Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

2013-09-23 · Baudžiamoji byla Nr. 1-201-776/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apylinkės teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2013-09-23
Bylos Nr.
1-201-776/2013
Teisminio proceso Nr.
1-96-1-00077-2012-6
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Erminijus Baziulis
Kaltinamasis
R. V.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1-201-776/2013Teisminio proceso Nr. 1-96-1-00077-2012-6Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.7.2.5.; 1.1.8.1.; 1.2.9.9.; 2.3.6.4.5.; (S)
ŠIAULIŲ APYLINKĖS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. rugsėjo 23d. Šiauliai

Šiaulių apylinkės teismo teisėjas Erminijus Baziulis,

sekretoriaujant Svetlanai Anusevičienei,dalyvaujant prokurorei Gitanai Mačiulienei,dalyvaujant nukentėjusiųjų atstovei J. V.,dalyvaujant gynėjai advokatei Zojai Kastėnienei,

viešame teisiamajame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

R. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini) Šiaulių r., LR pilietis, išsituokęs, turintis aukštąjį išsilavinimą, bedarbis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), Šiaulių r., neteistas, kaltinamas pagal BK 164 straipsnį.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. V., Šiaulių miesto apylinkės teismo 2001 m. birželio 8 d sprendimu iš jo priteisus išlaikymą nepilnamečiui sūnui T. V., gim. (duomenys neskelbtini), ir nepilnametei dukrai M. V., gim. (duomenys neskelbtini), kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis 1/3 dydžio visų rūšių uždarbio (pajamų), bet ne mažiau 1 MGL kiekvienam vaikui kas mėnesį nuo 2001-05-29 iki T. V. pilnametystės, ir ¼ dydžio visų rūšių uždarbio (pajamų), bet ne mažiau 1 MGL kiekvienam vaikui kas mėnesį iki M. V. pilnametystės, žinodamas, kad iš jo priteistas atlyginimas, laikotarpiu nuo 2006-09-01 iki 2007-05-19, nuo 2008-01-16 iki 2008-11-19 ir nuo 2009-04-16 iki 2010-01-17 vengė pareigos pagal teismo sprendimą mokėti lėšas vaikų išlaikymui, o būtent, nemokėjo Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimu nustatytų periodinių įmokų T. V. ir M. V. išlaikymui, dėl ko nukentėjusioji J. V. negavo teismo sprendimu priteistų periodinių įmokų vaikų išlaikymui.

Apklaustas kaltinamasis R. V. teisme kaltu prisipažino ir parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu neprisipažino, nes nesuprato įstatymo, o dabar supranta savo kaltę. Apie teismo sprendimą mokėti vaikams išlaikymą žinojo, supranta, kad jo nevykdė. Po skyrybų su vaikais buvo susitikęs 2009 m., davė kiekvienam po 100 Lt. Jo sutuoktinė J. V. buvo pasakiusi, kad jeigu neteikia išlaikymo, tai neleis su vaikais susitikti. Iškart po skyrybų su vaikais bendravo. Vaikams išlaikymo neskyrė nuo 2009 m. Turėjo mažas pajamas, tuo metu gavo socialinę pašalpą ir pašalpą iš darbo biržos. Buvo įdarbintas 1 mėnesiui. Nurodė, kad nekilnojamojo turto neturi, tėvas buvo užrašęs garažą, kurį 2006-09-15 perrašė tėvui. Iki 2008 m. išlaikymą mokėjo pagal vykdomąjį raštą. Nurodė, kad savo elgesį supranta ir gailisi.

Apklausta nepilnamečių nukentėjusiųjų M. V. ir T. V. atstovė pagal įstatymą J. V. teisme parodė, kad kaltinamajame akte nurodytais laikotarpiais išlaikymas vaikams nebuvo mokamas. 2009 m. R. V. buvo susitikęs su vaikais. Su vaikais iki 2006 m., kai buvo priteistas išlaikymas, mažai bendravo, nesidomėjo. Nurodė, kad kaltinamasis R. V. dirbo neoficialiai, pinigų turėjo, tačiau nemokėjo piktybiškai. Po 130 Lt mokėjo Vaikų išlaikymo garantinis fondas.

Apklaustas laiduotojas J. V. teisme parodė, kad R. V. yra jo sūnus. Su sūnumi bendrauja, ryšiai yra glaudūs, gali daryti jam teigiamą įtaką. Dėl ko teisiamas sūnus ir koks jo įsiskolinimas žino, su juo kalbėjo, aiškino, kad reikia mokėti išlaikymą vaikams. Prašo laidavimo be užstato, nes gauna 600 Lt pensiją. Mano, kad sūnus turėtų daugiau nenusižengti. Žino, kad sūnus turi vaikus, kiek jiems metų, nežino. Parodė, kad sutuoktinė pati paliko vyrą, kaip jis ten eis, jeigu vyrui neleidžia ateiti. Jis pats su anūkais nuo 2001 m. nebendrauja. Matė per kompiuterį nuotraukas, lyg mergaitė serga, jis nesidomėjo. Sūnus jam sakė, kad neturi iš ko mokėti išlaikymo, jis gyvena J. V. bute. Įsipareigoja sūnui padėti mokėti skolas, nurodo, kad kontroliuos.

Iš Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau Fondas) 2012-01-27 prašymo pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. (4.2)D2-2337 matyti, kad pagal 2008-01-10 J. V. prašymą dėl išmokų mokėjimo jos nepilnamečiams vaikams M. V., gim. (duomenys neskelbtini), ir T. V., gim. (duomenys neskelbtini), nes jų tėvas R. V. nevykdo teismo sprendimo ir nemoka lėšų vaikams išlaikyti, buvo priimtas sprendimas nuo 2008-01-10 M. V., gim. (duomenys neskelbtini), ir T. V., gim. 1996-04-06, kiekvieną mėnesį mokėti 130 Lt dydžio išmoką iš Fondo. Kadangi skolininko gyvenamoji vieta nebuvo žinoma, apie priimtus sprendimus ir pasekmes skolininkui buvo paskelbta „Valstybės žiniose“. Tačiau R. V. ir toliau vengia išlaikyti vaikus, todėl Fondas kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo (3-5 b. l.).

Iš nepilnamečio nukentėjusiojo T. V. apklausos protokolo matyti, kad jis parodė, jog savo tėvą R. V. jis yra matęs kelis kartus po tėvų skyrybų, jie jokio ryšio nepalaiko, tėvas nebendrauja nei su juo, nei su sese M., nelanko jų ir nieko neperka, pinigų pragyvenimui neduoda (22-23 b. l.).

Iš mažametės nukentėjusiosios M. V. apklausos protokolo matyti, kad ji parodė, jog gyvena su mama J. V. (duomenys neskelbtini). Jos tėtis R. V. su jais kartu negyvena, kur jis gyvena ji nežino, nes pas jį nėra buvusi. Tėtį yra mačiusi kelis kartus, bet kada paskutinį kartą jį matė, neprisimena, tai buvo senai. Tėtis su ja jokių ryšių nepalaiko. Jis jos neišlaiko, neperka rūbų ir neduoda pinigų (25-26 b. l.).

Žemesnės instancijos teismas

Iš Šiaulių miesto apylinkės teismo 2001-06-08 nutarimo matyti, kad iš R. V. priteisti alimentai J. V. naudai vaikų T. V., gim. (duomenys neskelbtini), ir M. V., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui 1/3 dydžio visų rūšių uždarbio (pajamų), bet ne mažiau vieno minimalaus gyvenimo lygio kiekvienam vaikui kas mėnesį nuo 2001 m, gegužės 29 d. iki T. pilnametystės. Nurodyta išieškoti ¼ dydžio visų rūšių uždarbio (pajamų), bet ne mažiau vieno minimalaus gyvenimo lygio kiekvienam vaikui kas mėnesį iki M. pilnametystės (30 b.l.).

Iš antstolės E. R. 2012-04-19 pateiktos pažymos matyti, kad R. V. įsiskolinimas nuo 2006-09-01 iki 2012-04-01 yra 20 196,00 Lt (36-37 b. l.). Kaltinime nurodytu laikotarpiu 2006-09-01 iki 2007-05-19, nuo 2008-01-16 iki 2008-11-19 ir nuo 2009-04-16 iki 2010-01-17 išlaikymas nebuvo mokamas.

Iš Šiaulių teritorinės darbo biržos Šiaulių skyriaus pažymos matyti, kad R. V. darbo biržoje laikotarpiu nuo 2006-09-01 buvo registruotas: 2006-11-13 iki 2008-01-15 (darbo paieška nutraukta įsidarbinus savarankiškai), nedarbo socialinio draudimo išmoka paskirta ir išmokėta nuo 2006-11-20 iki 2007-05-19; nuo 2008-04-30 iki 2009-04-15 (darbo paieška nutraukta be teisės registruotis 6 mėnesius), nedarbo socialinio draudimo išmoka paskirta ir išmokėta nuo 2008-05-20 iki 2008-11-19; nuo 2010-01-18 (darbo paieška R. V. tęsiama, nedarbo išmokos negauna (42-44, 46 b. l.).

Iš SODRA duomenų bazės pateiktų duomenų matyti, kad R. V. tiriamuoju laikotarpiu periodiškai dirbo, taip pat gaudavo nedarbo socialinio draudimo išmokas, ligos pašalpas (49, 51-53 b. l.).

Iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos pateiktos informacijos apie 2003-2012 metais gyventojams išmokėtas išmokas ir išskaičiuotą pajamų mokestį pagal pajamų rūšis matyti, kad tiriamuoju laikotarpiu R. V. buvo išmokėtos su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios išmokos, t. y. 2008 metais – 638 Lt ( 62-63 b. l.).

Iš Valstybinės įmonės Registrų centras Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad R. V. iki 2006-09-15 nuosavybės teise priklausė garažas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė 4 139 Lt. 2006-09-15 dovanojimo sutartimi šis nekilnojamasis turtas perėjo nuosavybės teise įtariamojo tėvui J. V. (90-91 b. l.).

Motyvuojamoji dalis

BK 164 straipsnyje numatyta atsakomybė už vengimą pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti būtiną materialią paramą vaikui. Šios nusikalstamos veikos objektas - vaiko teisė į jo materialinį išlaikymą. Baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaikus iškyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad jis turi pareigą įsigaliojus teismo sprendimui išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną materialią paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo (kasacinės nutartys Nr. 2K-124/2008, 2K-291/2008, 2K-7-68/2009).

Teismas konstatuoja, kad įrodymų visuma yra pakankama R. V. padarytai nusikalstamai veikai atskleisti ir jo kaltei įrodyti. Kaltinamasis pats prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, pripažino, kad žinojo, kad jam yra priteistas vaikų išlaikymas ir jo nemokėjo. Kaip matyti iš R. V. suformuluoto kaltinimo, jam inkriminuotos veikos padarymo laikas yra nuo 2006-09-01 iki 2007-05-19, nuo 2008-01-16 iki 2008-11-19 ir nuo 2009-04-16 iki 2010-01-17. Išnagrinėjus bylą teisme, nustatyta, kad R. V. buvo registruotas Darbo biržoje nuo 2006-11-13 iki 2008-01-15, nedarbo socialinio draudimo išmoka paskirta ir išmokėta nuo 2006-11-20 iki 2007-05-19 (2571,49 Lt), darbo paieška nutraukta 2008-01-15, įsidarbinus savarankiškai R. K. IĮ, draudžiamasis laikotarpis buvo nuo 2008-01-16 iki 2008-02-26, gavo nedarbo socialinio draudimo išmoką už laikotarpį nuo 2008-05-20 iki 2008-11-19; buvo registruotas Darbo biržoje nuo 2008-04-30 iki 2009-04-15, darbo paieška nutraukta be teisės registruotis 6 mėnesius, R. V. atsisakius siūlomo tinkamo darbo. Iš Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus pažymos matyti, kad nuo 2010 m. spalio mėnesio iki 2012 m. liepos mėnesio jam buvo mokama 315 Lt socialinė pašalpa. Tačiau išlaikymo vaikams neteikė. Remiantis teismų praktika, atsakomybėn pagal BK 164 straipsnį asmuo negali būti traukiamas tik tuo atveju, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaikus nėra vykdoma dėl svarbių priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis Nr. 2K-491/2005). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, R. V., žinodamas apie pareigą materialiai išlaikyti vaiką ir turėdamas realią galimybę ją vykdyti gaunant pajamas, teismo nustatytos pareigos išlaikyti vaikus nevykdė, dėl to nukentėjusiųjų įstatyminė atstovė J. V. buvo priversta kreiptis į antstolį, kad išlaikymas jų vaikams būtų išieškomas priverstinai; antstoliui negalint iš R. V. išieškoti lėšų vaikams išlaikyti, J. V. buvo priversta kreiptis į Garantinio ir vaikų išlaikymo fondo administraciją, šią pareigą perkeliant valstybei. R. V. nenurodė jokių objektyvių, pateisinančių priežasčių, dėl kurių jis pagal teismo sprendimą negalėjo teikti vaikams išlaikymo kaltinime nurodytais laikotarpiais, tokių priežasčių byloje nenustatė ir teismas. Taigi aptartos teismo nustatytos aplinkybės patvirtina, kad R. V. vengė pareigos pagal teismo sprendimus mokėti lėšas savo vaikams išlaikyti, t. y. nusikalto tiesiogine tyčia, nes, sąmoningai nemokėdamas išlaikymo, suvokė savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo neveikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai ir jų norėjo, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 164 straipsnį.

Byloje gautas R. V. tėvo J. V. prašymas perduoti R. V. jo atsakomybei pagal laidavimą (165 b. l.).

BK 40 straipsnis numato galimybę asmenį, padariusį baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu yra visuma šio straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pagal suformuotą teismų praktiką, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismas neprivalo atleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės ir negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu. Tik įvertinęs visas bylos aplinkybes teismas sprendžia, ar yra pagrindas taikyti kaltininkui BK 40 straipsnio nuostatas. Kiekvienu atveju, kai baudžiamojoje byloje teismas realizuoja įstatymo jam suteiktą galimybę apsispręsti, taip pat ir asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimu, turi būti atsižvelgiama ne vien į formaliąsias teisines baudžiamajame įstatyme nustatytas sąlygas, bet ir į kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-387/2012). Sprendžiant šį klausimą neturi likti neaiškumų ar abejonių dėl to, ar iš tiesų visos aplinkybės yra tokios aiškios, kad galima būtų daryti išvadą, jog yra pagrindas atleisti nusikalstamą veiką padariusį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. BK 40 straipsnio taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga.

Spręsdamas R. V. baudžiamosios atsakomybės klausimą, teismas nustatė, kad kaltinamajam atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą netaikytinas, nes nėra visų privalomų atleidimo nuo atsakomybės pagal laidavimą sąlygų. R. V. pirmą kartą padarė nusikaltimą, yra neteistas (83 b. l.), padarytas nusikaltimas yra priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, yra pateiktas laiduotojo prašymas dėl asmens perdavimo jo atsakomybei pagal laidavimą. Tačiau nėra BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos – asmens visiško pripažinimo savo kaltės ir gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką. Visiškas kaltės pripažinimas paprastai suvokiamas kaip asmens paaiškinimai, duodami ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar teismui, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės. Teisės požiūriu BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte esanti sąlyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padaręs nusikalstamą veiką. Jos konstatavimas taikant BK 40 straipsnį reiškia, kad asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, gailėjimąsi išreiškia ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais, bet ir deda pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-84/2010, 2K-194/2012). Teismui nėra pagrindo manyti, jog R. V. laisva valia, o ne dėl surinktų įrodymų prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi pašalinti ar sušvelninti nusikaltimo padarinius. Ikiteisminio tyrimo metu R. V. savo kaltės nepripažino, nurodė, kad nevengė pareigos išlaikyti savo vaikus. Bylos nagrinėjimo teisme metu R. V. savo kaltę pripažino motyvuodamas tuo, kad nesuprato įstatymo. Vis tik, kaip matyti iš bylos medžiagos, R. V. žinojo, kad turi teikti vaikams išlaikymą, jo nemokėjo, to neneigė, tačiau nepripažino to kaip vengimo ir nelaikė savęs kaltu. R. V. pripažino savo kaltę tik teisminio nagrinėjimo metu, be to tik bylos nagrinėjimo laikotarpiu sumokėjo nukentėjusiųjų įstatyminei atstovei 100 Lt išlaikymą vaikams ir įsipareigojo toliau mokėti periodinėmis išmokomis, atsiprašė J. V. tardamas paskutinį žodį. Minėtos aplinkybės kelia abejonių dėl kaltės pripažinimo ir gailėjimosi nuoširdumo.

Be to, pagal teismų praktiką dėl BK 40 straipsnio taikymo laiduotojui, be kita ko, keliami reikalavimai atskleisti savo požiūrį į kaltininko padarytą veiką, įvertinti veikos pavojingumą, nurodyti savo būsimos teigiamos įtakos pobūdį atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui (kasacinė byla Nr. 2K-P-82/2010). Pagal baudžiamąjį įstatymą laiduotoju gali būti tik toks asmuo, kurio galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui yra akivaizdi. Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju turėtų būti atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, taip pat į jo charakteristiką ir kitus duomenis, pvz., argumentus, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas (kasacinės bylos Nr. 2K-323/2007, 2K-239/2008, 2K-84/2010). J. V. yra R. V. tėvas, neteistas (183 b. l.), administracine tvarka nebaustas (185 b. l.), teisminio nagrinėjimo metu jis nurodė, kad jų santykiai yra glaudūs, jis gali daryti teigiamą įtaką sūnui. Tačiau iš duotų parodymų matyti, kad jis sūnaus elgesio kritiškai nevertina, pats su anūkais nebendrauja, nurodo, kad J. V. pati paliko jo sūnų, kelia klausimą, kodėl jis turi pas juos eiti. Kadangi sprendžiant laidavimo taikymo klausimą svarbios ir asmeninės laiduotojo savybės, teismas nedaro išvados, kad J. V. galėtų daryti realią teigiamą įtaką sūnaus elgesiui, todėl negali būti skiriamas laiduotoju.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad nėra BK 40 straipsnyje nurodytų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų visumos, todėl minėto straipsnio nuostatos netaikomos.

Skiriant bausmę, teismas vadovaujasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 str., t.y. atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

R. V., kaip buvo minėta, padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, neteistas (83 b. l.), administracine tvarka baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, galiojančių administracinių nuobaudų neturi (84-86 b. l.), pagal gyvenamąją vietą skundų jo atžvilgiu negauta (98 b. l.), bedarbis (87 b. l.), registruotas darbo biržoje (88 b. l.). Jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta (BK 59, 60 str.). Įvertinęs visas šias skiriamos bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, teismas pripažįsta, jog bausmės tikslai (BK 41 str.) bus pasiekti paskyrus R. V. laisvės apribojimo bausmę, jos trukmę nustatant mažesnę už šios bausmės rūšies vidurkį (BK 48 str. 2 d.) bei paskiriant įpareigojimus, numatytus BK 48 str. 6 d. 1 p. ir 3 p.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 str., 298 str., 302-305 str., 307-308 str., teismas

nusprendė:

R. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 164 straipsnyje, ir skirti 8 (aštuonių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 6 dalies 1 ir 3 punktais, R. V. bausmės vykdymo laikotarpiu paskirti įpareigojimus:

būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu;pradėti dirbti arba užsiregistruoti ir būti registruotam darbo biržoje.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.

Teisėjas Erminijus Baziulis