Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Petkuvienės ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantų (atsakovo) Ž. D. ir (trečiojo asmens) R. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-22445-868/2019 pagal ieškovo A. A. ieškinį atsakovui Ž. D. dėl skolos priteisimo bei atsakovo Ž. D. priešieškinį ieškovui A. A. dėl sumokėto avanso priteisimo, trečiasis asmuo R. D..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12.4. Ieškovas sutinka su teismo sprendimu dalyje dėl atsakomybės paskirstymo, todėl sprendimo neskundė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

16. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovo ir atsakovės apeliacinių skundų motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).

17. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl esminių bylos faktinių aplinkybių

18. Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys 2019 m. liepos 18 d. sudarė statybos rangos sutartį, pagal kurią ieškovas A. A. (rangovas) įsipareigojo atlikti gyvenamojo namo, esančio Salininkų g. 109, Vilniuje rekonstrukcijos darbus, o atsakovas Ž. D. (užsakovas) sudaryti sąlygas, kurios netrukdytų atlikti sutartus darbus ir už darbus atsiskaityti, bendra darbų (be medžiagų) kaina 13 000,00 Eur (I tomas b. l. 8). 2018 m. rugsėjo 27 d. ieškovas gavo viso iš atsakovo 6 000,00 Eur avansą (I tomas b. l. 10- 17). Ieškovas atliko šiuos darbus: seno mūro išrinkimas ir seno stogo demontavimas (išardymas); priestato mūrijimas, medinės perdangos montavimas, mūro žiedo betonavimas, antro aukšto mūrijimas; mūrlotų montavimas, gegnių statymas, stogo plėvelės kalimas, grebėstų montavimas. Namo (pastato) stogo įrengimo darbai neatlikti, nes tarp šalių prasidėjo nesusitarimai, atsakovas atsisakė apmokėti likusią sumą (I tomas b. l. 10- 17). Eksperto D. Kalibato 2019 m. spalio 1 d. vertinimo akte konstatuoti ieškovo atliktų statybos darbų trūkumai (II tomas b. l. 2-45).

19. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovo ieškinys dėl skolos už atliktus gyvenamojo namo rekonstrukcijos darbus priteisimo iš atsakovo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl apeliacinio skundo reikalavimų

20. Apeliantų vertinimu, šiam ginčui išspręsti būtina vadovautis CK 6.672-6.680 straipsniais, kuriuose įtvirtinti vartojimo rangos sutarties teisiniai santykiai.

21. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria šiam apeliantų argumentui, be kita ko tai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju pagal statybos rangos sutartį darbai buvo atliekami fizinio asmens (vartotojo) asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su jo verslu ar profesija, tenkinti, dėl to sutarčiai taikomos vartojimo rangos sutarties taisyklės (CK 6.681 straipsnio 4 dalis). Tačiau vien tai, kad šalių sutarčiai taikomos vartojimo rangos sutartį reglamentuojančios teisės nuostatos, savaime visais atvejais nesudaro pagrindo atsakovo kaip vartotojo veiksmus vertinti suteikiant prioritetą ieškovo (rangovo) atžvilgiu ar teismo sprendimą laikyti neteisėtu tik dėl to, kad priimtas vartotojo nenaudai. Apeliantai teigia, kad vertindamas su ginčo esme susijusias aplinkybes, teismas privalėjo remtis ir vartojimo rangą reglamentuojančiomis CK normomis, tačiau šio argumento nedetalizuoja, nenurodo konkrečių normų taikymo pažeidimų, nors kaip minėta apylinkės teismas šalių sudarytą statybos rangos sutartį būtent ir kvalifikavo kaip vartojimo sutartį (vartojimo ranga).

22. Pagal vartojimo rangos sutartį rangovas, kuris yra verslininkas, įsipareigoja pagal užsakovo, kuris yra vartotojas, užsakymą atlikti tam tikrą darbą, skirtą tenkinti buitinius ar asmeninius užsakovo ar jo šeimos poreikius, o užsakovas įsipareigoja priimti darbo rezultatą ir už jį sumokėti (CK 6.672 straipsnio 1 dalis). Pati svarbiausia rangovo pareiga yra atlikti tam tikrą darbą ir gauti jo rezultatą. Reikšminga šios pareigos sudėtinė dalis yra pareiga užtikrinti darbo rezultato kokybę, kitaip dar vadinama rangovo pareiga garantuoti darbų kokybės atitiktį sutarčiai – atitikties sutarčiai garantija arba kokybės garantija pagal įstatymą (statybos rangos santykius reglamentuojantis CK 6.695 straipsnis ir atitinkamai bendruosius rangos santykius reglamentuojantis CK 6.663 straipsnis bei 6.665 straipsnio 1 dalis).

23. CK 6.678 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad darbų rezultato priėmimo metu arba jo naudojimo metu nustačius darbų rezultato trūkumus, užsakovas turi per šio kodekso 6.666 straipsnyje nustatytus terminus savo pasirinkimu pareikšti vieną iš šio kodekso 6.665 straipsnyje numatytų reikalavimų arba reikalauti pakartotinai ir neatlygintinai atlikti darbus arba atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas.

24. Nagrinėjamos bylos šalių susitarimas dėl vartojimo rangos nors ir buvo rašytinis (darbų atlikimo aktą šalis laiko sutartimi), joje numatyta tik bendra visų darbų kaina ir ieškovo A. A. (rangovas) įsipareigojimas atlikti gyvenamojo namo, esančio Salininkų g. 109, Vilniuje rekonstrukcijos darbus bei atsakovo Ž. D. (užsakovas) įsipareigojimas sudaryti sąlygas, kurios netrukdytų atlikti sutartus darbus ir už darbus atsiskaityti. Taigi dėl kitų sąlygų, tarp jų ir neatliktų darbų sumos (darbų atlikimo akte nėra detalizuota konkreti suma konkretiems darbams), susitarimas buvo žodinis ir tai sunkina sutarties sąlygų turinio nustatymą ir išaiškinimą, tačiau, esant šiai aplinkybei, sutarties turinys gali būti išaiškintas, atsižvelgiant į šalių veiksmus, atliktus po sutarties sudarymo (CK 6.193 straipsnio 5 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad vartojimo rangos sutarties (kitų sutarties sąlygų) žodinė forma neatleidžia rangovo nuo atsakomybės atlikti savo kaip profesionalaus rangovo pareigas, įtvirtintas CK 6.684 straipsnyje bei kituose teisės aktuose, imperatyviai reguliuojančiuose statybos procesą.

25. Nagrinėjamoje byloje ieškovas gyvenamojo namo rekonstrukcijos darbus įsipareigojo atlikti, dirbdamas pagal verslo liudijimą, todėl yra laikomas verslininku (CK 2.4 straipsnio 2 dalis). Rangovas, kaip savo srities profesionalas verslininkas, privalėjo tinkamai atlikti savo darbą, jam taip pat yra taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai.

26. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, eksperto vertinimo aktą, konstatavo, kad yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog ieškovas šalių sutartus darbus atliko su defektais, todėl sprendė klausimą dėl defektų šalinimo būdo. Pažymėtina, jog apylinkės teismas 2019 m. spalio 2 d. parengiamojo teismo posėdžio metu šalims siūlė atlikti statybos darbų ekspertizę, tačiau šalys tokio prašymo dėl ekspertizės nepareiškė, todėl šalių ginčą teismas sprendė pagal šalių pateiktus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes ir įvertintus įrodymus atliktų darbų kainą galima įvertinti 12.000,00 Eur. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti šiai apylinkės teismo išvadai. Be to nei ieškovas, nei atsakovas šios teismo išvados neginčija.

27. Apeliantai apeliaciniu skundu pritaria tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai, taip pat aplinkybei, kad teismas, skaičiuodamas nuostolių atlyginimą, pagrįstai vadovavosi vertinimo akte nurodytoje sąmatoje darbų kaštais, tačiau, apeliantų nuomone, teismas nepagrįstai nepriteisė visų defektų šalinimo išlaidų, nurodydamas, kad jie neįtraukiami į nuostolius dėl atitinkamų aplinkybių.

28. Nagrinėjamoje byloje atliktų darbų trūkumų šalinimo išlaidos yra grindžiamos 2019 m. spalio 1 d. vertinimo akte pateikta lokaline sąmata, kurioje nurodyti darbų defektų pašalinimo kaštai – 4.268,66 Eur, 5.165,08 Eur su PVM (II tomas b. l. 42-44).

29. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo ieškinį iš dalies ir mažindamas priteistinus nuostolius iki 2.134,33 Eur (4.268,66 Eur /2), sprendime nurodė, kad tiek atsakovas, tiek ieškovas yra atsakingi už defektų atsiradimą, nes ir atsakovas kaip užsakovas neturėjo aiškaus rekonstrukcijos projekto bei kitos projektinės dokumentacijos, todėl nusprendė trūkumų šalinimo kainą mažinti per pusę ir nustatė 2.134,33 Eur darbų šalinimo kainą ir priteisė 3.865,67 Eur skolą už jau atliktus statybos darbus (6.000,00 – 2.134,33 = 3865,67 Eur).

30. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais pirmosios instancijos teismo motyvais dėl užsakovo (vartotojo) atsakomybės, kiek tai susiję su defektų atsiradimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje atsakovas kaip vartotojas turi teisę naudotis vienu iš CK 6.678 straipsnio 1 dalyje nustatytų teisių gynimo būdų - reikalavimą atlyginti nuostolius, kuriuos sudaro ieškovo atliktų namo rekonstrukcijos darbų trūkumų šalinimo išlaidos, o rangovas, kaip savo srities profesionalas verslininkas, privalėjo tinkamai atlikti savo darbą, kadangi jam taip pat yra taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, todėl atmestini atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovo nurodyti argumentai, jog pats užsakovas turi prisiimti atsakomybę, nes visi darbai buvo atliekami minimaliais kaštais, naudojant pigiausias rinkoje esančias medžiagas.

31. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, atsakovui (vartotojui) kaip silpnesnės vartojimo santykio šaliai nepagrįstai taikyta civilinė atsakomybė dėl nurodytos dokumentacijos nepateikimo, nes vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis, dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos turėjo ribotas galimybes, sudarydamas sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui, sutarties vykdymui, dėl to neprivalėjo žinoti ir pateikti atitinkamą dokumentaciją rangovui, be to byloje nėra duomenų apie tai, kad rangovas prieš sutarties sudarymą ar sutarties vykdymo metu būtų reikalavęs šių dokumentų ir/ar tai turėjo įtakos defektų atsiradimui. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog apylinkės teismas nepagrįstai taikė dalinę civilinę atsakomybę užsakovui ir atitinkamai rangovas iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės (CK 6.253 straipsnio 5 dalis).

32. Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad yra pagrindas iš dalies tenkinti atsakovo apeliacinį skundą ir šioje dalyje pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškovo ieškinį tenkinti iš dalies, sumažinant skolos už atliktus statybos darbus sumą iki 1.731,34 EUR (6.000,00 - 4.268,66 EUR) ir priteisti ieškovui iš atsakovo 1.731,34 EUR skolos už atliktus statybos darbus.

33. Apeliantai nesutikdami su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia turintis teisę reikalauti priteisti iš ieškovo jam sumokėtą 6.000,00 EUR avansą, dėl to jų įsitikinimu apylinkės teismas nepagrįstai atmetė priešieškinio reikalavimus.

34. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai ištyrė ir įvertino visus į bylą pateiktus duomenis ir padarė pagrįstą bei teisingą išvadą, jog šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti CK 6.334 straipsnyje vartojimo rangos santykiams numatytas pasekmes, t. y. grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties.

35. Rangovo atsakomybę už netinkamos kokybės darbą nustato CK 6.680 straipsnis, kuriame nurodyta, kad jeigu rangovas neatlieka ar netinkamai atlieka vartojimo rangos sutartyje numatytą darbą, užsakovas turi teisę pasinaudoti šio kodekso 6.334 straipsnyje numatytomis pirkėjo teisėmis, t. y. užsakovas turi teisę savo pasirinkimu pareikalauti: 1) kad daiktas, sutartyje apibūdintas pagal rūšį, būtų pakeistas tinkamos kokybės daiktu, išskyrus atvejus, kai trūkumai yra nedideli arba jie atsirado dėl pirkėjo kaltės; 2) kad būtų atitinkamai sumažinta pirkimo kaina; 3) kad pardavėjas neatlygintinai per protingą terminą pašalintų daikto trūkumus arba atlygintų pirkėjo išlaidas jiems ištaisyti, jei trūkumus įmanoma pašalinti; 4) grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas. Vadinasi, užsakovas pasirinktinai turi teisę reikalauti iš rangovo: 1) neatlygintinai pašalinti trūkumus per protingą terminą; 2) atitinkamai sumažinti darbų kainą; 3) atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas, jeigu užsakovo teisė pašalinti trūkumus buvo numatyta rangos sutartyje (CK 6.665 str. 1 d.); 4) grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, jei tinkamos kokybės daiktas yra esminė sutarties sąlyga.

36. Nagrinėjamu atveju užsakovas pasirinko CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktą nurodytą teisių gynimo būdą, prašydamas grąžinti sumokėtą avansą, t. y. 6.000,00 Eur.

37. Byloje įrodyta, kad ieškovas atsakovui rekonstravo pastatą, t. y. atliko statybos darbus su trūkumais ir darbų trūkumus lėmė rangovo veiksmai, tačiau tuo pačiu bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovas šiuos statybos darbus ruošiasi įteisinti, t. y. ruošiasi ieškovo sukurtu darbo rezultatu naudotis. Taigi, ši aplinkybė neabejotinai turi esminės reikšmės, vertinant ar šiuo atveju tai galima laikyti esminiu sutarties pažeidimu, suteikiančiu pagrindą užsakovui papildomai reikalauti grąžintu sumokėtą 6.000,00 Eur avansą, kai darbų atlikta už 12.000,00 Eur. Teisėjų kolegija įvertinus nustatytas aplinkybes, vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principų reikalavimais sprendžia, jog šiuo atveju nėra pagrindo taikyti 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų, nes nustatyti darbo defektai, įvertinus atliktų darbų apimtį ir sumokėtą kainą, atsižvelgiant į tai, kad užsakovas ruošiasi naudotis šiuo daiktu, šiuo konkrečiu atveju negali būti laikoma esminiu sutarties pažeidimu. Todėl nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, tenkinti atsakovo reikalavimus dėl jau sumokėtos kainos grąžinimo bei atsisakymo sutarties, nes statybos rangos sutartis faktiškai, nors ir su trūkumais, bei be stogo įrengimo darbų, yra įvykdyta. Darytina išvada, kad atsakovo pasirinktas teisinių gynimo būdas, įvertinus anksčiau aptartą skolos už atliktus darbus sumažinimą iki 1.731,34 EUR sumos, yra netinkamas, todėl, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nustatyti rekonstrukcijos darbų trūkumai neturi esminės reikšmės tolimesniam namo naudojimui, dėl to nėra pagrindo priteisti atsakovui iš ieškovo 6.000,00 Eur sumokėtą avansą (CPK 3 straipsnio 1 dalis, CK 1.5 straipsnis, 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

38. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, kiek tai susiję su atsakovo Ž. D. reikalavimu grąžinti 6.000,00 EUR avansą, nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantai, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą, reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis), kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

39. Apeliaciniame skunde apeliantai nesutinka su apylinkės teismo išvada dėl bylinėjimo išlaidų paskirstymo. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo CPK 93 straipsnio 4 dalį, suteikiančią teismui teisę nukrypti nuo nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Kadangi ieškovas teismo proceso metu net kelis kartus keitė savo poziciją apie nagrinėtinų sutartinių santykių teisinį kvalifikavimą ir reglamentavimą, apeliantų įsitikinimu, teismas spręsdamas klausimą apie bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, turėjo pareigą vadovautis minėta teisės nuostata ir sumažinti iš atsakovo ieškovui priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį.

40. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantų argumentais.

41. Pirmiausia, CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtina galimybė nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių yra teismo teisė, o ne pareiga. CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė – šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Teismas gali nukrypti nuo šios taisyklės, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Taigi, teismui suteikta diskrecijos teisė, kiekvieną kartą individualiai pagal faktinę situaciją, atsižvelgiant į šalių procesinį elgesį, įvertinant bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis, sumažinti priteistiną bylinėjimosi išlaidų dydį. Antra, CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymui būtina sąlyga – netinkamas šalies procesinis elgesys.

42. Nagrinėjamu atveju, apeliantų nurodoma aplinkybė apie ieškovo ir jo atstovo pozicijos keitimą apie nagrinėtinų sutartinių santykių teisinį kvalifikavimą, nenurodant kitų netinkamo procesinio elgesio elementų, nesudaro pagrindo spręsti apie netinkamą jų elgesį ir dėl to taikyti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių išimtį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog proceso įstatymai nereikalauja, jog į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015).

43. Bylinėjimosi išlaidoms, be kitų, priskiriamos ir išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimą reglamentuoja CPK 98 straipsnis. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 punktas). Taigi, sprendžiant dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimo šaliai, turi būti atsižvelgiama tiek į bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles, tiek ir į konkrečios jų rūšies – išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai atlyginti – dydžio nustatymo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-611/2019).

44. Apeliantai, nesutikdami su teismo ieškovui priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžiu, nenurodo, jog jos nepagrįstai didelės ar viršija Rekomendacijose numatytus maksimalius dydžius, neatitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė, jog priteistos bylinėjimosi išlaidos neatitinka šių reikalavimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks ieškovo procesinis elgesys, keičiant savo poziciją dėl teisinių santykių kvalifikavimo šios bylos aplinkybių kontekste negali būti laikomas nesąžiningu. Esant šioms aplinkybėms, apeliantų argumentai dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimo dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų pakeitimo yra visiškai nepagrįsti, dėl to atmestini.

45. Tačiau kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, keistinas ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

46. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

47. Atsakovo Ž. D. bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme sudaro 189,00 Eur sumokėto žyminio mokesčio, 350,00 Eur už advokato paslaugas, 605,00 Eur už vertinimo aktą, iš viso 2.144,00 Eur. Ieškovo A. A. byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 144,00 Eur sumokėto žyminio mokesčio, 1.694,00 Eur už advokato paslaugas, iš viso 1.838,00 Eur. Perskirstant pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas atsižvelgtina į tai, kad pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą iš viso patenkinta 29 procentų ieškovo reikalavimų, todėl ieškovui iš atsakovo priteistina 533,02 EUR (1.838,00 x 0,29) bylinėjimosi išlaidų, o atsakovui iš ieškovo, įvertinant tai, kad priešieškinis atmetamas visiškai, o ieškinys tenkinamas iš dalies, priteistina 761,12 Eur (1.072,00 x 0,71) bylinėjimosi išlaidų. Atlikus priešpriešinių reikalavimų dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užskaitymą, atsakovui iš ieškovo priteistina 228,10 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

48. Kadangi procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos iš abiejų šalių atskirai sudaro mažesnę nei 5,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020-01-23), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos, naikintina Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimo dalis, kuria iš atsakovo valstybei priteista 8,43 Eur pašto išlaidų.

49. Kiti apeliacinio skundo ar atsiliepimų į jį argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Dėl bylos procesinės baigties

50. Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas ir teismų praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m lapkričio 29 d. sprendimas iš dalies pakeičiamas: sumažinant priteistos skolos už atliktus statybos darbus sumą iki 1.731,34 EUR ir priteisti ieškovui iš atsakovo 1.731,34 EUR skolos už atliktus statybos darbus. Likusi sprendimo dalis paliktina nepakeista. Pakeitus pirmosios instancijos sprendimą, atitinkamai pakeičiama teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų tarp šalių paskirstymo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

51. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

52. Atsakovo apeliacinį skundą tenkinus iš dalies, yra pagrindas atsakovui iš ieškovo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

53. Atsakovas Ž. D. pateikė prašymą priteisti 800,00 EUR bylinėjimosi išlaidų už apeliacinio skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimo parengimą ir 141,75 Eur už sumokėtą žyminį mokestį. Minėtoms išlaidoms pagrįsti atsakovas taip pat pateikė rašytinius įrodymus: mokėjimo nurodymus, sąskaitas faktūras, pinigų priėmimo kvitą.

54. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo pobūdį, rengto apeliacinio skundo turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais bei vadovaudamasis Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktomis rekomendacijomis, atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, sprendžia priteisti iš ieškovo A. A. atsakovui Ž. D. 420,00 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir už sumokėtą žyminį mokestį, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

55. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020-01-23), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimą dalyje dėl ieškovo reikalavimų ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Priteisti iš atsakovo Ž. D. 1.731,34 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. birželio 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 300,00 Eur nuostolių, susijusių su skolos išieškojimu ne teismo tvarka bei 228,10 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovui A. A.“.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimą dalyje dėl 8,43 Eur pašto išlaidų priteisimo iš atsakovo Ž. D. valstybei.

Likusią Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimą dalyje, kuria atmestas atsakovo priešieškinis, palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. A. atsakovui Ž. D. 420,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.