- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-02
- Bylos Nr.
- 2-296-464/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02488-2013-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Trečiasis asmuo
- valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“
- Ieškovas
- Ž. P., R. P.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi trečiojo asmens valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 18 d. nutarties dėl bylos nutraukimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo civilinėje byloje Nr. 2-2805-614/2016 pagal ieškovų Ž. P. ir R. P. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snorui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovai Ž. P. ir R. P. pateikė teismui ieškinį (b. l. 1–3), prašydami pripažinti negaliojančiomis jų su atsakove 2011-08-01 ir 2011-07-25 sudarytas Indėlio sertifikato įsigijimo sutartis Nr. S010298 ir Nr. S010372, taikyti restituciją – pripažinti ieškovų sumokėtas pagal šias sutartis lėšas ieškovų lėšomis jų mokėjimo sąskaitose BAB banke Snoras.Ieškovai 2016-10-11 pateikė teismui pareiškimą (b. l. 159–160), prašydami priimti ieškovų atsisakymą nuo ieškinio, nes ieškovų reikalavimai patenkinti, bylą nutraukti, priteisti ieškovui R. P. 238,71 Eur bylinėjimosi išlaidą iš atsakovės BAB banke Snoras, kurios mokėtinos iš administravimui skirtų lėšų.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016-10-18 nutartimi (b. l. 172–174), kurios rezoliucinėje dalyje esantis rašymo apsirikimas buvo ištaisytas 2016-10-28 nutartimi (b. l. 188), priėmė ieškovų Ž. P. ir R. P. atsisakymą nuo ieškinio atsakovei BAB bankui Snoras dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir civilinę bylą Nr. 2-2805-614/2016 nutraukė; priteisė iš atsakovės BAB banko Snoro administravimui skirtų lėšų 119,35 Eur bylinėjimosi išlaidas solidariai ieškovų Ž. P. ir R. P. naudai; priteisė iš trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 119,35 Eur bylinėjimosi išlaidas solidariai ieškovų Ž. P. ir R. P. naudai.Teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje sprendžiant klausimą, iš kurio subjekto priteistinos ieškovų turėtos bylinėjimosi išlaidos, daugeliu atveju tokio pobūdžio bylose buvo konstatuota, kad dėl bylinėjimosi išlaidų atsiradimo atsakinga atsakovė BAB bankas Snoras. Tačiau teismas rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2016-02-26 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-12-943/2016, taip pat šio teismo 2016-09-06 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1159-178/2016, kurioje analogiškoje, kaip ir nagrinėjamoji byla, situacijoje buvo pripažinta, kad ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos patirtos tiek dėl atsakovės, tiek ir dėl trečiojo asmens veiksmų. Teismas nurodė, kad tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 priėmimo laikėsi nuoseklios pozicijos, kad reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu nepagrįstas, be kita ko, ir dėl to, kad indėlio sertifikatas – atsakovės pasiūlytas finansinis produktas – nėra draudimo objektu pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą, visi indėlio sertifikatai yra nedraudžiami indėlių draudimu. Kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 pripažino, kad draudiminė apsauga indėlių sertifikatams taikytina. Todėl sprendė, kad tiek atsakovės, tiek trečiojo asmens priešinga pozicija bei jos nulemti veiksmai (neveikimas) susiję priežastiniu ryšiu su ieškovų patirtų bylinėjimosi išlaidų atsiradimu ir mažinti jiems atlygintinas išlaidas nėra pagrindo.
Atskirojo skundo argumentai
Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atskirajame skunde (b. l. 183–187) prašo Vilniaus apygardos teismo 2016-10-18 nutarties dalį, kuria iš trečiojo asmens priteista 119,35 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovams, panaikinti ir išspręsti šį klausimą iš esmės – ieškovų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Trečiasis asmuo nors išmokėjo indėlių draudimo išmokas ieškovams, tačiau niekada nesutiko su tariamu ieškovų suklydimu ir nepagrįstų jų ieškinio reikalavimų tenkinimu. Kasacinis teismas išaiškino, kad būtent šie konkretūs, šio emitento išleisti vertybiniai popieriai neatitiko perleidžiamų vertybinių popierių sampratos, todėl šie išaiškinimai nepaneigia trečiojo asmens nuostatos, kad vertybiniai popieriai nėra indėlių draudimo objektas. Trečiasis asmuo draudimo išmoką išmokėjo išimtinai dėl kasacinio teismo išaiškinimų, kad ieškovų įsigytiems indėlio sertifikatams taikytina indėlių draudimo apsauga.Trečiasis asmuo draudimo išmokas apskaičiuoja ir moka tik po to, kai gauna duomenis apie indėlininkus ir (ar) investuotojus bei jiems mokėtinas sumas iš draudėjo, t. y. šiuo atveju būtent atsakovė buvo atsakinga už duomenų apie indėlininkus perdavimą trečiajam asmeniui. Todėl trečiasis asmuo negali būti atsakingas už atsakovės veiksmus ar neveikimą. Gavęs iš atsakovės tokius duomenis, trečiasis asmuo iš karto išmokėjo ieškovams indėlių draudimo išmokas.Ieškovai bylinėjimosi išlaidas prašė priteisti tik iš atsakovės, todėl teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas iš trečiojo asmens, neatsižvelgė į ieškovų valią, peržengė ieškinio reikalavimų ribas (CPK 265 str.).Ieškovų bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl nepakankamai aiškaus buvusio 2011 m. indėlių ir investicijų draudimo sistemos ir finansinių priemonių rinkų teisinio reglamentavimo. Byloje nėra jokių įrodymų, kad trečiojo asmens procesinis elgesys buvo netinkamas, atitinkamai, nebuvo ir pagrindo priteisti ieškovų bylinėjimosi išlaidų iš trečiojo asmens. Teismas nukrypo nuo suformuotos Lietuvos apeliacinio teismo praktikos analogiškose bylose, kuriose buvo atsisakyta bylinėjimosi išlaidas priteisti iš trečiojo asmens. Nebuvo pagrindo remtis Lietuvos apeliacinio teismo 2016-02-26 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-12-943/2016, nes joje VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ buvo atsakovė, o ne trečiasis asmuo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėja konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nuspręsta dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pirmosios instancijos teismas teisminį ginčą dėl sandorio negaliojimo inicijavusiems, o vėliau pareikšto ieškinio atsisakiusiems ieškovams solidariai bylinėjimosi išlaidas priteisė ir iš atsakovės, ir iš apeliantės (trečiojo asmens) VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Apeliantė tvirtindama, kad nagrinėjamu atveju bylinėjimosi išlaidos iš jos nepriteistinos, kad pareiga jas kompensuoti tenka tik atsakovei, atskirajame skunde nurodo netinkamai nustatytų bylinėjimosi išlaidų atsiradimo priežasčių, nukrypimo nuo Lietuvos apeliacinio teismo praktikos analogiškose bylose, apeliantės procesinio elgesio netinkamo įvertinimo, ieškinio ribų galimo peržengimo argumentus, kuriuos apeliacinės instancijos teismas ir aptaria.Vadovaujantis CPK 94 straipsnio 1 dalimi, tuo atveju, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, taip pat įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tiek atsakovės, tiek apeliantės pozicija dėl indėlių sertifikatams netaikytinos indėlių draudimo apsaugos turėjo įtakos ieškovų bylinėjimosi išlaidų atsiradimui, todėl jos turi vienodą pareigą jas kompensuoti. Su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis apeliacinis teismas nesutinka.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atsiradimo priežasčių
Bylinėjimosi išlaidų šaliai kompensavimas įstatymų leidėjo valia yra grindžiamas ne tik principu „pralaimėjęs moka“, kai ginčas išnagrinėjamas iš esmės ir dėl reikalavimų pagrįstumo priimamas galutinis teismo sprendimas, bet ir priežasties teorija (CPK 93 str. 4 d., 94 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad atsisakymo nuo ieškinio atveju pirmiausiai reikalinga įvertinti, ar ieškovas ieškinio atsisakė dėl svarbių priežasčių, ar nenurodydamas priežasčių, ar dėl to, kad atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Jeigu ieškinio pareiškimą nulėmė atsakovo elgesys (atsakovas patenkino reikalavimus tik ieškovui pareiškus ieškinį arba dėl kitų su atsakovo elgesiu susijusių priežasčių ieškovas turėjo pagrindą reikšti reikalavimą teisme), laikytina, kad dėl bylinėjimosi išlaidų atsiradimo kaltas atsakovas ir jam tokiu atveju tenka bylinėjimosi išlaidų atlyginimo antrajai šaliai pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013).Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrindine priežastimi, dėl kurios ieškovams atsirado poreikis inicijuoti tokį teisminį procesą ir, atitinkamai, atsirado bylinėjimosi išlaidų, yra atsakovės parengtas ir į rinką išleistas finansinis produktas, t. y. pats šioje byloje ginčyto sandorio pobūdis, dėl kurio dalykui taikytinos ar netaikytinos draudimo apsaugos ilgą laiką buvo neaiškumų bei abejonių. Vadinasi, šio produkto įgijėjai ieškovai, po atsakovės bankroto teisme iniciavę ginčą, kurio esmė – tokio sandorio specifikos neišmanymas ir banko darbuotojų elgesys, sudarius jiems klaidingą įspūdį, kad perkamas finansinis produktas (indėlių sertifikatas) yra apdraustas (b. l. 1-3), o vėliau pasielgę procesiškai teisingai – atsisakę nuo reikalavimų, kai draudimo išmoka jiems buvo sumokėta, bylinėjimosi išlaidų visų pirma patyrė dėl paties sandorio, už kurio sudarymą atsakomybė niekaip negali tekti apeliantei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, rūšies. Atsakovė, o ne apeliantė buvo tokios sutarties šalimi, kuriai bankrutavus analogiškos sutartys daugelyje teismuose iškeltų bylų buvo tapusios ginčo objektais dėl netaikytos indėlių draudimo apsaugos. Vertinant bylinėjimosi išlaidų atsiradimo priežastis, svarbus yra ir draudimo išmokų mokėjimo teisinis reguliavimas. Vadovaujantis Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 6 straipsnio 7 dalies nuostatomis, indėlių draudimo išmokos apskaičiuojamos ir mokamos pagal indėlių draudimo sistemos dalyvio (šiuo atveju – atsakovės) indėlių draudžiamojo įvykio dienos duomenis apie indėlius ir indėlininkus. Indėlių draudimo išmokos sumą pagal indėlių draudimo sistemos dalyvio (t. y. atsakovės) pateiktus duomenis apskaičiuoja ir indėlių draudimo išmokų išmokėjimą organizuoja draudimo įmonė (apeliantė). Už draudimo įmonei perduotų duomenų tikrumą ir pateikimą laiku taip pat atsako indėlių draudimo sistemos dalyvis (atsakovė). Po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 pateiktų išaiškinimų, kad indėlių garantijų sistema taikytina ir tokiems atsakovės išleistiems vertybiniams popieriams, kaip indėlio sertifikatai, apeliantė, gavusi iš atsakovės indėlių sertifikatų turėtojų duomenis, išmokėjo ieškovams draudimo išmoką. Šiuo aspektu vertintina, kad būtent atsakovės pasyvus elgesys, laiku neperduodant apeliantei reikiamų duomenų apie ieškovų turimus indėlio sertifikatus, o ne apeliantės atsisakymas sumokėti išmoką net ir gavus atitinkamus duomenis iš banko, suponavo ir atitinkamą ieškovų elgesį – ieškinio teismui pateikimą, negalint pasinaudoti bankui patikėtų lėšų draudimo institutu. Pažymėtina, kad klausimas, jog valstybės įmonė (t. y. apeliantė) buvo apdraudusi ne tik indėlius, bet ir banko pasyvumą, kurių nors veiksmų netinkamą atlikimą arba neatlikimą, ir dėl šios priežasties jai tenka tokia pati atsakomybė dėl teisminio proceso, kaip ir bankui, nagrinėjamu atveju nebuvo keliamas. Vadinasi, už atsisakymą pripažinti ieškovų lėšoms draudimo apsaugos taikymą šiuo atveju atsakingas yra tik bankas.
Dėl apeliantės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ procesinio elgesio
Kaip jau yra aptarta, ieškovų kreipimąsi į teismą ir ieškovo R. P. turėtas bylinėjimosi išlaidas lėmė ne apeliantės, o atsakovės veiksmai. Apeliacinis teismas taip pat nenustatė jokių aplinkybių, kad kurie nors apeliantės netinkami procesiniai veiksmai ar jos elgesys būtų turėję įtakos bent dalies ieškovo R. P. bylinėjimosi išlaidų, siejamų su procesinių dokumentų parengimu, atsiradimui arba jų padidėjimui. Todėl ieškovo R. P. turėtų bylinėjimosi išlaidų priteisimas ne tik iš atsakovės, bet ir iš apeliantės, neatitinka priežasties teorijos, išlaidų paskirstymo teisinio reglamentavimo ir bendrųjų teisės principų (CPK 3 str. 1 d., 94 str. 1 d.).
Dėl apeliantės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ procesinės padėties ir teismų praktikos
Pagrindo spręsti priešingai ir ieškovo bylinėjimosi išlaidas priteisti ne tik iš atsakovės, bet ir iš apeliantės, nesudaro ir pirmosios instancijos teismo nurodyti Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimai, pateikti 2016-02-26 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-12-943/2016 ir 2016-09-06 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1159-178/2016. Viena vertus, tokio pobūdžio procesinis klausimas nebūtinai turi būti sprendžiamas identiškai visose bylose, nes tam gali turėti įtakos skirtingi ieškinio reikalavimai (ieškinio dalykas) ir skirtingas ieškinio pagrindas (faktinės aplinkybės, kuriomis remiantis buvo siekiama šių reikalavimų patenkinimo), taip pat skirtinga byloje dalyvaujančių asmenų procesinė padėtis ir jų procesinis elgesys. Sutiktina su apeliantės skundo argumentu, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2016-02-26 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-12-943/2016 šiuo atveju nebuvo pagrindo remtis, nes toje byloje VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dalyvavo atsakovės, o ne trečiojo asmens procesinėje padėtyje. Kita Lietuvos apeliacinio teismo 2016-09-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1159-178/2016 skundžiamos nutarties priėmimo metu nebuvo pati aktualiausia (naujausia) praktika, ar, juo labiau, keičianti ankstesnę ir vyraujančią (į ką atkreipė dėmesį ir pirmosios instancijos teismas) Lietuvos apeliacinio teismo praktiką dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo analogiškose situacijose, kaip yra susiklosčiusi ir nagrinėjamoje byloje. Pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinis teismas 2016-09-15 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1197-464/2016, taip pat 2016-02-09 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-137-464/2017, dėl apeliantės, dalyvavusios trečiojo asmens procesinėje pozicijoje, pareigos kompensuoti tos bylos ieškovams bylinėjimosi išlaidas ir toliau formuoja praktiką, kad tokia pareiga apeliantei nekyla.Kita vertus, šalių (ieškovų, atsakovų) bylinėjimosi išlaidos neabejotinai gali būti priteisiamos ir iš pareiškusių konkrečioje byloje savarankiškus reikalavimus, kurie teismo buvo netenkinti, trečiųjų asmenų arba iš pateikusių atskiruosius / apeliacinius / kasacinius skundus, kurie nebuvo patenkinti aukštesnės instancijos teismuose, trečiųjų asmenų. Taip pat išskirtiniais atvejais gali susiklostyti dar ir itin specifinės sąlygos (faktinės aplinkybės), kuomet pareiga atlyginti bylinėjimosi išlaidas būtų nustatyta ne šalims, o ir nepareiškusiems byloje jokių savarankiškų reikalavimų tretiesiems asmenims, apie tai buvo pasisakyta ankstesnėse Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-09-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1197-464/2016, 2017-02-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-137-464/2017). Šiuo konkrečiu atveju apeliacinis teismas nenustatė aplinkybių, kurios pagrįstų nagrinėjamos situacijos išimtinumą ir leistų bylinėjimosi išlaidas priteisti ne tik iš atsakovės, bet ir iš apeliantės, byloje dalyvavusios trečiojo asmens procesinėje padėtyje.
Dėl ieškinio ribų peržengimo
Apibendrindamas šioje nutartyje išdėstytas faktines ir teisines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės skundo argumentacija, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai identifikavo subjektą, kuris yra atsakingas už ieškovo R. P. bylinėjimosi išlaidų atsiradimą, ir todėl turi vienodą su atsakove pareigą jas atlyginti. Šiame kontekste pažymėtina, kad vien aplinkybė, jog ieškovas patirtas bylinėjimosi išlaidas prašė priteisti tik iš atsakovės, savaime nesudarė kliūties teismui savarankiškai nuspręsti dėl asmens, privalančio šias išlaidas atlyginti. Tokį apeliacinio teismo vertinimą suponuoja bylinėjimosi išlaidų paskirstymo teisinis reglamentavimas, pagal kurį bylinėjimosi išlaidų paskirstymas yra teismo kompetencijai priskirta veikla (CPK 93 str., 94 str., 270 str. 5 d. 3 p.). Bylinėjimosi išlaidų priteisimas nėra ieškovo materialinis reikalavimas ir nesudaro ieškinio dalyko (CPK 135 str. 1 d. 4 p.). Vadinasi, teismo sprendimas priteisti bylinėjimosi išlaidas ne tik iš atsakovės, bet ir iš apeliantės negali būti laikoma ieškinio ribų peržengimu, numatytu CPK 265 straipsnio 2 dalyje. Todėl atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas galimai peržengė ieškinio ribas, stokoja pagrįstumo.
Dėl patyrusio bylinėjimosi išlaidas subjekto, kuriam jos turi būti kompensuotos
Nustatyta, kad abu ieškovai prašė bylą nutraukti, tačiau išlaidas advokato paslaugoms už bylos procesinių dokumentų parengimą prašė priteisti tik ieškovui R. P. ir, kaip buvo aptarta pirmiau, tik iš atsakovės BAB banko Snoras (b. l. 159-160, 161–164). Sprendžiant šalies turėtų bylinėjimosi išlaidų, įskaitant ir atstovavimo, kompensavimo klausimą, turi būti įvertintos tokios aplinkybės: išlaidų realumas (šalis šias išlaidas patyrė); dokumentų apie turėtas išlaidas pateikimas į bylą iki tam tikro proceso įstatyme apibrėžto momento (iki bylos išnagrinėjimo iš esmės konkrečios instancijos teisme); išlaidų dydžio pagrįstumas, atsižvelgiant į Lietuvos advokatų tarybos ir teisingumo ministro patvirtintose rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius (CPK 98 str.). Nagrinėjamu atveju išlaidų dydžio pagrįstumas ir įrodymų apie jas laiku pateikimas į bylą nekvestionuotinas. Tačiau pirmosios instancijos teismas neatliko išlaidų įvertinimo pagal išlaidų realumo kriterijų. Akivaizdu, kad išlaidas už advokato paslaugas realiai patyrė tik ieškovas R. P., kuris tiek pinigų priėmimo kvite, tiek ir mokėjimo nurodyme bankui (b. l. 162, 164) įvardijamas mokėtoju. Ieškovė Ž. P. nei tokių išlaidų turėjo, nei prašė jas kompensuoti. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad šios išlaidos priteistinos abiems ieškovams solidariai, juolab kad ir toks bylinėjimosi išlaidų kompensavimo būdas nėra galimas (nebent mokėjimo dokumentuose mokėtojais būtų nurodyti keli asmenys).Net ir esant procesiniam bendrininkavimui (CPK 43 str.), dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sprendžiama kiekvieno asmens atžvilgiu individualiai, rezoliucinėje teismo procesinio sprendimo dalyje nurodant konkrečios bylinėjimosi išlaidų sumos, kurios priteisiamos iš kiekvieno bendrininko ir kiekvienam bendrininkui atskirai.Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bylinėjimosi išlaidas priteisė abiems ieškovams ir nepagrįstai jas priteisė iš atsakovės bei apeliantės po lygiai. Tokiu atveju atskirasis skundas tenkintinas, o nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pakeistina, priteisiant ieškovui R. P. 238,70 Eur atstovavimo išlaidas tik iš atsakovės BAB banko Snoras (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 18 d. nutartį bylinėjimosi išlaidų paskirstymo dalyje pakeisti.
Panaikinti nutarties dalį, kuria iš valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos.
Priteisti ieškovui R. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš bankrutavusios akcinės bendrovės banko Snoro (įmonės kodas 112025973) administravimui skirtų lėšų 238,70 Eur (du šimtus trisdešimt aštuonis eurus septyniasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidų.
Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.