- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-11-24
- Bylos Nr.
- TA-832-756/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01697-2020-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Milda Vainienė, Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- S. V.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Mildos Vainienės ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas S. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir atsakovo atstovas, Vilniaus PN), priteisti 50 000 Eur neturtinę žalą
2. Pareiškėjas nurodė, jog buvo kalinamas Vilniaus PN nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. Kalinimo laikotarpiu pareiškėjas teigė patyręs psichologinį spaudimą bei etikos normų pažeidimus, kuriuos sukėlė Vilniaus PN administracija ir pareigūnai. Pareiškėjas neteisėtus Vilniaus PN pareigūnų veiksmus skundė Vilniaus PN administracijai, tačiau į jo skundus nebuvo atsižvelgiama. Sulaukė įspėjimų, jog bus perkeltas į kitus būrius ar įkalinimo įstaigas, todėl kreipėsi į Vilniaus PN psichologą ir įvairias institucijas. Dėl šių priežasčių pareiškėjo sveikatai ir gyvybei iškilo pavojus. Pareiškėjas teigė, jog su juo nekultūringai kalbėjo Vilniaus PN direktoriaus pavaduotojas, po kreipimosi į kitas institucijas, pareiškėjas iš Vilniaus PN direktoriaus sulaukė grasinimų susidoroti. Nurodė, jog 2018 m. gegužės 16 d. patyrė didžiulius skausmus, pareigūnai ir Vilniaus PN direktorius tyčia delsė išvežti pareiškėją į ligoninę, kur buvo atlikta operacija. Todėl šios aplinkybės patvirtina Vilniaus PN pareigūnų bandymą susidoroti su juo bei šie neteisėti veiksmai sukėlė dideles psichologines ir fizines kančias.
3. Atsakovo atstovas Vilniaus PN su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Vilniaus PN prašė taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo. Žalos atlyginimo reikalavimą pareiškėjas gali reikšti tik laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. Senaties terminas laikotarpiui nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2017 m. birželio 1 d. atsakovo atstovo teigimu, yra praleistas, todėl skundą šioje dalyje prašo atmesti. Vilniaus PN teigimu, pareiškėjo teiginiai dėl tariamo susidorojimo nepagrįsti ir pareiškėjas nepateikė jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Vilniaus PN neturi jokių objektyvių galimybių pakomentuoti pokalbių tarp pareiškėjo ir Vilniaus PN direktoriaus ar jo pavaduotojo, nes net nėra aišku, ar toks pokalbis įvyko. Pažymėjo, jog Vilniaus PN neturi galimybės gauti pareiškėjo skunde paminėto Vilniaus PN direktoriaus pavaduotojo paaiškinimo, nes jis tarnybos Vilniaus PN nebevykdo nuo 2020 m. sausio mėnesio. Pasisakydamas dėl 2018 m. gegužės 16 d. įvykio, atsakovo atstovas tvirtina, kad visa reikalinga pagalba pareiškėjui buvo suteikta kaip įmanoma greičiau, todėl pareiškėjo teiginiai apie delsimą nepagrįsti faktais ir įrodymais. Vilniaus PN nesutiko su pareiškėjo reikalavimu atlyginti neturtinę žalą, nes pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir paaiškinimų dėl tariamai padarytos žalos.
Atsiliepimas
4. Pareiškėjas teismui pateikė atsikirtimą į atsakovo atstovo atsiliepimą, kuriame nurodė, jog Vilniaus PN klaidina teismą pateikdamas neteisingus duomenis. Pareiškėjas pakartotinai pažymėjo, jog 2018 m. gegužės 16 d. pareigūnai neskubėjo juo pasirūpinti, dėl to jis turėjo kęsti didelius skausmus. Papildomai paaiškino, jog nuo 2018 m. lapkričio 28 d. iki 2018 m. gruodžio 5 d. kamerų tipo patalpose buvo kalinamas su čečėnų kilmės asmeniu, kuris darė pareiškėjui psichologinį spaudimą. Pareiškėjas prašė teismo netaikyti sutrumpinto senaties termino.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
6. Pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis ieškinio senatį reglamentuojančiomis teisės aktų nuostatomis, konstatavo, jog pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo teismui išsiųstas 2020 m. gegužės 12 d., todėl reikalavimai dėl žalos atlyginimo laikotarpiu iki 2017 m. gegužės 12 d. pareikšti praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą.
7. Teismas nesutiko su pareiškėjo prašymu netaikyti sutrumpinto senaties termino ir argumentu, kad tariamai buvo daromas nusikaltimas žmogiškumui ir tokiu atveju senaties terminas netaikomas. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju žala kildinama iš neteisėtų valstybės institucijos veiksmų (neveikimo), t. y. žalos padarymo pagrindas byloje nėra nusikaltimas, juolab žmogiškumui, todėl pareiškėjo prašymą netaikyti ieškinio senaties termino pripažino nepagrįstu. Taigi, teismas pareiškėjo reikalavimui priteisti jam nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2017 m. gegužės 12 d. galimai padarytą neturtinę žalą pritaikė ieškinio senatį ir pareiškėjo skundą šioje dalyje atmetė.
8. Vilniaus apygardos administracinis teismas vertindamas pareiškėjo argumentus dėl jo atžvilgiu naudoto smurto nuo 2017 m. gegužės 12 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. ir nesuteiktos pagalbos 2018 m. gegužės 16 d., nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios atsakomybės sąlygų valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla prievolė atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę). Teismas iš pareiškėjo pateiktos asmens įskaitos kortelės išrašo nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. gegužės 16 d. iš Vilniaus PN buvo išvežtas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę ir ten buvo iki 2018 m. gegužės 24 d. Tai patvirtina faktą, kad pareiškėjas buvo išgabentas į ligoninę gydymui. Todėl teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, atmetė pareiškėjo argumentus, kad pareigūnai delsė jam suteikti pagalbą, kaip nepagrįstus. Teismas nurodė, jog neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais dokumentais, atsiliepime išdėstytos aplinkybės ir faktai yra nuoseklūs ir neprieštaringi, tuo tarpu pareiškėjas savo skundą grindė abtrakčiais argumentais, kurių nepagrindžia jokiais įrodomąją galią turinčiais duomenimis, todėl konstatavo Vilniaus PN pareigūnų veiksmų teisėtumą. Teismas nenustatė duomenų, patvirtinančių, kad Vilniaus PN pareigūnai su pareiškėju elgėsi nekorektiškai, naudojo psichologinį smurtą. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių situacijų ir nenurodė konkrečių pareigūnų, kurie jo nuomone, elgėsi netinkamai ir naudojo prieš pareiškėją smurtą. Šiuos pareiškėjo argumentus teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus.
9. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento dėl jo apgyvendinimo su čečėnų kilmės asmeniu, kuris neva darė pareiškėjui psichologinį spaudimą, teismas nurodė, kad Vilniaus PN 2020 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. 9-5652 „Dėl informacijos pateikimo“ informavo teismą, kad pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų kamerų tipo patalpose laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 28 d. iki 2018 m. gruodžio 5 d. nesikreipė. Pažymėjo, kad šiuo atveju ypač reikšminga faktinė aplinkybė, kad pareiškėjas nesikreipė į Vilniaus PN administraciją su prašymais ar skundais dėl jam daromo psichologinio spaudimo, nes kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar pataisos namai, žinodami apie teisės aktų ar kitus pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Atsižvelgęs į tai, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė tik subjektyvią savo nuomonę ir neindividualizavo aplinkybių, sprendė, jog nėra faktinių aplinkybių, suponuojančių priteisti pareiškėjo naudai neturtinę žalą, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
III.
10. Pareiškėjas S. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.
11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pažymi, kad jam nuo 2014 m. buvo daromas Vilniaus PN administracijos psichologinis spaudimas, šią aplinkybę galėjo patvirtinti video įrašai. Teigia, jog kartu su juo kameroje apgyvendinto čėčėnų kilmės asmens pavardę buvo nurodęs ir pirmosios instancijos teismui, tačiau teismas neišsireikalavo šio asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų. Pareiškėjas nurodo, kad iki šiol jaučia neigiamas pasekmes jo sveikatai, jaučia galvos ir skrandžio skausmus, nemiga, nervinasi ir išgyvena depresiją. Pareiškėjo teigimu dėl tokių neteisėtų Vilniaus PN pareigūnų veiksmų jis skundėsi, prašėsi pagalbos, tai užfiksuota jo rašytuose skunduose, taip pat buvo atvažiavę į pataisos namus pareigūnai iš Lietuvos Respublikos Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos, prokuratūros, tačiau teismas šių duomenų nereikalavo. Pasisakydamas dėl jo išvežimo į ligoninę, pareiškėjas pažymi, jog teismas nesiaiškino įvykio aplinkybių, neprašė Vilniaus PN pateikti video įrašų įrodymus, kuriuose fiksuojamas pareiškėjo išvežimas į ligoninę, ir vėl darydamas išvadas, rėmėsi vien tik atsakovo atstovo pateiktais įrodymais. Teismas taip pat galėjo pasiaiškinti ir pasikreipti į Vilniaus PN tuometinį pavaduotoją, prašydamas rašytinio paaiškinimo, nepaisant to, kad pavaduotojas jau nebedirba Vilniaus PN, tačiau to nepadarė, todėl prašo teismo panaikinti pirmosios instancijos sprendimą ir priteisti pareiškėjo naudai jo prašomą neturtinės žalos dydį.
Atsiliepimas
12. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
13. Vilniaus PN, remdamiesi įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis teisės aktų nuostatomis, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių. Byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikomi tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje, kurie pirmosios instancijos teismo įvertinti pagal įrodymų vertinimo taisykles. Teigia, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia analogiškus argumentus, teiktus pirmosios instancijos teismui, nenurodė jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Pareiškėjas nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos ir kt. Vilniaus PN įsitikinimu, teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, tinkamai vadovavosi ir taikė teisės aktų nuostatas, teismų praktiką ir vertino byloje esančius įrodymus, atskleidė bylos esmę. Teismo sprendimo turinys atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus, todėl nėra pagrindo jį panaikinti.
Atsiliepimas
14. Pareiškėjas teismui pateikė atsikirtimą į Vilniaus PN atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodo, jog Vilniaus PN klaidina teismą ir vengia pripažinti savo neteisėtus veiksmus. Pareiškėjas teigia iki šiol jaučiantis atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų pasekmes, psichologinį spaudimą, todėl teismo prašo pakartotinai nuodugniai įvertinti visus byloje esančius įrodymus. Pareiškėjas teismo prašo atmesti Vilniaus PN atsiliepimą į apeliacinį skundą kaip neteisėtą bei patenkinti pareiškėjo skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. jo atžvilgiu buvo naudojamas psichologinis spaudimas ir 2018 m. gegužės 16 d. įvykusio įvykio metu pareigūnai delsė jam suteikti pagalbą, atlyginimo.
16. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
17. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo priteisti jam iš atsakovo atstovo 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas nepakankamai motyvuotas, šališkas, priimtas pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, nesutinka su ieškinio senaties termino taikymu.
18. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
19. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo pažeistų įrodymų vertinimo taisyklių, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.). Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.
20. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus, neišreikalavo papildomų duomenų apie kalinimo sąlygas, neanalizavo su tuo susijusių skundo aplinkybių, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; kt.).
21. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog teismas vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai vertinti, kad teismas buvo šališkas ir sprendimą priėmė remdamasis išimtinai tik atsakovo atstovo pateiktais įrodymais ir faktais. Pažymėtina, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Taigi, įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas ir priėmė palankų sprendimą atsakovo atstovui. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog teisėjas byloje buvo šališkas.
22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui priteisti jam nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2017 m. gegužės 12 d. galimai padarytą neturtinę žalą taikė ieškinio senatį ir pareiškėjo skundą šioje dalyje atmetė. Iš apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas nesutinka su šia teismo sprendimo dalimi.
23. Dėl apelianto argumentų šiuo klausimu, teisėjų kolegija pažymi, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 1 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2018 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-856-492/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-801-822/2018, 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1794-624/2018 ir kt.).
24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus kaip šioje byloje, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2074-261/2018, 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2339-822/2018, 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-958-502/2018 ir kt.). Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo netaikyti sutrumpinto trijų metų ieškinio senaties termino.
25. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad prieš jį buvo naudojamas smurtas 2017 m. gegužės 12 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. ir nesuteikta pagalba 2018 m. gegužės 16 d., pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais.
26. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. LVAT yra išaiškinęs, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė), pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, neatsižvelgiant į konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltę.
27. Pažymėtina, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme.
Pareiškėjas nurodė, kad 2018 m. gegužės 16 d. Vilniaus PN direktorius tyčia vilkino jo išvežimą į ligoninę tokiais savo veiksmais (neveikimu) sukeldamas pareiškėjui fizinį skausmą bei kančias. Pirmosios instancijos teismas iš pareiškėjo byloje pateiktos asmens įskaitos kortelės išrašo nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. gegužės 16 d. iš Vilniaus PN buvo išvežtas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę ir ten buvo iki 2018 m. gegužės 24 d. Teismas pagrįstai konstatavo, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas buvo išgabentas į ligoninę, ir pareiškėjas šių išvadų pagrįstumo ir teisėtumo jokiais objektyviais įrodymais arba konkrečiais, detaliais argumentais nepaneigė. Kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas nėra pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, todėl konstatuoti Vilniaus PN neteisėtus veiksmus (neveikimą) šiuo atveju pagrindo nėra. Pareiškėjas Vilniaus PN pareigūnų nekorektiškų veiksmų neįrodė, kaip ir neįrodė, jog prieš jį buvo naudojamas psichologinis smurtas, nedetalizavo aplinkybių, kaip šis smurtas pasireiškė, kas konkrečiai iš Vilniaus PN pareigūnų naudojo smurtą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo argumentus laikė nepagrįstais.
28. Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2018 m. lapkričio 28 d. iki 2018 m. gruodžio 5 d. kamerų tipo patalpose buvo kalinamas su čečėnų kilmės asmeniu, kuris darė pareiškėjui psichologinį spaudimą.
29. Pirmosios instancijos teismas vertindamas šiuos pareiškėjo argumentus, nustatė, kad Vilniaus PN 2020 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. 9-5652 „Dėl informacijos pateikimo“ informavo teismą, kad pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų kamerų tipo patalpose laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 28 d. iki 2018 m. gruodžio 5 d. į Vilniaus PN administraciją nesikreipė. Teismas pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju ypač reikšminga faktinė aplinkybė, ar pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN administraciją su prašymais ar skundais dėl pareiškėjui daromo psichologinio smurto. Pareiškėjas nesikreipė į Vilniaus PN administraciją, o pateikė tik subjektyvią savo nuomonę ir neindividualizavo, kaip konkrečiai buvo pažeistos jo teisės. Vien tik pareiškėjo skunde nurodomų abstrakčių paaiškinimų konstatuoti neteisėtus Vilniaus PN veiksmus nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, byloje nepateikta. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms, kad šiuo atveju nenustatyti Vilniaus PN neteisėti veiksmai (neveikimas) dėl pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, t. y. nėra vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų.
30. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, pritaikė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.