Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina dėl to, kad laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. jo atžvilgiu buvo naudotas psichologinis spaudimas ir 2018 m. gegužės 16 d. įvykusio įvykio metu pareigūnai delsė jam suteikti pagalbą.

Dėl ieškinio senaties reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Pagal CK 1.124 straipsnio ir 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį, o ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo teismui išsiųstas 2020 m. gegužės 12 d. (vokas, b. l. 75), todėl reikalavimai dėl žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2017 m. gegužės 12 d. pareikšti praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. CK neįtvirtinta konkrečių ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių) sąrašo. Jame taip pat neįvardyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009).

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialiųjų teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės, kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016; kt.).

Pareiškėjas prašo netaikyti sutrumpinto senaties termino, nes pareiškėjo vertinimu, jo atžvilgiu buvo daromas nusikaltimas žmogiškumui ir tokiu atveju senaties terminas netaikytinas.

Teismas nesutinka su šiais pareiškėjo argumentais. Pareiškėjas prašo teismo netaikyti ieškinio senaties termino, kadangi bylose dėl nusikaltimų žmogiškumui senaties terminas netaikomas. Tačiau, teismas pažymi, kad šiuo atveju žala kildinama iš neteisėtų valstybės institucijos veiksmų (neveikimo), t. y. žalos padarymo pagrindas byloje nėra nusikaltimas (ir juolab žmogiškumui), todėl pareiškėjo prašymas netaikyti ieškinio senaties termino nepagrįstas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2758-520/2016).

Teismas, atsižvelgęs į atsakovės atstovo atsiliepime į skundą suformuluotą reikalavimą taikyti ieškinio senatį, byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinęs įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pareiškėjo reikalavimui priteisti jam nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2017 m. gegužės 12 d. galimai padarytą neturtinę žalą taikytina ieškinio senatis ir pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas (CK 1.131 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Toliau teismas nagrinės pareiškėjo argumentus dėl jo atžvilgiu naudoto smurto laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 12 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. ir nesuteikė pagalbos 2018 m. gegužės 16 d.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais.

Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. LVAT yra išaiškinęs, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė), pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, neatsižvelgiant į konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltę.

Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytus Vilniaus PN neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp atsakovės atstovų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios atsakomybės sąlygų valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla prievolė atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę).

Pažymėtina, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme.

Pareiškėjas teigia, kad 2018 m. gegužės 16 d. Vilniaus PN direktorius tyčia vilkino jo išvežimą į ligoninę taip sukeldamas pareiškėjui fizinį skausmą bei kančias.

Iš pareiškėjo asmens įskaitos kortelės (b. l. 101) išrašo matyti, kad pareiškėjas 2018 m. gegužės 16 d. iš Vilniaus PN buvo išvežtas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę ir ten buvo iki 2018 m. gegužės 24 d. Tai patvirtina faktą, kad pareiškėjas buvo išgabentas į ligoninę gydymui. Todėl teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, atmeta pareiškėjo teiginius, kad pareigūnai delsė jam suteikti pagalbą, kaip nepagrįstus. Abejoti atsakovės atstovo pateiktais dokumentais nėra jokio pagrindo, atsiliepime išdėstytos aplinkybės ir faktai yra nuoseklūs bei neprieštaringi. Tuo tarpu pareiškėjas savo skundą grindžia vien tik abstrakčiais argumentais, kurių nepagrindžia jokią įrodomąją galią turinčiais duomenimis, todėl darytina išvada, kad Vilniaus PN pareigūnai, jokių pareiškėjo teisių nepažeidė.

Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus PN pareigūnai su juo elgėsi nekorektiškai, naudojo psichologinį smurtą. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti, jog prieš pareiškėją buvo panaudotas psichologinis smurtas. Atsakovės atstovo Vilniaus PN atsiliepimas ir paaiškinimai nuoseklūs, todėl teismas neturi pagrindo jais netikėti. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių situacijų ir nenurodė konkrečių pareigūnų, kurie jo manymu, elgėsi nekorektiškai ar vartojo prieš jį smurtą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo argumentus dėl patirto psichologinio smurto atmeta kaip nepagrįstus.

Vilniaus PN 2020 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. 9-5652 „Dėl informacijos pateikimo“ (b. l. 126) informavo teismą, kad pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų kamerų tipo patalpose laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 28 d. iki 2018 m. gruodžio 5 d. pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų kamerų tipo patalpose nesikreipė. Teismas pažymi, kad ypač reikšminga šiuo atveju faktinė aplinkybė, kad pareiškėjas nesikreipė į Vilniaus PN administraciją su prašymais ar skundais dėl pareiškėjui daromo psichologinio spaudimo. Teismas pažymi, kad kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar pataisos namai, žinodami apie teisės aktų ar kitus pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Nagrinėjamu atveju, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę dėl jam daromo spaudimo ir neindividualizavo, kaip konkrečiai buvo pažeistos pareiškėjo teisės, kokių priemonių dėl to ėmėsi pats pareiškėjas ir pan.

Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo skunde nurodomų paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta. Taigi, atsakovės atstovo Vilniaus PN veiksmų neteisėtumo nenustatyta. Darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė CK 6.271 straipsnyje nustatytos vienos iš valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos – neteisėtų veiksmų, todėl neturi teisės į žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–134 straipsniais, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.