Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Rasos Gudžiūnienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. Č. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. balandžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-298-198/2011 pagal ieškovės R. Č. ieškinį atsakovui AB „Swedbank“ dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, tretieji asmenys antstolė V. Ž., G. Č..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl kredito sutarties nutraukimo teisėtumo ir jos sąlygų pakeitimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl Kredito sutarties nutraukimo

Taigi, įstatymas leidžia ir pačioms sutarties šalims susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis, jeigu jos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, t. y. sutarties šalys gali vienašališkai nutraukti terminuotą sutartį prieš terminą arba inicijuoti tokios sutarties nutraukimą teismine tvarka, jeigu tokia teisė joms yra nustatyta sutartyje, ir kai realiai atsiranda tokį sutarties nutraukimą leidžiančios, jų pačių sutartyje nurodytos sąlygos ar aplinkybės. Pažymėtina, kad paskutinėje teismų praktikoje yra konstatuota, jog teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 str.), viešajai tvarkai (CK 1.81 str.) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012).

Nagrinėjamu atveju pačios šalys buvo susitarusios dėl to, kad kredito gavėjo negrąžinimas kredito dalies ar palūkanų sutartyje numatytais terminais ilgiau kaip 30 dienų yra laikomi esminiais sutarties pažeidimais, leidžiančiais kredito davėjui nutraukti sutartį prieš terminą (Kredito sutarties 11.2.1.1, 11.2.1.2 p.), apeliantei buvo nustatytas papildomas terminas sumokėti skolą. Kaip minėta, byloje nėra ginčo dėl apeliantės padarytų sutartinių nuostatų pažeidimų. Taigi, konstatuoti, kad atsakovas neturėjo teisės nutraukti Kredito sutartį, nėra pagrindo. Pastebėtina, kad apeliantė du metus neginčijo ne tik Kredito sutarties nutraukimo, bet ir pradėto hipotekinio išieškojimo iš jos turto. Ši aplinkybė nėra vienintelė ir lemiama sprendžiant klausimą, ar iš tikrųjų pati apeliantė tuomet manė, kad atsakovas, nutraukdamas Kredito sutartį, pažeidė jos teises, nes įstatymas nedraudžia savo teises ginti bet kada ieškinio senaties ribose. Kita vertus, toks ilgalaikis Kredito sutarties nutraukimo neginčijimas, sutikimas su skolos išieškojimu, nurodant į kokį turtą pirmiausia nukreipti priverstinį išieškojimą (t. 1 . b.l. 39) vis tik leidžia daryti tam tikras prielaidas ne apeliantės naudai, nes akivaizdu, kad bet kuris rūpestingas asmuo, žinodamas kredito sutarties nutraukimo pasekmes, vien jau gavęs įspėjimą apie ketinimus nutraukti sutartį, dėtų pastangas dėl tokios sutartinių santykių baigties išvengimo arba, nutraukus sutartį, imtųsi priemonių dėl nutraukimo ginčijimo. Šiame kontekste atmestinas apeliantės argumentas, kad sutarties nutraukimas neteisėtas CK 6.218 straipsnio 2 dalies nuostatų kontekste – byloje nėra duomenų, kad apeliantė po įsipareigojimų atsakovui pažeidimų ar netgi laikotarpiu po 2008 m. vasario 1 d. įspėjimo apie galimą sutarties nutraukimą gavimo iki sutarties nutraukimo būtų siūliusi įvykdyti sutartį. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad apeliantė atsakovui žodžiu ir raštu yra teikusi įvairius siūlymus dėl Kredito sutarties vykdymo, papildomų prievolės užtikrinimų būdų, o atsakovas su ja nebendradarbiavo, tokie jos teiginiai, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nėra patvirtinami įrodymais. Tuo tarpu iš į bylą pateiktų apeliantės prašymų dėl skolos išieškojimo termino atidėjimo, leidimo įkeisti pakartotinai jau įkeistą turtą, atsakovo ir kitų bankų veiksmų jos atžvilgiu sustabdymo, Kredito sutarties atnaujinimo matyti, kad jie yra pateikti jau po sutarties nutraukimo ir priverstinio išieškojimo veiksmų pradėjimo (t. 1, b. l. 31-41). Be to, aplinkybę, kad apeliantė pati laikotarpiu nuo įsipareigojimų vykdymo pažeidimo iki sutarties nutraukimo nebendradarbiavo su atsakovu pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė liudytoja Z. G. (t. 1 b.l. 185-186). Kiti bylos duomenys taip pat niekaip nepatvirtina teiginio, kad atsakovas Kredito sutarties galiojimo metu būtų nebendradarbiavęs su apeliante, tuo tarpu sprendžiant iš to, kad 2007 m. balandžio 27 d. šalys keitė Kredito sutarties sąlygas, galima manyti netgi priešingai. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad nėra pagrįsta apeliantės nuoroda į santykinai nedidelį jos įsiskolinimą, kuriam mokėti buvo praleistas terminas (775 EUR) – iš mokėjimų suvestinės matyti, kad jau tik įspėjimo pateikimo dienai buvo pradelstos dviejų mėnesių įmokos, o apeliantė nemokėjo ir po įspėjimo gavimo, t.y. pažeidimas nėra vienkartinio pobūdžio (t. 1, b.l. 130-138). Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad atsakovas turėjo tik visiškai formalų pagrindą Kredito sutarties nutraukimui ir ją nutraukė pažeisdamas sutartines nuostatas ar teisės normų reikalavimus. Šiame kontekste pažymėtina, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog vartotojų teisių apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. <...> Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).

Dėl Kredito sutarties sąlygų keitimo

Apeliantė ieškiniu taip pat reikalavo pakeisti Kredito sutarties sąlygas. Kasacinis teismas, formuodamas sutarčių teisės nuostatų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pažymėjęs, kad sutarties keitimo ar sutarties nutraukimo konkurencija turi būti sprendžiama sutarties keitimo naudai, siekiant sutartį išsaugoti (favor contractus) ir leidžiant sutartį peržiūrėti, kaip sutarties privalomumo ir vykdytinumo principų išimtis. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012). Taigi, esant pagrindui pripažinti Kredito sutarties sąlygų keitimo reikalingumą, galima būtų konstatuoti ir tai, kad Kredito sutarties nutraukimas vis tik nebuvo teisėtas. Tačiau teisėjų kolegija pagrindo tokiai išvadai neturi. Šiame kontekste pažymėtina, kad pastarojoje kasacinio teismo nutartyje yra nurodyta ir tai, kad sutartis, kol ji nepakeista, joje nustatytomis sąlygomis ir tvarka turi būti vykdoma, viena šalis visiškai ar iš dalies atsisakyti vykdyti sutartį gali tik įstatymų ar sutarties numatytais atvejais (CK 6.200 str. 1 d., 6.223 str. 4 d.), o jeigu nevykdoma ar netinkamai vykdoma, – kreditorius gali taikyti atitinkamus pažeistų teisių gynimo būdus, taip pat vienašalį sutarties nutraukimą, jeigu toks nutraukimas atitinka sutarties ir įstatymų sąlygas.

Šalys, praėjus dviem metams po Kredito sutarties sudarymo, bendru sutarimu ir keitė jos sąlygas (t. 1, b.l. 23). Taigi, nėra pagrindo manyti, kad atsakovas visais atvejais nesutiko su sutarties sąlygų pakeitimu. Tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde apeliantė reikalavimą pakeisti Kredito sutarties sąlygas grindžia dviejų CK straipsnių - 6.223, 6.228 - nuostatomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia apeliantės pozicija nėra pagrįsta.

CK 6.223 straipsnio pagrindu ieškinį dėl sutarties pakeitimo galima pareikšti tik po to, kai kita šalis atsisako pakeisti sutartį ar per trisdešimt dienų iš jos negautas atsakymas į pasiūlymą pakeisti sutartį, jeigu sutartis ar įstatymai nenustato kitokios sutarties pakeitimo tvarkos (CK 6.223 str. 3 d.). Taigi, tam, kad pagal šį straipsnį vienos iš šalių reikalavimu sutartis galėtų būti pakeista teismo sprendimu, procesiniu požiūriu yra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka, be to, sutarties keitimas galimas tik nustačius CK 6.223 straipsnio 2 dalies 1 ar 2 punkte nurodytus pagrindus: kita sutarties šalis iš esmės pažeidė sutartį arba konstatuojami kiti sutartyje ar įstatymuose nustatyti atvejai. Tokių pagrindų apeliantė faktiškai nenurodė. Pagal CK 6.228 straipsnį, reglamentuojantį sutarties ar jos sąlygų atsisakymą arba pakeitimą dėl esminės šalių nelygybės, šalis gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos arba gali jas pakeisti, nustačius šio straipsnio 1 dalyje nurodytus pagrindus. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad apeliantė, ir galiojant Kredito sutarčiai iki jos nutraukimo, ir per protingą laiko tarpą po to, būtų kėlusi klausimus dėl sutarties ar jos sąlygų atsisakymo/pakeitimo esminę šalių nelygybę CK 228 straipsnio 1 dalyje apibūdinančiais kriterijais (ar kokiais nors kitais pagrindais apskritai).

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su bylos metu apeliantės argumentais dėl vienašališkai atsakovo nustatytų standartinių sąlygų kaip pažeidžiančių sutarties šalių lygybės ir jų interesų pusiausvyrą.

CK 6.186 straipsnio 3 dalis nustato, kad pagal kitos šalies pasiūlytas standartines sąlygas sudariusi sutartį prisijungimo būdu šalis turi teisę reikalauti ją nutraukti ar pakeisti, jeigu sutarties standartinės sąlygos nors ir neprieštarauja įstatymams, tačiau atima iš jos paprastai tokios rūšies sutarčių suteikiamas teises ar galimybes, panaikina ar apriboja sutarties standartines sąlygas parengusios šalies civilinę atsakomybę arba nustato sutarties šalių lygybės bei jų interesų pusiausvyros principus pažeidžiančias sąlygas, arba prieštarauja protingumo, sąžiningumo ar teisingumo kriterijams. Kaip minėta, apeliantė iki Kredito sutarties nutraukimo ir dar ilgą laiką po to (iki pat ieškinio pateikimo) nėra pareiškusi pretenzijų dėl sutarties sąlygų, susijusių su sutarties nutraukimu, išaiškinimo, pakeitimo ar atsakovo atsisakymų jas keisti. Taip pat minėta, kad šalių susitarimu kai kurios kitos sąlygos buvo keistos, kas leidžia manyti, kad apeliantė buvo tinkamai susipažinusi su Kredito sutarties sąlygomis ir iš jos nebuvo atimta galimybė jas keisti. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis, pagrįstai nurodė ir tai, kad apeliantei Kredito sutartis nebuvo pirmoji ir vienintelė, taigi, ji turi tam tikrą patirtį sutarčių su bankais sudaryme. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad Kredito sutartyje nustatytos jos nutraukimo sąlygos buvo siurprizinės (CK 6.186 str. 1, 2 d. d.), įrodymų, kad Kredito sutartyje numatytos sutarties nutraukimo sąlygos neatitinka paprastai tokio pobūdžio sutartyse nustatomų sąlygų, apeliantė nebuvo pateikusi. Pažymėtina, kad bet kuriuo atveju (tiek kalbant apie sutarties pakeitimo galimybę, tiek apie sutarties sąlygų sužinojimą ir vertinimą) akivaizdu, kad apeliantei bent jau po 2008 m. vasario 1 d. įspėjimo dėl galimo sutarties nutraukimo šios sąlygos buvo žinomos ir ji dar iki sutarties nutraukimo turėjo galimybę prašyti jas pakeisti. Skolininkas, siekdamas pakeisti sutartį, turi nedelsti spręsti klausimą, būti aktyvus ir teikti kitai šaliai prašymą keisti sutartį per kiek įmanoma trumpesnį laiką, tuoj pat po to, kai jam atitinkamos aplinkybės tapo žinomos, priešingu atveju rizika tenka jam pačiam. Kaip minėta, apeliantė jokių pretenzijų dėl sutarties sąlygų negaliojimo ar jų pakeitimo dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymų nuostatoms, bendriesiems teisės principams nebuvo reiškusi apskritai.

Todėl apibendrinant teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, kad Kredito sutarties nutraukimas laikytinas neteisėtu.

Dėl aukščiau paminėtų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2011 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.