Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „FH Life“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutarties, kuria uždarajai akcinei bendrovei „FH Life“ iškelta bankroto byla, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-1974-555/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Monodora“ pareiškimą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „FH Life“ dėl bankroto bylos iškėlimo; trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „West-pharma-East“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Pirmosios instancijos teismas neišsprendė bankroto bylos teismingumo klausimo. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog bylos nagrinėjimo metu pasikeitė atsakovės buveinės adresas. Pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino neobjektyviai – vadovavosi tik ieškovės pateiktu išieškojimo negalimumo aktu, neatsižvelgė į atsakovės pateiktus duomenis ir nurodytus argumentus. Pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus, neišsprendė visų atsakovės ir trečiojo asmens prašymų, neatsižvelgė į trečiojo asmens nuomonę dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas neišreikalavo papildomų dokumentų, vykdomosios bylos, neištyrė antstolio paaiškinimų, nepaskyrė audito ir ekspertizės.Teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovė yra nemoki. Atsakovė pradelstų įsipareigojimų neturi ir gali atsiskaityti su kreditoriais.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsakovei UAB „FH Life“ iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Įmonių bankroto procesą reglamentuoja specialus įstatymas – Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau - ĮBĮ). Šio įstatymo normos yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokūs. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį. Tai aktualu ir aptariamu atveju, kadangi atsakovei UAB „FH Life“ bankroto byla apskųstąja nutartimi iškelta konstatavus šios įmonės nemokumą, taip pat nenustačius prielaidų išsaugoti atsakovę, kaip veikiantį rinkos dalyvį.

Dėl bankroto bylos teismingumo

Atsakovės UAB „FH Life“ (apeliantės) teigimu, Kauno apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutarties neteisėtumą lemia tai, jog nagrinėjamu atveju bankroto byla iškelta pažeidžiant teismingumo taisykles. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog bylos nagrinėjimo metu (tačiau iki bankroto bylos iškėlimo) pasikeitus atsakovės buveinės adresui, pasikeitė ir bylos teismingumas. Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su šia apeliantės pozicija.

Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovės pareiškimas dėl bankroto bylos UAB „FH Life“ iškėlimo gautas 2015 m. gegužės 14 d., o pareiškimas teisme priimtas teisėjo 2015 m. gegužės 18 d. rezoliucija (t. 1, b. l. 3). Byloje esantis Juridinių asmenų registro 2015 m. gegužės 18 d. išplėstinis išrašas patvirtina, kad UAB „FH Life“ buveinė išrašo suformavimo dieną buvo (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 25). Iš 2015 m. birželio 25 d. išrašo matyti, kad nuo 2015 m. birželio 17 d. atsakovės buveinė yra (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 54-55).

Sprendžiant bylos teismingumo klausimą, svarbu pažymėti, kad ĮBĮ įtvirtintų teisės normų kaip vieningos sistemos analizė leidžia bankroto bylos procesą skirstyti į dvi stadijas: pirmoji ir kartu privalomoji stadija būtų pačios civilinės bylos iškėlimas, kuomet teisėjo rezoliucija yra priimamas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo; antroji stadija būtų bankroto bylos iškėlimas, kuomet teismas, nustatęs ĮBĮ įtvirtintus bankroto bylos iškėlimo pagrindus, nutartimi iškelia bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-249/2010). Priklausomai nuo to, kurioje iš dviejų proceso stadijų yra bankroto byla, teismas sprendžia skirtingo pobūdžio procesinius klausimus. Sprendžiant pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo klausimą (tai yra sprendžiant dėl pačios civilinės bylos, kurioje bus nagrinėjamas bankroto bylos iškėlimo klausimas, iškėlimo), yra tikrinama, ar pareiškėjas yra tinkamas subjektas, turintis teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo; ar laikytasi ĮBĮ nustatytos išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarkos; ar pareiškimas tinkamai pagrindžiamas ĮBĮ nustatytais pagrindais; ar pareiškimas atitinka įstatyme nustatytus turinio ir formos reikalavimus; ar prie jo pridėti visi įstatymo reikalaujami dokumentai; ar nėra kitų aplinkybių, kurios užkirstų kelią pareiškimui priimti ir ar pareiškėjas tinkamai įgyvendina teisę kreiptis į teismą. Viena iš tokių aplinkybių, kuri užkerta kelią pareiškimui priimti, yra pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo padavimas teismui, kuriam šis pareiškimas neteismingas (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). ĮBĮ 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad pareiškimai dėl bankroto bylos iškėlimo pateikiami vietovės, kurioje yra įmonės buveinė, apygardos teismui raštu CPK nustatyta tvarka. Tuo atveju, kai teismas išsprendęs su pareiškimo priėmimu susijusius klausimus (įskaitant ir pareiškimo teismingumo patikrinimą) bei nustatęs, jog nėra kliūčių pareiškimui priimti, iškelia civilinę bylą, teismas toliau atlieka eilę procesinių veiksmų, skirtų klausimui dėl bankroto bylos iškėlimo pasirengimui nagrinėti. Visi šie teismo procesiniai veiksmai, atspindintys aktyvų teismo vaidmenį įrodymų rinkimo procese, įvardinti ĮBĮ 9 straipsnio 1-3 bei 5-6 dalyse. Pažymėtina, kad minėtose įstatyminėse nuostatose, reglamentuojančiose teismo vaidmenį bankroto bylos nagrinėjimo stadijoje nuo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo iki nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo ar atsisakymo ją kelti priėmimo, nėra atskirai aptarta teismo prerogatyva, esant tam tikroms aplinkybėms, spręsti dėl teismo priimtos savo žinion bylos perdavimo kitam teismui. Be to, minėtų teisinių nuostatų sisteminė analizė bei paties bankroto proceso tikslas leidžia daryti išvadą, kad klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti išnagrinėtas kuo operatyviau ir ekonomiškiau, siekiant kuo mažiau pakenkti pačiai įmonei (tuo atveju, jei ji moki) bei kreditorių interesams (tuo atveju, jei įmonė nemoki). Teismui pasirengus nagrinėti klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, šis klausimas išsprendžiamas nutartimi, kuria iškeliama bankroto byla arba atsisakoma ją kelti (ĮBĮ 9 straipsnio 6 dalis). Teismui nusprendus iškelti atsakovui bankroto bylą, pradedamos vykdyti atsakovo bankroto procedūros, susijusios su įmonės likvidavimu (pabaiga). Pažymėtina, kad įstatymo leidėjas ĮBĮ 10 straipsnyje, kuris reglamentuoja bankroto bylos iškėlimą, įtvirtino taisyklę, jog bankroto byla iškeliama ir nagrinėjama vietovės, kurioje yra įmonės buveinė, apygardos teisme (ĮBĮ 10 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinis teismas suvienodino praktiką aptariamu atveju analizuojamu bankroto bylų teismingumo klausimu ir nurodė, kad bankroto bylos (kaip ji apibrėžta ĮBĮ 2 straipsnio 3 dalyje) teismingumo klausimas, kaip ir bet kurios kitos civilinės bylos teismingumo klausimas, yra išsprendžiamas vieną kartą, kuomet yra sprendžiama dėl pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo. Vadovaujantis ĮBĮ 5 straipsnio 3 dalimi bei ĮBĮ 10 straipsnio 2 dalimi, bankroto bylos (kaip ji apibrėžta ĮBĮ 2 straipsnio 3 dalyje) teismingumas nustatomas pagal atsakovo buveinės vietos kriterijų (CPK 1 straipsnio 1 dalis, ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalis). Bankroto byla (kaip ji apibrėžta ĮBĮ 2 straipsnio 3 dalyje) yra iškeliama (priimant pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo) ir nagrinėjama tos apygardos teisme, kurioje pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo metu buvo registruota atsakovo buveinė. Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad būtent toks bankroto bylos teismingumą nustatančių taisyklių aiškinimas atitinka ir bankroto proceso tikslą – operatyvų bankroto bylos nagrinėjimą, užkertant kelią byloje dalyvaujantiems asmenims piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis, įskaitant teisę keisti bankroto bylos teismingumą ir tokiu būdu neteisėtai vilkinti nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimą (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-661/2014).

Nagrinėjamu atveju ieškovės pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo Kauno apygardos teismui ir teismo priėmimo šį pareiškimą nagrinėti metu atsakovės buveinė buvo registruota adresu (duomenys neskelbtini), (atsakovės buveinė tik 2015 m. birželio 17 d. buvo perregistruota kitu adresu (duomenys neskelbtini)), kas reiškia, jog ieškovė pareiškimą pateikė pagal teismingumą Kauno apygardos teismui vadovaujantis ĮBĮ įtvirtintomis teismingumo taisyklėmis (ĮBĮ 5 straipsnio 3 dalis, 10 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad nepaisant to, jog po pareiškimo priėmimo nagrinėti teisme įmonės valdymo organų valia buvo pakeista įmonės buveinės vieta, bankroto byla teisėtai liko teisminga tam teismui, kuris priėmė ieškovės pareiškimą. Kita vertus, atmesdamas gausius apeliantės argumentus, kuriais akcentuojama teismingumo svarba ir būtinybė perduoti bylą nagrinėti kitam apygardos teismui, apeliacinis teismas pažymi, jog teritorinio teismingumo pažeidimas nėra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnis). Todėl net ir pripažinus apeliantės poziciją teismingumo klausimu pagrįsta (ko aptariamu atveju nėra), ši aplinkybė savaime nesudarytų pagrindo tenkinti atsakovės atskirąjį skundą. CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punkte, kuriuo vadovaujamasi atskirajame skunde, yra nurodytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, kai buvo pažeistos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisyklės.

Dėl bendrovės nemokumo

Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Įstatymo leidėjo valia įmonės nemokumas, sudarantis teisinį pagrindą iškelti bankroto bylą, vertinamas pagal išorinį (įsipareigojimų nevykdymą) ir vidinį (neigiamą įmonės aktyvų ir pasyvų santykį) nemokumo požymius. Tik abiejų požymių konstatavimas įgalina teismą iškelti įmonei bankroto bylą, o vien tik įmonės nepajėgumo apmokėti savo prievolių, kurių mokėjimo terminai pasibaigę, kaip nemokumą kvalifikuojančio požymio, nepakanka bankroto bylai iškelti. Dėl to sprendžiant, ar egzistuoja įstatyme įtvirtinti bankroto bylos iškėlimo materialieji teisiniai pagrindai, būtina nustatyti ne tik įmonės įsipareigojimų nevykdymo faktą ir to priežastis (įvertinti įmonės finansinių sunkumų pobūdį), bet ir atskleisti įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansą įrašyto turto vertės santykį. Teismų praktikoje ne kartą buvo konstatuota, kad sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne balanse įrašyta, bet reali turto vertė, ir ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1273/2010, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2599/2013).

Pagal bendrąją taisyklę faktinė įmonės mokumo būsena turi būti vertinama pagal aktualių (naujausių) finansinės atskaitomybės dokumentų rinkinių duomenis, kurie atspindi įmonės turimą turtą. Tačiau teismų praktikoje, be kita ko, pažymima ir tai, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1406/2011, 2013 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2300/2013). Šiame kontekste pažymėtina, kad bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimas yra grindžiamas teisine prezumpcija, pagal kurią mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinis teismas konstatuoja, jog ir aptariamu atveju mokumo pagrindimo įrodinėjimo našta tenka atsakovei UAB „FH Life“.

Apeliacinis teismas, pakartotinai įvertinęs UAB „FH Life“ turtinę finansinę padėtį atspindinčius duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, pagal kurią konstatuotas atsakovės nemokumas. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, vertindamas įmonės mokumo situaciją, pateikė išsamią finansinės padėties analizę. Teismas analizavo atsakovės 2012, 2013, 2014 metų ir 2015 metų pirmojo ketvirčio finansinės atskaitomybės duomenis, vykdomosios bylos dokumentus, vertino byloje dalyvaujančių asmenų argumentus. Pakartotinai išanalizavus atsakovės finansinės atskaitomybės duomenis, nustatyta, kad 2012 metų pabaigoje į įmonės balansą įrašyto turto vertė sudarė 16 934,08 Eur. Šį vertinį skaičių sudarė trumpalaikis turtas (per vienerius metus gautinos sumos – 3 856,29 Eur, piniginės lėšos – 1 748,15 Eur, atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys – 11 329,65 Eur). Tuo tarpu įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 24 733,26 Eur (per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai). 2012 metus įmonė užbaigė patyrusi 10 695,38 Eur nuostolių. Iš UAB „FH Life“ 2013 metų balanso matyti, kad tų metų pabaigoje įmonė turėjo turto už 47 569,80 Eur, kurį didžiąja dalimi sudarė trumpalaikis turtas – 46 962,47 Eur (per vienerius metus gautinos sumos – 7 286,84 Eur, piniginės lėšos – 1 828,95 Eur, atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys – 37 846,68 Eur), o ilgalaikis turtas – 607,33 Eur. Įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 97 305,09 Eur (per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai). 2013 metus bendrovė užbaigė patyrusi 41 936,11 Eur nuostolį. 2014 metų pabaigoje įmonė turto turėjo už 6 279,25 Eur , kurį sudarė tik trumpalaikis turtas (per vienerius metus gautinos sumos – 4 193,99 Eur, atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys – 2 085,26 Eur). Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 60 012,74 Eur sumą (per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai). 2014 metus bendrovė užbaigė su 3 998,20 Eur dydžio nuostoliais. Iš 2015 m. kovo 31 d. balanso matyti, kad nurodytu laikotarpiu bendrovė turto turėjo už 2 915 Eur, kurį sudarė trumpalaikis turtas (per vienerius metus gautinos sumos – 1 984 Eur, atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys – 931 Eur). Tuo tarpu mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 60 585 Eur (po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai – 58 499 Eur, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 2 087 Eur). 2015 m. kovo 31 d. pelno (nuostolio) ataskaita rodo, kad nurodytą laikotarpį bendrovė užbaigė patyrusi 524 Eur nuostolį. Ankstesnėje šios nutarties dalyje minėta, jog faktinė įmonės mokumo būsena turi būti vertinama pagal aktualių (naujausių) finansinės atskaitomybės dokumentų rinkinių duomenis. Apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad į naujausią įmonės balansą įrašyto turto vertė siekia tik 2 915 Eur, o įsipareigojimai kreditoriams – 59 139,18 Eur. Pažymėtina, kad įmonės (ne) mokumo vertinimo tikslu esminę reikšmę turi ne visi įmonės įsiskolinimai (įsipareigojimai kreditoriams), bet tik pradelsti. Apeliacinio teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino atsakovės pateiktus duomenis ir paaiškinimus dėl pradelstų įsipareigojimų fakto. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovės pateiktas debitorių - kreditorių sąrašas yra netikslus, kadangi jame nenurodyta, kaip pradelsta, atsakovės skola ieškovei, nors ši laikytina akivaizdžiai pradelsta (priteista teismo sprendimu, teismo sprendimas įsiteisėjęs, priteistą skolą buvo bandoma išieškoti vykdymo procese). Priešingai – ieškovė nurodyta įmonės debitorių sąraše. Šiuo atveju įmonių bankrotą reguliuojančių teisės normų prasme atsakovės nemokumas yra akivaizdus: įmonės pradelsti įsipareigojimai (vien tik ieškovei – 5 760,24 Eur) beveik dvigubai viršija į įmonės balansą įrašyto turto vertę (2 915 Eur). Nors teisiniam nemokumui konstatuoti pakankama ir tokia situacija, kada pradelsti įsipareigojimai viršija pusę įmonės turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Pažymėtina, kad tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek atskirajame skunde atsakovė laikėsi nuoseklios pozicijos teigdama, esą įmonė yra moki ir neturi pradelstų įsipareigojimų. Tačiau net ir atskirajame skunde ji nenurodė ir nepagrindė aplinkybių, jog turi daugiau turto nei nurodyta aktualaus laikotarpio balanse, o įsiteisėjusiame teismo sprendime (kurio nepavyko įvykdyti ir priverstinai) fiksuota atsakovės skola nesanti pradelsta (CPK 178 straipsnis). Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas įmonės nemokumo būsenos buvimą konstatavo ne vien formaliai įvertinęs pradelstų įsipareigojimų kreditoriams ir įmonės turto vertės santykį. Minėta, jog teismas atliko nuodugnią ir išsamią finansinės padėties analizę (įvertino finansinius rodiklius už 2012-2015 metų laikotarpį), šios analizės pagrindu padarė pagrįstą išvadą, jog jau nuo 2012 metų atsakovės padėtis nuosekliai blogėjo, veikla buvo nuostolinga. Teismas taip pat pagrįstai akcentavo ir vykdomosios bylos duomenis. Išieškojimo negalimumo akto surašymas patvirtina, kad įmonė neturi nei lėšų, nei turto, į kurį galima būtų nukreipti kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimą. Apeliantė nepaneigė šio vykdomojoje byloje konstatuoto teisinę reikšmę turinčio fakto egzistavimo (CPK 178 straipsnis).

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kuria konstatuotas UAB „FH Life“ nemokumas, ir nepagrįstais pripažįsta atskirojo skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas įmonės (ne) mokumo vertinimą atliko neišsamiai ir nebuvo pakankamai aktyvus. Nesutiktina su apelianto deklaratyviais teiginiais, jog kitokią bylos baigtį galėjo lemti aktyvesnis teismo vaidmuo (esą teismas galėjo skirti byloje ekspertizę, iš atsakovės ir jos valdymo organų išsireikalauti daugiau dokumentų ir paaiškinimų ir pan.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nepaisant to, jog bankroto bylos turi viešąjį interesą, sprendžiant ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, yra taikomas ir civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Teismo aktyvumo bankroto procese pareiga negali būti suprantama kaip atleidimas byloje dalyvaujančių asmenų nuo pareigos pagrįsti jų nurodytus argumentus ir (ar) rungimosi principo paneigimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1292-516/2015). Nurodyti atskirojo skundo argumentai apeliacinės kontrolės tikslu nėra reikšmingi. Atsakovė nepagrindė, kokią reikšmę byloje turėtų buhalterinės ekspertizės atlikimas, kokius esminius paaiškinimus galėjo pateikti atsakovės valdymo organų nariai, kokių konkrečių įrodymų byloje trūko (CPK 212 straipsnis, 180 straipsnis). Kita vertus, panašaus turinio duomenis neabejotinai galėjo pateikti pati atsakovė, tokios jos procesinės teisės nebuvo suvaržytos ir apeliaciniame procese. Nepagrįstais pripažintini ir atskirojo skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo galimo pažeidimo, esą vertinant tik ieškovei palankius įrodymus.

Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011 ir kt.). Akcentuota ir tai, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, todėl išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005, 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2008 ir kt.). Apeliacinis teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas atliko išsamų šalių pateiktų rašytinių įrodymų (finansinės atskaitomybės dokumentų, vykdomosios bylos duomenų, atsakovo pateiktų duomenų apie įmonės turtą bei įsipareigojimus ir kt.) vertinimą, įdėmiai analizavo šalių atstovų paaiškinimus, duotus teismo posėdyje. Šių aplinkybių kontekste nėra pagrindo pritarti skundo argumentui, jog teismas vertino tik ieškovės pateiktą išieškojimo negalimumo aktą. Ta aplinkybė, jog teismas neįvardino konkretaus vertinamo dokumento, savaime nelemia išvados, jog kažkurie dokumentai liko neįvertinti.

Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis konstatuotas įmonės nemokumas, akcentavo aplinkybę, jog įmonė tebevykdo veiklą, jog įmonės veiklos tęstinumui pritaria didžiausias kreditorius (byloje – trečiasis asmuo). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Tai itin aktualu tuomet, kai įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams tik labai nežymiai viršija pusę jos turimo turto. Tokiais atvejais turi būti analizuojamos ir kitos nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės: ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorinių skolų, kokio dydžio šios skolos, lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išsiieškoti skolas, ar įmonė turi leidimų bei licencijų, kurie didina įmonės vertę ir pan. Kitaip tariant, bankroto proceso pirmajame etape, sprendžiant klausimą dėl įmonės (ne) mokumo, prioritetas turėtų būti teikiamas reabilitaciniam tikslui. Todėl bankroto byla įmonei turi būti keliama, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-182/2009; 2009 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-754/2009; 2009 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-759/2009). Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovės finansinė padėtis neatitinka nurodyto pradelstų įsipareigojimų ir turto masės balanso (pagal analizuotus duomenis pradelsti įsipareigojimai kelis kartus viršija įstatyme leidžiamą ribą), todėl nėra ir prielaidų svarstyti reabilitacinio tikslo taikymo galimybės. Kita vertus, atsakovės pateikti pinigų priėmimo kvitai ir PVM sąskaitos faktūros apeliacinio teismo neįtikina, jog esama sudėtinga mokumo situacija yra laikino pobūdžio, jog įmonė realiai vykdo veiklą, garantuosiančią veiklos perspektyvumą bei sėkmingą pasitraukimą iš dabartinės kritinės situacijos. Pažymėtina, jog nurodyti dokumentai patvirtina tik nereikšmingo dydžio pajamų gavimą jau bylos nagrinėjimo metu. Ta aplinkybė, jog atsakovė gavo pajamų, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog ji neišgali atsiskaityti su ieškove. Sprendžiamam klausimui esminės teisinės reikšmės neturi ir trečiojo asmens nuomonė, kuri nepaneigia pagrįstų pirmosios instancijos teismo išvadų, jog įmonė ĮBĮ prasme yra nemoki – pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės ir įmonė nevykdo įsipareigojimų kreditoriui. Ta aplinkybė, jog trečiasis asmuo yra didžiausias atsakovės kreditorius, šioje bankroto proceso stadijoje nesudaro pagrindo ignoruoti mažesnį finansinį reikalavimą turinčio kreditoriaus teisėtų interesų. Tiek apeliantė, tiek trečiasis asmuo nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1268/2014, kadangi jos ratio decidendi esmingai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Kitoje nurodytoje byloje buvo vertinamas bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkime priimtų nutarimų teisėtumas, o tai neturi įtakos aptariamu atveju aktualiam nemokumo vertinimo klausimui.

Kiti atskirojo skundo argumentai nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumo bei pagrįstumo įvertinimui, todėl apeliacinis teismas dėl jų nepasisako.

Atsižvelgiant į civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą, šalims numatyta pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Atsakovė, prašydama panaikinti skundžiamą nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo, ir apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, paneigiančių nutartyje nustatytas aplinkybes. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog UAB „FH Life“ yra nemoki įmonė, nes byloje nustatyti atsakovės įsipareigojimai kreditoriams viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Iš aukščiau nurodytų duomenų teigtina, kad atsakovė neįrodė, jog realiai turi turto ar lėšų, kurių pakaktų finansiniams įsipareigojimams įvykdyti, ar bent realiai deda pastangas įsiskolinimams likviduoti.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti priimto procesinio sprendimo iškelti UAB „FH Life“ bankroto bylą pagrįstumu bei teisėtumu, nes nei bylos aplinkybių visuma, nei atskirojo skundo argumentai neleidžia pripažinti, kad įmonė ketina ir bus pajėgi vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyviu rinkos dalyviu. Padarius tokią išvadą, Kauno apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.