Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Paštuolio, Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gyčio Večersko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. G. ir gynėjo advokato Vytauto Tučkaus apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2021 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. G. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams ir 2 (dviem) mėnesiams, įpareigojant jį per visą bausmės laiką tęsti darbą arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Vadovaujantis BK 71 straipsnio 1 dalimi K. G. paskirta 15 MGL (750 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kurią jis privalo sumokėti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, sumokant įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), Luminor banke.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. K. G. nuteistas už tai, kad 2020 m. rugpjūčio 05 d., apie 09.30 val., ant bendro naudojimo kelio, esančio prie (duomenys neskelbtini) , smurtavo prieš R. B., o būtent: tyčia dešinės rankos delnu sudavė nukentėjusiajai į dešinį skruostą, taip mušdamas nukentėjusiajai R. B. sukėlė fizinį skausmą ir dėl poodinės kraujosruvos dešinio skruosto srityje nežymiai sutrikdė sveikatą.

2. Alytaus apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 6 d. nuosprendyje konstatuota, kad K. G. veiksmai kvalifikuoti tinkamai, jam inkriminuota nusikalstama veika yra įrodyta byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, todėl jis pripažintas kaltu padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

3. Nuteistasis ir jo advokatas skundžia Alytaus apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 6 d. nuosprendį, prašo atlikti įrodymų tyrimą, paskirti nukentėjusios pateikto filmuoto 2020 m. rugpjūčio 5 d. įvykio vaizdo ir garso įrašo vaizdo ir fonoskopinę ekspertizę. Alytaus apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 6 d. nuosprendį panaikinti, priimti naują nuosprendį ir K. G. pagal Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį išteisinti.

3.1. Skunde apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo byloje surinktų įrodymų vertinimo, laiko, kad įrodymai neišsamiai ištirti ir neobjektyviai įvertinti. K. G. savo kaltės dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo nepripažino ir nurodė, kad byloje pateiktas vaizdo ir garso įrašas jo kaltės nepagrindžia. Jis paaiškino, kad nukentėjusioji R. B. jį filmavo, jis priėjo prie jos ir reikalavo nutraukti filmavimą, kadangi nukentėjusioji nesiliovė filmavusi, K. G. dešine ranka siekė atimti telefoną. Dėl telefoną siekiančios rankos buvimo arti kameros ir nestabiliai laikomo telefono, atrodo, kad ranka yra arti nukentėjusios veido. Vaizdo įrašas baigiasi kaltinamojo, siekiančios telefoną, dešinės rankos delno (galimai dalies dilbio) matymu. Skunde teigiama, kad kai įraše dar vis matosi jo delnas ar dalis dilbio, tai reiškia, kad kaltinamojo delnas dar nesiekia R. B. skruostikaulio, nes telefonas pagal R. B. parodymus buvo 40 cm. nuo jos veido. Skunde teigiama, kad tokiu būdu vaizdo įrašas nėra pakankamai informatyvus ir remiantis tik juo, negalima konstatuoti K. G. smūgio dešine ranka sudavimo R. B. į veido dešinį skruostikaulį.

3.2. Skunde apeliantai teigia, kad teismas be pagrindo teisingais laikė nukentėjusiosios parodymus, nes jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams. R. B. patvirtino, kad filmavo, telefoną su vaizdo kamera laikydama akių aukštyje, apie 40 cm. nuo veido, K. G. priartėjęs prie jos, sudavė dešiniu delnu į dešinį skruostą. 2020 m. rugpjūčio 5 d. įvykio vaizdo įraše matyti, kad prieš tariamą delnu sudavimą į skruostą, kaltinamasis ir nukentėjusioji yra veidais vienas prieš kitą, kas leidžia daryti išvadą, jog kaltinamasis dešiniu delnu nukentėjusiajai galėjo suduoti tik į kairį skruostą, bet ne į dešinį. Liudytoju apklaustas jos sutuoktinis A. B. paaiškino, kad sutuoktinei sudavimo žymės veide nebuvo.

3.3. Po įvykio sekančią dieną surašytoje teismo medicinos specialisto Išvadoje konstatuota, kad nukentėjusiajai R. B. nustatytas sužalojimas - poodinė kraujosruva 1,5x1,5 cm, blyškiai melsvai violetinės spalvos, esanti dešinio skruosto srityje. Šis sužalojimas galėjo būti padarytas kieto buko daikto poveikyje, vieno trauminio poveikio pasėkoje, ir jis kvalifikuotinas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, dėl šio sužalojimo nukentėjusioji galėjo jausti fizinį skausmą (t. 1, b. l. 1.55). Pagal eksperto liudijimą dėl poveikio stiprumo minkštas delnas gali tapti kietu buku trauminį poveikį darančiu daiktu. Apeliantų nuomone, tokiu atveju sudavimo dešiniu delnu per dešinį skruostą garsas turi būti girdimas vaizdo ir garso įraše ir be to, nukentėjusioji patyrusi skruoste stiprų delno smūgį, turėjo aiktelti ar kitaip sureaguoti, iš skausmo ranka griebtis už skaudamo skruosto, tai tokiais atvejais būna tokia natūrali reakcija. Delnas didele plokštuma ir dėl didelio smūgio intensyvumo visada tampa traumuojančiu daiktu, tačiau teismo medicinos specialistas rado tik 1,5x1,5 cm. žymę. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad traumą nukentėjusioji galėjo patirti bet kur buityje ar ūkio darbuose.

3.4. Apeliacinio skundo autoriai mano, kad dėl aukščiau aptartų aplinkybių, išlieka aktuali 2020-08-05 dienos įvykio vaizdo įrašo vaizdo ir fonoskopinė ekspertizė. Pirmosios instancijos teismas gynėjo prašymo skirti vaizdo įrašo, vaizdo ir fonoskopinę ekspertizę, netenkino. Tačiau teismas paskyrė matomumo eksperimento atlikimą, siekiant patikrinti liudytojo A. B. parodymus. Apeliantų teigimu, matomumo eksperimentas nepavyko ir negalėjo pavykti, nes buvo atliktas ne pagal tapačias kaip įvykis sąlygas, todėl jo metu gauti duomenys neužpildė duomenų spragos apie smūgio sudavimo faktą.

3.5. Apeliaciniame skunde skundžiamo nuosprendžio neteisėtumą grindžia kaltinamojo gynybos teisių suvaržymu, nepatenkinus gynybos prašymo dėl tinkamo įrodymų, kuriuose yra K. G. išteisinančių duomenų, ištyrimo. Skundo autorių įsitikinimu, teismas netenkinęs gynybos prašymo skirti nukentėjusios pateikto filmuoto 2020-08-05 įvykio vaizdo įrašo ekspertizę, padarė esminius BPK pažeidimus, pažeidė kaltinamojo teisę į pilnavertę gynybą (BPK 22 str.), taip pat apribojo jo gynybos priemones ir būdus nustatyti aplinkybes, teisinančias ginamąjį ar lengvinančias jo atsakomybę, ir teikti ginamajam reikiamą teisinę pagalbą (BPK 48 str.), apribojo gynybos galimybes teisėtu būdu rinkti įrodymus ir panaudoti gynybai ir pažeidė gynėjo teises ir pareigas, teismui padedant, rinkti gynybos įrodymus. Apeliantų teigimu, teismas pažeidė rungimosi principą (BPK 7 str.), ir buvo šališkas.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas Vytautas Tučkus prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo K. G. ir jo advokato apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo K. G. ir jo gynėjo advokato Vytauto Tučkaus apeliacinis skundas atmetamas.

6. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas kruopščiai patikrina apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.

7. Įrodymų vertinimo taisykles baudžiamajame procese reglamentuoja BPK 20 straipsnis. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Teismo proceso dalyvių pateiktų versijų ar pasiūlymų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

9. Apeliaciniame skunde ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu apelianto veiksmuose buvo nustatyti nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymiai, prašoma nuteistąjį išteisinti, teigiama, jog nėra surinkta neginčijamai jo kaltę patvirtinančių įrodymų, be to, ir surinkti įrodymai buvo vertinti netinkamai, kas lėmė nepagrįsto ir neteisėto nuosprendžio priėmimą. Teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių nuomones bei ištyrusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, jog apylinkės teismas K. G. kaltu pripažino vadovaudamasis byloje surinktais įrodymais, tinkamai juos įvertindamas, įstatymus taikė tinkamai, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normų reikalavimų nepažeidė. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Skunde nurodytos aplinkybės, kad nuteistasis inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė, kad surinkti įrodymai nepatvirtina jo kaltės, yra vertinamos kaip gynybos versija.

10. Formuojamoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus T. T. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A261-3555/2011, Nr. N662-1252/2012 ir kt.). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną skunde dėstomą samprotavimą, o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos galutiniam teismo sprendimo priėmimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-548/2013), teismas neprivalo atsakyti į absoliučiai visus skundo argumentus, kurie yra akivaizdžiai nepagrįsti ir subjektyvūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-296-788/2017). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad apeliacinis skundas yra grindžiamas iš esmės tais pačiais teiginiais, kurie buvo išdėstyti kaip gynybos versija pirmosios instancijos teisme. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas dėl visų gynybos argumentų iš esmės pasisakė ir juos argumentuotai atmetė, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako ne dėl kiekvieno skunde dėstomo samprotavimo, o tik dėl esminių skundo klausimų.

11. Pats K. G. savo kaltės nepripažino ir nuosekliai tvirtino, kad priėjo prie R. B., nes norėjo atimti iš jos telefoną, kad ji nefilmuotų, todėl dešine ranka siekė jos telefono, o kadangi telefoną ji laikė arti veido, todėl įraše ir atrodo, jog jo ranka yra arti nukentėjusios veido. Apelianto manymu, nukentėjusioji galėjo nestabiliai laikyti rankoje telefoną, todėl jam bandant atimti, telefonas jos rankoje ir sujudėjo. Jis prasilenkė pro R. B. maždaug 1 metro atstumu ir jos tikrai nekliudė, mano, kad buvo apkaltintas dėl jų ilgalaikių nesutarimų ir konfliktavimo. Taigi, iš apeliacinio skundo matyti, kad K. G. advokatas jo kaltę siekia paneigti detaliai analizuodamas vaizdo ir garso įraše užfiksuotus duomenis ir juos savaip interpretuodamas ir akcentuodamas, jog vaizdo įraše nėra užfiksuota, kad apeliantas ranka pataiko nukentėjusiajai į veidą. Tačiau kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, K. G. kaltė buvo grindžiama ne vien tik vaizdo įraše esamais duomenimis ir tai nebuvo vienintelis jo kaltės įrodymas. Šie duomenys buvo vertinti sugretinus su kitais įrodymais. K. G. manymu, specialisto išvadoje nurodytas sužalojimas R. B. galėjo atsirasti ir nuo bitės įkandimo ar patirtas buityje. Apeliaciniame skunde teigiama, kad R. B. parodymai prieštarauja kitiems bylos įrodymams, todėl jie negalėjo būti vertinami kaip teisingi ir patvirtinantys jo kaltę. Pirmosios instancijos teismui pagrįstai kilo abejonės dėl paties kaltinamojo parodymų teisingumo, nes jie paneigti kitais bylos įrodymais.

12. Teisėjų kolegija su apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir konstatuoja, kad išvadą dėl K. G. kaltės pirmosios instancijos teismas padarė, pagrįstai remdamasis nukentėjusiosios R. B. parodymais, kuriuos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai – liudytojo A. B. parodymai, teismo med. eksperto L. U. paaiškinimai, specialisto išvada, rašytiniai įrodymai ir tyrimo veiksmų protokolai. Teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiosios R. B. parodymais, kadangi šie parodymai dėl esminių šiai bylai aplinkybių yra nuoseklūs, įtikinami, vieni kitiems neprieštarauja, papildo ir atitinka kitus byloje esančius duomenis, kurių visuma patvirtina kaltinamojo veiksmuose esant jam inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius. R. B. viso bylos tyrimo bei nagrinėjimo teisme metu nuosekliai aiškino, kad, kai ji atvyko į įvykio vietą ir pradėjo filmuoti, K. G. išlindo iš krūmų ir jie pradėjo ginčytis dėl išpjautų medžių. K. G. pamatęs, kad R. B. jį filmuoja, pradėjo klausti, kam ji čia filmuoja, ir priėjęs rankos delnu kirto jai į veidą. Sudavė į dešinį skruostą, žemiau akies. Skruostas buvo patinęs, tą vietą skaudėjo ir buvo paraudę. Nuo suduoto smūgio telefonas sujudėjo, todėl tai matosi ir vaizdo įraše. Skunde R. B. parodymų prieštaringumas grindžiamas tuo, kad prieš tariamą sudavimą delnu į skruostą, kaltinamasis ir nukentėjusioji yra veidais vienas prieš kitą, kas leidžia daryti išvadą, jog kaltinamasis dešiniu delnu nukentėjusiajai galėjo suduoti tik į kairį skruostą, bet ne į dešinį, taip pat apeliantų nuomone, sudavimo dešiniu delnu per dešinį skruostą garsas turi būti girdimas vaizdo ir garso įraše ir be to, nukentėjusioji patyrusi skruoste stiprų delno smūgį, turėjo aiktelti ar kitaip sureaguoti, kad delnas didele plokštuma ir dėl didelio smūgio intensyvumo visada tampa traumuojančiu daiktu, tačiau teismo medicinos specialistas rado tik 1,5x1,5 cm. žymę. Tokie skundo teiginiai yra akivaizdžiai niekuo nepagrįsti, tik menamo pobūdžio, aiškinami išimtinai tik subjektyvia apeliantų nuomone, todėl nelaikytini teisingais, paneigiančias nukentėjusiosios parodymus. Be to, be pačios nukentėjusiosios parodymų, ir visų kitų bylos duomenų visuma neginčijamai patvirtina, kad K. G. nukentėjusiajai sudavė dešiniu delnu į dešinį skruostą.

13. Iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad artėdamas link moters, kaltinamasis rankas laiko kelnių kišenėse, po to iš kelnių kišenės ištraukia dešinę ranką ir ja užsimoja, kur tiksliai pataiko, nesimato, tačiau kameros vaizdas sujuda ir nusisuka į pievas. Iš 2020 m. rugpjūčio 5 d. protokolo – pareiškimo matyti, kad R. B. iš karto po įvykio kreipėsi į policijos įstaigą, pranešdama, kad 2020 m. rugpjūčio 5 d. apie 9 val. 30 min. jai būnant savo nuomojame žemės sklype, ten buvęs kaimynas K. G. vieną kartą sudavė delnu į dešinį skruostą (t. 1, b. l. 1-6). Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo R. K. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad 2020 m. rugpjūčio 5 d. 9 val. 51 min. gavo pranešimą, kad pranešėją R. B. sumušė kaimynas K. G.. Nuvykus nurodytu adresu pareiškėja nurodė, kad K. G. sudavė jai delnu vieną kartą į dešinį skruostą, dėl to ji jautė fizinį skausmą. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus skyriaus specialisto išvados Nr. G 663/2020 (06) matyti, kad kitą dieną po patirto smūgio, t. y. 2020 m. rugpjūčio 6 d. 9.20 val. atliktos apžiūros metu nukentėjusiajai R. B. nustatyti sužalojimai – poodinė kraujosruva 1,5x1,5 cm, blyškiai melsvai violetinės spalvos, esanti dešinio skruosto srityje, galėjo būti padaryta kieto buko daikto poveikyje, galimai užduotyje nurodytu laiku ir užduotyje nurodytomis aplinkybėmis. Sužalojimas galėjo būti padarytas dėl vieno trauminio poveikio, kvalifikuotinas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 55).

14. Apeliaciniame skunde ginčijamas ir duomenų, gautų atlikus procesinį veiksmą – eksperimentą, nepatikimumas, nes, pasak apeliantų, veiksmas buvo atliktas ne pagal tapačias kaip įvykis sąlygas, tačiau ir šie, kaip ir kiti skundo teiginiai, vertintini tik kaip niekuo nepagrįstas gynybos siekis įtikinti skundą nagrinėjantį teismą, įrodymų, patvirtinančių K. G. kaltę, nepatikimumu. Liudytojas A. B., apklaustas teisme nurodė, kad jis stovėjo savo kieme netoli ūkinio pastato, kuris yra apie 100 metrų nuo įvykio vietos, ir matė, kad jo žmonai R. B. atvažiavus, K. G. išėjo iš krūmų ir priėjęs prie jo sutuoktinės užsimojo ranka. Žmona stovėjo šonu, jam buvo matyti, kad ji dešinėje rankoje laiko telefoną. Kai sutuoktinė sugrįžo, ant jos veido matė pabrinkimą ir paraudimą. Iš eksperimento atlikimo protokolo ir prie jo esančios filmuotos medžiagos matyti, kad eksperimentas buvo atliktas A. B. sodybos teritorijoje, liudytojas stovėjo jo nurodytoje vietoje t. y. eksperimentas atliktas atkūrus įvykio vietoje buvusias aplinkybes, esant panašioms oro sąlygoms ir paros laikui. A. B. nurodė visus veiksmus, kuriuos atliko statistai Nr. 1 ir Nr. 2 (t. 2, b. l. 58-59), todėl pirmosios instancijos teismui pagrįstai nekilo abejonių, kad liudytojas A. B., stovėdamas savo sodybos kieme, turėjo realią galimybę stebėti ir iš nurodytos vietos jis matė nukentėjusiosios R. B. ir kaltinamojo K. G. konfliktą. Liudytojo A. B. parodymų objektyvumą patvirtina ir tai, kad jis, siekdamas palaikyti sutuoktinės pusę, nenurodė, jog matė K. G. suduodamą smūgį R. B., tačiau nurodė tik tai, ką matė iš tiesų, t. y., kaip kaltinamasis užsimojo prieš ją ranka.

15. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo teiginiui, kad nors gynyba detaliai analizuoja inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, atskirus bylos įrodymus, teigiant, kad vienas ar kitas įrodymas nepatvirtina byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą grandinę, kas, aukštesniojo teismo vertinimu, šioje byloje ir buvo padaryta. Teismas pažymi, kad gynybai kitaip interpretuojant byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertinant, teismui negali būti pagrindu netikėti surinktų ir aukščiau ištirtų įrodymų visetu, kurie betarpiškai patvirtina K. G. kaltę.

16. Apeliantai skundžiamo nuosprendžio neteisėtumą grindžia ir kaltinamojo gynybos teisių suvaržymu, nepatenkinus gynybos prašymo dėl vaizdo įrašo ekspertizės skyrimo, taip apribojo gynybos galimybes teisėtu būdu rinkti įrodymus ir panaudoti gynybai. Apeliantų teigimu, teismas tokiu būdu pažeidė rungimosi principą ir buvo šališkas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks skundo teiginys yra visiškai nepagrįstas. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015).

17. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, apeliantai teismo šališkumą įžvelgia vien dėl jam nepalankių teismo išvadų, padarytų vertinant įrodymų pakankamumą, taigi, darytina išvada, jog apeliantas abejoja būtent objektyviuoju teismo nešališkumo aspektu. Svarbu pažymėti, kad tik vienos iš ginčo šalių nesutikimas su teismo sprendimais nėra pakankamas pagrindas tam, kad būtų konstatuotas teismo šališkumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-542/2013, 2K-174-788/2017). Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks manymas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017, 2K-204-689/2019). Todėl vien tai, kad teismai bylos duomenis įvertino nepalankiai nuteistajam ar motyvuotai atmetė kokius nors proceso šalių prašymus, nėra nei baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nei teismo šališkumą parodantis faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-1-693/2017).

18. Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, kad nuteistojo ir jo gynėjo prašymas dėl ekspertizės skyrimo buvo motyvuotai atmestas. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad aptarti vaizdo ir garso įraše nėra užfiksuotas nukentėjusiosios veidas, todėl net ir dar išsamiau tiriant bei vertinant jame užfiksuotus vaizdus bei garsus, šie duomenys tiesiogiai negalėtų nei paneigti nei nepatvirtinti K. G. kaltės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje surinktų įrodymų visumos pakanka neabejotinai konstatuoti, kad vaizdo įraše užfiksuotas K. G. dešinės rankos mostas, po ko kameros vaizdas sujuda ir nusisuka, vertinant kartu su visais kitais bylos įrodymais, duoda pagrindo išvadai, kad jis sudavė R. B. dešine ranka į veido sritį, todėl nebuvo objektyvaus pagrindo būtent šiame įraše ieškoti dar kokių nors papildomų duomenų ar būtų kokia nors pagrįsta abejonė dėl šio įrašo vientisumo ir jo originalumo. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas pašalinti bet kokius neaiškumus bei abejones, priėmė sprendimą atlikti kitą veiksmą – matomumo eksperimentą, siekiant patikrinti liudytojo A. B. parodymus. Pažymėtina, kad įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis, įrodymų turi būti surinkta tiek, kad jų pagrindu būtų galima išspręsti asmens kaltės klausimą.

19. Kaltinamasis K. G. ir jo gynėjas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme neteikė prašymų nušalinti bylą nagrinėjantį teisėją dėl jo šališkumo. Taigi, apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepagrindžia pirmosios instancijos teismo šališkumo nei subjektyviąja, nei objektyviąja prasme, todėl nėra pagrindo konstatuoti nei galimą teisėjo asmeninį šališkumą ar tendencingumą, nei proceso organizavimo ar procesinių veiksmų atlikimo trūkumus, leidžiančius manyti, kad vienai proceso šaliai tokiu būdu buvo rodomas išankstinis palankumas ar priešiškumas.

19. Remiantis aptartu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo K. G. ir gynėjo advokato Vytauto Tučkaus apeliacinis skundas nepagrįstas, visos skunde minimos aplinkybės buvo teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismo priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nuteistojo veika pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai. Tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

nuteistojo K. G. ir gynėjo advokato Vytauto Tučkaus apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.