- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-20
- Bylos Nr.
- e2A-2179-262/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-18465-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Eglė Surgailienė, Ona Gasiulytė, Andrius Verikas
- Ieškovas
- A. M.
- Atsakovas
- AB „SEB“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eglės Surgailienės ir Andriaus Veriko, kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovui AB „SEB“ bankas dėl sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir sutarties sąlygų pakeitimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė pripažinti neteisėtu AB „SEB bankas“ vienašališką 2008-04-15 kredito sutarties Nr. 1760818011415 (toliau – sutartis) nutraukimą ir sutartį atnaujinti; pakeisti sutarties 3.3 p., t.y. įpareigoti atsakovą papildyti Kredito sutarties 3.3 punktą nuostatomis dėl naujai fiksuojamos pagrįsto ir protingo dydžio palūkanų normos konkretaus būdo ir tvarkos nurodymo; nuo 2013-04-15 penkeriems metams sumažinti ieškovui taikomą palūkanų normą iki 3,4 procento kredito daliai, skirtai refinansuoti būsto kreditą ir iki 3,77 procento kredito daliai, skirtai remonto darbų užbaigimui, aplinkos sutvarkymui ir asmenimiams poreikiams; pakeisti sutarties Bendrosios dalies 4.5 ir 4.6 punktų nuostatas sumažinant delspinigių dydį nuo 0,1 procento iki 0,05 procento dydžio nuo laiku nesumokėtos sumos už uždelstą dieną; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad bankas negalėjo vienašališkai nutraukti sutarties, nes buvo gavęs ieškovo pasiūlymus dėl kredito sutarties nutraukimo, kurių neišsprendė. Atsakovas turėjo pareikalauti iš ieškovo pateikti dokumentus apie papildomas prievolių užtikrinimo priemones, tačiau to nepadarė. Bankas turėjo tik formalų pagrindą nutraukti Kredito sutartį, tačiau nepagrįstai pasinaudojo išimtiniu savo teisių gynimo būdu. Ieškovas nurodė, kad Kredito sutarties 3.3 p. nuostatos ta apimtimi, kuria jose nėra aptarta naujai fiksuojamų palūkanų normos apskaičiavimo tvarka ir būdai bei nėra pateikiami banko įsipareigojimai iš anksto nurodyti kredito gavėjui fiksuojamų palūkanų normos apskaičiavimo tvarką ir būdus pažeidžia Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 56 str. 2d. nuostatas.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog ieškovui pagal sutartį 5 metams buvo nustatytos fiksuotos 5,1329 procentų metinės palūkanos, kurių norma po penkerių metų, t.y. 2013-04-16 buvo nustatyta kiek mažesnė, t.y. 5,023056 procentų. Ieškovas neturėjo jokio pagrindo tikėtis, kad bankas sutiks su 1,2 procento dydžio palūkanomis, nes tokios palūkanos nepadengtų aptarnavimo kaštų. CK numatytos įstatyminės palūkanos yra didesnės, nei buvo nustatytos ieškovui, nes jos skaičiuojamos ne nuo visos skolos sumos, o nuo negrąžintos kredito sumos. Palūkanos ieškovui negalėtų būti sumažintos atgaline data, t.y. nei pateiktas 2014-11-24 ieškinys. Atsakovas taip pat nurodė, kad jis laikėsi sutarties nutraukimo tvarkos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimu ieškinys buvo atmestas, iš ieškovo valstybei priteista 3,69 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nurodė, kad ieškovas savo įsipareigojimų vykdymo galimybes susiejo su fiksuotų palūkanų ir delspinigių dydžiais, kurie ieškovo pradėjo netenkinti Kredito sutarties vykdymo eigoje. Palūkanų dydis neturėjo esminės reikšmės ieškovo įsipareigojimų vykdymui. Taikyti delspinigius dėl ieškovo nuolatinio vėlavimo mokėti įmokas atsakovas turėjo pakankamą pagrindą, nes ieškovas nuolatos žadėjo tinkamai vykdyti įsipareigojimus, tačiau realiai to nedarė. Ieškovas, būdamas išsilavinęs ir apdairus asmuo, galėjo savo paskolos refinansavimui pasirinkti ir kitą finansų instituciją, kurioje kreditavimo sąlygos jį būtų tenkinę. Pripažinus, kad atsakovas pagrįstai nutraukė Kreditavimo sutartį su ieškovu, nėra pagrindo keisti nutrauktos Kreditavimo sutarties sąlygas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
Nurodė, kad teismas nepagrįstai taikė CK 6.204 str. ir todėl padarė netinkamą išvadą dėl ieškinio reikalavimo, nurodyto 2.1 punkte. Ieškinyje buvo prašoma ne pakeisti sutartį, t.y. ne nustatyti konkrečią palūkanų normą teismo nuožiūra, bet taikyti CK 6.195 str., nes byloje pareikštas reikalavimas užpildyti sutarties spragą, t. y. nustatyti kaip fiksuojama protingo dydžio palūkanų norma - t.y. nurodoma konkretus būdas ir tvarka. Teismas neatsižvelgė į pagrindinį argumentą ieškinyje, kad apeliantas nustojo atsakovui (bankui) mokėti įmokas pagal sutartį dėl nesibaigiančio ginčo su banku dėl palūkanų normos fiksavimo vienašališku banko sprendimu, fiksuotų palūkanų dydžio ir dėl banko priimamų nesąžiningų sprendimų jo atžvilgiu. Apeliantas nesusiduria su mokumo problemomis, yra pajėgus mokėti atsakovui kreditą ir pasiryžęs tai daryti, jeigu bus atnaujintas sutarties vykdymas ir užtikrinta abiejų sutarties šalių interesų pusiausvyra. Teismas neatsižvelgė į aplinkybes, kad ieškovas nuo 2008-04-15 iki 2012-10-05 vykdė mokėjimus, tačiau atsižvelgiant į perspektyvą, kad sutartis yra sudaryta 25 metams, tai reikštų, kad apeliantas turėtų vykdyti nesąžiningomis sąlygomis sutartį dar mažiausiai 21 metus. Teismas nepagrįstai atsisakė vertinti delspinigių dydį, nes jie taip pat sudarė lemiamą reikšmę vykdant/nevykdant sutartį, kuri yra nesąžininga apelianto atžvilgiu nuo pat jos vykdymo pradžios.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą.
Nurodė, kad teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė visas faktines bylos aplinkybes, tinkamai jas teisiškai įvertino, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Ieškovo reikalavimai yra nieko nepagrįsti. Ieškovas nesilaikė sutarties nuostatų, todėl ji pagrįstai buvo nutraukta. Nutraukus sutartį nėra pagrindo keisti jos nuostatų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.
Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis c.b. 3K-3-52/2011 ir kt.).
Ieškovas ieškiniu siekia, kad sutarties nutraukimas būtų panaikintas ir pakeistos tam tikros sutarties sąlygos. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, skundžiamu sprendimu ieškinys buvo pagrįstai atmestas.
Ieškovas savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad prievolių nevykdė dėl to, kad su banku nesutarė dėl fiksuotų palūkanų dydžio. Tačiau pagal kredito sutartį ieškovas privalėjo grąžinti kreditą dalims, kas mėnesį atliekant grafike nustatytus mokėjimus bei kas mėnesį mokėti palūkanas nuo negrąžintos kredito dalies. Pasinaudodamas pretekstu dėl to, jog ieškovas ginčija jam netinkančią palūkanų dalį, jis nutarė visiškai nevykdyti jokių mokėjimų, t.y. ir tų, kurių įvykdymo prievolės jis neginčija. Įvertindamas šią aplinkybę, pirmos instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pagal CK 6.204 straipsnio 3 dalį sandorio šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti. Šis prašymas turi būti pagrįstas ir pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo. Kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia nukentėjusiai šaliai teisės sustabdyti sutarties vykdymą. Ieškovas šių įstatymo nuostatų nesilaikė ir kreipėsi į teismą su ieškiniu tik po to, kai sutartis su juo buvo nutraukta. Atsakovas sutartį nutraukė 2013 m. gruodžio 20 d. dėl to, kad ieškovas nevykdė savo piniginių prievolių. Prievolės nebuvo vykdomos ilgą laikotarpį. Taigi, sutarties pažeidimas buvo esminis (sutarties bendrosios dalies 5.2 punktas ir 5.2.1 papunktis), todėl atsakovas pagrįstai nutraukė sutartį.
Patikslintame ieškinyje ieškovas prašė, kad teismas: įpareigotų banką pakeisti kredito sutarties bendrosios dalies 3.3 punktą; nustatytų konkrečią palūkanų normą. Sutarties 3.3 punktas sudarytas abiejų sutarties šalių susitarimu vadovaujantis sutarčių laisvės principu (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Todėl teismas negalėtų įpareigoti, kad viena sandorio šalis pakeistų sutarties sąlygas, nes tai prieštarautų minėtam sutarčių laisvės principui. Pažymėtina, kad sutartis buvo sudaryta 2008 metų balandžio 15 d., o jos dalį prašoma pakeisti po daugiau nei 6 metų - 2014 m. lapkričio 24 d. ir jau po to, kai sutartis buvo nutraukta. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pirmiausia tyrė ar kredito sutartis buvo nutraukta teisėtai ir tik po to pasisakė dėl tam tikrų jos nuostatų pakeitimo. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kuriais remiantis jis pagristų, jog jis teisėtai visiškai nevykdė savo piniginių prievolių bankui (CPK 178 str.).
Ieškovas taip pat neįrodė ir reikalavimo, kuriuo prašoma nustatyti konkrečią palūkanų sumą, pagrįstumo. Ieškovas teigia, kad ginčas su banku dėl palūkanų dydžio kilo jau 2009 m. gegužės mėnesį. Tačiau, kaip minėta, sutartis buvo sudaryta 2008 m. balandžio 15 d., o jos specialiosios dalies 6.3.1 punkte sandorio šalys susitarė, kad ieškovas už naudojimąsi kreditu nuo negrąžintos kredito dalies bankui mokės 5,1329 procentų fiksuotas metines palūkanas. Kita fiksuotų palūkanų nustatymo diena - 2013 m. balandžio 15 d. (kredito sutarties specialiosios dalies 6.3.3 punktas). Šių sutarties nuostatų ieškovas neginčijo. Apie kitą fiksuotų palūkanų keitimo datą atsakovas ieškovui pranešė iš anksto: 2013 m. kovo 7 d. elektroniniu paštu nusiuntė laišką, kuriame nurodė palūkanų keitimo sąlygas bei alternatyvas. Ieškovas 2013 m. balandžio 12 d. raštu banką informavo, kad nesutinka su banko pasiūlymu ir nurodė, kad bendra penkeriems metams fiksuotinų palūkanų norma turėtų sudaryti 1,2 proc. tačiau ieškovo lūkesčiai, jog atsakovas sutiks su tuo, jog bus nustatytos 1,2 proc. metinės palūkanos buvo nepamatuotos, nes tokios palūkanos nepadengtų pinigų aptarnavimo kaštų. Atsakovas nurodė, jog nuo 2013 m. balandžio 16 d. nustatydamas 5,02306 procentų metinių palūkanų dydį, įvertino kreditavimo riziką (ieškovas netinkamai vykdė savo prievoles, nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų, jog kreditas panaudotas pagal paskirtį, padidėjo banko verslo rizika dėl prievolių įvykdymo užtikrinimo nepakankamumo, t.y. ženklaus šio turto rinkos vertės sumažėjimo. Be to, šios palūkanos yra mažesnės nei tos, kurios galiojo iki 2013 m. balandžio 15 d. ir buvo nustatytos šalių susitarimu. Ieškovas reikalavo, kad būtų nustatytos vidutinės palūkanos pagal statistinius Lietuvos banko duomenis apie suteiktų naujų paskolų namų ūkiams dydžius. Tačiau ieškovo atžvilgiu esanti situacija yra ženkliai kita: paskola nėra nauja, nes kredito sutartis sudaryta 2008 m. balandžio 15 d. (didesnioji jos dalis yra skirta refinansuoti dar ankstesnį būsto kreditą iš DnB NORD banko). Mažesnės palūkanos turi būti siejamos su tinkamu prievolės vykdymu ir pakankamu prievolės įvykdymo užtikrinimu, t.y. mažesne kreditoriaus rizika. Kuo didesnė kreditoriaus verslo rizika, tuo didesnės ir palūkanos. Būtina atsižvelgti ir į tai, kad banko nustatytos palūkanos beveik tokio pat dydžio kaip yra ir pagal įstatymą nustatytos procesinės palūkanos (CK 6.210 straipsnio 1 dalis). Įstatyminės palūkanos yra iš esmės didesnės, nes jos skaičiuojamos nuo visos skolos sumos (tame tarpe nuo palūkanų ir netesybų), o šiuo atveju ieškovo palūkanos yra tik nuo negrąžintos kredito sumos. Pažymėtina, jog ieškovas prašė, kad teismas sumažintų palūkanas iki 3,4 procento nuo 2013 m. balandžio 15 d., t.y. atgaline data. Vidutines palūkanas nustatyti neatsižvelgiant į konkrečius, individualius ypatumus būtų neteisinga: ieškovas yra skolininkas, kuris ilgą laikotarpį nevykdo savo prievolių, daro sutarties esminių sąlygų pažeidimus. Todėl sutiktina su atsakovu, kad ir dėl to ieškovo negali būti taikomos dabartiniu metu galiojančios vidutinės palūkanų normos.
Ieškovas teigia, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai atsisakė nagrinėti klausimą dėl delspinigių dydžio. Tačiau iš skundžiamo sprendimo matyti, jog teismas tinkamai įvertino visas šiam klausimui reikšmingas aplinkybes. T.y. ieškovas su sutarties nuostatomis, reglamentuojančiomis netesybas, sutiko ir jas vykdė iki 2013 m. vasario mėnesio (jis nesutiko tik su palūkanų dydžiu). Sutarties nuostatas, reglamentuojančias netesybas, ieškovas nutarė ginčyti 2014 m. gegužės 20 d. tik po to, kai sutartis buvo nutraukta (sutartis nutraukta 2013 m. gruodžio 20 d.). Pažymėtina, kad netesybos atlieka užtikrinamąją bei nuostolių kompensuojamąją funkcijas. Jei ieškovas sumokėtų delspinigius, jie nedidele dalimi padengtų atsakovo patiriamus nuostolius. Nuostolius atsakovas patiria dėl tos priežasties, jog už paskolintus pinigus jis iš ieškovo negauna palūkanų.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog ieškovas neįrodė, jog sutartis buvo nutraukta nepagrįstai. Priešingai – iš byloje esančių įrodymų matyti, jog ieškovas nepagrįstai nutraukė savo prievolių pagal sutartį vykdymą. Šalys sutartį sudarė laisva valia, gan ilgą laiko tarpą sutarties sąlygos ieškovą tenkino. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovas jau turėjo paskolų sutarčių sudarymo patirties, todėl skolos refinansavimui galėjo pasirinkti ir kitą kredito įstaigą. Svarbu atsižvelgti ir į tai, jog sutarties nutraukimą pripažinus neteisėtu, apskritai nėra pagrindo nagrinėti reikalavimų dėl tam tikrų sutarties nuostatų pakeitimo.
Įvertinęs šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.