- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-07-09
- Bylos Nr.
- 1A-576-508-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-61-1-00414-2013-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Egidijus Jonas Grigaravičius (pirm.), Algirdas Remeika, Gytis Večerskas
- Nuteistasis
- G. Š.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Egidijaus Jono Grigaravičiaus, teisėjų Algirdo Remeikos, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorui Vitalijui Jaroščenkai, nuteistojo G. Š. gynėjui advokatui Vaclovui Kaminskiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. Š. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo
G. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 str. 2 d. ir nubaustas areštu 30 (trisdešimt) parų. Vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 d. d. ši bausmė iš dalies pridėta prie 2012-05-24 Ukmergės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės 10 mėnesių 29 dienų ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 11 (vienuolika) mėnesių 10 (dešimt) dienų. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžia – nuosprendžio paskelbimo diena. Į bausmės atlikimą įskaitytas laikas, išbūtas suėmime nuo 2013-06-19 iki 2013-12-20 (LR BK 66 str.). Iki bausmės vykdymo pradžios G. Š. paskirtos kardomosios priemonės įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir dokumentų paėmimas pakeistos į griežtesnę kardomąją priemonę – suėmimą ir jis suimtas teismo salėje, po to – šią kardomąją priemonę baigti taikyti.
Nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktinius įrodymus – CD diską Nr. 2013-863k2(3141) su G. Š. telefoninių pokalbių įrašais – palikti saugoti byloje, elektronines svarstykles SL-100 B ir plastikinį maišelį konfiskuoti ir sunaikinti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. Š. pagal BK 259 str. 2 d. nuteistas už tai, kad 2011 m. rugsėjo mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną ir laiku, prie Kauno geležinkelio stoties, esančios M. K. Čiurlionio g. 16, Kaune, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, įgijo plastikinį maišelį su apie 0,5 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas kiekis narkotinės medžiagos heroino, kurią pargabeno į savo gyvenamąją vietą – butą (duomenys neskelbtini), ją suvartojo bei narkotinės medžiagos likučius laikė iki 2013 m. birželio 19 d. 14.15 val., kuomet kratos metu Kauno apskrities VPK Jonavos r. PK pareigūnai surado plastikinį maišelį bei svarstykles SL-100 B su heroino pėdsakais ir paėmė.
Nuteistasis G. Š. apeliaciniu skundu prašo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 327 str. 1 d. pagrindu panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendį ir jį išteisinti, nesant inkriminuotos nusikalstamos veikos dalyko.
Šalies argumentai
Apeliantas skunde nurodė, kad teismas paskyrė laisvės atėmimo bausmę akivaizdžiai pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, gynybos, proporcingumo, nešališkumo principus, dėl to darytina išvada, kad teisėja Jolanta Damulienė buvo šališka ir vykdė ne teisingumą, o prokuroro prašymus. Tokius skundo argumentus apeliantas grindžia tuo, kad jis ir D. L. buvo sulaikyti Jonavos policijos pareigūnų, kurie neteisėtai atliko asmenų kratą bei be teismo sankcijos atliko kratą jo namuose (duomenys neskelbtini). Kratos metu rado svarstykles SL-100B ir plastikinį maišelį su neva heroino pėdsakais. 2013-06-20 svarstant klausimą dėl kardomosios priemonės skyrimo, jis paaiškino, kad rastieji daiktai priklauso jam, tačiau jie buvo ten nuo 2011 m. rugsėjo ir juos jis buvo pamiršęs, o už su šiais daiktais susijusius narkotikus jis jau buvo nuteistas Ukmergės rajono apylinkės teismo. Šiame teisme jis nepasakojo apie namuose turėtus daiktus, nes tai ir nebuvo jo pareiga. Teisę atsisakyti duoti parodymus prieš save garantuoja ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 3 d. Tačiau Jonavos rajono apylinkės teismo teisėja Jūratė Ramanauskienė į šiuos paaiškinimus neatsižvelgė ir skyrė jam griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą, įtariant padarius nusikaltimą, numatytą BK 260 str. 1 d., kardomoji priemonė vėliau buvo tęsiama.
Ydinga praktika, kai asmuo suimamas už daiktus, kurie buvo susiję su kita byla. Suėmime praleido 6 mėnesius, o 30 parų arešto jam paskirta tik tam, kad būtų pateisintas šis suėmimo laikotarpis. Tuo teisėja vengė vykdyti teisingumą. Už atliktus neteisėtus veiksmus valstybės tarnautojai ir pareigūnai bei teisėja turi būti nubausti. Apeliantas remiasi Konstitucinio Teismo 2004-12-29 ir 2004-12-13 nutarimais, kuriais konstatuota, kad valstybė yra įpareigota užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo neteisėtų valstybės institucijų ir pareigūnų kėsinimosi atlikti neteisėtus veiksmus. Taip pat, jokiu būdu neleisti, kad jas neteisėtai pažeistų valstybės institucijos ir pareigūnai. Valstybės institucijos ir pareigūnai negali jokiomis aplinkybėmis pažeisti žmogaus teisių, kai žmogus iš esmės neturi priemonių tam pasipriešinti.
Asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas, nešališkas, teismas. Šios konstitucinės nuostatos yra teisės į tinkamą teismo procesą principas, kurio laikymasis yra būtina sąlyga teisingai išspręsti bylą. Apeliantas nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-01-10 nutartį Nr. 2K-30/2006, kurioje išdėstytos sąlygos, lemiančios teisingą bylos išnagrinėjimą. Apeliantas vadovaujasi ir kitomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, kuriose išaiškinta, kad siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, būtina nustatyti nusikalstamos veikos požymius, o šie požymiai turi būti pagrįsti ne spėlionėmis ir prielaidomis, bet abejonių nekeliančiais įrodymais.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad nagrinėjant baudžiamąsias bylas, susijusias su psichotropinių ar narkotinių medžiagų gaminimu, įsigijimu, laikymu, gabenimu siuntimu, pardavimu ar kitokiu platinimu, būtina specialisto ar eksperto išvada dėl narkotinių priemonių pavadinimo, rūšies, savybių ir kiekio. Šioje baudžiamojoje byloje duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, apie narkotinių medžiagų kiekį, savybes, nėra, kaip nėra ir duomenų, jog jis būtų gaminęs, pardavinėjęs, įgijęs ar laikęs tokias medžiagas.
Ekspertai nenustatė ir kad jo organizme būtų narkotinių ar psichotropinių medžiagų ar jų pėdsakų. Todėl visi kaltinimai pagal BK 260 str. 1 d, ir vėlesnis jo perkvalifikavimas pagal BK 259 str. 2 d. yra pagrįsti prielaidomis, spėlionėmis ir šmeižtu. Nesant objektyvių įrodymų dėl kaltinimo pagal BK 260 str. 1 d. byla turėjo būti nutraukta, o ne jo veika perkvalifikuota į BK 259 str. 2 d.
Nuosprendyje turi būti nurodyta pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamais ar kaltinamais padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, o pats argumentavimas turi būti racionalus ir pagrįstas teisiniais argumentais, tačiau skundžiamas nuosprendis neatitinka šių reikalavimų. Jis grindžiamas tik Ukmergės rajono apylinkės teismo nutarimais ir išvadomis, nors visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Tai, kad teismas kritiškai vertino paties kaltinamojo parodymus, negali būti laikoma įrodinėjimo pareigos perkėlimu, nes jis neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, tai valstybės tarnautojų prerogatyva. Jis jau buvo nuteistas už celofaninio maišelio turinį Ukmergės rajono apylinkės teismo, todėl negali būti už tą patį teisiamas antrą kartą.
Jam nebuvo suteikta galimybė ir gintis nuo įtarimų ir kaltinimo, nes jam buvo nesuprantamas kaltinimo dalykas: ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku iš nenustatyto asmens, neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo tiksliai nenustatytą kiekį narkotinės ar psichotropinės medžiagos, kurią platino ikiteisminio ir teisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytiems asmenims ir įtariamas padaręs nusikalstamą veiką pagal BK 260 str. 1 d., vėliau kaltinimai pakeisti į BK 259 str. 2 d. Toks neaiškus kaltino dalykas neabejotinai pažeidė jo teisę į gynybą, nes jis nesuprato nuo ko turėtų gintis.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėją, prašiusį nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorą, prašiusį apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo G. Š. apeliacinis skundas tenkintinas, tačiau ne BPK 327 str. 1 d. pagrindu, nes byla buvo išnagrinėta ir apeliacinėje instancijoje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus dėl G. Š. kaltės, padarius Lietuvos Respublikos BK 259 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką, įvertino neteisingai, padarydamas išvadas, kurios neatitinka faktinių bylos aplinkybių, dėl ko G. Š. už minėtą nusikalstamą veiką nuteistas nepagrįstai. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 1 p.).
Apkaltinamasis teismo nuosprendis yra teisingas, kai juo įrodyta objektyviai egzistuojanti asmens, padariusio nusikalstamą veiką, kaltė, kuri yra bendrų nusikalstamos veikos požymių visuma. Lietuvos Respublikos BK 2 str. 4 d. nustatyta, kad pagal baudžiamuosius įstatymus atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK specialiosios dalies straipsnyje numatytai nusikalstamos veikos sudėčiai. Priimant nuosprendį dėl kaltės neturi kilti jokių pagrįstų abejonių. Nusikalstamos veikos sudėtis yra esminis pagrindas sprendžiant asmens patraukimą baudžiamojon atsakomybėn. Nesant bent vieno iš nusikalstamos veikos požymių, veika negali būti pripažįstama nusikalstama, o nusikalstamos veikos požymių nebuvimas yra vienas iš pagrindų teismui priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Baudžiamasis procesas teisme yra grindžiamas rungimosi principu, kuris įtvirtina tai, jog kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus, ginčyti kitos šalies argumentus, teismas yra nešališkas šiuos vertinti, kaltinamojo teisinis statusas procese yra apibrėžtas nekaltumo prezumpcijos principu. Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (kasacinės nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-269/2013).
Lietuvos Respublikos BK 259 str. 2 d. nustatyta, kad tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, padarė baudžiamąjį nusižengimą. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 44 str. 1 d. už neteisėtą narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimą ar laikymą nedideliais kiekiais be tikslo parduoti ar kitaip platinti numatyta administracinė atsakomybė. Taigi, įstatymų leidėjas už nedidelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimą ir (ar) laikymą neturint tikslo jų parduoti ar kitaip platinti nustatė ir baudžiamąją, ir administracinę atsakomybę, t. y. ATPK 44 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai sutampa su dalimi BK 259 str. 2 d. įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo sudėties požymių. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 (2013 m. birželio 10 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) patvirtintose Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose nustatytos tik viršutinės narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio kiekio ribos, žemutinė konkrečių medžiagų nedidelio kiekio riba neapibrėžta, taigi narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekis nėra objektyvus ir pakankamas kriterijus administracinio teisės pažeidimo ir baudžiamojo nusižengimo dispozicijoms atriboti. Svarbiausi tampa padidintą ar mažesnį pavojingumą leidžiantys konstatuoti kriterijai, kurie iš esmės yra vertinamieji.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad sprendžiant kokia – baudžiamoji ar administracinė – atsakomybė taikytina, turėtų būti atsižvelgiama į padarytos veikos pavojingumą apibūdinančių požymių visumą – narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekį, rūšį (jos poveikį žmogaus organizmui), kaltininko veiksmų ypatybes, jų atlikimo vietą ir kitas aplinkybes, t.y. į objektyviuosius ir subjektyviuosius veikos požymius ir jų kiekybinę bei kokybinę išraišką konkrečioje situacijoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-76/2012).
Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad G. Š., neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, 2011m. rugsėjo mėn. neteisėtai įgijo plastikinį maišelį su apie 0,5 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo nenustatytas kiekis narkotinės medžiagos heroino, kurią pargabeno į savo gyvenamąją vietą, ją suvartojo bei laikė narkotinės medžiagos likučius iki 2013m. birželio 19 d. 14.15 val., kol pareigūnai kratos metu surado plastikinį maišelį bei svarstykles su heroino pėdsakais ir paėmė.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 (2013 m. birželio 10 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) patvirtintose Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose nustatyta, kad nedidelis heroino kiekis yra ne daugiau kaip 0,02 g.
Pažymėtina, kad nusikalstamą veiką būtina įrodyti objektyviais, neginčytinais įrodymais, taip pat kaltinamajam privalo būti užtikrintos realios teisės į gynybą, jis turi žinoti kuo yra kaltinamas, kokia konkreti nusikalstama veika jam inkriminuojama, koks yra nusikaltimo dalykas. Nagrinėjamu atveju G. Š. baudžiamojon atsakomybėn buvo patrauktas už tai, kad neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, 2011m. rugsėjo mėn. įgijo plastikinį maišelį su apie 0,5 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas kiekis narkotinės medžiagos heroino, kurią pargabeno į savo gyvenamąją vietą, ją suvartojo bei laikė narkotinės medžiagos likučius, tačiau šios teismo išvados neatitinka objektyvių byloje nustatytų aplinkybių. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad nuteistasis būtų suvartojęs kokias narkotines medžiagas ir būtent kada, kaltinamajame akte nenurodytas laikas bei aplinkybės, būtent koks kiekis kokios draudžiamos medžiagos buvo suvartotas. Teismui nebuvo pateikta jokių tai pagrindžiančių duomenų, pvz., specialių žinių turinčio specialisto ar eksperto išvados, todėl ši aplinkybė, nors ji ir nesudaro inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymio, iš kaltinimo privalėjo būti pašalinta kaip nekonkreti, perteklinė, neįrodyta.
Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje Nr. 140-(3105)-IS1-5741 (t.2, b.l.14-15) konstatuota, kad ant svarstyklių SL-100B ir milteliuose, aptiktuose 2013-06-19 kratos metu pas G. Š. bute, adresu (duomenys neskelbtini), rasta narkotinės medžiagos – heroino pėdsakų. Tyrimo metu miltelių likučiai iš plastikinio maišelio sunaudoti. Iš šių duomenų galima daryti išvadą, jog tyrimo metu rastas ne konkretus grynosios, veikliosios narkotinės medžiagos heroino kiekis, o tik jos buvimo žymė, taigi dėl itin minimalaus, net nepatvirtinto skaitmenine išraiška narkotinės medžiagos heroino kiekio, rodančio tik medžiagos ankstesnį egzistavimą, įvertinti, būtent išties koks kiekis narkotinės medžiagos buvo aptiktas – neįmanoma. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu, kad šioje baudžiamojoje byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie narkotinės medžiagos heroino kiekį. Konstatuojama, kad asmens baudžiamumas dėl narkotinės medžiagos pėdsakų laikymo, kuomet netgi neįmanoma nustatyti tikslesnio narkotinės veikliosios medžiagos kiekio, negalimas. Byloje būtina nustatyti nusikaltimo dalyko, draudžiamos medžiagos grynąjį kiekį, tokia teisminė praktika nurodyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-651/2007.
Veikos pavojingumas, kaip kriterijus siekiant atriboti administracinę atsakomybę nuo baudžiamosios, siejamas būtent su pačios veikos požymių kiekybine ir kokybine išraiška. Vertinant šiuos bylos faktus kaip kriterijus, apibūdinančius padarytos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad G. Š. padaryta veika nesiekė tokio pavojingumo, kuris atitiktų BK 259 str. 2 d. įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtį. G. Š. neteisėtai laikytas narkotinės medžiagos heroino kiekis net nepatvirtintas skaitmenine išraiška, pėdsakuose nenustatytas tikslesnis kiekis veikliosios medžiagos, taigi šioje konkrečioje situacijoje nustatyti G. Š. veikos pavojingumą apibūdinantys objektyvūs požymiai – neteisėtai įgytos ir laikytos narkotinės medžiagos kiekis - pėdsakai rodo, kad padaryta veika atitiktų ne baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 259 str. 2 d., o galimai administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 44 str. 1 d., sudėties požymius.
Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, G. Š. nepagrįstai pripažino kaltu padarius Lietuvos Respublikos BK 259 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką, nesant vieno iš nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymio – nusikalstamos veikos dalyko. Kadangi G. Š. kaltę dėl šio jam inkriminuojamo baudžiamojo nusižengimo patvirtinančių objektyvių ir neginčijamų įrodymų byloje nėra, todėl jis yra išteisintinas (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Apeliantas skunde taip pat nurodė, kad jau buvo nuteistas Ukmergės rajono apylinkės teismo, todėl negali būti už tą patį teisiamas antrą kartą. Atitinkamai atkreiptinas dėmesys, jog išties Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu jis nuteistas už tai, kad 2011 m. rugsėjo 23 d. Kauno mieste, turguje, esančiame prie geležinkelio stoties, iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo plastikinį maišelį su narkotine medžiaga – heroinu, kurį neteisėtai laikė ir parsigabeno į savo namus, esančius (duomenys neskelbtini), kur dalį narkotinės medžiagos suvartojo pats, o kitą dalį narkotinės medžiagos - heroino nusinešė į J. Z. butą, esantį (duomenys neskelbtini), kur 0,006 g. narkotinės medžiagos – heroino už 100 litų vertės sumą perdavė J. Z., kuri pažadėjo jam už tokią pačią sumą duoti metamfetamino, o likusią dalį – 0,164 g. narkotinės medžiagos - heroino supilstė dozėmis į keturis užspaudžiamus plastikinius maišelius ir į tris folguoto popieriaus lankstinukus, kuriuos neteisėtai laikė iki 2011-09-23 14.10 val., ir kuriuos kratos metu rado ir paėmė Kauno apskrities VPK Jonavos rajono policijos komisariato policijos pareigūnai (t.2, b.l. 132-145). Taigi, toje baudž.byloje Nr.1-90-161/2012 buvo nustatyta, kad G. Š. neteisėtai įgytą narkotinę medžiagą heroiną buvo parsinešęs į savo namus – (duomenys neskelbtini), kur dalį vartojo pats, dalį supilstė mažesnėmis dozėmis bei paskui disponavo, platino. Šioje baudžiamojoje byloje jis nuteistas už tai, kad narkotinės medžiagos heroino likučius - pėdsakus laikė savo namuose, būtent ten pat (duomenys neskelbtini). Tačiau tuomet baudž.byloje Nr.1-90-161/2012 net nebuvo daryta krata jo namuose, nebuvo apžiūrėtos svarstyklės, maišeliai. Krata namuose atlikta tik 2013-06-19 (t.2, b.l.109), todėl visiškai argumentuoti apelianto paaiškinimai, kad heroino pėdsakai išlikę nuo 2011-09-23, tai atitinka ir objektyviuosius duomenis. G. Š. nebuvo nuteistas už narkotinės medžiagos heroino laikymą savo namuose (duomenys neskelbtini), taigi jis neteisiamas antrą kartą už tą patį nusikaltimą, tačiau niekaip nepaneigiami apelianto paaiškinimai, kad 2013-06-19 kratos metu rasti heroino pėdsakai išlikę nuo 2011-09-23. Aukščiau jau pasisakyta, kad heroino pėdsakai nėra nusikaltimo dalykas, kad būtina konstatuoti konkretų grynosios narkotinės medžiagos heroino kiekį skaitmenine išraiška, kad asmuo išteisinamas, todėl nelaikytina, jog pažeidžiamas principas non bis in idem (už tą pačią veiką du kartus nebaudžiama).
Nors apkaltinamajame nuosprendyje buvo kritikuoti kaltinamojo G. Š. prieštaringi, nenuoseklūs parodymai, tačiau asmenį negalima pripažinti kaltu vien pagal paties prisipažinimą, būtini kiti objektyvūs įrodymai, kurie patvirtintų netgi ir kaltinamojo prisipažinimą ar savęs apkalbėjimą, galbūt tyrimo klaidinimą, ar panašiai. Visuomet svarbu įvertinti paaiškinimų išsamumą ir atitikimą kitiems duomenims. G. Š. paaiškinęs, kad anksčiau vartojo heroiną, kad pripažįsta tai esant senesnius likučius. Net šiame kaltinime nurodoma, kad narkotinės medžiagos heroino neteisėtai įgijęs dar 2011m. rugsėjo mėn., atitinkamai 2012-05-24 Ukmergės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu nuteistas irgi dėl neteisėto narkotinės medžiagos heroino įgijimo 2011m. rugsėjo 23 d., taigi tuo pačiu laikotarpiu, nes neįrodyta kitaip. Neleistina praktika, kuomet kaltinamajam perkeliama pareiga paneigti kaltinimo aplinkybes, juk būtent kaltinimas privalo įrodyti asmens kaltę, galiojant nekaltumo prezumpcijai.
Apeliantas skunde taip pat nurodė, kad skirdama jam laisvės atėmimo bausmę, teisėja akivaizdžiai pažeidė nekaltumo prezumpcijos, teisės į teisingą bylos nagrinėjimo, gynybos, proporcingumo, nešališkumo principus, dėl to darytina išvada, kad teisėja Jolanta Damulienė buvo šališka ir vykdė ne teisingumą, o prokuroro prašymus. Apeliantas taip pat teigia, kad jis ir D. L. buvo sulaikyti Jonavos policijos pareigūnų, kurie neteisėtai atliko asmenų kratą bei be teismo sankcijos atliko kratą jo namuose.
Teisėjų kolegija, apeliacinio skundo argumentus dėl teismo šališkumo atmesdama kaip nepagrįstus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą esminių baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimų, kurie kliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nepadarė, tai yra BPK 369 str. 3 d. nuostatų nepažeidė.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 2 d. numatyta, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši teisė numatyta ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., BPK 44 str. 5 d. T. E. Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT), tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Tačiau pažymėtina, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės bylos Nr. 2K-243/2009, 2K-195/2010, 2K-550/2010, 2K-401/2012). EŽTT jurisprudencijoje taip pat laikomasi nuomonės, kad procesiniai trūkumai, susiję tik su pareigos tinkamai motyvuoti teismo sprendimą neįvykdymu, įrodymų neišsamiu išnagrinėjimu ir panašiai, paprastai nevertinami kaip teismo šališkumo požymiai.
Apeliantas teismo šališkumą būtent sieja su griežtos bausmės jam paskyrimu, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, baudžiamoji byla išnagrinėta tinkamai, apeliantas nenurodo jokių pagrįstų argumentų, kurie patvirtintų teismo šališkumą, todėl apeliacinės instancijos teismui dėl teismo šališkumo abejonių nėra. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad skundo argumentas dėl kratos atlikimo be teismo nutarties yra nepagrįstas, kadangi ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 61-1-00414-13 procesinės prievartos priemonės – kratos, atliktos pagal 2013-06-19 Kauno apskrities VPK Jonavos r. PK KPS vyr. tyrėjo Visvaldo Leonavičiaus nutarimą, gyvenamosiose ir negyvenamosiose patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), priklausančiose I. Š., teisėtumas buvo patvirtintas Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartimi (2 t., b.l. 113).
Priimant išteisinamąjį nuosprendį, taip pat naikintinas bausmių subendrinimas pagal BK 64 str. 1 d., 3 d. bei kardomosios priemonės suėmimo paskyrimas.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
nuteistojo G. Š. apeliacinį skundą tenkinti.
Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo G. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 259 str. 2 d., panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį:
G. Š. pagal Lietuvos Respublikos BK 259 str. 2 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, BPK 303 str. 5 d. 1 p.
Panaikinti nuosprendžio dalį dėl BK 64 str. 1 d., 3 d. taikymo ir bausmės subendrinimo su 2012-05-24 Ukmergės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, paskyrimu atlikti subendrintos 11 (vienuolika) mėnesių 10 (dešimt) dienų laisvės atėmimo bausmės.
G. Š. taikytą kardomąją priemonę – suėmimą panaikinti ir jį iš suėmimo paleisti.
Daiktinius įrodymus – CD diską Nr. 2013-863k2(3141) su G. Š. telefoninių pokalbių įrašais – palikti saugoti byloje, elektronines svarstykles SL-100 B bei plastikinį maišelį –konfiskuoti ir sunaikinti.