- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-10-16
- Bylos Nr.
- 2K-651/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Josifas Tomaševičius (pirm.), Alvydas Pikelis, Olegas Fedosiukas (pran.)
- Nuteistasis
- O. P.
- Kategorijos
- 1.1.8.4Bausmės skyrimas už rengimąsi ir pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką (BK 57 str.)
- 1.2.23.3Neteisėtas disponavimas dideliu ar labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų (BK 260 str. 1, 2 d.)
- 2.1.6.2Įrodymų vertinimas (BPK 20 str. 5 d.)
- 2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, teisėjo Alvydo Pikelio ir pranešėjo Olego Fedosiuko,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. P. gynėjo kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo nuteistojo O. P. ir jo gynėjo apeliacinius skundus patenkino iš dalies: pakeitė Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 3 d. nuosprendį, kvalifikuodamas nuteistojo O. P. nusikalstamas veikas kaip pasikėsinimą, – pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 2 dalį. Kitą nuosprendžio dalį paliko nepakeistą.
Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 3 d. nuosprendžiu O. P. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams ir devyniems mėnesiams; pagal BK 260 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu aštuoneriems metams ir šešiems mėnesiams. Taikant BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalis, šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu paskiriant laisvės atėmimą aštuoneriems metams ir devyniems mėnesiams. Taikant BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. sausio 25 d. nuosprendžiu paskirta, bet neatlikta laisvės atėmimo bausme, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta – laisvės atėmimas devyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
O. P. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip 2005 m. rugsėjo 15 d., iš ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu nenustatytų asmenų, turėdamas tikslą parduoti, neteisėtai įgijo 8,459 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo 2,938 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino. 2005 m. rugsėjo 15 d., apie 12.52 val., šias medžiagas nuteistasis kartu su ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu nenustatytu asmeniu automobiliu „Mercedes Benz“ atsigabeno į „Statoil“ degalinę, esančią Kaune, Savanorių pr.(duomenys neskelbtini), ir už 150 Lt pardavė NVIM vykdytojui, veikusiam pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo 2005 m. rugpjūčio 29 d. patvirtintą nusikalstamos veikos imitacijos modelį Nr.(duomenys neskelbtini).
Be to, O. P. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 2 dalį už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip 2005 m. rugsėjo 30 d., iš ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu nenustatytų asmenų, turėdamas tikslą parduoti, neteisėtai įgijo didelį kiekį baltos spalvos miltelių (63,051 g), kurių sudėtyje buvo 5,374 g. psichotropinės medžiagos – amfetamino. Nuteistasis šias medžiagas 2005 m. rugsėjo 30 d., laikotarpiu nuo 10.00 iki 11.00 val., per du kartus automobiliu „Mercedes Benz“ (duomenys neskelbtini), priklausančiu D. B. ir vairuojamu L. Š., atsigabeno į „Statoil“ degalinę, esančią Kaune, Savanorių pr.(duomenys neskelbtini), ir už 980 Lt pardavė NVIM vykdytojui, veikusiam pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo 2005 m. rugpjūčio 29 d. patvirtintą nusikalstamos veikos imitacijos modelį Nr.(duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 10 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, o jeigu kolegija nerastų tam pagrindo, pakeisti Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 10 d. nuosprendį perkvalifikuojant veiką iš BK 260 straipsnio 2 dalies į BK 260 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtą bausmę sušvelninti.
Kasatorius teigia, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas ir naikintinas. Nuteistojo O. P. kaltė padarius inkriminuotus nusikaltimus nėra įrodyta. Nuteistasis neigia padaręs šiuos du nusikaltimus. Iš tikrųjų jis apgavo pirkėją paimdamas iš jo 600 Lt, tačiau neatnešė jam jokių psichotropinių medžiagų.
Kasatorius nurodo, kad įslaptintų liudytojų parodymai nėra nuoseklūs, jų parodymų teiginiai pagrindžiant vykdomos operacijos eigą – apie pinigų pažymėjimą, narkotinių medžiagų perdavimo užfiksavimą techninėmis priemonėmis – prieštaringi, neįtikinami ir nelogiški. Šie parodymai ir narkotinių medžiagų priklausomybė nėra pagrįsti jokiais kitais įrodymais – nepaimti pirštų atspaudai, nepažymėti pinigai. Garso įrašai taip pat nepatvirtina nuteistojo kaltės. Bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose liko nepašalintas esminis prieštaravimas tarp O. P. ir NVIM dalyvių parodymų dėl sumokėtų pinigų sumos. Todėl teismas neturėjo pagrindo priimti apkaltinamąjį nuosprendį vien pareigūnų parodymų pagrindu, nes realiai nenustatytos jokios O. P. sąsajos su narkotinėmis medžiagomis, figūruojančiomis byloje. Anot kasatoriaus, byloje esantys procesiniai dokumentai kelia abejonių: 2005 m. rugsėjo 30 d. vykusių operatyvinių veiksmų protokolas surašytas tik 2006 m. gegužės 4 d., t. y. praėjus septyniems mėnesiams. Prieš išvykdami susitikti su nuteistuoju, įslaptinti liudytojai buvo apžiūrėti siekiant parodyti, kad jie neturi narkotikų ir kad nebus jokios provokacijos, tačiau automobilis, kuriuo jie išvažiavo, nebuvo apžiūrėtas. Taigi šis procesinis veiksmas nebuvo atliktas iki galo. Kilus tokioms abejonėms, jos turėjo būti traktuojamos teisiamojo naudai.
Kasatorius taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai pripažino O. P. kaltu dėl didelio kiekio psichotropinių medžiagų įgijimo. Nuosprendis neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punkto, kuriame nurodyta, kad nuosprendis yra teisėtas, kai jame padarytos išvados pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir įvertintais įrodymais.
Kasatorius nurodo, kad nuosprendis pagrįstas tiktai suinteresuotų pareigūnų prieštaringais parodymais, pirkimo–pardavimo faktai nėra nufilmuoti, nuteistasis nebuvo sulaikytas iš karto su visais įkalčiais – sulaikytas tik po pusės metų. Įslaptinti liudytojai (NVMĮ dalyviai) šį faktą aiškino, kad nebuvo techninių galimybių ir procesinio būtinumo, kad vadovavo kitas prokuroras. Tokie teiginiai, ikiteisminio tyrimo eiga ir procesinis įrodymų įforminimas kelia rimtų abejonių pareigūnų parodymų pagrįstumu. Kasatorius mano, kad esant tokioms aplinkybėms teismams buvo privalu patikrinti teisiamojo gynybos versiją, priešingu atveju yra pažeistas lygybės principas, BPK 44 straipsnio 5 punktas ir teisė į gynybą.
Žemesnės instancijos teismas
Nepatikrinta, ar pareigūnai jų nurodyta pinigų sumą iš tikrųjų yra gavę šiai operacijai atlikti, nors šią aplinkybę buvo nesudėtinga patikrinti. Pareigūnų parodymai nepatvirtinti rašytiniais įrodymais. Taigi nuteistasis neturėjo jokios kitos galimybės paneigti pareigūnų parodymus ir įrodyti savo nekaltumą. Apeliacinės instancijos teisme dėl šių aplinkybių buvo apklaustas liudytojas S. B., tačiau jo parodymai dėl pinigų išdavimo ir įforminimo gana migloti; jis nurodė, kad pinigų išdavimas pareigūnams buvo įforminamas pakvitavimais. Todėl akivaizdu, kad finansine prasme tokia tvarka negalima. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė gynybos prašymą išreikalauti iš institucijos, vykdžiusios NVIM, finansinius dokumentus: kasos išlaidų orderius ir kitus dokumentus, patvirtinančius pinigų sumas, išduotas šiai operacijai, ir jų nurašymą. Ši aplinkybė itin svarbi gynybai, nes, jos nepatikrinus, suvaržomos traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens teisės. Toks teisių suvaržymas laikomas esminiu BPK pažeidimu, dėl kurio apeliacinės instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas išnarinėjus bylą kasacine tvarka.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas ne tik nepatikrino įrodymų patikimumo, kuriais pagrįstai abejoja nuteistasis, bet ir neįvertino jų visumos, – taip pažeidė savo pareigą aktyviai siekti nustatyti tiesą byloje. Be to, nebuvo atsižvelgta, į tai, kad apkaltinamasis nuosprendis turi būti pagrįstas įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikaltimą.
Žemesnės instancijos teismas
Anot kasatoriaus, pirmosios instancijos teismui neišsamiai atlikus įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teismas neištyrė esminių bylos aplinkybių ir nepašalino ištirtų įrodymų prieštaravimų (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Teismas, apklausdamas liudytojus S. B. ir R. Š., vertino tiktai policijos pareigūno S. B. parodymus. Tačiau R. Š. parodymai yra itin svarbūs gynybai, nes jie paneigia įslaptinto liudytojo Nr. 1 parodymus, kuriais rėmėsi abu teismai. R. Š. parodė, kad į automobilį O. P. su kitu asmeniu nebuvo įsėdę. Jo parodymų apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje neaptarė ir nevertino, paminėjo tiktai tą, kad jis buvo apklaustas.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo ir netinkamai interpretavo O. P. apeliacinio skundo motyvą dėl BK 260 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo. Teismas, pripažindamas O. P. kaltu pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes pagal 2003 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintas Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas amfetamino ir metamfetamino kiekis yra didelis, kai šių medžiagų nustatoma 20 g, o šiuo atveju 2005 m. rugsėjo 30 d. epizode O. P. inkriminuota 5,374 g amfetamino, o tai nesudaro 20 g. Todėl šiuo atveju veika turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas perkvalifikavo O. P. veikas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį kaip pasikėsinimą, tačiau bausmės nesumažino. Teismas privalo vadovautis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, tačiau atsižvelgta buvo tik į nuteistąjį neigiamai apibūdinančias aplinkybes. Apylinkės teismas, vertindamas O. P. asmenybę ir skirdamas bausmę, nuosprendyje nurodė, kad teisiamasis yra nevedęs. Tai neatitinka tikrovės, nes nuteistasis yra vedęs, turi šeimą ir, atlikdamas bausmę, palaiko glaudžius ryšius su šeima. Todėl, skiriant bausmę, nebuvo iki galo atsižvelgta į BK 54 straipsnio reikalavimus, dėl to neteisingai paskirta bausmė.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo gynėjo kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl įrodymų vertinimo
Kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėdamas kasacinę bylą teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas; taigi iš naujo pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus ir nustatydamas faktines bylos aplinkybes, BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Kasatoriaus teiginiai, kad įslaptintų liudytojų parodymai nėra nuoseklūs ir įtikinami, kad nuosprendis pagrįstas tiktai suinteresuotų pareigūnų prieštaringais parodymais, nėra pagrįsti. Atvirkščiai, teismas rėmėsi ne tik nuosekliais liudytojų parodymais, bet ir kitais įrodymais: pokalbių garso įrašais ir jų stenogramomis, tarnybiniais pranešimais ir protokolais, parodančiais atliktų operatyvinių veiksmų turinį ir rezultatus, specialisto išvadomis, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolais ir kita medžiaga. Atmestini ir kiti kasatoriaus argumentai dėl surinktų įrodymų nepatikimumo.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių, 324 straipsnio 6 dalies pažeidimo
Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, apklausęs liudytojus S. B. ir R. Š., nepagrįstai rėmėsi tik policijos pareigūno S. B. parodymais, o R. Š. parodymų, labai svarbių gynybai, neaptarė, paminėdamas tiktai, kad jis buvo apklaustas. Kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalys). Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esminių argumentų, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl atmetama nuteistojo pateikta įvykių versija. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl liudytojo R. Š. parodymų vertinimo, nelaikytina baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, nes to, jog apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 6, 25 punktai). Kartu kolegija pažymi ir tai, kad nors apeliacinės instancijos teismo nutartyje atskirai dėl liudytojo R. Š. parodymų vertinimo nepasisakyta, šiais parodymais teismas pagrįstai nesirėmė, nes šis liudytojas buvo suinteresuotas įvykio versija, pagal kurią jokių narkotinių ir psichotropinių medžiagų nebuvo platinama. Be to, R. Š. parodymai nepasižymi detalumu ir prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams.
Nepagrįstas yra ir kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo patikrinti, ar pareigūnai jų nurodytą pinigų sumą iš tikrųjų yra gavę šiai operacijai atlikti. Teismo sprendimas atmesti gynėjo prašymą išreikalauti atitinkamus buhalterinius dokumentus buvo motyvuotas ir nelaikytinas BPK 324 straipsnio 6 dalies pažeidimu. Kolegija nenustatė faktų, leidžiančių daryti išvadą apie neišsamų įrodymų tyrimą ir nuteistojo teisės į jo apeliacinio skundo tinkamą išnagrinėjimą pažeidimą.
Dėl BK 260 straipsnio 2 dalies taikymo
Pagal BK 260 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų.
Šio nusikaltimo dalykas yra narkotinės ar psichotropinės medžiagos, įrašytos į Sveikatos apsaugos ministerijos sąrašus ir išimtos iš laisvos apyvartos. Teismų praktikoje, sprendžiant medžiagų kiekio klausimus, atsižvelgiama į Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V–239 patvirtintus narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų priedų lentelėse nurodytus atitinkamų medžiagų kiekius. Remiantis šiuo norminiu aktu, amfetamino kiekis laikomas dideliu, kai šių psichotropinių medžiagų yra daugiau kaip 20 g.
Bylos medžiaga rodo, kad pirmosios instancijos teismas didelio psichotropinių medžiagų kiekio požymį nustatė vadovaudamasis paimtų ir tyrimui pateiktų miltelių kiekiu (63,051 g), bet ne šiuose milteliuose esančių psichotropinių medžiagų kiekiu (5,374 g). Apeliacinio skundo argumentą, kad 5,374 g amfetamino nesudaro didelio kiekio, apeliacinės instancijos teismas atmetė, nes amfetaminas nepriklauso medžiagų kategorijai, kurios kiekis pateikiamas perskaičiavus ją į grynąją medžiagą. Tokia išvada argumentuojama tuo, kad minėtų rekomendacijų priedų lentelėse amfetaminas nepažymėtas penkiomis žvaigždutėmis.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Rekomendacijų priedų lentelių pabaigoje žvaigždutėmis pažymėtose pastabose iš tikrųjų pasisakoma dėl kai kurių sąrašuose įrašytų medžiagų ypatybių ar kiekio nustatymo metodikos. Tačiau paskutinė, penkiomis žvaigždutėmis pažymėta pastaba, kurioje nurodyta, kad medžiagos kiekis pateikiamas perskaičiavus ją į grynąją medžiagą, taikytina ne kokiai nors konkrečiai penkiomis žvaigždutėmis pažymėtai medžiagai, bet paaiškina bendrą lentelėse nurodytų kiekių nustatymo metodiką (kasacinės nutartys bylose Nr. 2K–7–217/2007, 2K–365/2007). Taigi lentelėse nurodytų kiekių nustatymo metodika, t. y. perskaičiavimas į grynąją medžiagą, taikytina ir nagrinėjamos bylos nusikaltimo dalykui – amfetaminui. Būtent todėl specialisto išvadoje tiksliai nurodomas psichotropinės medžiagos kiekis, esantis tyrimui pateiktuose milteliuose, ir kokia yra jos procentinė dalis.
Kolegija konstatuoja, kad, remiantis BPK 383 ir 369 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai keistini, nes, nustatydami veiką kvalifikuojantį psichotropinių medžiagų didelio kiekio požymį (BK 260 straipsnio 2 dalis) pagal tyrimui pateiktų miltelių bendrą kiekį, teismai rėmėsi klaidingu Rekomendacijų 5–osios pastabos aiškinimu ir dėl to, kvalifikuodami nuteistojo O. P. 2005 m. rugsėjo 30 d. padarytą nusikaltimą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Dėl bausmės skyrimo
Apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas O. P. padarytas veikas į pasikėsinimus, tačiau nesušvelnindamas paskirtos bausmės, nepažeidė bausmės skyrimo taisyklių.
BK 57 straipsnis ir kitos BK skyriuje „Bausmės skyrimas“ įtvirtintos normos nenustato taisyklės, kad bausmė už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą visada turi būti švelnesnė nei baigto nusikaltimo atveju. Be to, pirmosios instancijos teismo už atskirus nusikaltimus paskirtos bausmės yra netoli minimalios įstatyme numatytos ribos, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas nekeisti jų ir palikti paskirtą galutinę bausmę šiuo atveju yra visiškai pagrįstas. Nesudaro pakankamo pagrindo švelninti bausmę ir tai, kad nuteistasis yra vedęs, turi šeimą ir, atlikdamas bausmę, palaiko glaudžius ryšius su šeima.
Kartu kolegija konstatuoja, kad šioje byloje O. P. paskirta galutinė bausmė turi būti švelninama kitu pagrindu: perkvalifikavus vieną iš padarytų veikų iš BK 260 straipsnio 2 dalies į BK 260 straipsnio 1 dalį.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 3 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nuosprendžius pakeisti.
O.P. padarytą ir pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 2 dalį kvalifikuotą nusikaltimą perkvalifikuoti į BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį ir paskirti laisvės atėmimą penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, prie šios bausmės pridėti dalį bausmės, paskirtos pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį, ir subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą penkeriems metams ir trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, prie šios bausmės pridėti dalį neatliktos bausmės, paskirtos Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. sausio 25 d. nuosprendžiu, ir galutinę subendrintą bausmę paskirtį laisvės atėmimą penkeriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Kitas nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.