Be to atsakovui nebuvo pagrindo teigti, kad palūkanas ieškovas nustatė vienašališkai, kadangi atsakovas iki tol jau naudojosi kreditorių paslaugomis, buvo sudaręs ne vieną sutartį, todėl jam gerai buvo žinoma sutarčių sudarymo tvarka ir matydamas, jo manymu, numatytas per dideles palūkanas, galėjo atsisakyti sutartis sudaryti ar tartis dėl priimtinų sąlygų. Tačiau nepaisant to, jis sutartis sudarė, prisiėmė sau sutartimis sudarytus įsipareigojimus, todėl įgijo pareigą vykdyti sutartinius įsipareigojimus. O tai, kad šiuo metu ieškovas teikia kreditus su mažesne palūkanų norma, nesudaro pagrindo mažinti sutartimis nustatytų palūkanų.Teismas, spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo priteisti sutartines netesybas, atsižvelgė į atsakovo argumentus, kad ieškovas neįvertino kredito gavėjo kreditingumo, nors ši aplinkybė nesudaro pagrindo ieškinį atmesti, tačiau ieškovui neįvertinus kreditingumo kredito gavėjui netaikomos tik netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais. Atsižvelgiant į atsakovo nurodytas aplinkybes, jo pateiktus įrodymus apie finansinę padėtį ginčo kreditų išdavimo metu, teismas laikė, kad ieškovas nepagrįstai prašo priteisti delspinigius.Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys patenkintas iš dalies, teismas tarp šalių proporcingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovas A. B. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir perduoti civilinę bylą iš naujo nagrinėti kitos apylinkės teismui; apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka; išreikalauti iš Lietuvos banko priežiūros tarnybos duomenis apie ieškovo įspėjimą už netinkamą kredito gavėjų kreditingumo įvertinimą ir atsakingo skolinimo principo pažeidimą; CPK 300 str. pagrindu apie nusikaltimo požymius pranešti prokurorui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Sprendimas yra neteisėtas ir nusikalstamas, nes jame yra neteisingai taikytos ir aiškintos procesinės ir materialinės teisės normos, yra absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, nusikaltimo požymiai. Sprendimu netinkamai taikoma CPK 246 str. 2 d., nes pažeista CPK 329 str. 3 d. Sprendime klastojami faktai ir aplinkybės, kad atsakovas į teismo posėdi neatvyko, apie teismo posėdį informuotas, neatvykimo priežastys nežinomos, pateisinančių dokumentų dėl neatvykimo nepateikė. Pagal CPK 246 str. 2 d. teismas turi teisę išnagrinėti bylą iš esmės pagal bendras ginčo teisenos taisykles be pateisinamų priežasčių neatvykus atsakovui tik tada, kai ieškovas dalyvauja teismo posėdyje ir neprašo priimti sprendimą už akių. Ieškovas į teismo posėdį neatvyko tyčia. Sprendimu yra pažeistas CPK 133 str. kai nustatyta, kad atsakovas apie teismo posėdį informuotas, tačiau nenustatyta, jog informuotas tinkamai kaip reikalauja įstatymas ir, kad atsakovas turėjo pakankamai laiko nustatytu laiku, t.y. 2017 m. gruodžio 21 d. 14 val. atvykti į teismo posėdį ir pasirengti bylai. Gautas registruotu paštu teismo šaukimas apie 2017 m. gruodžio 21 d. 14 val. teismo posėdį atsakovui buvo įteiktas Jonavos pašte tik 2017 m. gruodžio 21 d., kadangi atsakovas prižiūri Kaune dėl sveikatos būklės ir amžiaus 94 metus einantį tėvą, kuriam paskirta speciali nuolatinė priežiūra. Todėl atsakovas neturėjo pakankamai laiko nustatytu laiku atvykti į 2017 m. gruodžio 21 d. 14 val. teismo posėdį. Tai yra absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai. Sprendime yra suklastota aplinkybė, jog atsakovo neatvykimo priežastys nežinomos, pateisinamos neatvykimo priežastys nepateiktos, todėl pripažįstamos nesvarbiomis, kadangi dėl asmeninio kompiuterio gedimo 2017 m. gruodžio 21 d. atsakovas gavęs pasirašytinai teismo šaukimą į 2017 m. gruodžio 21 d. 14 val. teismo posėdį, iš kito asmens kompiuterio 13.51val. spėjo išsiųsti pranešimą apie svarbią neatvykimo priežastį ir prašymą atidėti ginčo iš esmės nagrinėjimą. Pažeidžiant CPK 246 – 245 str. minėtas prašymas tyčia nebuvo išnagrinėtas. Pažeistas CPK 21 str., kadangi sprendimą priėmė ir paskelbė šališkas ir priklausomas teismas. Sprendimu pažeistas Konvencijos 3 str., CPK 239 str., 2 d. 4p., 270 str., nes sprendime nėra motyvų, kuriais būtų pagrįstos atitinkamos išvados ir nėra argumentų, kuriais būtų atmesti pateikti rašytiniai įrodymai dėl nepagrįstos ir neteisėtos skolos priteisimo bei žmogaus orumo žeminimo. Sprendime nenagrinėjamos ir neįvertinamos kitos aplinkybės ir faktai dėl atsakingo skolinimosi principo pažeidimo ieškovo veikoje pažeidus ieškovo vidaus normatyvinių aktų reikalavimus dėl kredito suteikimo sąlygų atitikimo Konvencijos 3str. reikalavimams dėl negalimumo žeminti žmogaus orumo nepaliekant pragyvenimui pajamų jam suteikus neteisėtą ir nepagrįstą kreditą. Sprendime neteisėtai nustatoma, kad neva nepateikti įrodymai pagrindžiantys ieškovo įspėjimą už netinkamą kredito gavėjo mokumo įvertinimą ir atsakingo skolinimosi principo pažeidimą Lietuvos banko priežiūros tarnybos. Sprendime šališkai ir priklausomai nenurodomi argumentai, kuriais atmetami pateikti rašytiniai įrodymai apie ieškovo neteisėtus veiksmus netinkamai įvertinant kredito gavėjo kreditingumą ir pažeidžiant atsakingo skolinimo principą. Sprendime nenustatyta, ar ieškovas galėjo vadovaudamasis savo veiklos normatyviniais aktais išduoti kreditus 2013 m. gegužės 31 d. ir 2014 m. vasario 5 d. sutarčių Nr. 13000405/25ba ir Nr. 1301873/95pa pagrindu, kai jau galiojo 2013 m. balandžio 26 d. sutartis Nr. 13002971/25ba, pagal kurią kas mėnesį atsakovas privalėjo mokėti ieškovui 28,16 eurų įmoką, o viso pagal tris minėtas sutartis 92,93 eurų įmoką. Ginčo sutarčių sudarymo metu ieškovas žinojo ir privalėjo žinoti, kad sudarius vien ginčo sutartis atsakovui paliekama pragyvenimui 25,63eurai mėnesiui. Sprendime nėra argumentų, kuriais butų atmesti pateikti rašytiniai įrodymai apie gaunamas pajamas ginčo sutarčių sudarymo metu, taip pat kitas galiojančias vartojimo kredito sutartis. Sprendimas pažeidžia CPK 6, 7, 12, 13, 17str. ir atsakovo teisę pateikti įrodymus ir priešieškinį, kad būtų išnagrinėtas kartu su ieškiniu. Sprendime neteisėtai padaryta be motyvų išvada, jog atsakovo negalima atleisti nuo savanoriškos prievolės vykdymo, tačiau kitoje sprendimo dalyje atsižvelgiama į argumentus, kad būtent ieškovas, o ne atsakovas, privalėjo įvertinti kredito gavėjo kreditingumą ir atsakingo skolinimo principą, atsakovo pateiktus ieškovui įrodymus apie finansinę padėtį ginčo sutarčių sudarymo metu ir nustato, kad ieškovas nepagrįstai prašo priteisti delspinigius. Sprendime nėra motyvų, kuriais būtų pagrista ir įrodyta padaryta išvada, jog atsakovas ginčo sutarčių sudarymo metu turėjo galimybę įvykdyti ginčo sutartis ir įvykdyti priimtus įsipareigojimus, nes išvada pagrįsta tik prielaidomis apie atsakovo žinojimą kurį laiką vykdyti priimtus įsipareigojimus, bet ne ginčo sutartis iki visiško įvykdymo. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys). Apeliantas prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tokio prašymo argumentų nėra nurodyta. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Pagal CPK 322 straipsnio nuostatas, apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, atsižvelgdamas į šalių motyvuotus prašymus, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apelianto skundui išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos, o asmeniškai pakartotinai išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis nėra būtinybės, todėl apelianto prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.Prie apeliacinio skunda apeliantas pateikė rašytinių įrodymų kopijas: 2017-12-13 teismo šaukimo ir siuntimo voko, 2017-12-21 pranešimo el. paštu, prašymo Lietuvos banko priežiūros tarnybai su įteikimo faksu pažymos, V. B. specialių poreikių pažymos, 2017-10-16 nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, 2018-01-03 nutarties atmesti skundą kopijas (2 t. e bylos l. 5-19). Pažymėtina, kad CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas pažymi, kad naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus. Apeliantas teismui teikia papildomus įrodymus, kuriais grindžia savo apeliacinį skundą. Teismas įvertinęs pateiktų įrodytų turinį, bei vadovaudamasis CPK 314 str. nutaria priimti teikiamus papildomus įrodymus.Apeliaciniame skunde apeliantas prašo išreikalauti iš Lietuvos banko priežiūros tarnybos duomenis apie ieškovo įspėjimą už netinkamą kredito gavėjų kreditingumo įvertinimą ir atsakingo skolinimo principo pažeidimą. Prašymas netenkintinas. Teismas pažymi, jog apeliantas nenurodė, kokias aplinkybes pagrįstų minėtų duomenų išreikalavimas, be to kaip matyti iš prie apeliacinio skundo pateikto apelianto 2017-12-29 prašymo, adresuoto Lietuvos banko priežiūros tarnybai, jo prašomos informacijos pateikimas neturi ryšio su nagrinėjama byla. Byloje esantys rašytiniai įrodymai sudaro pakankamą pagrindą teismui priimti tinkamą sprendimą dėl apeliacinio skundo tenkinimo ar jo atmetimo. Apeliacijos objektą sudaro teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškinys dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad apeliantas pagal 2013 m. gegužės 31 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 13000405/25ba liko skolingas bankui 372, 75 Eur negrąžinto kredito, 36, 29 Eur nesumokėtų sutartinių palūkanų, 6, 44 Eur sutarties administravimo mokesčio, o pagal 2014 m. vasario 5 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 1301873/95pa liko skolingas 490, 68 Eur negrąžinto kredito, 54, 37 Eur nesumokėtų sutartinių palūkanų, 6, 40 Eur sutarties administravimo mokesčio, tenkino šiuos reikalavimus. Ieškinio reikalavimo dėl 40, 13 Eur delspinigių priteisimo netenkino, atsižvelgęs į atsakovo argumentus, kad ieškovas neįvertino kredito gavėjo kreditingumo, vadovaudamasis Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 6 dalies nuostatomis. Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu pirmosios instancijos sprendimu, nurodo, kad teismas pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias šalių, jų atstovų neatvyko į teismo posėdį pasekmes (CPK 246 straipsnio 2 dalis), todėl yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 3 dalis).

Galioja trys sąlygos, kurias nustačius byla grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui: 1) byloje dalyvaujančiam asmeniui nepranešta apie teismo posėdžio vietą ir laiką; 2) pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą nedalyvaujant šiam asmeniui (byloje dalyvaujančiam asmeniui, kuriam nepranešta apie teismo posėdžio vietą ir laiką); 3) toks asmuo savo apeliacinį skundą grindžia bylos išnagrinėjimo jam nedalyvaujant aplinkybe. Tik nustačius visas šias sąlygas, galima konstatuoti CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyto absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindą ir juo remiantis perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad sprendžiant klausimą, ar byloje dalyvaujančiam asmeniui buvo tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, teismo veiksmai vertintini ne tik pagal formalią jų atitiktį pirmiau nurodytų proceso teisės normų reikalavimams, bet ir atsižvelgiant į šių teisės normų tikslą bei paskirtį bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Esant akivaizdžiam byloje dalyvaujančio asmens neinformavimo apie teismo posėdį faktui, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktu, turi grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2014).

Iš į bylą pateiktų dokumentų matyti, jog 2017 m. lapkričio 14 d. Jonavos rajono apylinkės teisme buvo užregistruotas apelianto prašymas, pateiktas elektroninio ryšio priemonėmis, kuriame jis nurodė, jog šiuo metu slaugo sergantį tėvą ir paštu siunčiami procesiniai dokumentai jam neįsiteikia, todėl prašė procesinius dokumentus siųsti faksu. Iš bylos duomenų matyti, jog teismo procesiniai dokumentai apeliantui vėliau buvo siunčiami elektroniniu paštu. Taip pat ir šaukimas į 2017 m. gruodžio 21 d. teismo posėdį, kurio metu byla buvo išnagrinėta iš esmės. Minėtas šaukimas apeliantui elektroniniu paštu buvo išsiųstas 2017 m. gruodžio 13 d. CPK 175¹ straipsnio 10 dalyje numatyta, jog įteikiant dalyvaujančiam byloje asmeniui procesinį dokumentą elektroninių ryšių priemonėmis, procesinio dokumento įteikimo dalyvaujančiam byloje asmeniui diena laikoma po procesinio dokumento išsiuntimo dienos einanti darbo diena. Todėl laikytina, jog procesiniai dokumentai A. B. buvo įteikti 2017 m. gruodžio 14 d. ir apie teismo posėdį jam pranešta tinkamai, o apelianto nurodyta aplinkybė, jog jo asmeninis kompiuteris buvo sugedęs, objektyviais įrodymais nepatvirtinta, todėl teismo vertintina kritiškai. Apeliantas teigia, jog ieškovas į teismo posėdį neatvyko tyčia. Pažymėtina, kad ieškovės atstovai dalyvavo 2017-11-10, 2017-11-27 teismo posėdžiuose, apeliantas į juos neatvyko, nors teismo šaukimą į 2017-11-27 teismo posėdį buvo gavęs 2017-11-21 pasirašytinai. Ieškovės atstovas į 2017-12-21 posėdį atsiuntė prašymą bylą nagrinėti ieškovo atstovui nedalyvaujant, tai yra šalies atstovo teisė. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad kliūčių išnagrinėti bylą šalims nedalyvaujant nebuvo, todėl pirmosios instancijos teismas CPK 246 straipsnio nuostatų nepažeidė.

Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 133 straipsnį, kuris numato tinkamą procesinių dokumentų įteikimą, kad proceso dalyviai turėtų pakankamai laiko nustatytu laiku atvykti į teismą ir pasirengti bylai.

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog jei pats dalyvaujantis byloje asmuo nesirūpina bylos nagrinėjimo eiga, proceso skatinimu, nesiekia dalyvauti teismo posėdžiuose, neteikia įrodymų, nėra pagrindo teigti, kad jo teisės yra pažeidžiamos (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-90/2014). Iš bylos duomenų matyti, jog A. B. procesiniai dokumentai buvo siunčiami paštu. Nepavykus jų įteikti, dokumentai būdavo siunčiami pakartotinai ir galiausiai įteikiami. Apeliantas į bylą teikė procesinius dokumentus, tačiau į teismo posėdžius, vykusius 2017 m. lapkričio 10 d., 2017 m. lapkričio 27 d., 2017 m. gruodžio 21 d. neatvyko. Iš bylos duomenų matyti, jog 2017 m. rugsėjo 16 d. A. B. į bylą pateikė pranešimą (1 t., e. b. l. 28), 2017 m. spalio 25 d. atsiliepimą (1 t., e. b. l. 79 – 80), 2017 m. lapkričio 14 d. prašymą (1 t., e. b. l. 90), 2017 m. lapkričio 27 d. pareiškimą (1 t., e. b. l. 100), 2017 m. gruodžio 21 d. pranešimą (1 t., e. b. l. 114). Kaip jau minėta anksčiau, apeliantas pateikė prašymą dėl dokumentų įteikimo faksu (1 t., e. b. l. 90) ir vėliau dokumentai jam buvo tinkamai įteikiami elektroninių ryšių priemonėmis (1 t., e. b. l. 98, 113), todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog argumentai, kad įteikiant procesinius dokumentus buvo pažeistos apelianto procesinės teisės, yra nepagrįsti ir juos atmeta.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto teiginiu, kad sprendime yra suklastota aplinkybė, jog atsakovo neatvykimo priežastys nežinomos ir nepateikta jas patvirtinančių įrodymų. Teismas pažymi, jog pagal bendrąją taisyklę, atvykimas į teismo posėdį yra šalies teisė, o ne pareiga. A. B. apeliaciniame skunde nurodo, jog teismo šaukimą pasirašytinai gavo tik teismo posėdžio dieną, t. y. 2017 m. gruodžio 21 d., o elektroniniu paštu siųsto šaukimo negalėjo matyti, nes jo asmeninis kompiuteris sugedęs. Ši apelianto nurodyta aplinkybė jokiais konkrečiais įrodymais nepagrįsta. Teikdamas pranešimą, kuriame apeliantas nurodė, jog apie teismo posėdį sužinojo per vėlai, tačiau kaip matyti iš el. paštu teismo jam išsiųsto šaukimo apie 2017-12-21 posėdį jis turėjo sužinoti 2017-12-14, privalėjo domėtis bylos eiga, iki posėdžio pradžios pranešti teismui apie savo neatvykimo priežastis bei pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Pagal byloje esančius duomenis, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog atsakovo A. B. neatvykimo į teismo posėdį aplinkybės teismui nebuvo žinomos, nes nebuvo pateikta įrodymų, pateisinančių jo neatvykimą. Todėl nėra absoliutaus sprendimo negaliojimo CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindo.

Apelianto teiginiai, jog bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas ir priklausomas teismas, taip pažeidžiant CPK 21 straipsnį, atmetami. Apeliantas 2017 m. lapkričio 27 d. Jonavos apylinkės teismui pateikė pareiškimą dėl teisėjų nušalinimo civilinėje byloje. Civilinė byla buvo persiųsta Kauno apygardos teismui nušalinimo klausimui išspręsti. Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus pirmininko 2017 m. lapkričio 30 d. nutartimi apelianto prašymas dėl nušalinimo buvo atmestas ir byla grąžinta pirmosios instancijos teismui. Prašymas buvo atmestas tais pagrindais, jog apelianto pareiškime dėl nušalinimo nurodytos aplinkybės yra nepagrįstos, deklaratyvios, grindžiamos subjektyvia paties atsakovo nuomone bei žeminančios teismo garbę. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog apeliacinio skundo argumentai dėl bylą išnagrinėjusio teismo šališkumo grindžiami tik prielaida ir yra paremti iš esmės vien tik apelianto nesutikimu su teismo priimtu jam nepalankiu procesiniu sprendimu. Todėl teismas atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, numatyto CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkte.

Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimu yra pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių teisių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis. Konvencijos 3 straipsnis reglamentuoja, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį, arba tokiu būdu būti baudžiamas. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai motyvavo savo sprendimą ir todėl nėra pagrindo pripažinti, jog priėmus šį sprendimą apeliantas patyrė nežmonišką elgesį ar buvo pažemintas jo orumas. Taip pat nėra pagrindo šį sprendimą panaikinti vadovaujantis CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktu.

Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, jog sprendime nenagrinėjamos ir neįvertinamos kitos aplinkybės ir faktai dėl atsakingo skolinimosi principo ieškovo veikoje. Teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą pasisakė dėl atsakingo skolinimosi principo, remdamasis Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsniu. Apeliaciniame skunde apeliantas nenurodo, kokių būtent kitų aplinkybių teismas nenagrinėjo ir nevertino spręsdamas klausimą dėl atsakingo skolinimosi principo pažeidimo, todėl šis apelianto argumentas nepagrįstas ir yra atmetamas.

Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, jog suteikdamas jam kreditą, ieškovas žinojo ar privalėjo žinoti, kad apeliantui pragyvenimui paliekama 25,63 Eur mėnesiui. Pažymėtina, jog sutartys sudaromos ir vykdomos jų šalims bendradarbiaujant ir kiekviena šalis privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158, 6.200 straipsniai). Sąžiningumo principas yra fundamentalus sutarčių teisės principas, kuriuo turi būti vadovaujamasi visuose sutartinių santykių etapuose, o šalys šio principo atsisakyti ar kaip kitaip apriboti jo taikymą (CK 6.158 straipsnio 2 dalis). Sąžiningumo principas ypač aktualus vartojimo sutartiniuose santykiuose, nes vartotojas dėl patirties, specialių žinios stokos turi palyginti mažesnes galimybes tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą, tačiau vartotojas Sudarydamas vartojimo kredito sutartis, apeliantas pats turėjo įvertinti savo finansinę padėtį ir suprasdamas, jog dėl mažų pajamų ateityje negalės įvykdyti įsipareigojimų, privalėjo elgtis sąžiningai ir tokių sutarčių nesudaryti, tačiau nepaisant to, jis sutartis sudarė, prisiėmė sau sutartimis sudarytus įsipareigojimus ir įgijo pareigą juos įvykdyti, todėl apeliacinės instancijos teismas šį apelianto argumentą atmeta kaip nepagrįstą.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentu, jog sprendime nėra motyvų, kuriais būtų pagrįsta ir įrodyta padaryta išvada, jog atsakovas ginčo sutarčių sudarymo metu turėjo galimybę įvykdyti ginčo sutartis ir įvykdyti priimtus įsipareigojimus. Pirmosios instancijos teismas iš į bylą pateiktų įrodymų nustatė, jog apeliantas prisiimtus įsipareigojimus kurį laiką vykdė ir iš dalies yra įvykdęs, todėl ši aplinkybė patvirtina, kad sutarties sudarymo metu atsakovas buvo finansiškai pajėgus vykdyti įsipareigojimus. Toks įrodymų vertinimas nėra tik teismo prielaidos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009).

Teismas nesutinka su apelianto argumentu, jog buvo pažeistos jo teisės neleidžiant pateikti įrodymų ir priešieškinio. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas priėmė motyvuotą nutartį, atsisakydamas priimti A. B. priešieškinį. CPK 143 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog atsakovas turi teisę iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo pareikšti ieškovui priešieškinį, kad jis būtų išnagrinėtas kartu su pradiniu ieškiniu. Vėlesnis priešieškinio priėmimas galimas tik tuo atveju, jeigu tokio priėmimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, jog tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Toks reglamentavimas susijęs su tuo, jog siekiama užtikrinti proceso operatyvumą ir koncentruotumą, o asmeniui, reiškiančiam priešieškinį, kurį teismas atsisako priimti, išlieka procesinė teisė savo teises ir teisėtus interesus ginti kitoje byloje pateikiant ieškinį.

Įvertinęs nustatytas bylos aplinkybes bei įrodymus, apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentams ir motyvams ir jų nekartoja. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad atsakovas siekia, jog apeliacinės instancijos teismas kitaip įvertintų tas pačias teismo jau nustatytas aplinkybes, tačiau apeliaciniame skunde nėra pateikta svarių argumentų ir įrodymų, galinčių paneigti pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas. Vien apelianto nesutikimas su pirmosios instancijos teismo argumentais ar padarytomis išvadomis dėl ginčo dalyko neteikia pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą.

Dėl bylos procesinės baigties.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes bei vertino byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstas, argumentuotas išvadas ir iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jo keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. balandžio 12 d. nutartimi buvo atidėtas apeliantui (atsakovui) A. B. žyminio mokesčio mokėjimas iki teismo sprendimo (nutarties) šioje civilinėje byloje priėmimo. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, iš jo valstybei priteisiamas nesumokėtas 22 Eur žyminis mokestis.LR CPK 96 str. 6 d. nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 eurai. Atmetus apelianto apeliacinį skundą, iš jo į valstybės biudžetą priteisiamos 7,88 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 93 str. 1 d., 92 str.).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinio skundo netenkinti.

Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš apelianto A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 7,88 Eur (septynis eurus ir 88 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu ir 22 Eur (dvidešimt du eurus) žyminio mokesčio šias sumas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, banką – AB „Swedbank“, įmokos kodą – 5660, mokėjimo paskirtį – bylinėjimosi išlaidos

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.