- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-06-21
- Bylos Nr.
- e2S-2060-803/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-14464-2018-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Petkuvienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Nord Profil”
- Atsakovas
- Norvegijoje registruotai ribotos atsakomybės bendrovei IDEAL BYGG GROUP AS
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės ,,Nord Profil” atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 14 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Nord Profil” ieškinį dėl skolos priteisimo atsakovei Norvegijoje registruotai ribotos atsakomybės bendrovei IDEAL BYGG GROUP AS.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl civilinės bylos, turinčios tarptautinį elementą, teismingumo Lietuvos Respublikos teismams. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Nord Profil“ kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės Norvegijoje registruotos ribotos atsakomybės bendrovės IDEAL BYGG GROUP AS: 5 111,58 Eur skolos, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, jog ieškove? UAB „Nord Profil“ pardave? atsakovei Norvegijoje registruotai ribotos atsakomybe?s bendrovei IDEAL BYGG GROUP AS stogo dangos komplekta? ir i?vairias stogo i?rengimo detales, išrašydama šias sa?skaitas faktu?ras: 1) 2018-01-10 PVM sa?skaita? – faktu?ra? Serija NPS Nr. 0087331 4198,86 Eur sumai; ?2) 2018-01-19 PVM sa?skaita? – faktu?ra? Serija NPS Nr. 0087467 4158 Eur sumai. Nurodė, jog preke?s atsakovei buvo tinkamai pristatytos, ir šias aplinkybes pagrindžia kartu su ieškiniu teikiami CMR važtarašc?iai ir Norvegijos Karalyste?s muitine?s tarpininko KGH deklaravimo bei PVM apmokestinimo 2018-01-22 dokumentai Nr. 2018000906 ir Nr. 2018000978. Nurodė, jog atsakove? ne?ra sumoke?jusi ieškovei 5 111,58 Eur už prekes, į ieškovės raginimus atsiskaityti nereaguoja. Nurodė, jog atsakove?s registracijos ir verslo vieta yra Norvegijos Karalyste?je, tačiau šalys nebuvo sudariusios rašytine?s sutarties ir sutarusios de?l teismingumo, tode?l teismingumo nustatymui nagrinėjamu atveju taikytina 2007 m. spalio 30 d. Lugano konvencija „De?l jurisdikcijos ir teismu? sprendimu? civiline?se ir komercine?se bylose pripažinimo ir vykdymo“ (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 780 straipsnis). Nurodė, kad nors atsakovės verslo ir registracijos vieta yra Norvegijoje, pagal Lugano konvencijos 5 straipsnio 1 dalies „a“ punkte numatytą jurisdikcijos taisyklę (byla dėl sutarties gali būti iškelta atitinkamos prievolės vykdymo vietos teismuose), prievolės sumokėti pinigus įvykdymo vieta yra Lietuvoje, todėl byla atsakovei keltina Lietuvoje. Atsakovė dalį mokėjimų avansu sumokėjo į ieškovės banko sąskaitą, esančią Lietuvoje, ieškovės registracijos adresas yra Vilniaus mieste, todėl teigia, kad byla teisminga Vilniaus miesto apylinkės teismui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gegužės 14 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės UAB „Nord Profil“ ieškinį dėl skolos priteisimo iš atsakovės Norvegijoje registruotos ribotos atsakomybės bendrovės IDEAL BYGG GROUP AS.Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškinys pareikštas Norvegijoje registruotai ribotos atsakomybės bendrovei, todėl nustatant kilusio ginčo teismingumą aktualus 2007 m. spalio 30 d. Lugane pasirašytos Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Lugano konvencija) nuostatų taikymo klausimas (CPK 780 straipsnis).Teismas nustatė, jog ieškovė ieškinio reikalavimus grindžia iš prekių pirkimo – pardavimo prievolės atsiradusiais atsakovės piniginiais įsipareigojimais. Pagal Lugano konvencijos 5 straipsnio 1 dalies b) punktą prievolės vykdymo vieta parduodant prekes yra šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje, į kurią prekės buvo arba turėtų būti pristatytos pagal sutartį. Kadangi nagrinėjamu atveju tarp šalių egzistavo būtent prekių pirkimo – pardavimo prievolė (iš kurios ieškovė kildina ieškinio reikalavimus), prievolės vykdymo vieta Lugano konvencijos prasme laikytina vieta, į kurią prekės buvo pristatytos pagal sutartį. Teismas nurodė, jog kartu su ieškiniu pateikti duomenys patvirtina, kad prekės buvo pristatytos į Norvegiją. Nustačius, kad prievolės vykdymo vieta yra Norvegijoje, taikytinas Lugano konvencijos 5 straipsnio 1 dalies b) papunktis ir pripažintina, kad šiuo atveju specialiąją jurisdikciją pagal šį straipsnį turi Norvegija (atitinkamas Norvegijos teismas). Kadangi specialioji jurisdikcija nustatyta pagal Lugano konvencijos 5 straipsnio 1 dalies b) punktą, nėra pagrindo taikyti konvencijos 5 straipsnio 1 dalies a) punkto (Lugano konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c) punktas).Teismas nustatė, jog ieškovė, siekdama pagrįsti poziciją, kad ginčas yra teismingas Vilniaus miesto apylinkės teismui, remiasi Lietuvos apeliacinio teismo praktika civilinėje byloje Nr. 2-708/2008, kurioje teismas, aiškindamas Europos Sąjungos Tarybos 2000 m. gruodžio 22 d. reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo nuostatas dėl jurisdikcijos teismo, nagrinėtos bylos kontekste pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tai, kad iš paskolos santykių kilusios piniginės prievolės įvykdymo vieta yra kreditoriaus verslo vietoje, byla pagal nurodyto reglamento 5 straipsnio 1 dalies a) punktą teisminga Lietuvos Respublikos teismas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nurodyta teismo išvada padaryta taikant ne Lugano konvenciją, tačiau Europos Sąjungos Tarybos 2000 m. gruodžio 22 d. reglamentą (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo. Be to, ieškovės nurodytoje byloje, skirtingai nei šioje civilinėje byloje, tarp šalių susiklostė paskolos, o ne prekių – pirkimo pardavimo prievolė. Pagal Lugano konvenciją, nustačius, kad tarp šalių kilo ginčas iš prekių – pirkimo pardavimo teisinių santykių, ginčas teismingas prekių pristatymo vietos teismui. Tuo tarpu pagal reglamentą ir atitinkamai konvenciją, specialiosios taisyklės, kai ginčas kilo iš paskolos prievolės, nėra, todėl taikytina ieškovės cituotoje teismo praktikoje nurodyta vykdymo vietos jurisdikcijos taisyklė. Remiantis išdėstytu, skiriantis esminėms nagrinėjamos ir ieškovės nurodytos bylos faktinėms aplinkybėms, vadovautis ieškovės cituota teismų praktika šioje civilinėje byloje nėra pagrindo.
III. Atskirojo skundo argumentai
Ieškovė UAB ,,Nord Profil” pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 14 d. nutartį ir perduoti klausimą dėl ieškinio priėmimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais motyvais:teismas nepagrįstai nustatė, kad atsakovės prievolės vykdymo vieta Lugano konvencijos prasme laikytina vieta, į kurią prekės buvo pristatytos pagal sutartį. Lugano konvencijos 5 straipnsyje nurodyta, kad šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje byla dėl: a) sutarties gali būti iškelta atitinkamos prievolės vykdymo vietos teismuose; b) parduodant prekes – šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje, į kurią prekės buvo arba turėtų būti pristatytos pagal sutartį; c) a papunktis taikomas tuomet, kai netaikomas b papunktis. Nurodo, jog analogiška specialios jurisdikcijos taisyklė įtvirtinta Europos Sąjungos Reglamento Nr. 44/2001, 5 straipsnio 1 dalyje, dėl kurios taikymo yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris aiškindamas Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 dalies nuostatas nurodė, jog Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkte prekių pardavimo sutarčių atveju kaip sąsajos su jurisdikciją turinčiu teismu kriterijus pasirinkta šioms sutartims būdinga prievolė. Sutartis, kuriai būdinga prievolė yra daikto pristatymas, laikoma „prekių pardavimo “ sutartimi Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmos įtraukos prasme. Ši specialiosios jurisdikcijos sutartinių prievolių srityje taisyklė nustato pristatymo vietą kaip atskirą susiejimo kriterijų, kurį reikia taikyti visiems reikalavimams, kylantiems iš tos pačios prekių pardavimo sutarties, o ne tik tiems, kurie kyla dėl pačios pristatymo prievolės. Asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje bylose, kylančiose iš pardavimo sutarčių, gali būti pareikštas valstybėje narėje, į kurią prekės buvo arba turėtų būti pristatytos. Kadangi Reglamentas Nr. 44/2001 „pristatymo“ ir „pristatymo vietos“, kaip „atitinkamos prievolės vykdymo vietos“, sąvokų neapibrėžia, aiškinant minėtas sąvokas aktuali Europos Sąjungos Teisingumo Teismo šioje srityje formuojama praktika;Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunktį sutarties šalys naudojasi autonomija nustatydamos prekių pristatymo vietą. Reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunktyje esanti frazė „jeigu nesusitariama kitaip“ reiškia, kad šios nuostatos taikymo tikslais šalys gali susitarti dėl prievolės vykdymo vietos. Be to, remiantis reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirma įtrauka, kurioje vartojama formuluotė „pagal sutartį“, prekių pristatymo vieta iš principo yra šalių sutartyje nustatyta vieta (ESTT 2010 m. vasario 25 d. sprendimo Car Trim, C-381/08, ECLI:EU:C:2010:90, 45, 46 punktai). Jeigu pagal sutarties nuostatas ir nesiremiant sutarčiai taikytina materialine teise pristatymo vietos nustatyti neįmanoma, ši vieta yra fizinio prekių perdavimo, kuriuo pirkėjas įgijo ar turėjo įgyti teisę faktiškai disponuoti šiomis prekėmis galutiniame pardavimo sandorio paskirties taške, vieta. Nenustačius prekių perdavimo vietos, nėra galimybės atsakyti į klausimą, ar byla teisminga ją nagrinėjusiam priėmusiam teismui. Kadangi Lugano konvencijos ir Reglamento specialios jurisdikcijos taisyklės yra analogiškos, teismai taikydami Lugano konvenciją turėtų remtis teismų praktika ir dėl Reglamento aiškinimo;ieškovė ir atsakovė nebuvo sudariusios rašytinės sutarties, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.37 straipsnio 4 dalies 1 punktu tarp šalių susiklosčiusiems pirkimo – pardavimo santykiams taikytina CK 6.318 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad jeigu pardavėjas neįpareigotas perduoti daiktų konkrečioje vietoje, tai daiktų perdavimu laikoma: 1) kai pirkimo – pardavimo sutartis numato daiktų gabenimą – daiktų įteikimas pirmam vežėjui, kad šis juos perduotų pirkėjui, jeigu sutartyje nenumatyta ko kita. Šalys nebuvo sutarę konkrečios prekių perdavimo vietos, o ieškovė prekes parduotas atsakovei perdavė vežėjui UAB „Skandeka” Lietuvoje, tą pagrindžia su ieškiniu pateikti CMR važtaraščiai bei Norvegijos Karalystės muitinės dokumentai. Tai reiškia, kad prekės atsakovei buvo perduotos Lietuvos Respublikoje, todėl prekių „pristatymo vieta” pagal Lugano konvencijos 5 straipsnio 1 dalies b) punktą yra Lietuvos Respublikoje. Mano, kad byla yra teismingai Lietuvos Respublikos teismams, kadangi prekių perdavimo vieta atsakovei buvo Lietuvoje, taip pat atsakovė savo dalį piniginės prievolės įvykdė į Lietuvoje esančią ieškovės banko sąskaitą, ieškovės registracijos ir verslo vietos yra Lietuvoje.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje byloje kilo 2007 m. spalio 30 d. Lugane pasirašytos Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Lugano konvencija) 2 skirsnio 5 straipsnyje įtvirtinto reglamentavimo aiškinimo bei taikymo klausimas, nustatant kilusio ginčo teismingumą.2007 m. spalio 30 d. Lugane Europos Bendrija, Danijos Karalystė, Islandijos Respublika, Norvegijos Karalystė ir Šveicarijos Konfederacija sudarė Konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo. 2007 m. Lugano konvencija galioja Lietuvai kaip Europos Sąjungos valstybei narei, todėl nustatant nagrinėjamos civilinės bylos teismingumą, kurioje atsakovė yra Norvegijoje registruotas juridinis asmuo, privaloma vadovautis 2007 m. Lugano konvencijos nuostatomis (CPK 780 straipsnis).Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-574/2012), Lugano konvencijos tikslas – išspręsti tarptautinės teismų jurisdikcijos klausimus, palengvinti teismo sprendimų pripažinimą ir sukurti operatyvią procedūrą, užtikrinančią teismo sprendimų, autentiškų dokumentų ir teismo susitarimų vykdymą Susitariančiosiose šalyse. Lugano konvencija iš esmės išplečiamas 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (reglamentas „Briuselis I“) nustatytų principų taikymas tarp Konvencijos Susitariančiųjų šalių – Europos Sąjungos (visos valstybės narės, išskyrus Daniją, Konvencijoje vadinamos – Konvencijos privalančiomis laikytis valstybėmis), Laisvosios prekybos asociacijos narių – Norvegijos Karalystės, Islandijos Respublikos ir Šveicarijos Konfederacijos, bei Danijos Karalystės. Aiškinant bei taikant 2007 m. Lugano konvencijos nuostatas, atsižvelgtina ir į tai, kad ši konvencija pakeitė 1988 m. Lugano konvenciją (1988 m. rugsėjo 16 d. Europos Bendrija, Islandijos Respublika, Norvegijos Karalystė ir Šveicarijos Konfederacija pasirašė tarptautinį susitarimą dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo), kuria buvo išplėstas 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijos (toliau – 1968 m. Briuselio konvencija), iki reglamento Briuselis I priėmimo reglamentavusios tuos pačius klausimus tarp Europos Bendrijų valstybių narių, taisyklių taikymas Islandijoje, Norvegijoje ir Šveicarijoje. Taigi 1988 m. Lugano konvencija buvo „lygiavertė“ 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijai dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose.Atskirajame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė kilusio ginčo esmę – prekių pristatymo vietą, todėl netinkamai taikė Lugano konvencijos nuostatas. Ieškovas nurodo, kad šalys nebuvo sudariusios rašytinės sutarties dėl ginčo teismingumo, atsakovė dalį savo piniginės prievolės įvykdė Lietuvoje, tai yra pervedė pinigus į Lietuvoje esančią ieškovės banko sąskaitą, ieškovės registracijos vieta yra Lietuvoje, todėl mano, kad byla teisminga Lietuvos teismams, konkrečiai Vilniaus miesto apylinkės teismui. Ieškovė taip pat nurodo, jog šalys nebuvo sutarusios dėl konkrečios prekių perdavimo vietos, o ieškovė prekes atsakovei perdavė vežėjui UAB „Skandeka“ Lietuvoje, ką pagrindžia su ieškiniu pateikti CMR važtaraščiai bei Norvegijos Karalystės muitinės dokumentai. Remiantis nurodytu, teigia, kad prekės atsakovei buvo perduotos Lietuvos Respublikoje, todėl prekių „pristatymo vieta“ pagal Lugano konvencijos 5 straipsnio 1 dalies b) punktą yra Lietuvos Respublikoje.Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog vadovaujantis Lugano konvencijos 2 straipsnio 1 dalimi, šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės teismuose. Lugano konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos gali būti keliamos kitos šios konvencijos privalančios laikytis valstybės teismuose tik pagal šios antraštinės dalies 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles.Lugano konvencijos 5 straipsnio 1 dalies a) punkte nustatyta: „Šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje byla dėl sutarties gali būti iškelta atitinkamos prievolės vykdymo vietos teismuose“. Lugano konvencijos 5 straipsnio 1 dalies b) punkte nustatyta, jog „pagal šią nuostatą ir jeigu nesusitariama kitaip, atitinkamos prievolės vykdymo vieta yra: parduodant prekes – šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje, į kurią prekės buvo arba turėtų būti pristatytos pagal sutartį; teikiant paslaugas – šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje, kurioje paslaugos buvo arba turėtų būti suteiktos pagal sutartį“. Lugano konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c) punktas nustato, jog ,,a papunktis taikomas tuomet, kai netaikomas b papunktis“.Ieškovui siekiant pasinaudoti Lugano konvencijos 5 straipsnio 1 dalies a) punkte įtvirtinta specialiąja jurisdikcijos taisykle, visų pirma, turi būti nustatyta, ar specialiajai jurisdikcijai nustatyti netaikytinas konvencijos 5 straipsnio 1 dalies b) punktas. Tik nustačius, kad nurodytas punktas netaikytinas, vertintina, ar yra pagrindas jurisdikciją nustatyti pagal Lugano konvencijos 5 straipsnio 1 dalies a) punktą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertinęs, faktines ieškinyje nurodytas aplinkybes, taip pat kartu su ieškiniu pateiktus įrodymus (CMR važtaraščiai), teisingai konstatavo, jog atsakovės iš ieškovės nupirktos prekės buvo perduotos atsakovei į Norvegiją. Nagrinėjamu atveju prekes pirko juridinis asmuo registruotas Norvegijoje (atsakovė), prekių pristatymo vieta taip pat yra Norvegijoje, nes prekės buvo gabentos atsakovei. Atskirojo skundo argumentai, jog prekių perdavimo vieta nagrinėjamu atveju laikoma Lietuvos Respublika, nes prekės buvo perduotos vežėjui UAB ,,Skandeka“ atmestini kaip nepagrįsti, nes UAB ,,Skandeka“ šiuo atveju nebuvo prekių gavėjas pagal ieškovės ir atsakovės sudarytą priekių pirkimo – pardavimo sandorį, o buvo tik tarpininkas, tai yra UAB ,,Skandeka“ atliko tik šių prekių pristatymą atsakovei.Apeliacinės instancijos teismas sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas nagrinėjamu atveju neteisingai aiškina Europos Sąjungos Reglamento Nr. 44/2001, taip pat Lugano konvencijos nuostatas. Nustačius jog Lugano konvencijos 2 straipsnis įtvirtina specialiosios jurisdikcijos taisyklę, kurio 1 dalies b) papunktis aiškiai numato, jog esant ginčui dėl prekių pardavimo ir jeigu nesusitariama kitaip, byla keliama šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje, į kurią prekės buvo arba turėtų būti pristatytos pagal sutartį, aiškinti šį reglamentavimą plečiamai negalima. Nagrinėjamu atveju pati ieškovė aiškiai nurodė, jog su atsakove nebuvo sudariusi rašytinės sutarties, nebuvo susitarusi dėl teismingumo, kas patvirtina, jog nėra teisinio pagrindo nesivadovauti Lugano konvencijos 5 straipsnio 1 dalies b) papunkčiu. Pagal Lugano konvencijos 5 straipsnio turinį darytina išvada, kad jame nurodyti pagrindai yra baigtinio pobūdžio ir turi būti taikomi siaurai.Dėl ieškovo nurodomų CK nuostatų, reglamentuojančių pirkimo – pardavimo teisinius santykius ir kaip nurodo ieškovas, taikytinų ginčo atveju, pastebėtina, jog Lietuvos materialiosios teisės taikymas nėra susijęs su procesine teise, kuri yra nustatoma savarankiškai. Procesinės taisyklės taikomos pagal ginčą nagrinėjančio teismo vietą, kuri nagrinėjamu atveju turi būti nustatoma pagal tarptautinio teismingumo taisykles, tai yra 2007 m. spalio 30 d. Lugano konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis, todėl plačiau teismo motyvų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).Išdėstytų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog ieškovė, pateikdama teismui ieškinį, pažeidė teritorinio teismingumo taisykles, todėl ieškinį atsisakė priimti kaip neteismingą Vilniaus miesto apylinkės teismui (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 3 dalis). Teismas taip pat išaiškino ieškovei teisę kreiptis su ieškiniu į atitinkamą Norvegijos teismą. Atskirajame skunde išdėstyti motyvai nesudaro pagrindo naikinti teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl ji paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nutarties negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliantės UAB ,,Nord Profil“ atskirojo skundo netenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 14 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.