- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-26
- Bylos Nr.
- A-525-1030-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00028-2010-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Irmantas Jarukaitis
- Pareiškėjas
- S. P.
- Trečiasis asmuo
- Tauragės apskrities viršininko administracijai, O. P.
- Kategorijos
- 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. P. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Tauragės apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), O. P. dėl termino atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas S. P. prašymu (b.l. 4–5) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas atnaujinti terminą prašymui grąžinti P. P. nuosavybės teise priklausiusį 13,24 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Tauragės rajone, Tauragės apskrityje, pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, pateikti Tauragės rajono Žygaičių apylinkės agrarinės reformos tarnybai, nes jis yra praleistas dėl svarbių priežasčių
Nurodė, kad raštingo ir buvusio sąmoningu S. P. 1999 m. balandžio 20 d. pasirašytas pavedimas broliui J. P. tvarkyti reikalus dėl žemės grąžinimo buvo neapmokama atstovavimo sutartis nekilnojamajam turtui valdyti, juo naudotis ir disponuoti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.132 str. 2 d.). Tokios sutarties tikslas – J. ir S. P., kaip broliams ir įstatyminiams paveldėtojams, susigrąžinti tėvo žemę lygiomis dalimis, visus dokumentų tvarkymo reikalus patikėti J. P. 1999 m. balandžio 20 d. Tauragės rajono Žygaičių seniūnijos žemėtvarkos skyriaus žemėtvarkininkė E. J. užpildė prašymą, kuriame nurodė, kad pareiškėjas paveda savo broliui J. P. atlikti visus veiksmus dėl tėvų žemės sugrąžinimo. Prašyme pats S. P. nurodė tik datą ir ant prašymo pasirašė. Toks prašymas 1999 m. balandžio 30 d. patvirtintas notaro. Pažymėjo, jog apie tai, kad jis nebuvo įtrauktas į nuosavybės teisių atkūrimą ir buvo pateiktas visai kitas prašymas, kuriuo jis atsisako jam priklausančios žemės dalies, sužinojo nuvykęs į žemėtvarkos skyrių. Gavęs 1999 m. balandžio 20 d. pasirašyto dokumento teksto kopiją, pareiškėjas pamatė, kad tekstas neatitinka teksto, po kuriuo pasirašė būtent tą dieną. Atitinkamai, šis pavedimas – atstovavimo sutartis virto teisių perleidimo aktu, nors S. P., būdamas sąmoningas ir geros atminties, nurodo, kad jokio prašymo, kuriuo atsisako savo dalies į žemę, nerašė. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Tauragės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, kuris 2009 m. liepos 22 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą. A. P. 2009 m. liepos 29 d. pakartotiniu skundu kreipėsi į Tauragės rajono apylinkės prokuratūrą, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl dokumento klastojimo, bet 2009 m. rugpjūčio 7 d. nutarimu vėl atsisakyta tenkinti jo skundą. Tada pretendentas atkurti nuosavybės teises į tėvo turėtą žemę 2009 m. rugsėjo 2 d. skundu ir 2009 m. rugsėjo 15 d. patikslintu skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą dėl Tauragės apskrities viršininko administracijos (toliau – ir Tauragės AVA) 2006 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. 77-12650 panaikinimo iš dalies ir pareiškimu dėl įstatymo nustatyto termino žemės nuosavybės teisėms atkurti atstatymo 2009 m. lapkričio 11 d. kreipėsi į Tauragės rajono apylinkės teismą. Nurodė, jog tokie veiksmai rodo, kad veiksnaus, raštingo, sąmoningo ir geros atminties S. P. vidiniu įsitikinimu, 1999 m. balandžio 20 d. pasirašytas dokumentas yra atstovavimo sutartis (CK 2.132 str.). Sutartis atitiko visus atstovavimo sutarties reikalavimus. J. P. buvo suteiktas įgaliojimas pagal CK 2.137 straipsnį, įgaliojimas buvo patvirtintas notarine forma (CK 2.138 str.). Tokia sutartis J. P. buvo suklastota ir paversta nuosavybės teisių perleidimo aktu. Nors formaliai tvarkingas ir S. P. pasirašytas nuosavybės teisių perleidimo aktas, tačiau šis dokumentas niekada nebuvo S. P. tikros valios išraiška. Klaipėdos apygardos teismo 2009 metų spalio 30 dienos sprendimu S. P. 1999 m. balandžio 20 d. pasirašytas dokumentas nebevertintinas ir kaip teisių perleidimo aktas. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą reglamentuojantys teisės aktai nustatė ir nustato prašymo atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą turinį ir formą, tačiau teisės aktuose nėra nustatytos teisės atkurti nuosavybės teises atsisakymo procedūros, taip pat nėra įtvirtinta tokios teisės atsisakymo forma ir turinys, teisės aktuose yra numatyta tik teisės atkurti nuosavybės teises perleidimas ir tokios teisės perleidimo forma. Atsižvelgė į Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 3 dalį ir pažymėjo, jog byloje nėra tokio teisinę galią turinčio dokumento, nes 1999 m. balandžio 20 d. prašymo surašymo metu galiojusių teisės aktų nuostatomis nebuvo galima perleisti teisių atkurti nuosavybės teises notariškai patvirtintos sutarties forma broliams. Tokia teisė atsirado tik 1999 m. gegužės 13 d. įstatymu Nr. VIII-1181 (įsigaliojo 1999-06-02), numatant, kad pirmiau nurodyti piliečiai teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali perleisti notariškai patvirtinta sutartimi ne tik savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams, bet ir kitiems asmenims, jeigu jie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Nurodė, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija 1999 m. balandžio 20 d. prašymo nelaiko Atkūrimo įstatyme ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintoje Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje (toliau – ir Atkūrimo tvarka) reglamentuotu teisės atkurti nuosavybės teises perleidimu, nes teisių perleidimas yra dvišalis sandoris, t. y. sutartis, kurioje išreikšta tiek teisų turėtojo, tiek įgijėjo valia. Pažymėjo, jog teisė atsisakyti nuosavybės teisių atkūrimo teisės įgyjama tik esant pačiai nuosavybės atkūrimo teisei. Kadangi teisės aktais nebuvo reglamentuota atsisakymo nuo nuosavybės teisės atkūrimo forma ir turinys, 1999 m. balandžio 20 d. prašymo surašymo metu galiojantys teisės aktai nenumatė teisės perleisti teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą broliams, tokiu būdu minėtas prašymas nevertintinas kaip teisių perleidimo aktas. Tuo tarpu duomenų, jog pareiškėjas būtų vėliau atšaukęs prašymą atsisakyti nuosavybės teisių atkūrimo teisės brolio naudai, nėra. Pabrėžė, jog dėl objektyvių aplinkybių nepasinaudojo teise agrarinėms tarnyboms asmeniškai pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo įstatymu numatytais terminais. Pareiškėjas iki pat brolio J. P. mirties ir po jos buvo įsitikinęs, kad yra teisėtas paveldėtojas nuosavybės teisių į tėvo žemę atkūrimo procese. Faktas, jog įstatymų leidėjas nuo 1991 m. birželio 18 d. Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ priėmimo nuosekliai pratęsinėjo terminą, per kurį asmenys galėjo realizuoti savo teises, ir paskutinį kartą terminas prašymams pateikti buvo pratęstas 2001 m. rugpjūčio 3 d. Įstatymu Nr. IX-489, nustatant jį iki 2001 m. gruodžio 31 d., t. y. terminas prašymams paduoti buvo nustatytas daugiau kaip 10 metų, neturėjo jokios įtakos S. P. veiksmams. Kadangi S. P. vidiniu įsitikinimu 1999 m. balandžio 20 d. pasirašytas dokumentas yra atstovavimo sutartis (CK 2.132 str.), S. P. valia jo brolio J. P. atliekami veiksmai nuosavybės teisėms į tėvų žemę atkurti savo pasekmėmis turėjo griežtai atitikti CK 2.133 straipsnio reikalavimus. Pareiškėjas visus savo rūpesčius ir jo vardu atliekamus veiksmus nuosavybės teisių į tėvo žemę atkūrimo procese 1999 m. balandžio 20 d. pasirašyta sutartimi buvo patikėjęs savo broliui J. P. . Pažymėjo, jog į įstatymo leidėjo nustatytą terminą paduoti pareiškimui žemės nuosavybės teisėms atgauti nereagavo dėl pagrįstų priežasčių, nes, jo vidiniu įsitikinimu, tai buvo brolių 1999 m. balandžio 20 d. sutartimi sulygta, tik J. P. atsakomybei patikėta pareiga. Pareiškėjo 1999 m. balandžio 20 d. sutartimi suteiktas patikėjimas broliui J. P. ir šio sandorio pasekmės ir yra pagrindinė priežastis atnaujinti dėl klaidingo įsitikinimo praleistą terminą prašymui paduoti dėl įstatymo nustatyto praleisto termino žemės nuosavybės teisėms atkurti. Nurodė, jog Tauragės AVA 2006 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 77-12650 nuosavybės teisės buvo atkurtos tik J. P. Po J. P. mirties jo buvusi žmona, kaip sutuoktinio palikto turto įstatyminė paveldėtoja, toliau disponuoja žeme – ji yra atsisakiusi suprojektuoto 6,10 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime ir žada dalyvauti kitame žemės projekte (duomenys neskelbtini) kaime. Pabrėžė, jog teisiškai negaliojančio Tauragės AVA sprendimo Nr. 77-12650 pasekmėje buvo pažeistos jo teisės ir įstatymų saugomi interesai, todėl tik kreipiantis į teismą pažeistas S. P. teises galima atstatyti.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo O. P. atsiliepime į prašymą (b.l. 24) nurodė, jog, kiek jai žinoma, 1991 metais prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo agrarinei tarnybai ir archyvui nešė jos vyras J. P., o pareiškėjas niekuo nesirūpino ir sakė, kad žemės jam nereikia. Pareiškėjas su J. P. nuvažiavo į agrarinę tarnybą ir atsisakė jam pagal paveldėjimą priklausančios žemės dalies J. P. naudai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Tauragės AVA (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) atsiliepimu į prašymą (b.l. 27) prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad S. P. 1999 m. balandžio 20 d. pasirašyto ir 1999 m. balandžio 30 d. notarės patvirtinto prašymo negalima laikyti nei atstovavimo sutartimi, nei įgaliojimu, nes jo turinyje aiškiai išreikšta ne įpareigojimo atlikti tam tikrus veiksmus, o atsisakymo nuo jų esmė. Pareiškėjas turėjo suprasti savo išreiškiamą valią, ypač dėl to, kad notaras, tvirtindamas pareiškėjo parašo tikrumą, turėjo pareigą įsitikinti, ar tvirtinamas dokumentas atitinka tikruosius asmens ketinimus ir laisvą valią, ar jis sukels pasirašiusiojo pageidaujamas ir prognozuojamas pasekmes. Pabrėžė, jog vertinant pareiškėjo 1999 m. balandžio 20 d. prašymą, negali būti taikomos CK, įsigaliojusio nuo 2001 m. liepos 1 d., normos. Tuo metu galiojo 1964 metų Civilinis kodeksas (toliau – ir 1964 metų CK), kuriame įgaliojimo teisinius santykius reguliavo 67 – 76 straipsniai. Todėl net ir darant prielaidą, kad 1999 m. balandžio 20 d. prašymas galėjo būti kaip įgaliojimas, remiantis 1964 metų CK 72 straipsnio 1 dalimi, jis pasibaigė po vienerių metų nuo jo sudarymo dienos, t. y. 2000 m. balandžio 20 d. Padarė išvadą, kad atmestinas pareiškėjo teiginys, jog jis terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti praleido dėl įgalioto J. P. neveikimo. Pareiškėjas jokių kitų svarių priežasčių, dėl kurių galėtų būti atnaujintas terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti, nenurodė. Atsižvelgė į Atkūrimo įstatymo (1999-05-13 redakcija) 10 straipsnio 2 dalį, Atkūrimo tvarkos 5.2 punktą ir pažymėjo, jog teisės aktai iki pat 2001 m. gruodžio 31 d. suteikė teisę pareiškėjui paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjas turėjo pakankamai laiko tokiai teisei įgyvendinti, tačiau sąmoningai ja nepasinaudojo. Pabrėžė, jog S. P. pasirašytą 1999 m. balandžio 20 d. prašymą, pateiktą institucijai, įgaliotai spręsti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo klausimus, laiko aiškia pareiškėjo valios išraiška, rodančia, kad jis nusprendė neteikti prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Nurodė, kad į nuosavybės teisių atkūrimo procesą, kaip pretendentas į buvusio savininko Prano P. P. žemę, S. P. nebuvo įtrauktas todėl, kad iki 2001 m. gruodžio 31 d. įgaliotai institucijai nepateikė prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pažymėjo, kad pareiškėjo broliui J. P. sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į visą turėtą buvusio savininko P. P. žemę – 13,24 ha Tauragės apskrities viršininkas priėmė tik 2006 m. vasario 23 d., tai yra pasibaigus terminui prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti. Tuo tarpu apie tai, kad nuosavybės teisės į P. P. turėtą žemę yra atkuriamos tik brolio J. P. vardu, S. P. turėjo būti žinoma dar 2001 m. rugsėjo 7 d., kai jis, kaip kviestinis asmuo, dalyvavo ženklinant ir parodant vietoje projektuojamus žemės sklypus, projektiniais Nr. 316-1, 316-2, taip pat 2001 m. lapkričio 15 d. Tauragės rajono žemėtvarkos skyriuje įvykusiame posėdyje, kuriame buvo svarstomas nuosavybės teisių J. P. atkūrimo į (duomenys neskelbtini) kaime esančią žemę klausimas, pareiškėjas dėl šio fakto nepareiškė pretenzijų nei 2001 m. rugsėjo 7 d. žemės sklypų paženklinimo parodymo metu, nei vėliau iki pat 2009 m. rugsėjo 15 d., kuomet padavė skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui (administracinė byla Nr. I-447-163/2009). Pažymėjo, kad tiek 2001 m. rugsėjo 7 d., tiek 2001 m. lapkričio 15 d. terminas prašymams dėl nuosavybės teisių pateikti dar nebuvo pasibaigęs, o iki šiol S. P. nesikreipė dėl jo atnaujinimo. Todėl padarė išvadą, kad pareiškėjas savo teise pateikti tokį prašymą laiku nepasinaudojo sąmoningai ir suprasdamas pasekmes. Konstatavo, kad S. P. sąmoningai atsisakė savo subjektinės teisės į P. P. turėtos žemės nuosavybės teisių atkūrimą ir jos nepageidavo realizuoti iki pat 2001 m. gruodžio 31 d., per visą nuosekliai teisės aktų pratęsiamą 10 metų laikotarpį, skirtą piliečiams prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 18 d. sprendimu (b.l. 55–60) prašymą atmetė kaip nepagrįstą.
Atsižvelgdamas į Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1, 4 dalis, pažymėjo, jog svarbiomis priežastimis, dėl kurių buvo praleistas terminas prašymui ar dokumentams pateikti, laikytinos nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, kurios objektyviai buvo kliūtimi realizuojant Įstatymo numatytas teises. Nustatė, jog J. P. (pareiškėjo brolis) 1991 m. gruodžio 18 d. prašymu kreipėsi į Tauragės rajono Žygaičių apylinkės agrarinės reformos tarnybą, prašydamas grąžinti jo tėvo P. P. nuosavybės teise valdytą 18 ha žemės plotą, esantį Tauragės apskrities Žygaičių valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime įpėdiniams J. P. ir S. P. Pareiškėjas 1999 m. balandžio 20 d. prašymu atsisakė nuo jam priklausančios žemės dalies savo brolio J. P. naudai. Tauragės apskrities viršininko 2006 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. V-365 priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, mišką, vandens telkinius grąžinant natūra, perduodant ar suteikiant nuosavybėn neatlygintinai piliečiams pagal 1 priedą. 2006 m. vasario 23 d. sprendimu J. P. atkurtos nuosavybės teisės į 3,02 ha žemės (duomenys neskelbtini), Tauragės rajone. Nuosavybės teisė į piliečiui tenkančią žemės valdos dalį – 10,22 ha bus atkurtos vėliau pagal 2006 m. vasario 23 d. parengtą išvadą Nr. 5726. J. P. (duomenys neskelbtini) mirė, palikimą priėmė jo sutuoktinė O. P. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus 2009 m. liepos 22 d. nutarimu atsisakyta pradėta ikiteisminį tyrimą dėl S. P. prašymo, nenustačius objektyvių įrodymų, kad S. P. 1999 m. balandžio 20 d. prašymas yra suklastotas. Tauragės rajono apylinkės prokuratūros 2009 m. rugpjūčio 7 d. nutarimu atsisakyta tenkinti S. P. skundą dėl J. P. neteisėtų veiksmų. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 30 d. sprendimu pareiškėjo S. P. skundas dėl Tauragės AVA 2006 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. 77-12650, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į žemę J. P., dalinio panaikinimo ir pripažinimo S. P. teisės atkurti nuosavybės teises į pusę jo tėvui P. P. nuosavybės teise priklaususio 13,24 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Tauragės rajone, Tauragės apskrityje, atmestas kaip nepagrįstas. Pažymėjo, jog toks sprendimas įsiteisėjęs, jame konstatuota, kad S. P., pasirašydamas raštą, kuriuo atsisakė žemės dalies brolio J. P. naudai, savo valiniais veiksmais realizavo subjektinę teisę, kurios siekė. Taip pat konstatuota, kad 1999 m. balandžio 20 d. prašymą, kuriuo atsisakyta žemės brolio J. P. naudai pasirašė S. P. Pabrėžė, jog byloje nėra pateikta jokio dokumento įrodančio faktą, jog pats pareiškėjas būtų kreipęsis į atitinkamas institucijas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tuo tarpu terminas prašymams paduoti buvo nustatytas daugiau kaip 10 metų, todėl toks ilgas terminas suteikė realias galimybes tinkamai ir laiku realizuoti savo teises visiems suinteresuotiems asmenims, kurie elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai. Konstatavo, jog S. P. nesielgė kaip nurodyta, nes jis laiku nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises. Padarė išvadą, kad pareiškėjas įstatymu nustatytu terminu neišreiškė valios susigrąžinti nuosavybę, priešingai, jis jos atsisakė brolio J. P. naudai, o duomenų, jog pareiškėjas būtų vėliau atšaukęs prašymą atsisakyti nuosavybės teisių atkūrimo teisės brolio naudai, nėra. Nurodė, jog pareiškėjas tik po brolio mirties ((duomenys neskelbtini)) pradėjo reikšti teises į nuosavybę, kuri buvo atkurta J. P. vardu ir kurią po jo mirties paveldėjo O. P. Pabrėžė, jog pareiškėjo nurodytas priežastis, kad jis buvo įsitikinęs, jog broliui parašė tik įgaliojimą tvarkyti žemės reikalus ir kad šis dokumentas yra negaliojantis, laikyti svarbiomis nėra pagrindo, nes tokie faktai neatitinka byloje esančių įrodymų, 2009 m. spalio 30 d. sprendimu nustatytų faktų. Konstatavo, kad pareiškėjas savo teisių nerealizavo be svarbių priežasčių. Nurodė, jog apie terminus paduoti prašymus ir atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, be to, pareiškėjas lankėsi žemėtvarkos skyriuje, atsisakė savo teisių į žemę brolio J. P. naudai, dalyvavo 2001 m. rugsėjo 7 d. žemės sklypų ženklinime, todėl savo teises dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo P. P. turėtą žemę galėjo įgyvendinti įstatymu nustatytu terminu. Padarė išvadą, jog pareiškėjo nurodytos priežastys yra tik subjektyvaus pobūdžio, paties pasirinkto elgesio nulemta aplinkybė.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b.l. 62–63), kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti jo prašymą. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir prašymas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė nustatytu faktą, kad jis atsisakė jam tenkančio žemės sklypo dalies brolio J. P. naudai. Nurodo, kad jis neginčija, jog 1999 m. balandžio 20 d. prašymą pasirašė būtent jis, tačiau teigia, kad toks dokumentas yra suklastotas, nes pasirašymo metu jame buvo nurodytas kitas tekstas (kad pareiškėjas savo broliui J. P. paveda tvarkyti reikalus dėl žemės grąžinimo).
2. Teigia, jog aplinkybė, kad jis 2001 m. rugsėjo 7 d. dalyvavo žemės sklypų ženklinime, patvirtina, kad jis nebuvo atsisakęs savo teisių į nuosavybės teisių atkūrimą, nes pareiškėjas kartu su broliu dalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procedūrose tiek, kiek reikėjo, atsižvelgiant į tai, kad 1999 m. balandžio 20 d. pavedimu pagrindinius veiksmus tokiame procese atliko J. P.
3. Nurodo, jog aplinkybės, kad jis tik 2009 metais kreipėsi dėl prašymo suklastojimo, negalima vertinti jo nenaudai, nes tokios aplinkybės patvirtina, kad jis buvo anksčiau apgautas, o sužinojęs apie tai, pradėjo aktyviai ginti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.
4. Net ir tuo atveju, jeigu 1999 m. balandžio 20 d. prašymas nebūtų vertinamas kaip suklastotas, toks dokumentas negali būti laikomas įrodymu, kad vienas iš pretendentų atsisako savo teisių kito pretendento naudai, nes tokia procedūra nebuvo numatyta įstatyme.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (Tauragės AVA teisių perėmėjas) atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 68–69) prašo apeliacinį skundą atmesti, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Pažymėtina, jog pareiškėjas prašymu kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti dėl, jo nuomone, svarbių priežasčių praleistą prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. P. nuosavybės teise priklausiusį 13,24 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Tauragės rajone, Tauragės apskrityje, pateikimo terminą. Todėl teismas šiuo atveju nagrinėja tik nurodytą reikalavimą ir vertina tik su termino praleidimo priežastimis susijusias aplinkybes, tuo tarpu pareiškėjo teiginiai dėl sprendimo, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės J. P., neteisėtumo šiuo atveju nevertinti, nes neturi teisinės reikšmės, sprendžiant pareiškėjo prašomo termino atnaujinimo klausimą.
Prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato 1997 m. liepos 1 d. Atkūrimo įstatymas, kuris nuo 1997 m. liepos 9 d. pakeitė netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.). Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs (pavyzdžiui, bylos Nr. A261-912/2008, A63-529/2009, A146-772/2009), kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu. Atsižvelgiant į tai, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai konstatuojamos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises įstatymu nustatytu terminu.
Aplinkybę, ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju, tirdamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytų terminų atnaujinimo, yra svarbu nustatyti: kuriuo termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atstatymo įstatymo 2 str., Atkūrimo įstatymo 2 str.); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų egzistavimą (ar nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą laiką (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus įstatymu numatyto termino eigoje).
Byloje nustatyta, kad pareiškėjo brolis J. P. 1991 m. gruodžio 18 d. pateikė prašymą, kuriuo prašė atkurti nuosavybės teises į P. P. (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę. Šiame prašyme nurodyti P. P. įpėdiniai – pareiškėjas S. P. ir pareiškėjo brolis J. P. Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas prašymo dėl nuosavybės teisų atkūrimo nepateikė. Taip pat byloje nėra pateikta įrodymų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas ėmėsi kokių nors veiksmų, siekdamas, kad jam būtų atkurtos nuosavybės teisės į P. P. turėtą nekilnojamąjį turtą.
Pareiškėjas prašyme pirmosios instancijos teismui nurodė, kad į įstatymo leidėjo nustatytą terminą paduoti pareiškimui žemės nuosavybės teisėms atgauti nereagavo dėl pagrįstų priežasčių, nes, jo vidiniu įsitikinimu, tai buvo brolių 1999 m. balandžio 20 d. sutartimi sulygta, tik J. P. atsakomybei patikėta pareiga. Pareiškėjo 1999 m. balandžio 20 d. sutartimi suteiktas patikėjimas broliui J. P. ir šio sandorio pasekmės ir yra pagrindinė priežastis atnaujinti dėl klaidingo įsitikinimo praleistą terminą prašymui paduoti dėl įstatymo nustatyto praleisto termino žemės nuosavybės teisėms atkurti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nurodė, jog minėtas dokumentas yra suklastotas.
Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju sprendžiamas būtent termino prašymui pateikti atnaujinimo klausimas. Be to, 1999 m. balandžio 20 d. prašymas (b.l. 7), kuriame nurodyta, jog S. P. atsisako jam priklausančios žemės dalies iš buvusio savininko P. P. žemės (duomenys neskelbtini) kaime savo Brolio J. P. naudai, yra galiojantis, nenuginčytas. Taip pat šios bylos kontekste pabrėžtina, jog toks prašymas nepatvirtina, jog pareiškėjas buvo aktyvus ir ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas, jog jam būtų atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypo dalį. Tuo tarpu kiti bylos duomenys, kaip pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, patvirtina, jog pareiškėjas reikiamų veiksmų nesiėmė ir terminą praleido išimtinai dėl nuo jo valios priklausiusių aplinkybių.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kurias jis vertina kaip svarbias termino atnaujinimo kontekste, nepatvirtina, kad Atkūrimo įstatyme nustatytas terminas prašymui pateikti buvo praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Priešingai, bylos duomenimis pareiškėjas laiku nesiėmė veiksmų, siekdamas tinkamai įgyvendinti savo teises, todėl toks pareiškėjo elgesys vertintinas kaip jo paties pasirinktas, išimtinai priklausęs nuo jo valios, todėl negalintis turėti įtakos termino atnaujinimui.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria
pareiškėjo S. P. apeliacinio skundo netenkinti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.