- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-10-05
- Bylos Nr.
- 2A-1851-340/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-01368-2019-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Braždienė, Virginijus Kairevičius, Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- L. M.
- Atsakovas
- J. M., P. M.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės, Virginijaus Kairevičiaus ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. M. ir atsakovų J. M. bei P. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. kovo 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-79-371/2021 pagal ieškovės L. M. ieškinį ir patikslintą ieškinį atsakovams J. M. ir P. M. dėl asmeninio turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe bei dalies nustatymo bendrame sutuoktinių turte.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė L. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama nustatyti, kad jai priklauso 8/10 jos bendro su jos velioniu sutuoktiniu A. M. (mirusio 2019 m. rugsėjo 19 d.), turto, t. y. gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), likusi dalis, t. y. 2/10 šio turto priklauso A. M.. Patikslintu ieškiniu ieškovė prašė pripažinti, kad žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), įregistruotas A. M. vardu, asmenine nuosavybe priklauso L. M. ir jos velioniui sutuoktiniui A. M. bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis, o pripažinus šį turtą bendrąja jungtine nuosavybe, nustatyti, kad žemės sklypas priklauso lygiomis dalimis po ½ dalį L. M. ir jos velioniui sutuoktiniui A. M.. Nustatyti, kad ieškovei priklauso 8/10 dalys ieškovės bendro su jos velioniu sutuoktiniu A. M. turto: gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), o 2/10 dalys šio turto priklauso A. M.. Taip pat priteisti iš atsakovų ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad 2003 metais pradėjo gyventi kartu su A. M., nors jo pirma santuoka dar nebuvo nutraukta. Ieškovė su A. M. nutarė nusipirkti žemės sklypą (duomenys neskelbtini), tuo metu jie nebuvo sudarę santuokos. Už žemės sklypą sumokėjo ieškovė iš savo asmeninių lėšų grynais pinigais 14 000 Lt, sudarant sutartį pas notarą, sklypas buvo įregistruotas ieškovės vardu kaip asmeninė nuosavybė. Dalį pinigų sklypo įsigijimui davė jos motina.
3. Ieškovė paaiškino, jog įsigytas sklypas – žemės ūkio paskirties, todėl norint vykdyti statybos darbus, reikėjo turėti ūkininko pažymėjimą. Kadangi A. M. turėjo pažymėjimą, jie susitarė, kad ji notariškai patvirtintu įgaliojimu suteiks A. M. galimybę valdyti žemės sklypą. 2009 metais pora susituokė ir ieškovė padovanojo sutuoktiniui minėtą žemės sklypą ir tokiu būdu įgijo teisę vykdyti statybos darbus žemės sklype. Ieškovės motina turėjo mišką, iš kurio padovanojo medienos ieškovės ir jos sutuoktinio namo statyboms minėtame sklype. Buvo sutvarkyti miško kirtimo dokumentai, mišką buvo leista kirsti savo reikmėms. Motinai prašant, kai mediena buvo vežama iš miško, ieškovė surašė medienos dovanojimo raštelius, kuriuos motina pasirašė.
4. Ieškovė taip pat paaiškino, kad su sutuoktiniu nutarė pirmiau pastatyti ūkinį pastatą, o vėliau gyvenamąjį namą. Ūkinis pastatas ir namas buvo statomi kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, jų statybai buvo sunaudota apie 140 kubinių metrų medienos (pušies), kuri buvo panaudota ūkinio pastato karkasui, lentoms, kuriomis apkaltas ūkinis pastatas, grindims. Visi statybinių medžiagų pirkimo dokumentai surašyti A. M. vardu, tačiau ūkinį pastatą ir gyvenamąjį namą su A. M. statėsi iš bendrų šeimos lėšų, kiek tiksliai įdėjo į namo statybas nežino, nes neskaičiavo, statybų buhalterijos nevedė.
5. Papildomai paaiškino, jog gyvenamojo namo ir ūkinio pastato statybos darbus atliko ieškovės sūnus, brolis, motinos kaimynas, sūnaus draugai, pusbroliai. Iš A. M. pusės niekas prie statybų neprisidėjo. Visos statybinės medžiagos buvo įsigytos iš bendrų šeimos pinigų, už viską mokėjo A. M., o jei jam trūkdavo pinigų ieškovė pridėdavo.
Atsiliepimas
6. Atsakovė J. M. pateikė atsiliepimą, kuriame su ieškiniu ir patikslintu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Tėvų santuoka oficialiai nutraukta 2003 m. rugsėjo 22 d. 2009 m. tėvas A. M. sudarė santuoką su ieškove L. M., o 2011 m. buvo pradėtas statyti gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas Rūdninkų k. esančiame žemės sklype. Nurodė, kad pinigus namo statybai davė jos senelis, A. M. tėvas. Seneliai buvo ūkininkai, sulaukę septyniasdešimties metų viską pardavė ir padalino gautus pinigus trims sūnums, didesnę pinigų dalį davė jos tėvui A. M., kad pastarasis pasistatytų namą ir turėtų kur gyventi. Namo statybai taip pat buvo naudoti pinigai, kuriuos atsakovė mokėjo tėvui už parduotą buto dalį. Nurodė, jog mediena statybai buvo ruošiama iš ieškovės motinai priklausančio miško, prie kurio kirtimo prisidėjo A. Ž., ieškovės sūnus ir jos tėvas A. M..
7. Atsakovas P. M. pateikė atsiliepimą į ieškinį, su kuriuo nesutiko. Atsakovas paaiškino, kad jo velioniai tėvai A. M. ir B. M. draugavo su ieškove L. M., kuri buvo jų kaimynė kaime, atsakovo motina labai pasitikėjo ieškove, tačiau vėliau L. M. išskyrė jų šeimą. Nurodė, jog jam yra žinoma, kad tėvas A. M. statėsi namą, tačiau apie jo statybas nieko paaiškinti negali, nes nežino, po tėvų skyrybų su tėvu daugiau bendravo jo sesuo J. M..
0 II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2021 m. kovo 30 d. sprendimu ieškovės patikslintą ieškinį patenkino iš dalies: pripažino, kad žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), įregistruotas mirusio A. M. vardu, kaip jo asmeninė nuosavybė, priklauso ieškovei L. M. ir jos sutuoktiniui A. M. bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis, lygiomis dalimis po ½ dalį L. M. ir sutuoktiniui A. M. ir atmetė ieškovės reikalavimą, kad jai priklauso 8/10 dalys bendro su sutuoktiniu A. M. turto: gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), o 2/10 dalys šio turto priklauso A. M.. Taip pat priteisė: 1) iš ieškovės atsakovės J. M. naudai 675,75 Eur atstovavimo išlaidų, 26,73 Eur kitų bylinėjimosi išlaidų; 2) iš kiekvieno atsakovo ieškovės naudai po 62,99 Eur žyminio mokesčio. Priteisė taip pat valstybės naudai iš ieškovės 22,04 Eur, iš atsakovės J. M. 11,02 Eur, iš atsakovo P. M. 11,02 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų (pašto išlaidų) įteikimu.
9. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad santuoka tarp A. M. ir ieškovės L. M. buvo sudaryta 2009 m. kovo 14 d. Vilniaus miesto CMS, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovės L. M. sutuoktinis, atsakovų J. M., P. M. tėvas A. M. mirė 2019 m. rugsėjo 19 d. Po A. M. mirties Šalčininkų rajono savivaldybės 3 -ajame notaro biure 2019 m. spalio 8 d. buvo užvesta paveldėjimo byla, nurodyti paveldimo turto pagal įstatymai įpėdiniais nurodyti mirusio sutuoktinė L. M., mirusiojo duktė J. M., mirusio sūnus P. M.. Teismas nurodė, jog po A. M. mirties jo vaikai J. M., P. M. priskiriami prie pirmos eilės įpėdinių, kurie paveldi pagal įstatymą, o ieškovė L. M., kaip mirusio A. M. sutuoktinė, paveldi pagal LR CK 5.13 straipsnio nuostatas. Teismas taip pat nurodė, jog pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis A. M. vardu kaip asmeninė nuosavybė įregistruotas žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), pagal 2009 m. gegužės 13 d. dovanojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Šiame žemės sklype yra pastatas – vienbutis sodybinis gyvenamasis namas su terasa 100 proc. baigtumo (nurodyta statybų pradžia 2011 m., pabaiga – 2015 m., vidutinė rinkos vertė 8 510 Eur) ir ūkio pastatas 100 proc. baigtumo (nurodyta statybų pradžia 2011 m., pabaiga – 2015 m., vidutinė rinkos vertė 1 520 Eur).
10. Taip pat nustatė, kad ieškovė pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigijo žemės ūkio paskirties žemės sklypą kaip asmeninę nuosavybę iki santuokos sudarymo su mirusiu sutuoktiniu A. M.. Iš jos paaiškinimo teismas sprendė, kad tuo metu jie jau gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, ketino statyti gyvenamąjį namą, dėl to buvo nupirktas žemės sklypas. Byloje esantys įrodymai patvirtino, kad siekiant pradėti statybas ieškovė notaro patvirtintu įgaliojimu įgaliojo A. M. valdyti, tvarkyti jai asmenine nuosavybe priklausantį žemės sklypą, tačiau Šalčininkų rajono savivaldybės administracija atsisakė išduoti A. M. planavimo sąlygų sąvado kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti ūkininko sodybos vietai parinkti, kadangi jis tuo metu nebuvo žemės sklypo savininku, o sklypo savininkė ieškovė nebuvo registruota Šalčininkų rajono savivaldybėje kaip ūkininkė. Po santuokos sudarymo ieškovė padovanojo A. M. aptariamą žemės sklypą, tačiau sudarytoje žemės sklypo dovanojimo sutartyje nebuvo nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinės sutuoktinių nuosavybėn, pažymėta, kad daiktas perduodamas apdovanotajam (A. M.) asmeninėn nuosavybėn neatlygintina, kas reiškia, jog žemės sklypas buvo įregistruotas dovanojimo sutarties pagrindu kaip A. M. asmeninė nuosavybė.
11. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nėra įrodymų patvirtinančių, kad A. M., būdamas santuokoje su ieškove, įsigydamas žemės sklypą dovanojimo sutarties pagrindu iš savo sutuoktinės L. M., siekė įsigyti žemės sklypą savo asmeniniams poreikiams tenkinti, kaip asmeninę nuosavybę. Teismo surinkti įrodymai patvirtino, kad abiejų sutuoktinių, L. M. ir A. M., tikslas buvo būtent žemės sklypo dovanojimo sutartimi išvengti kliūčių pradėti bendro būsto statybas, kurias jie pradėjo ir užbaigė. Todėl teismas patenkino pirmą ieškovės reikalavimą dėl žemės sklypo ir pripažino, kad žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), įregistruotas A. M. vardu, kaip jo asmeninė nuosavybė, priklauso ieškovei ir jos sutuoktiniui A. M., mirusiam 2019 m. rugsėjo 19 d., bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis lygiomis dalimis po ½ dalį, nes sutuoktinių dalys bendrame turte preziumuojamos pagal įstatymą (LR CK 3.90 straipsnio 2 dalis, 3.117 straipsnio 1 dalis).
12. Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl ieškovės asmeninių (padovanotų investicijų) į turtą, t. y. į gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, ieškovės pateikti pranešimai dėl miško kirtimo, dovanojimo rašteliai, liudytojų parodymai dėl išdėstytų aplinkybių leido pagrįstai manyti, kad ieškovės motina bei giminaičiai galėjo prisidėti prie turto sukūrimo, tačiau teismas pažymėjo ir tai, jog prie būsto pastatymo lygiai taip pat galėjo prisidėti ir mirusio A. M. tėvai.
13. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog ieškovė ir jos sutuoktinis gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, abu dirbo, turėjo pajamas, pastatė šeimos būstą, jame gyveno, sprendė, kad vedant bendrą ūkį sutuoktiniai turėjo ir atitinkamų išlaidų ne tik dėl namo statybų. Nurodė, jog paprastai sutuoktinių bendro gyvenimo metu turtas, ypač jeigu tai yra šeimos gyvenamoji vieta, nepriklausomai nuo to, kam jis priklauso nuosavybės teise, yra gerinamas nesudarant specialių susitarimų dėl tam skiriamų lėšų dalies (išskyrus atvejus, kai sutuoktiniai sudaro sutartis dėl turto pasidalijimo (vedybų ar povedybines)), taip pat nerenkama atliktų pagerinimų vertę patvirtinančių įrodymų, nes šeimos, kaip tokios, tikslai yra bendri. Todėl teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes, nurodė, jog ieškovės motina dovanojusi mišką dukrai, lygiai taip pat kaip ir mirusio A. M. tėvai, labiau tikėtina, siekė padėti dukters šeimai pastatyti būstą, o ne dukteriai asmeniškai, kad jos dalis bendrame turte būtų didesnė.
14. Teismas laikė nepagrįstais ieškovės teiginius, jog namo baigtumas yra 80 proc., o ne 100 proc. ir kad iš jos motinos padovanotos medienos buvo pastatyta 65 proc. namo ir 67 proc. ūkio pastato. Teismas pažymėjo, jog iš registro duomenų buvo matyti, kad būtent tokie duomenys ir buvo įregistruoti pagal A. M. pateiktą deklaraciją. Kritiškai vertinti ir ieškovės teiginiai, jog jos motina padovanojo žymiai didesnį kiekį medienos, kad pakaktų pastatyti gyvenamąjį namą ir ūkio pastatą, nei buvo matyti iš pačios ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų, be kita ko, to nepatvirtino ir pažyma dėl gaisro, kurioje nebuvo nurodyta, kad būtent gaisro metu sudegė dokumentai dėl miško.
15. Teismas sprendė, jog ne tik iš ieškovės padovanotos medienos buvo sukurtas ginčo turtas ir nurodė, jog ieškovė neįrodė savo reikalavimo, nepateikė pakankamų įrodymų, kurie patvirtintų, kad į ginčo namą ir ūkio pastatą buvo investuotos jos asmeninės lėšos (dovanota mediena), kurių dalis yra 8/10 viso turto, todėl teismas, nenukrypdamas nuo sutuoktinių lygių dalių principo bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, ieškovės reikalavimą atmetė.
16. Teismas vertindamas bylinėjimosi išlaidas nurodė, jog ieškinį patenkinus iš dalies, t. y. iš dviejų pareikštų reikalavimų patenkinus vieną reikalavimą, o antrą reikalavimą atmetus, patenkintų reikalavimų dalis sudaro 50 proc., dėl to ieškovė turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš atsakovų proporcingai patenkintai reikalavimų daliai, o atsakovai turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą proporcingai atmestai reikalavimų daliai.
1 III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
17. Apeliaciniu skundu atsakovai J. M. ir P. M. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. kovo 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-79-371/2021 dalį, kuria ieškinys patenkintas iš dalies, ir priimti naują sprendimą – šią ieškinio dalį atmesti arba šią bylos dalį nutraukti. Taip pat pakeisti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentacijoje nurodytus skaičiavimus, priklausomai teismo procesinio sprendimo, kuriuo bus išspręstas pirmasis apeliacinio skundo prašymas. Papildomai pateikė prašymą iš ieškovės kiekvienam iš atsakovų priteisti po 1 860 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato paslaugų apeliacinės instancijos teisme (už apeliacinio skundo, atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą ir bylinėjimosi išlaidų kompensavimo prašymo parengimą).
Žemesnės instancijos teismas
18. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
18.1. Nors bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybės teisė yra pasibaigusi, ieškovė reiškė turtinį reikalavimą mirusiam sutuoktiniui ir atsakovais jo vietoje nurodė jo vaikus iš pirmos santuokos. Tokiu reikalavimu ji siekia pripažinti bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę į daiktą, kurio teisinis rėžimas nustatytas notariniu sandoriu ir sukurti teisinį santykį byloje nedalyvaujančiam mirusiam asmeniui, nors ši jo teisė net nepaveldima. A. M. įpėdiniai (atsakovai) nėra ir dovanojamo sandorio dalyviais, jie net nebūtų tinkamais atsakovais, jei šis sandoris būtų ginčijamas. Mirus vienam iš sutuoktinių, turtas negali būti pripažintas bendrąją jungtine nuosavybe, o jei toks reikalavimas ir turi pagrindą, tai pareikštas gali būti tik šio santykio subjektui. Tai rodo, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui ir prašoma pripažinti teisę, kuri, pagal įstatymą, yra pasibaigusi, kas sudaro pagrindą ieškinį atmesti, nes toks reikalavimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių.
18.2. Byloje nebuvo nustatytas faktas, už kieno lėšas buvo įsigytas žemės sklypas, nes jis įgytas dovanojimo sutarties, patvirtintos notaro, pagrindu mirusio A. M. asmeninėn nuosavybėn, todėl buvo asmenine A. M. nuosavybe. Vien tai, kad ieškovė padovanojo A. M. žemės sklypą, būnant santuokoje, pačio dovanojimo sandorio teisnių padarinių, nustatytų CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punkte neeliminuoja. Galima tik spėlioti galimus tikruosius sutuoktinių susitarimus dėl žemės sklypo įsigijimo ieškovės vardu, o vėliau – perleidimo A. M. asmeninėn nuosavybėn. Vien ieškovės nurodytų aplinkybių vertinimas, kad dovanojimo sandoris savo esme tartum nėra dovanojimas, mirus vienai iš sandorio šalių, negali būti objektyviai įvertintas.
18.3. Manant, kad dovanojimo sutartis buvo apsimestinė, tačiau tokiam sandoriui esant naudingam atsakovams, jis laikytinas galiojančiu, t. y. juo įgyta nuosavybės teisė į žemės sklypą, kaip A. M. asmeninė nuosavybė, yra galiojanti, pati ieškovė apsimestinio sandorio sudarymo fakto negali panaudoti prieš sąžiningus atsakovus (CK 1.87 straipsnio 3 dalis). Be kita ko, ieškovė, jei tam būtų bendra valia, faktinis pagrindas, su mirusiu A. M., esant jam gyvam, žemės sklypą galėjo registruoti bendrosios jungtinės nuosavybės teise, tačiau to nepadarė, kas rodo, jog žemės sklypas įgytas būtent asmeninėn A. M. nuosavybėn, o ne perleistas kaip indėlis į bendro turto kūrimą ar pan.
18.4. Ieškovės padarytas pokalbio su mirusiu sutuoktiniu garso įrašas suponuoja išvadą, kad sutuoktiniai dėl asmeninio indėlio į bendrą turtą nesutarė. Santuokos nutraukimo pasekmės galėjo būtų priežastis A. M. siekti žemės sklypą įgyti būtent asmeninėn nuosavybėn, o faktinės aplinkybės rodo, kad būtent tai A. M. ir padarė. Rašytinių įrodymų, patvirtinančių ieškovės versiją apie jos asmeninių lėšų panaudojimą žemės sklypo įsigijimui, nėra. Žemės sklypo įsigijimo sandoris, jo dovanojimo priežastys, gali būti įvairios, vertinamojo pobūdžio, A. M. jų paaiškinti negali, todėl pasikliauti tik ieškovės, kuri suinteresuota nuosavybės teisės į žemės sklypą įgijimu, argumentais nėra objektyvu ir prieštarautu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
18.5. Paties dovanojimo sandorio ieškovė net neginčijo, tokio ieškinio reikalavimo teismui šioje byloje nereiškė, o jos teiginys, neva dovanojimu ji neketino perleisti sutuoktiniui nuosavybės į žemės sklypą, nėra teisiškai pagrįstas, nes neįmanoma sudaryti dovanojimo sutarties, kuria nebūtų perduota nuosavybė į padovanotą daiktą. Liudytojų parodymais neleidžiama paneigti dovanojimo sutartyje nurodytų faktų bei Nekilnojamojo turto registro įrašų.
Žemesnės instancijos teismas
18.6. Teismas jokio detalaus ieškinio patenkintų ir atmestų reikalavimų skaičiavimo (turtine prasme) nenurodė, ieškinio reikalavimus vertino kaip neturtinius. Patenkinus ieškinį visiškai, ieškovės turtinė padėtis iš viso pagerėtų 3 496,50 Eur (487,50 Eur (patenkinus pirmą ieškinio reikalavimą dėl nuosavybės teisės į žemės sklypą pripažinimo, kurio vertė 975 Eur) + 3 009 Eur (patenkinus antrą ieškinio reikalavimą dėl 50 proc. gyvenamojo namo, kurio vertė 8 510 Eur, ir 50 proc. ūkio pastato, kurio vertė 1 520 Eur)), kas rodo, jog ginčo išsprendimo atveju ieškovei kyla turtinio pobūdžio padariniai, o ieškinio reikalavimai laikytini turtiniais. Kadangi pirmosios instancijos teismas tenkino tik pirmąją ieškinio dalį, t. y. pripažino ieškovės nuosavybės teisę į 50 proc. žemės sklypo, kurio vertė, bylos duomenimis 487,50 Eur, ir atmetė kitą - 3 009 Eur turtinį reikalavimą, tai iš viso patenkino 13,94 proc. (487,50 Eur / 3 496,50 Eur x 100 proc.) ieškinio reikalavimų, o atmetė – 86,06 proc. (100 proc. – 13,94 proc.). Tai rodo, jog iš ieškovės turėjo būti priteista 4 728,96 Eur (5 494,96 Eur bylinėjimosi išlaidos x 86,06 Eur proc.) bylinėjimosi išlaidos.
Atsiliepimas
19. Ieškovė L. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo tenkinti jos apeliacinį skundą, atsakovų apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. kovo 30 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-79-371/2021 atsakovų ginčijamojoje dalyje palikti nepakeistą.
20. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
20.1. Apeliaciniame skunde privalo būti nurodyta, kokios aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas), o atsakovų apeliacinis skundas šio privalomo CPK keliamo reikalavimo neatitinka, skunde kartojami nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme niekuo nepagrįsti atsakovų motyvai, skundas grindžiamas ne objektyviais duomenimis, bet spėlionėmis ir pamąstymais.
20.2. Šeimos tikslas buvo pasistatyti šeimos būstą, kas ir buvo padaryta po dovanojimo sutarties sudarymo, taip išvengiant būsto pastatymo kliūčių, atsakovai nepateikė jokių objektyvių duomenų įrodyti priešingai.
20.3. Atsakovų motyvas, kad jie nėra tinkami atsakovai nagrinėjamojoje civilinėje byloje, yra atmestinas, nes atsakovai nesutiko su ieškovės ieškiniu, ginčijo jame nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kuriomis ieškovė grindė reikalavimą dėl ginčo žemės sklypo pripažinimo bendrąja jos ir A. M. nuosavybe, laikydamiesi pozicijos, kad ginčo žemės sklypas A. M. priklausė asmeninės nuosavybės teise, o tai patvirtina, kad tarp šalių yra kilęs ginčas. Galutinis sprendimas turės tiesioginės įtakos atsakovų teisėms ir pareigoms, nes nuo ieškinio patenkinimo ar atmetimo priklausys atsakovų, kaip A. M. įpėdinių, teisių į mirusiojo palikimą, įskaitant ginčo turtą, apimtis. Tai reiškia, kad jie yra tinkami atsakovai pagal pareikštą ieškinį.
20.4. Atsakovai netinkamai interpretuoja ginčo esmę, nes ginčas yra dėl iki ieškovės sutuoktinio A. M. mirties įgyto turto teisinio statuso nustatymo, taip nustatant ir A. M. palikimo mąstą, bet ne pakeitimo.
Motyvuojamoji dalis
20.5. Atsakovų reikalavimas skirstyti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal turtinių reikalavimų sumą nėra motyvuotas ir pagrįstas, todėl turėtų būti atmestas.
21. Apeliaciniu skundu ieškovė L. M. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. kovo 30 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-79-371/2021 dalyje, kuria atmestas ieškovės ieškinys ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, t. y. nustatyti, kad ieškovei L. M. priklauso 8/10 dalys ieškovės bendro su jos mirusiu vyru A. M. turto: gyvenamojo namo, kurio vidutinė rinkos vertė 8 510 Eur, ir ūkinio pastato, kurio vidutinė rinkos vertė 1 520 Eur, esančių (duomenys neskelbtini), o 2/10 dalys šio turto priklauso A. M.. Taip pat prašė priteisti visas ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas.
22. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
22.1. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai nevertino liudytojų parodymų, kad apie tai, jog iki santuokos ieškovės asmeninės nuosavybės teise registruotas žemės sklypas dovanojimo sutarties pagrindu buvo perleistas sutuoktiniui A. M. jie sužinojo tiktai jo laidotuvių metu. Liudytojai paaiškino, kad iki šios informacijos gavimo jie statė ginčo turtą neatlygintinai, ieškovei, jos žemės sklype. Nustatant ieškovės dalį ginčo turte vertintinas ir kiekvieno sutuoktinio asmeninis indelis į statybai panaudotas statybines medžiagas, ir į darbą ginčo turtui sukurti. Ieškovės giminaičių ir draugų darbu buvo sukurtos ne tik medinės ginčo turto dalys, bet visas ginčo turtas, kas leidžia nukrypti nuo lygiųjų dalių principo. Ginčo turto statybose A. M. dalyvavo tik laisvu nuo pagrindinio darbo metu, statybos vyko ieškovės giminaičių ir draugų darbu neatlygintinai jos naudai.
22.2. Byloje nėra duomenų, kad sukuriant ginčo turtą ieškovės motinos dovanotos medienos neužteko, ir kad mediena buvo papildomai pirkta, kas rodo, jog visos medinės ginčo turto konstrukcijos pastatytos tiktai iš ieškovės motinos padovanotos medienos, ir priešingi pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai turėtų būti panaikinti. Teismas nepagrįstai kompleksiškai nevertino kitų byloje esančių įrodymų, nevertindamas ieškovės ir liudytojų parodymų apie medienos gavimo šaltinį ir jos kiekį.
22.3. Nėra privalomos rašytinės formos medienos dovanojimo sutarčiai (apie 140 m³), gaisro metu sunaikinti dokumentai nėra privalomas pažymos apie gaisrą rekvizitas, į ją įtraukiama informacija apie apdegusias patalpas, be ne jose buvusį turtą ir dokumentus, medienos kirtimą leidžiančių dokumentų saugojimo terminas yra 5 metai, todėl net Valstybinė miškų tarnyba prie Aplinkos ministerijos savo žinioje informacijos apie 2009-2011 m. atliktus kirtimus neturi.
Žemesnės instancijos teismas
22.4. Teismas sprendime konstatavo, kad A. M. vien už statybines medžiagas ir darbus sumokėjo apie 20 000 Eur, tačiau teismas negalėjo konstatuoti, kad tai yra asmeninės A. M. lėšos, nes tai yra bendras sutuoktinių įnašas į bendro turo sukūrimą (po ½ dalį). Sprendime teismas taip pat nenurodė, kad minėtos lėšos buvo panaudotos medienai turto statyboms pirkti, o iš pirkimo dokumentų turinio matyti, kad buvo pirktos kitos statybai reikalingos medžiagos ir elementai.
22.5. Susumavus iš ieškovės mamos dovanotos medienos ieškovės giminaičių darbu pastatytas gyvenamojo namo dalis (konstrukcijas), matyti, kad iš dovanotos medienos pastatyta 52 proc. gyvenamojo namo (sienos – 21 proc., perdangos – 7 proc., stogo konstrukcija – 6 proc., išorės apdaila – 4 proc., pertvaros – 4 proc., grindys – 10 proc.). Proporcija paskaičiuota, jeigu realus gyvenamojo namo baigtumas sudarytų 100 proc.. Realiai gyvenamajame name neužbaigta vidaus apdaila (7 proc.), neįrengtas šildymas (6 proc.), nepajungtas nuotekų šalintuvas (2 proc.), vandentiekis (2 proc.), dujos (1 proc.), viryklė (1 proc.), vonios kambarys (1 proc.), todėl realus gyvenamojo namo baigtumas yra 80 proc.. Skaičiuojant iš ieškovės asmeninės medienos pastatytų konstrukcijų masę pagal realų baigtumą, gaunami (52/x = 80/100) 65 proc.. Iš dovanotos medienos taip pat pastatyta 67 proc. ūkinio pastato (sienos – 23 proc., perdangos – 13 proc., stogo konstrukcijos – 17 proc., išorės apdaila – 2 proc., pertvaros – 3 proc., grindys – 9 proc.). Tai rodo, jog Nekilnojamojo turto registre išviešintas pastatų baigtumas neatitinka realaus, nurodyti statybų nebaigtumo įrodymai yra pateikti ieškovės 2020 m. gruodžio 17 d. rašytiniuose paaiškinimuose (DOK-64169) esančiose nuotraukose (neįrengta dušo kabina, neužbaigti stogų dengimo darbai, nėra vidaus apdailos, nepajungtas vandentiekis, kt.).
22.6. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad lėšos, gautos iš A. M. asmeninės nuosavybės teise valdyto žemės sklypo pardavimo, buvo panaudotos ginčo turto statyboms, nes A. M. žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), pardavė 2015 m. gruodžio 23 d. už 26 000 Eur, o deklaracija apie statybos užbaigimą datuojama 2016 m. sausio 12 d. Pagal Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko informaciją, ginčo turto statybos pradžios metai – 2011, statybos pabaigos metai – 2015, o žemės sklypą A. M. pardavė likus savaitei iki 2015 m. pabaigos (ir tik 4 darbo dienom), kas rodo, jog už žemės sklypą gautų pinigų namo statybom panaudoti negalėjo.
22.7. Tai, kad A. M. nuo 2011 m. kovo 15 d. iki 2015 m. gruodžio 22 d. gavo po 500 Lt už asmeninės nuosavybės teise valdyto buto (duomenys neskelbtini), dalies pardavimo įrodo tai, kad jis turėjo asmeninių lėšų, tačiau neįrodo tokių lėšų investavimo į ginčo turtą fakto, nes asmeninių lėšų turėjimas nedaro įtakos iš ieškovės motinos padovanotos medienos ieškovės draugų ir giminių darbu sukurtam turto dalies dydžiui. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad A. M. tėvai, kurie buvo ūkininkai, pardavė savo valdytus žemės sklypus, dalį pinigų padovanojo A. M., o pastarasis tuos pinigus investavo į ginčo turto sukūrimą
22.8. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą ginčijamojoje dalyje, vertino atskirus įrodymus, bet ne įrodymų visumą, nepagrįstai nesivadovavo ieškovės ir liudytojų parodymais, nevertino į bylą pateiktų nuotraukų, vertino tiktai pas ieškovės motiną po gaisro išlikusius rašytinius įrodymus, todėl padarė nepagrįstas išvadas apie ieškovei padovanotos medienos kiekį, apie A. M. tėvų padovanotų pinigų ir jo asmeninių lėšų, gautų iš asmeninio turto pardavimo, investavimą į ginčo turtą, ir ginčijamojoje dalyje priėmė nepagrįstą ir naikintiną sprendimą. Teismas taip pat nepagristai tapatino sukurto turto statybines sąnaudas su pastatyto turto verte, kas nagrinėjamai bylai reikšmės neturi, nes bendrame turte nustatoma dalis nepriklauso nuo turto vertės.
23. Atsakovai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo iš ieškovės išreikalauti 2010 m. balandžio 6 d. ir 2011 m. vasario 22 d. dovanojimo raštelių originalus ir suteikti galimybę juos apžiūrėti bei teikti teismui prašymus, kuriuos galėtų teikti pirmos instancijos teisme, jei po apžiūros kiltų pagrindas juos reikšti.
24. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
24.1. Ieškovė akcentuoja, kad liudytojai neatlygintinai statė ginčo turtą, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojai ginčo turtą statė atlygintinai – vieni dirbo už pinigus, o kiti – už maisto produktus, alkoholinius gėrimus ir pan., be kita ko, liudytojai neliudijo, kad ginčo turtą statė būtent ieškovei, todėl jos vertinimas grįstas aplinkybe, kad ginčo turtas statytas daugiausiai jos asmeniniu indėliu – jai dovanota mediena, ir kad yra pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, nepagrįstas. Ieškovės apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybe apie jos indėlį į ginčo turto sukūrimą trečiųjų asmenų, neva tik jos naudai atlikto darbo aspektu.
24.2. Statybinė mediena nebuvo padovanota, nes už gautos (dovanotos) medienos žaliavos pavertimą statybine medžiaga teko mokėti paslaugos kainą. Byloje iš esmės nėra ir jokių įrodymų, patvirtinančių ieškovės kokį nors prisidėjimą prie ginčo turto sukūrimo, išskyrus deklaruojamą medienos dovanojimą, jau net nevertinant šios medienos kiekio.
24.3. Ieškovė neprašė šaukti liudyti savo motiną, kuri galėtų atskleisti jai perduoto „stačio miško“ tikrąjį tikslą, gavėją(-us). Be to, paprastai dovanojimo dokumentai tarp šeimos narių, artimų giminių dėl tokio pobūdžio objekto kaip „stačias miškas“ nėra rašomi. Atsakovų nuomone, ieškovės motinos apklausos teisme vengta ir dėl minėtų raštelių autentiškumo klausimų, į kuriuos jos apklausos metu būtų reikėję atsakyti.
24.4. A. M. tėvų indėlį į ginčo turtą patvirtina ir byloje esantis garso įrašas, kuriame fiksuotas A. M. ir ieškovės pokalbis (darytas pačios ieškovės), kurio metu pati ieškovė patvirtinto, kad prie bendro turto sukūrimo prisidėjo ir A. M. tėvai.
24.5. Vien tik iš pačios ieškovės pateiktų dokumentų (sutarčių, sąskaitų, kvitų ir kt.), patvirtinančių ginčo turto sukūrimo išlaidas, matyti, kad būtent A. M. patyrė ne mažiau kaip 36 014,11 Lt išlaidų, susijusių su ginčo turto sukūrimu. Atsakovai tokių dokumentų net negalėjo turėti, nes ne jie perėmė mirusio tėvo namuose laikytus dokumentus.
24.6. Bylos medžiagos pagrindu parengta išlaidų lentelė patvirtina, kad A. M. ir iki minėto žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo (2015 m. gruodžio 23 d.) ginčo turto sukūrimui skyrė daug lėšų, todėl ieškovės teiginys, kad žemės sklypas parduotas tik prieš kelis mėnesius iki deklaracijos apie statybos užbaigimą, situacijos vertinimo nekeičia.
24.7. Nėra įrodymų, patvirtinančių, kad A. M. asmenines lėšas (be visa ko, 26 000 Eur (už žemės sklypą) ir 30 000 Lt (už buto dalį)) būtų panaudojęs transporto priemonių įsigijimui, jų remontui, odontologijos paslaugoms ar pan., byloje nėra duomenų, kad bent didžioji dalis asmeninių jo lėšų būtų jo banko sąskaitoje, kas leidžia manyti, jog lėšos buvo panaudotos bendro su ieškove gyvenimo aplinkos kūrimui, įskaitant ir ginčo turtą, arba šios lėšos vis dar yra ieškovės žinioje.
24.8. Byloje nėra įrodytas konkretus ieškovės deklaruojamos medienos, panaudotos ginčo turto kūrimui, kiekis, todėl ieškovės skaičiavimai, neva atspindintys jos indėlio į ginčo turto sukūrimą dydį yra tik iliuzinio pobūdžio. Nėra svarbu ginčo turto rinkos vertė, bet svarbu indėlio dydis ginčo turte, net neatsižvelgiant į indėlio rinkos kainą. Priešingas vertinimas apie ginčo turto baigtumą (80 proc. gyvenamojo namo baigtumas), iš esmės grindžiamas tik ieškovės pačios ar jos atstovės kažkada darytomis selektyviomis nuotraukomis. Ieškovės pasirinktas jos indėlio dydžio skaičiavimo mechanizmas netinkamas ir tuo pagrindu, nes jame neatsižvelgta į jos deklaruojamu asmeniniu indėliu sukurtą jai tenkančią asmeninės nuosavybės teise bendrojoje jungtinėje nuosavybėje dalį.
Žemesnės instancijos teismas
24.9. Teismas netenkino atsakovų prašymų iš ieškovės išreikalauti 2010 m. balandžio 6 d. ir 2011 m. vasario 2 d. medienos dovanojimo raštelių originalus, todėl atsakovai negalėjo įvertinti jų autentiškumo, reikšti su tuo susijusius kitus prašymus. Kadangi raštelių data yra gana sena (daugiau ne 10 m.), todėl vien vizualiai apžiūrėjus šiuos raštelius būtų galima spręsti, ar jie sukurti seniau ar neseniai. Nesuteikiant atsakovams galimybės susipažinti su įrodymų originalais, buvo pažeistas šalių rungimosi principas.
Teismas konstatuoja:
2 IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
25. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigą) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
26. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinius skundus, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
27. CPK 321 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti skundą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas priimamas išimties tvarka.
28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2012).
29. Apeliantė L. M. nepateikė jokių savo prašymo nagrinėti bylą apeliacinėje instancijoje žodinio proceso tvarka motyvų. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, jog byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir šalims buvo suteikta teisė pasisakyti, be to šalys pateikė išsamius paaiškinimus procesiniuose dokumentuose, apeliantė neprašo apklausti naujų liudytojų ar ekspertų, netenkina apeliantės prašymo.
Dėl naujų įrodymų išreikalavimo
30. Atsakovai J. M. ir P. M. atsiliepime į L. M. apelaicinį skundą pateikė prašymą išreikalauti 2021 m. balandžio 6 d. ir 2011 m. vasario 2 d. medienos dovanojimo raštelių originalus. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jų prašymą dėl šių rašytinių įrodymų originalų išreikalavimo, todėl atsakovai neteko galimybės vizualiai įvertinti šių rašytinių įrodymų autentiškumo, reikšti su tuo susijusių kitų prašymų, pareikšti apie įrodymų suklastojimą, prašyti skirti ekspertizę ir kt., t. y. pirmosios instancijos teismas suvaržė jų teisę į teisminę gynybą.
31. Apeliacinės instancijos teisme naujų įrodymų pateikimo ir priėmimo galimybę reglamentuoja CPK 314 straipsnis, nustatantis, kad teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus ir kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Taigi apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ir priėmimas, nors ir nedraudžiamas visiškai, tačiau yra ribojamas ir galimas iš esmės tik dviem atvejais.
32. Nagrinėjamų atveju pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės L. M. reikalavimą dėl 8/10 dalių nustatymo bendrame sutuoktinių turte, savo reikalavimą dėl didesnės, nei 50 proc. dalies bendrajame turte nustatymo ieškovė įrodinėjo medienos dovanojimo rašteliais. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šių rašytinių įrodymų originalų išreikalavimo ir papildomo tyrimo apeliacinės instancijos teisme būtinumas nepagrįstas, todėl prašymas netinkintinas.
Dėl byloje nustatytų esminių faktinių aplinkybių
33. Bylos duomenimis, 2003 m. ieškovė pradėjo kartu gyventi bei tvarkyti bendrą ūkį su A. M.. 2003 m. spalio 23 d. jo santuoka su B. M. buvo nutraukta. A. M. ir ieškovės L. M. santuoka buvo sudaryta 2009 m. kovo 14 d. Vilniaus miesto CMS, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) (t.1 b.l. 6).
34. 2008 m. gegužės 15 d. pirkimo-pardavimo sutartimi L. M. įsigijo žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) 2009 m. gegužės 13 d. žemės sklypo dovanojimo sutartimi ieškovė padovanojo nurodytą žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), sutuoktiniui A. M., sklypas buvo įregistruotas jo vardu. 2016 m. kovo 16 d. A. M. vardu buvo įregistruotas vienbutis sodybinis gyvenamasis namas su terasa, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir ūkio pastatas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), 2016 m. sausio 12 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą pagrindu. VĮ „Registrų centras“ duomenimis, statybų pradžia – 2011 m., statybų pabaiga – 2015 m., namo su terasa vidutinė rinkos vertė 8 510 Eur, ūkio pastato vidutinė rinkos vertė – 1 520 Eur (t. 1, b.l. 17-20 ).
35. 2019 m. rugsėjo 19 d. A. M. mirė, 2019 m. spalio 8 d. Šalčininkų rajono savivaldybės 3-ajame notaro biure buvo užvesta paveldėjimo byla. Pareiškimus dėl palikimo pagal įstatymą priėmimo padavė sutuoktinė L. M., pirmos santuokos vaikai – dukra J. M. ir sūnus P. M.. (t. 1 b.l. 134-135).
36. Tarp turto paveldėtojų kilo ginčas dėl ieškovės L. M. ir palikėjo A. M. dalių bendrame sutuoktinių turte nustatymo.
Dėl ieškovės L. M. apeliacinio skundo argumentų
37. Ieškovė L. M. prašė panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. kovo 30 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-79-371/2021 dalyje, kuria atmestas ieškovės ieškinys ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, t. y. nustatyti, kad ieškovei L. M. priklauso 8/10 dalys ieškovės bendro su jos mirusiu vyru A. M. turto: gyvenamojo namo, kurio vidutinė rinkos vertė 8 510 Eur, ir ūkinio pastato, kurio vidutinė rinkos vertė 1 520 Eur, esančių (duomenys neskelbtini), o 2/10 dalys šio turto priklauso A. M., priteisti visas ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas.
38. Bylos duomenimis, apeliantės ir palikėjo A. M. santuoka buvo įregistruota 2009 m. kovo 14 d., VĮ „Registrų centras“ duomenimis santuokoje pastatytų namo ir ūkio pastato statyba prasidėjo 2011 m. ir buvo pabaigta 2015 m., t. y. namas ir ūkio pastatas buvo pastatyti ir įregistruoti kaip nekilnojamojo turto objektai santuokos metu.
39. Turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu (CK 3.87 straipsnis). CK 3.88 straipsnio 2 dalis įtvirtina prezumpciją, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno iš sutuoktinių asmeninė nuosavybė.
40. Nagrinėjamu atveju, ieškovės sutuoktiniui A. M. mirus, sutuoktinių turto teisinis režimas pasibaigė. Ieškovė, kaip viena iš jo turto paveldėtojų po sutuoktinio mirties, įrodinėjo, kad bendro turto sukūrimui buvo panaudotos jos asmeninės lėšos – namas ir ūkio pastatas buvo statomi iš jos motinos padovanotos medienos, kas, ieškovės manymu, sudaro pagrindą pripažinti jai teisę į 8/10 dalis bendrame turte, t. y. ginčui taikytinos CK 3.123 straipsnio normos.
41. Pagal CK 3.117 straipsnio 1 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik šio kodekso numatytais atvejais. Tokie atvejai numatyti CK 3.123 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą CK 3.123 straipsnio taikymo praktiką, yra nurodęs, kad šiame straipsnyje pateikiamas kriterijų sąrašas, leidžiantis nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, nėra baigtinis. Teismas gali pripažinti svarbiais ir kitus kriterijus, priklausomai nuo byloje konstatuotų teisiškai reikšmingų faktų.
42. Kasacinio teismo praktikoje kaip svarbūs kriterijai, leidžiantys nukrypti nuo bendro turto lygių dalių principo, be kita ko, pripažįstami vieno iš sutuoktinių giminaičių prisidėjimas įgyjant bendrą sutuoktinių turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2006). Vieno iš sutuoktinių iki santuokos įgytų asmeninių lėšų panaudojimas kuriant bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-126/2006; 2007 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2007).
43. CK 3.123 straipsnio 1 dalyje nenustatyta, kokia dalimi gali būti nukrypstama nuo lygių dalių principo, įtvirtinto CK 3.117 straipsnio 1 dalyje. Nukrypimo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo mastas ir turto padalijimo būdas priskirtini teismo diskrecijai, įvertinant individualias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilėje byloje Nr. 3K-3-479/2009).
44. Pagal nuosekliai formuojamą kasacinio teismo praktiką, tarp sutuoktinių kilus ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris laiko, kad tam tikras turtas priklauso jam asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, kad santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, tam pateikdamas rašytinius įrodymus, o įstatymui leidžiant – įrodyti šį faktą liudytojų parodymais arba pagrįsti, kad santuokos metu įgyto turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-538/2006; 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-490/2007).
45. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje įrodinėjimo našta dėl didesnės nei 1/2 turto dalies pripažinimo asmenine nuosavybe bendrame sutuoktinių turte tenka sutuoktiniui, siekiančiam nuginčyti pirmiau nurodytose normose įtvirtintą lygių dalių prezumpciją bendrame turte, t. y. ieškovei.
46. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus – pranešimus dėl miško kirtimo, dovanojimo raštelius, liudytojų parodymus apie miško kirtimo aplinkybes ir be pagrindo padarė išvadą, jog ginčo turtas buvo pastatytas ne tik iš ieškovės motinos padovanotos medienos. Apeliantės vertinimu, byloje nėra kitų įrodymų, kad ginčo turtui sukurti buvo panaudota kita mediena, kad A. M. už statybines medžiagas ir statybos darbus sumokėjo apie 20 000 Eur, nes teismas negalėjo konstatuoti, kad statyboms buvo panaudotos A. M. asmeninės lėšos ir tai yra jo indėlis į bendro turto sukūrimą, ir pan. Apeliantė taip pat mano, kad byloje surinktų įrodymų pakanka tam, kad pripažinti, jog 8/10 namo ir ūkio pastato sukurta iš jos asmeninės medienos.
47. Įrodinėjimui nagrinėjamoje byloje didelę reikšmę turėjo sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcija. Priešingai, nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos vertinti įrodymų apie kiekvieno iš sutuoktinių galimą indėlį į bendro turto sukurimą. Pagal prezumpciją, sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, sutuoktinių turtas dalinamas lygiomis dalimis net jeigu vienas iš sutuoktinių santuokos metu neturėjo jokių pajamų ir neprisidėjo pinigais prie santuokos metu įgyto turto sukūrimo. Šalys neturėjo pareigos įrodinėti, o pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos vertinti, koks kiekvieno iš sutuoktinių piniginis indelis į namą ir ūkio pastatą, pastatytus santuokos metu. Apeliacinio skundo argumentas, kad teismas be pagrindo atsižvelgė į A. M. galimą asmeninį piniginį indelį į bendro namo statybas, nors tokių įrodymų byloje nepateikta, atmestinas.
48. Siekiant paneigti lygių dalių prezumpciją, ieškovė turėjo rašytiniais įrodymais įrodyti, kiek jos asmeninių lėšų buvo panaudota bendro namo ir ūkio pastato statyboms, kokios vertės bendras turtas buvo sukurtas, kokia bendro turto dalis galėjo būti sukurta jos asmeninėmis lėšomis. Bylos nagrinėjimo metu, ieškovė teikė įrodymus (liudytojų parodymus), kad namas ir ūkio pastatas buvo statomas jos giminaičių ir draugų neatlygintinai jos naudai, jos motinos miške buvo iškirsta ir panaudota statyboms apie 100 kubinių metrų medienos, kas, jos manymu, sudaro 8/10 dalis bendro turto. Tačiau nei panaudota mediena, nei namas su ūkio pastatu neįvertinti, rašytinių įrodymų apie medienos panaudojimą ir vertinimą nėra. Apeliantei buvo padovanotas miškas, namo ir ūkio pastato statyboms buvo naudojama apdorota mediena, tačiau byloje nėra duomenų, kiek medienos vertė padidėjo po jos apdorojimo, taip pat nėra duomenų, kad už medienos apdorojimą mokėjo apeliantė iš savo asmeninių lėšų. Apeliantės pateiktų įrodymų nepakanka tam, kad pripažinti, jog 8/10 pastatyto namo ir ūkio pastato sukurta jos asmeninėmis lėšomis, t. y. lygių dalių prezumpcija nagrinėjamoje byloje nepaneigta.
49. Apeliantė taip pat nesutinka su VĮ „Registrų centras“ įregistruotais duomenimis apie tai, kad namo ir ūkio pastato baigtumas yra 100 proc. Jos manymu, teismas turėjo vadovautis VĮ „Registrų centras“ Generalinio direktoriaus 2019 m. gruodžio 23 d.. įsakymu Nr. VE-653 patvirtinto Nekilnojamojo turto atkūrimo kaštų (statybinės vertės) kainyno NTK 2020 nuostatomis, nustatančiomis konstrukcinių elementų ir įrangos lyginamąjį svorį statinio kainoje. Apeliantės vertinimu, atsižvelgiant į šios metodikos nuostatas, realus namo baigtumas sudaro apie 80 proc., o ieškovės asmeninės medienos svoris – 65 proc., iš ieškovės asmeninės medienos pastatyta 67 proc. ūkio pastato. Apeliantės vertinimu, viešajame registre išviešintas namo ir ūkio pastato baigtumas netikslus, neatitinka NTO 2020.
50. Pažymėtina, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje bei Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtintas visų nekilnojamojo turto registre bei kadastre esančių duomenų (nuo jų įrašymo) teisingumo ir išsamumo, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, principas.
51. Apeliantė nebuvo pareiškusi ieškinio reikalavimo dėl VĮ „Registrų centras“ įregistruotų duomenų apie namo ir ūkio pastato baigtumą nuginčijimo, o nesant tokio reikalavimo pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos ex officio tikrinti viešojo registro duomenis apie namo ir ūkio pastato baigtumą, vadovaujantis ieškovės pateiktomis pastato nuotraukomis, todėl apeliantės argumentas atmestinas.
52. Pagal CPK 185 straipsnio 1 ir 2 dalis, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-690/2017). Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant keletą įrodymų, reikšmės turi ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija vadovautis, o kurią atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-378/2018).
53. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-690/2017). Teismas, nagrinėdamas bylą, įvertina įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daro išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159-690/2015).
54. Apeliantė nurodė, jog teismas pažeidė CPK 176–177, 185 straipsnių nuostatas ir tai grindžia tuo, kad teismas, anot ieškovės, netinkamai vertino jos pateiktus įrodymus – liudytojų parodymus apie jos asmeninės medienos panaudojimą namo ir ūkio pastato statyboms, netinkamai vertino rašytinius įrodymus – dovanojimo raštelius, kurių pakanka išvadai, kad motina ieškovei padovanojo pakankamą kiekį medienos ginčo turto medinėms konstrukcijoms pastatyti. Apeliantės manymu, teismas, vertindamas namo baigtumo procentą, nevertino į bylą pateiktų nuotraukų, kurios yra leistina įrodinėjimo priemone, iš kurių matyti, kad name nėra įrengta vonia, nėra vidaus apdailos, t. y. namo baigtumas negali būti 100 proc.
55. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje galioja santuokoje sukurto turto lygių dalių prezumpcija ir sutinka su pirmosios instancijos išvadomis, kad ši prezumpcija paneigta nebuvo. Bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė visus įrodymus, rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, įrodymų tyrimą ir vertinimą, nepažeidė ir nenukrypo nuo šiais aspektais aktualios kasacinio teismo praktikos (CPK 176, 177, 183, 185 straipsniai).
Dėl atsakovų J. M. ir P. M. apeliacinio skundo argumentų
56. Apeliantai prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2021 m. kovo 30 d. sprendimo dalį, kuria teismas pripažino, kad žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), įregistruotas mirusio A. M. vardu, kaip jo asmeninė nuosavybė, priklauso ieškovei L. M. ir jos sutuoktiniui A. M. bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis, lygiomis dalimis, ir ieškinį atmesti.
57. Apeliantai nurodė, kad mirus A. M., bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybės teisė yra pasibaigusi, ieškovė reiškė turtinį reikalavimą mirusiam sutuoktiniui ir atsakovais jo vietoje nurodė jo vaikus iš pirmos santuokos. Tokiu reikalavimu ji siekia pripažinti bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę į daiktą, kurio teisinis rėžimas nustatytas notariniu sandoriu, ir sukurti teisinį santykį byloje nedalyvaujančiam mirusiam asmeniui, nors ši jo teisė net nepaveldima. A. M. įpėdiniai (atsakovai) nėra ir dovanojamo sandorio dalyviais, jie net nebūtų tinkamais atsakovais, jei šis sandoris būtų ginčijamas. Mirus vienam iš sutuoktinių, turtas negali būti pripažintas bendrąją jungtine nuosavybe, o jei toks reikalavimas ir turi pagrindą, tai pareikštas gali būti tik šio santykio subjektui. Tai rodo, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui ir prašoma pripažinti teisę, kuri, pagal įstatymą, yra pasibaigusi, kas sudaro pagrindą ieškinį atmesti, nes toks reikalavimas nesukelia materialių teisinių padarinių.
58. Teisėjų kolegija pažymi, kad palikėjui mirus, jo turtinės teisės ir pareigos nesibaigia, bet įvyksta universalus jo turtinių teisių ir pareigų bei kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams. Įpėdinis priima visą palikimą besąlygiškai, t. y. visas palikėjo reikalavimo teises ir pareigas (CK 5.1 straipsnio 2 dalis).
59. Ieškovė pareiškė reikalavimą dėl A. M. padovanoto turto – žemės sklypo pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe, įrodinėjo, kad ½ žemės sklypo priklausė jai, kaip sutuoktinei (CK 6.89, 3.90 straipsniai). Ieškovė neprašė pripažinti dovanojimo sandorio negaliojančiu, taikyti restituciją ir pripažinti jai nuosavybės teisę į visą padovanotą žemės sklypą. Atsakovai, kaip A. M. turto paveldėtojai, perėmė palikėjo teises, pareigas tik jam priklausančio nekilnojamojo turto (ar jam priklausančios dalies bendrąjame turte) atžvilgiu, kas reiškia, jog jie yra tinkami atsakovai ginče dėl žemės sklypo pripažinimo bendrąją jungtine nuosavybe ir palikėjo dalies bendrame turte nustatymo.
60. Apeliantai nurodo, jog byloje nėra duomenų, kad sklypas buvo padovanotas tikslu sukurti bendrą nuosavybę, byloje nebuvo nustatytas faktas, už kieno lėšas buvo įsigytas žemės sklypas, jis įgytas dovanojimo sutarties, patvirtintos notaro, pagrindu, mirusio A. M. asmeninėn nuosavybėn. Vien tai, kad ieškovė padovanojo A. M. žemės sklypą, būnant santuokoje, pačio dovanojimo sandorio teisnių padarinių, nustatytų CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punkte, neeliminuoja. Byloje nėra duomenų apie galimus tikruosius sutuoktinių susitarimus dėl žemės sklypo įsigijimo ieškovės vardu, o vėliau – perleidimo A. M. asmeninėn nuosavybėn.
61. Teisėjų kolegija su apeliantų argumentais nesutinka. Bylos duomenimis ginčo žemės sklypą ieškovė įsigijo 2008 m. bendrai gyvenant ir tvarkant bendrą ūkį kartu su A. M.. 2008 m. rugpjūčio 7 d. ieškovė įgaliojo A. M. valdyti, tvarkyti, nuomoti, disponuoti be teisės parduoti ir kt., ginčo žemės sklypą (1.1 b.l. 8) Ieškovė nurodė, kad žemės sutuoktiniui padovanojo todėl, kad jis buvo ūkininkas ir galėjo pradėti statyti gyvenamąjį namą (ūkininko sodybą) savo nuosavybės teise valdomame žemės sklype, t. y. dovanojimo sutarties tikslas buvo pastatyti šeimos namą. Bylos medžiaga patvirtina ieškovės nurodytas aplinkybes – Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos 2008 m. gruodžio 30 d. raštas patvirtina, kad ieškovė su atsakovu kreipėsi dėl planavimo sąlygų sąvado kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti ginčo sklype ūkininko sodybos vietai parinkti, tačiau leidimas duotas nebuvo, nes žemės sklypas nepriklausė A. M. nuosavybės teise. (t1 b.l. 9) 2009 m., A. M. tapus žemės sklypo savininkui, kaimo plėtros žemėtvarkos projektas ūkininko ūkio sodybos formavimui ginčo žemės sklype buvo patvirtintas. Tokios bylos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad tarp ieškovės ir palikėjo dar iki santuokos sudarymo buvo susitarimas dėl bendro turto – ūkininko sodybos sukūrimo. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad, nors dovanojimo sutartyje nenurodyta, ieškovė padovanojo žemės sklypą sutuoktiniui siekiant sukurti bendrąją jungtinę nuosavybę (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apeliantų prielaidos, kad žemės sklypas galėjo būti įsigytas už A. M. lėšas, todėl buvo perleistas jo nuosavybėn po santuokos sudarymo, atmestinos, kaip neįrodytos.
62. Apeliantai ginčija bylinėjimosi išlaidų paskirstymą pirmosios instancijos teisme. Teismas pareikšto ieškinio reikalavimus vertino kaip neturtinius. Patenkinus ieškinį visiškai, ieškovės turtinė padėtis iš viso pagerėtų 3 496,50 Eur (487,50 Eur (patenkinus pirmą ieškinio reikalavimą dėl nuosavybės teisės į žemės sklypą pripažinimo, kurio vertė 975 Eur) + 3 009 Eur (patenkinus antrą ieškinio reikalavimą dėl 50 proc. gyvenamojo namo, kurio vertė 8 510 Eur, ir 50 proc. ūkio pastato, kurio vertė 1 520 Eur)), kas rodo, jog ginčo išsprendimo atveju, ieškovei kyla turtinio pobūdžio padariniai, o ieškinio reikalavimai laikytini turtiniais. Kadangi pirmosios instancijos teismas tenkino tik pirmąją ieškinio dalį, t. y. pripažino ieškovės nuosavybės teisę į 50 proc. žemės sklypo, kurio vertė, bylos duomenimis 487,50 Eur, ir atmetė kitą – 3 009 Eur turtinį reikalavimą, tai iš viso patenkino 13,94 proc. (487,50 Eur / 3 496,50 Eur x 100 proc.) ieškinio reikalavimų, o atmetė – 86,06 proc. (100 proc. – 13,94 proc.). Tai rodo, jog iš ieškovės turėjo būti priteista 4 728,96 Eur (5 494,96 Eur bylinėjimosi išlaidos x 86,06 proc.) bylinėjimosi išlaidos. Apeliantų manymu, atsižvelgiant į ginčijamų turto objektų vertę, ieškovės ieškinys buvo patenkintas tik 13,94 proc., todėl bylinėjimosi išlaidų proporcija turi būti pakeista.
63. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Ieškovė ieškiniu pareiškė du turtinio pobūdžio reikalavimus, už ieškinį ir patikslintą ieškinį sumokėjo 251,97 Eur žyminio mokesčio, patyrė 4 090 Eur atstovavimo išlaidų. Atsakovai patyrė 5 441,50 Eur atstovavimo išlaidų ir 53,46 Eur kitų bylos vedimo išlaidų, iš viso 5 494, 96 Eur. Ieškovė nurodė, kad buvo pareikšti du ieškinio reikalavimai, iš kurių vienas – dėl žemės sklypo pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir ieškvoės teisių į ½ sklypo dalį pripažinimo buvo patekintas visa apimtimi, antras – atmestas. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad ieškovės ieškinio reikalavimai buvo patenkinti 50 proc., todėl pripažino ir ieškovei ir atsakovams teisę į 50 proc. bylinėjimosi išlaidų atlyginimą bei atliko priešpriešinių reikalavimų paskirstymą.
64. Teisėjų kolegija sutinka, kad abu ieškinio reikalavimai yra turtinio pobūdžio. Pirmuoju reikalavimu ieškovė prašė pripažinti jai nuosavybės teisę į ½ dalį žemės sklypo, kurio vertė yra 975 Eur. Patenkinus šį reikalavimą, priteistinas žyminis mokestis nuo ½ žemės sklypo kainos sudaro 20 Eur (3 proc. nuo 975:2) CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
65. Antruoju reikalavimu ieškovė prašė padidinti jos dalį bendrajame turte nuo 50 proc. iki 80 proc., t. y. 30 proc., kas pinigine išraiška sudaro 3 009 Eur, tačiau šis reikalavimas teismo buvo atmestas, sumokėtas už jį žyminis mokestis ieškovei nepriteistas. Teisėjų kolegija sutinka, kad ieškovės ieškinys buvo patekintas 13, 94 proc, nepatenkinta 86,06 proc., t. y. ieškovei priteisiama 570,15 Eur (13,94 proc. nuo 4 090 Eur) atstovavimo išlaidų, atsakovams - 4 728,96 Eur (86,06 proc. nuo 5 494,96 Eur). Atlikus įskaitymą, atsakovams iš ieškovės priteistina 4 158,81 Eur atstovavimo išlaidų.
Dėl bylos procesinės baigties
66. Vadovaudamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai ištyrė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl priėmė teisiškai pagrįstą sprendimą, kurį iš esmės naikinti ar keisti apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
67. Kiti apeliacinių skundų argumentai, nepaminėti nutartyje, nėra teisiškai reikšmingi teisingam šios bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
68. Nagrinėjamu atveju atmetus abiejų šalių apeliacinius skundus, apeliantų patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme iš priešingos šalies nepriteistinos (CPK 93,98 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus regiono Šalčininkų rūmų teismo 2021 m. kovo 30 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą; patikslinti teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, išdėstant ją taip: priteisti iš ieškovės L. M., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovės J. M., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 4 158,81 Eur (keturis tūkstančius šimtą penkiasdešimt aštuonis eurus 81 ct) atstovavimo ir kitų bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovų J. M., a. k. (duomenys neskelbtini) ir P. M., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės L. M., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 20 Eur (dvidešimt eurų) žyminio mokesčio lygiomis dalimis.