- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-11
- Bylos Nr.
- 2A-1794-565/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-26953-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Goda Ambrasaitė-Balynienė, Rūta Burdulienė, Vidas Stankevičius
- Ieškovas
- R. Č.
- Atsakovas
- „Swedbank“
- Trečiasis asmuo
- G. Č.
- Kategorijos
- 42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Godos Ambrasaitės-Balynienės, Rūtos Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vido Stankevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2014 m. vasario 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. Č. ieškinį atsakovui „Swedbank“, AB dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, trečiasis asmuo G. Č..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui, prašydama pripažinti negaliojančiu tarp šalių 2005-05-04 sudarytos kredito sutarties Nr.05-027069-FA 11.2.1 punktą, taip pat pripažinti neteisėtu vienašališką 2005-05-04 kredito sutarties Nr.05-027069-FA nutraukimą prieš terminą.
Ieškovė nurodė, kad šalys 2005-05-04 sudarė kredito sutartį, kuria atsakovas suteikė ieškovei 115 848 EUR kreditą. Ieškovė teigia, kad kredito sutarties 11.2.1 punkto sąlyga, suteikiant atsakovui teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį prieš terminą, jei ieškovė nesumoka bent vienos kredito dalies, palūkanų ar kitų sutartyje nustatytų mokėjimų, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia ieškovės kaip vartotojos teises, todėl turi būti pripažinta negaliojančia. Ieškovė taip pat teigia, kad ji nepadarė esminio kredito sutarties pažeidimo, kredito sutartis buvo pažeistas nesant ieškovės kaltės, dėl susidariusių finansinių sunkumų, ieškovė vykdė įsipareigojimus pagal kredito sutartį pagal tuo metu buvusias finansines galimybes.
II.Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-02-03 sprendimu ieškinį atmetė.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalys 2005-05-04 pasirašė kredito sutartį Nr.05-027069-FA, kurios pagrindu ieškovei buvo suteiktas 115 848 Eurų kreditas viešbučio-restorano pastatui ir žemės sklypui pirkti ir viešbučio-restorano pastatui rekonstruoti. Grąžintino kredito ir mokėtinų palūkanų suma nurodyta kredito grąžinimo grafike. Susitarimai buvo vykdomi iki 2007-03-30, tačiau vėliau nebuvo laikomasi mokėjimo grafiko, buvo vėluojama sumokėti. Atsakovas ragino ieškovę vykdyti įsipareigojimus ir įspėjo apie kredito sutarties nutraukimą prieš terminą. Kadangi sutarties pažeidimai nebuvo pašalinti, ieškovė buvo įspėta dėl sutarties nutraukimo ir ieškovei nustatytas terminas prievolėms įvykdyti. Nevykdant įsipareigojimų nei ieškovei, nei laiduotojui, 2008-02-26 pranešimu kredito sutartis buvo nutraukta.
Kredito sutarties 11.2 punkte nurodytos kredito grąžinimo prieš terminą atsakovo reikalavimu sąlygos, t.y. esant esminiams sutarties pažeidimams: kredito gavėjui ilgiau kaip 30 dienų negrąžinant kredito dalies numatytais terminais ir nesumokant priskaičiuotų palūkanų ir kitų mokėjimų bei nurodyti kiti sutarties nutraukimo prieš terminą atvejai. Šalių pasirašytos sutarties sąlygos, galimybė prieš terminą nutraukti kredito sutartį visiškai atitinka įstatymo normas, reglamentuojančias paskolos teisinius santykius. Sutartis nelaikytina vartojimo sutartimi, kadangi suteikta verslo kūrimo tikslais.
Teismas pripažino, kad paskolos negrąžinimas, įmokų, palūkanų ir netesybų nemokėjimas yra esminis sutarties pažeidimas ir atsakovas turėjo pagrindą nutraukti kredito sutartį, remdamasis sutarties sąlygomis. Atsakovas turėjo pagrįstą pagrindą daryti išvadą, kad paskola nebus grąžinta ir pareikalauti grąžinti paskolą prieš terminą ir sumokėti visas įmokas, o, neįvykdžius reikalavimo, nutraukti kredito sutartį nepasibaigus terminui. Šiuo atveju pagrindas pripažinti sutarties pažeidimą esminiu yra ne negrąžintos kredito sumos dydis ir ne priežastys, dėl ko nevykdoma sutartis, bet sutarties 11.2 punkto sąlygos, nustatančios kredito grąžinimą prieš terminą atsakovo reikalavimu.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad kredito sutarties 11.2.1 punkte nurodyti įsipareigojimai ir sąlygos susiję su Bankų įstatymo 1 str. vykdymu, kad būtų užtikrinta stabili, saugi ir patikima bankų sistema. Kredito sutarties pažeidimas turi tiesioginę įtaką banko nuostoliams, jo likvidumui, nuosavo kapitalo kaupimui, galimybei skolintis ir skolinti pinigines lėšas. Ieškovės nurodyti motyvai, kuriais remiantis prašoma pripažinti negaliojančiu sutarties 11.2.1 punktą, nepagrįsti, jie nesuteikia pagrindo pripažinti negaliojančiu punktą, numatantį bankui teisę, esant šalių aptartoms sąlygoms, reikalauti grąžinti kreditą prieš terminą ar vienašališkai nutraukti sutartį. Sutarties sąlygos atitinka įstatymo reikalavimus ir nepažeidžia šalių teisių ir pareigų, todėl nėra pagrindo pripažinti negaliojančiu sutarties 11.2.1 punktą, remiantis ieškovės nurodytais motyvais.
III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovė pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-03 sprendimo, kuriuo prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad ieškovė yra vienintelė UAB „Verslo resursai" akcininkė. Taip teismas iš esmės pasisakė dėl to, dėl ko reikalavimas ieškinyje nebuvo reiškiamas, t.y. peržengė byloje pareikštus reikalavimus, nors tai draudžia CPK 265 str. 2 d. Tokiu būdu ieškovei neteisėtai buvo apribotos galimybės ateityje ginčyti tai, kad pagal 2005-05-04 kredito sutartį trečiasis asmuo G. Č. iš tikrųjų yra ne laiduotojas, o bendraskolis. Pagal CK 3.88 str. 1 d. santuokoje ieškovės įsigytos UAB „Verslo resursai" akcijos laikytinos sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, kol nėra įrodyta, kad akcijos yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Atitinkamai nepagrįsta laikytina pirmosios instancijos teismo išvada, kad vienintele UAB „Verslo resursai" akcininke buvo ieškovė, o kredito sutartis sudaryta išimtinai jos verslo poreikiams. Sprendime konstatuota aplinkybė, kad ieškovė yra vienintelė UAB „Verslo resursai“ akcininkė, prieštarauja ir įsiteisėjusiam 2009-06-01 Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimui civilinėje byloje Nr.2-183-589/2009, kuriuo UAB „Verslo resursai" akcijos buvo pripažintos bendrąja jungtine ieškovės ir trečiojo asmens nuosavybe.
2. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad atsakovas, remdamasis kredito sutarties sąlygomis, turėjo pagrindą nutraukti kredito sutartį dėl esminio sutarties pažeidimo, nukrypo nuo Lietuvos teismų praktikos, o būtent, nuo Lietuvos apeliacinio teismo 2011-06-10 nutartimi civilinėje byloje Nr.2A-296/2011 suformuoto precedento. Šioje byjoje, kurios faktinės aplinkybės yra analogiškos nagrinėjamai bylai, Lietuvos apeliacinis teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vienašališkas kreditavimo sutarties nutraukimas banko iniciatyva buvo neteisėtas dėl šių priežasčių: kreditavimo sutartį ieškovas pasirašė prisijungimo būdu, t.y. pagal banko pateiktą ir pasiūlytą tekstą; pagal kreditavimo sutarties 14.4 punktą net 11-oje papunkčių yra numatyta būtent bankui galimybė vienašališkai (nesikreipiant į teismą) nutraukti sutartį. Taigi, bankas į sutartį įtraukė tik jam vienam naudingas, dominuojančias sąlygas ir yra stipresnioji šalis kreditavimo sutarties sudarymo bei nutraukimo prasme; uždelsimas 43 d. sumokėti palūkanas ir kitus mokėjimus nėra pakankamas, nes matyti, kad skolininkas ėmėsi priemonių pažeidimui taisyti.
3. Kredito sutartį su atsakovu sudarė ne verslininkas, o fizinis asmuo. Nepaisant to, kad kreditas pagal kredito sutartį buvo paimtas ketinant investuoti į verslą, tačiau kredito sutarties sudarymo metu ieškovė verslu neužsiėmė. Todėl didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, įprastai taikytini verslininkams, ieškovei, kaip fiziniam asmeniui, negalėjo būti taikomi. Ieškovė nagrinėjamu atveju buvo silpnesnioji kredito sutarties šalis, neturinti tokios derybinės galios, kokią turėjo atsakovas. Ieškovė kredito sutartį sudarė prisijungimo būdu pagal atsakovo vienašališkai nustatytas sąlygas, kurių neturėjo galimybės įtakoti.
4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad „įsipareigojimai nevykdomi nuo 2008 m. vasario mėnesio". Ieškovė kartu su ieškiniu pateikė pirmosios instancijos teismui įrodymus, patvirtinančius, jog net ir po sutarties nutraukimo ieškovė mokėjo įmokas pagal kredito sutartį. Tuo tarpu atsakovas jokiomis leistinomis priemonėmis neįrodė, kad ieškovė įmokų pagal kredito sutartį nemokėjo nuo 2008 m. vasario mėnesį. Vis dėl to, teismas į tai visiškai neatsižvelgė bei tokio savo elgesio nemotyvavo, tokiu būdu pažeisdamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą civiliniame procese reglamentuojančias teisės normas.
5. Kredito sutarties 12.5 punkte yra aiškiai nurodyta, kad „Kredito gavėjas užtikrina, kad ši Sutartis sudaryta Kredito gavėjo sutuoktiniui sutinkant ir pagal Sutartį gautas kreditas bus naudojamas tik Kredito gavėjo šeimos poreikiams tenkinti bei ši Sutartis neprieštarauja Kredito gavėjo šeimos interesams." Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas visiškai ir nemotyvuotai ignoruodamas šią nuostatą konstatavo, kad „sutartis nelaikytina vartojimo sutartimi, kadangi sudaryta verslo kūrimo tikslais" To pasekoje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino kredito sutarties pagal vartojimo sutartims taikytinus kriterijus, t.y. nevertino kredito sutarties 11.2.1 punkto atitikimo sąžiningumo reikalavimams.
Atsiliepimas
Atsakovas su apeliaciniu skundu nesutiko. Nesutikimas su apeliaciniu skundu grindžiamas šiais argumentais.
1. Panevėžio miesto apylinkės teismo hipolekos skyrius jau išnagrinėjo kredito sutarties nutraukimo aplinkybes ir priimtais procesiniais sprendimais nustatė sutarties nutraukimo teisėtumą. Panevėžio miesto apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2008-03-21 nutarties Nr.144 ir Panevėžio miesto apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2008-06-10 nutarties Nr.262 pagrindą sudaro tai, kad atsakovo teisė į priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto bei dalies solidarios skolos išieškojimą atsirado būtent dėl kredito sutarties nutraukimo, ieškovei pažeidus esmines prievolės sąlygas. Įsiteisėję ir galutiniai teismų procesiniai sprendimai priimti tik nustačius šio juridinio fakto buvimą ir patvirtinus jo teisėtumą. Teismo procesinio sprendimo visuotinio privalomumo principas galioja ir hipotekos skyriaus nutartims. Sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys nebegali kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius (CPK 279 str. 4 d.).
2. Kreditas suteiktas ir panaudotas ieškovės profesinei veiklai vykdyti, t.y. viešbučio-restorano pastato ir žemės sklypo pirkimui bei viešbučio-restorano pastato rekonstrukcijai. Kredito sutartis nutraukta ne dėl vienkartinio pažeidimo, tačiau dėl sistemingo prievolės nevykdymo ir žymiai išaugusios ieškovės kredito rizikos. Kredito sutarties nutraukiamas atliktas pagal kredito sutarties sąlygas bei laikantis įstatyme nustatytų reikalavimų.
Kredito sutarties Bendrosios dalies 11.2.1 punktu šalys susitarė, kad esminiu sutarties pažeidimu yra laikoma situacija, kai kredito gavėjas ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų negrąžina numatytais terminais nustatytos kredito dalies ir/ar nesumoka priskaičiuotų palūkanų ir/ar kitų mokėjimų. Atsakovui yra vienodai svarbus tiek galutinis kredito grąžinimo terminas, tiek ir daliniai įmokų mokėjimai, kadangi tinkamas periodinių įmokų gavimas yra būtinas užtikrinti nuolatinį pinigų srautą, reikalingą atsakovo mokumui ir likvidumui.
Kredito sutarties nutraukimo sąlygos atsirado išimtinai dėl ieškovės veiksmų (neveikimo) ir nebuvo niekaip susijęs su atsakovo įsipareigojimų pažeidimu. Pagal ieškovės prašymą atsakovas ir ieškovė 2007-04-20 pasirašė susitarimą Nr.05-027069-FA-1 dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo, pagal kurį ieškovei buvo suteiktas 6 mėnesių lengvatinis periodas, t.y. patvirtintas naujas kredito grąžinimo grafikas, pagal kurį ieškovė kreditą turėjo pradėti grąžinti nuo 2007-10-30. Atsakovas bendradarbiavo su ieškove, žodžiu ir rašytiniais pranešimais nuolat ragino ieškovę šalinti prievolės vykdymo trūkumus. Pagal kredito sutarties sąlygas atsakovas jau 2007-11-30 galėjo pareikšti ieškovei pretenziją dėl galimo sutarties nutraukimo. Tačiau faktiškai pretenzija ieškovei pareikšta tik po to, kai sutarties pažeidimas tęsėsi ilgiau nei 4 mėnesius iš eilės, t.y. 2008-02-01. Ieškovei buvo nustatytas papildomas terminas iki 2008-02-11 skoloms sumokėti. Nors ieškovė nereagavo į šią pretenziją, kredito sutartį atsakovas nutraukė ne iš karto pasibaigus papildomam terminui, bet tik 2008-02-26 pranešimu. Į hipotekos skyrių atsakovas kreipėsi ne iš karto, o tik 2008-02-28. Tačiau visu šiuo laikotarpiu ieškovė ne tik negrąžino skolų, nepasiūlė kitokio sutarties pažeidimo pašalinimo būdo, bet taip pat nepateikė įrodymų, kad ateityje turės galimybes tinkamai vykdyti sutartį.
Motyvuojamoji dalis
IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.). Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, kurios būtų pagrindas peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.
Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 2005-05-04 ieškovė ir atsakovas sudarė kredito sutartį Nr.05-027069-FA, kuria atsakovas suteikė ieškovei 115 848 EUR kreditą, o ieškovė įsipareigojo grąžinti kreditą iki 2020-05-04 dalimis pagal kredito grąžinimo grafiką, taip pat įsipareigojo mokėti palūkanas už naudojimąsi kreditu. Kredito sutarties 11.2.1. punkte nustatyta, kad atsakovas turi teisę, prieš 10 kalendorinių dienų raštu įspėjęs ieškovę, reikalauti, kad ieškovė prieš terminą grąžintų atsakovui dalį negrąžinto kredito arba vienašališkai nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad ieškovė grąžintų visą negrąžintą kreditą, jei ieškovė padaro bent vieną iš kredito sutarties 11.2.1.1. – 11.2.1.6 punktuose nurodytų esminių sutarties pažeidimų. Kredito sutarties 11.2.1.1 ir 11.2.1.2. punktuose nurodyti šie esminiai sutarties pažeidimai: ieškovė ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų negrąžina sutartyje numatytais terminais numatytos kredito dalies; ieškovė ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų nesumoka atsakovui priskaičiuotų palūkanų ir/ar kitų sutartyje numatytų mokėjimų. 2008-02-01 pranešimu atsakovas įspėjo ieškovę, kad ieškovė nevykdo įsipareigojimų pagal kredito sutartį, ieškovės skola atsakovui 2008-02-01 yra 2 015 EUR. Atsakovas suteikė ieškovei terminą iki 2008-02-11 sumokėti atsakovui skolą ir įspėjo, kad, skolos nesumokėjus, atsakovas vienašališkai nutrauks kredito sutartį prieš terminą. 2008-02-26 pranešimu atsakovas pranešė, kad vienašališkai prieš terminą nutraukia kredito sutartį vadovaudamasis kredito sutarties 11.2.1. punktu, t.y. dėl to, kad ieškovė ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų kredito sutartyje numatytais terminais negrąžino kredito dalių, nemokėjo palūkanų ir nepašalino šių pažeidimų 2008-02-01 pranešime nustatytu terminu.
Nepagrįstas ieškovės apeliacinio skundo teiginys, kad sudaryta kredito sutartis yra vartojimo sutartis. Kredito sutarties sudarymo metu galiojusi CK 1.39 str. 1 d. nustatė, kad vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t.y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Pagal CK 6.228-1 str. 2 d. vartotojas – fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis. Kredito sutarties 1.1. ir 2.4. punktuose nustatyta, kad kreditas suteikiamas tikslinei paskirčiai: viešbučio-restorano pastatui ir žemės sklypui pirkti ir viešbučio-restorano pastatui rekonstruoti. Iš byloje esančių duomenų taip pat matyti, kad ieškovės vardu už suteiktą kreditą įsigyti viešbutis-restoranas ir žemės sklypas buvo įnešti kaip turtinis įnašas ieškovės vardu įsigyjamoms UAB „Verslo resursai“ akcijoms apmokėti, ieškovė taip pat buvo UAB „Verslo resursai“ vadove. Iš nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad kredito sutartis buvo sudaryta ne ieškovės asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti, o su ieškovės verslu susijusiais tikslais. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo kvalifikuoti kredito sutarties kaip vartojimo sutarties ir atlikti sutarties sąlygų, kurių pagrindu sutartis buvo vienašališkai nutraukta prieš terminą, sąžiningumo kontrolę pagal sprendimo priėmimo metu galiojusį CK 6.188 str. Pagrindo padaryti kitokią išvadą neduoda ir ieškovės apeliaciniame skunde nurodyta kredito sutarties 12.5. punkto sąlyga, nustatanti, kad kredito gavėjas užtikrina, jog sutartis sudaryta kredito gavėjo sutuoktiniui (jei kredito gavėjas yra vedęs/ištekėjęs) sutinkant ir pagal sutartį gautas kreditas bus naudojamas tik kredito gavėjo šeimos poreikiams tenkinti bei ši sutartis neprieštarauja kredito gavėjo šeimos interesams. Ši sutarties sąlyga laikytina standartine sutarties sąlyga, taikoma bendram nevienkartiniam naudojimui, tą patvirtina ir sąlygos dalis „(jei kredito gavėjas yra vedęs/ištekėjęs)“, t.y. ši sutarties sąlyga nebuvo pakeista/pritaikyta atsižvelgiant konkrečiai į ieškovės šeimyninę padėtį. Tuo tarpu kredito sutarties 1.1. ir 2.4. punktų sąlygos laikytinos individualiai aptartomis sąlygomis, kuriomis šalys susitarė, kokiam konkrečiam tikslui yra suteikiamas kreditas ieškovei.
Pažymėtina, kad termino praleidimas gali būti esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 str. 1-2 d), bet sutartis gali būti nutraukta ir tais atvejais, kai termino praleidimas nėra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.209 str. 3 d., 6.217 str. 3 d.). Be to, CK 6.217 str. 5 d. leidžia pačioms šalims susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį sutartyje nustatytomis sąlygomis, jeigu jos neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms, tokiu atveju šios sąlygos pagal CK 6.217 str. 2 d. įtvirtintus esminį sutarties pažeidimą kvalifikuojančius požymius nevertinamos. Kredito sutarties 11.2.1.1 ir 11.2.1.2. punktais šalys susitarė, kad esminiai sutarties pažeidimai yra šie: ieškovė ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų negrąžina sutartyje numatytais terminais numatytos kredito dalies; ieškovė ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų nesumoka atsakovui priskaičiuotų palūkanų ir/ar kitų sutartyje numatytų mokėjimų. Nesant pagrindo kredito sutarties pripažinti vartojimo sutartimi, nurodytos sąlygos nelaikytinos prieštaraujančiomis bendriesiems teisės principams, viešajai tvarkai ar imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.5, 1.81, 6.157 str.).
Ieškovė su ieškiniu dėl kredito sutarties 11.2.1. punkto pripažinimo negaliojančiu kreipėsi praėjus daugiau kaip 7 metams po kredito sutarties sudarymo ir 5 metams po kredito sutarties nutraukimo, po to, kai buvo pradėtas skolos pagal kredito sutartį išieškojimas iš įkeisto turto, kai buvo atmestas ieškovės ieškinys dėl kredito sutarties 11.2.1. punkto pakeitimo ir kredito sutarties nutraukimo 2008-02-26 pranešimu pripažinimo negaliojančiu. Šios aplinkybės vertintinos ieškovės nenaudai ir leidžia padaryti prielaidas dėl ieškiniu siekiamo tikslo užvilkinti įsipareigojimų pagal kredito sutartį įvykdymą.
Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovei jau buvo atidėtas kredito grąžinimo įmokų mokėjimas, 2007-04-27 susitarimu patvirtinus naują kredito grąžinimo grafiką. 2008-02-01 pranešime atsakovas nurodė, kad ieškovės skola 2008-02-01 yra 2 015 EUR. Pagal 2007-04-27 kredito grąžinimo grafiką tai atitinka nesumokėtas kredito grąžinimo įmokas už beveik keturis mėnesius. Taigi, iki įspėjimo apie vienašališką kredito sutarties nutraukimą prieš terminą ieškovė kredito gražinimo įmokų terminus buvo praleidusi žymiai ilgiau, nei kredito sutarties 12.2.1 punkte nustatyti terminai, sudarantys pagrindą vienašališkai nutraukti kredito sutartį prieš terminą. 2008-02-01 pranešimu atsakovas nustatė ieškovei papildomą terminą iki 2008-02-11 sumokėti skolą, kredito sutartis buvo nutraukta 2008-02-26 pranešimu ieškovei nesumokėjus skolos per šį terminą. Nors ieškovė su ieškiniu pateikė sąskaitos išrašus, kurie, ieškovės teigimu, patvirtina, kad ieškovė vykdė įsipareigojimus pagal kredito sutartį, nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde ieškovė nedetalizavo, kokios konkrečios sumos buvo skirtos skolai pagal kredito sutartį padengti, neįrodė, kad šiomis sumomis iki 2008-02-26 pranešimo ar netrukus po jo buvo sumokėta 2008-02-11 pranešime nurodyta skola, taip pat kiti mokėjimai (palūkanos, delspinigiai), kad po 2008-02-26 ieškovė tinkamai mokėjo kredito grąžinimo įmokas pagal 2007-04-27 kredito grąžinimo grafiką, kad ieškovė turėjo galimybę toliau tinkamai vykdyti kredito sutarties sąlygas.
Nepagrįstas ieškovės apeliaciame skunde nurodytas teiginys, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog atsakovas, remdamasis kredito sutarties sąlygomis, turėjo pagrindą nutraukti kredito sutartį dėl esminio sutarties pažeidimo, nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo 2011-06-10 nutartimi civilinėje byloje Nr.2A-296/2011 suformuoto precedento. Ieškovės nurodytos Lietuvos apeliacinio teismo bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nėra panašios: nurodytoje byloje skolininkas buvo juridinis asmuo, sutarties nutraukimas buvo grindžiamas ne tik delsimu sumokėti įmoką, bet ir kitomis aplinkybėmis, įmoką buvo delsiama sumokėti 43 dienas, šis pažeidimas buvo pašalintas. Todėl nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo vadovautis nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo byloje padaryta išvada, kad nebuvo esminio sutarties pažeidimo.
Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos apleiacinis teismas 2012-12-17 nutartimi civilinėje byloje Nr.2A-625/2012, nagrinėdamas ieškovės apeliacinį skundą civilinėje byloje pagal ieškovės ieškinį atsakovui dėl kredito sutarties 11.2.1 punkto sąlygų pakeitimo ir dėl kredito sutarties nutraukimo 2008-02-26 pranešimu pripažinimo neteisėtu, konstatavo, kad atsakovas pagrįstai nutraukė kredito sutartį 2008-02-26 pranešimu dėl to, kad ieškovė ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų negrąžino sutartyje nustatytais terminais kredito dalių ir nemokėjo palūkanų. Šios aplinkybės laikytinos prejudicinėmis šioje byloje (CPK 182 str. 2 p.).
Nepagrįstas ieškovės apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog ieškovė yra vienintelė UAB „Verslo resursai" akcininkė, peržengė pareikštų reikalavimų ribas. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje netyrė aplinkybių ir nenusprendė dėl UAB „Verslo resursai“ akcijų priklausymo asmeninės ar bendrosios jungtinės nuosavybės teise, kadangi toks reikalavimas šioje byloje nebuvo pareikštas ir nebuvo nagrinėjimas. Pirmosios instancijos teismas tik nurodė aplinkybę, kad ieškovė yra UAB „Verslo resursai“ akcininkė, kas matosi ir iš byloje esančių duomenų. Šios aplinkybės nurodymas nevertintinas kaip sprendimo, kad šios akcijos priklauso ieškovei asmeninės nuosavybės teise, priėmimas.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.