Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-21021-924/2016 pagal ieškovės O. S. patikslintą ieškinį atsakovui E. S. dėl sandorio iš dalies pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys, neapreiškiantys savarankiškų reikalavimų, R. N., Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė O. S. kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama pripažinti 1999 m. kovo 23 d. sutartį, notarinio registro Nr. 2-3365, negaliojančia iš dalies, dalyje dėl nuosavybės teisės perleidimo į 1,32 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). (pagrindas 1999 m. kovo 22 d. Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus pažyma Nr. 413), nuo jos sudarymo momento, taikyti restituciją, grąžinant ieškovei teisę atkurti jai nuosavybės teises į 1,32 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). (pagrindas 1999 m. kovo 22 d. Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus pažyma Nr. 413), taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.Kauno apylinkės teisme 2016 m. spalio 7 d. pateiktas ieškovės ir atsakovo pareiškimas, kuriuo šalys prašė patvirtinti pateikiamą 2016 m. spalio 7 d. taikos sutartį ir grąžinti ieškovei sumokėto žyminio mokesčio dalį. Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartimi nutarta atsisakyti patvirtinti ieškovės O. S. ir atsakovo E. S. pateiktą taikos sutartį.Kauno apylinkės teisme 2016 m. lapkričio 18 d. gautas atsakovo E. S. atskirasis skundas dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 27 d. nutarties. Atskiruoju skundu atsakovas prašė atnaujinti terminą atskirajam skundui pateikti, jeigu šis terminas yra praleistas, bei panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartį.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 22 d. nutartimi atsisakė priimti atsakovo E. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 27 d. nutarties.Teismas nurodė, kad CPK 140 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas, kuris netvirtina šalių taikos sutarties, dėl to priima motyvuotą nutartį, tuo tarpu CPK 140 straipsnio 5 dalyje nenustatyta, kad tokia nutartis yra skundžiama, kitose CPK nuostatose taip pat nenumatyta, kad ši nutartis gali būti skundžiama. Teismas taip pat nurodė, kad Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartis neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai, kadangi šalys turi galimybę, pakeitus taikos sutarties nuostatas, sudaryti taikos sutartį. Teismas sprendė, kad nutartis, kuria atsisakyta tvirtinti taikos sutartį, negali būti apeliacinio apskundimo objektu.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas E. S. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nutartį ir perduoti klausimą dėl atskirojo skundo priėmimo nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškina įstatyme vartojamą sąvoką „užkerta galimybę tolimesnei bylos eigai“, kadangi atsisakius tvirtinti taikos sutartį, proceso šalys netenka galimybės užbaigti bylą teismui patvirtinant šalių sudarytą taikos sutartį. Taigi, šiuo atveju skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarti yra užkertamas kelias ginčo šalių pasirinktai tolimesnei bylos eigai.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovo nurodytose civilinėse bylose, kuriomis yra įrodinėjamos aplinkybės dėl skundžiamos nutarties buvimo apeliacijos objektu, nurodytos aplinkybės skiriasi nuo šioje byloje esančių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių motyvų, kodėl nagrinėjamu atveju atsakovo atskirojo skundo priėmimo klausimas turėtų būti sprendžiamas kitaip nei atsakovo nurodytoje teismų praktikoje. Atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikta.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 ir 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Nagrinėjamu atveju yra keliamas klausimas dėl to, ar galima atskiruoju skundu skųsti nutartį, kuria atsisakoma tvirtinti taikos sutartį.Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas pateikė teismui pareiškimą, kuriuo šalys prašė patvirtinti 2016 m. spalio 7 d. taikos sutartį ir grąžinti ieškovei sumokėto žyminio mokesčio dalį. Kauno apylinkės teismas 2016 m. spalio 27 d. nutartimi atsisakė patvirtinti ieškovės O. S. ir atsakovo E. S. pateiktą taikos sutartį, nes šalių pateiktos taikos sutarties sąlygos prieštaravo imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Atsakovas dėl šios nutarties padavė atskirąjį skundą, tačiau pirmosios instancijos teismas atsisakė jį priimti, nurodydamas, jog nutartis, kuria atsisakyta tvirtinti taikos sutartį, nėra apeliacijos objektas.Apeliantas E. S., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, pateikė atskirąjį skundą, kurį iš esmės grindžia argumentais, jog atsisakymas patvirtinti taikos sutartį užkerta kelia tolimesnei bylos eigai, kadangi proceso šalims užkertamas kelias jų pasirinktu būdu užbaigti bylą, be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepaisė teismų praktikos dėl nutarčių, kuriomis nebuvo patvirtintos taikos sutartys. CPK 301 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacine tvarka gali būti skundžiami neįsiteisėję pirmosios instancijos teismo sprendimai ir nutartys, išskyrus CPK numatytus atvejus. CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, jog apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiamas sprendimas (nutartis) negali būti apeliacinio apskundimo objektu. CPK 334 straipsnio 1 dalyje reglamentuoti atvejai, kada teismo priimtos nutartys gali būti skundžiamos atskiruoju skundu, t. y. : 1) atskiruoju skundu atskirai nuo teismo sprendimo gali būti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutartys, jeigu tai tiesiogiai numatyta CPK; 2) jeigu nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai.CPK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bet kurioje proceso stadijoje šalys gali baigti bylą taikos sutartimi. Teismas, kuris nepriima suinteresuoto asmens, kuris kreipėsi į teismą, ieškinio atsisakymo ar atsakovo pareikšto ieškinio pripažinimo arba netvirtina šalių taikos sutarties, dėl to priima motyvuotą nutartį (CPK 140 straipsnio 5 dalis). Nei šioje, nei kitose CPK nuostatose nėra įtvirtinta, kad gali būti skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakoma tvirtinti taikos sutartį. Taigi, tik nustačius aplinkybę, kad nutartis, kuria atsisakyta tvirtinti taikos sutartį gali užkirsti galimybę tolimesnei bylos eigai, ši nutartis galėtų būti laikoma apeliacijos objektu. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi sprendė, kad šioje proceso stadijoje nepatvirtinus taikos sutarties, proceso šalys vis tiek turės galimybę bet kurioje proceso stadijoje iškilusį ginčą išspręsti taikiai, pateikus teismui tvirtini taikos sutartį, kuri neprieštarautų imperatyvioms įstatymų nuostatoms, todėl laikė, kad nutartis, kuria atsisakyta patvirtinti taikos sutartį, neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu nėra jokio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo priimta nutartimi ir joje nurodytais argumentais. Pažymėtina, kad priešingai nei nurodo apeliantas, net ir atsisakius patvirtinti tarp šalių sudarytą taikos sutartį, nėra užkertama galimybė tolimesnei bylos eigai, o vadovaujantis dispozityvumo principu, šalys ir toliau bet kurioje proceso stadijoje turi galimybę pasirinkti bylos užbaigimo būdą, t. y. pašalinus Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartyje nurodytus taikos sutarties trūkumus, pakartotinai teismui pateikti tvirtinti taikos sutartį, tokiu būdu tarp šalių iškilusį ginčą išsprendžiant taikiai. Apeliantas atskirąjį skundą taip pat grindžia argumentu, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino ir plačiau nepasisakė dėl aukštesnės instancijos teismo praktikos, nagrinėjant atskiruosius skundus dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių, kuriomis nebuvo patvirtintos taikos sutartys (pvz. 2S-399-856/2016, 2S-912-450/2016). Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nurodė, kad atsakovo nurodytoje teismų praktikoje, priešingai nei nagrinėjamoje byloje, konstatuota, kad žemesnės instancijos teismų priimtos nutartys užkerta galimybę tolimesnei bylos eigai. Kasacinio teismo praktikoje ne sykį yra pažymėta, kad precedentais reikia remtis itin apdairiai, jų, kaip teisės šaltinių, negalima suabsoliutinti. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip byloms, kuriose buvo sukurtas precedentas. Vertinant, ar precedentas tinkamas, taip pat būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas aplinkybes, tarp jų – precedento sukūrimo laiką; į tai, ar precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į precedento argumentacijos įtikinamumą ir kita (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2016 ir joje cituojamą kasacinio teismo praktiką).Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, pažymi, kad tiek Šiaulių apygardos teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2S-399-856/2016, tiek Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2S-912-450/2016 buvo sprendžiami žemesnės instancijos teismo nutarčių, kuriomis buvo atsisakyta tvirtinti taikos sutartis, kurios teismui tvirtinti buvo pateiktos jau po ginčo pirmosios instancijos teisme išnagrinėjimo iš esmės, t. y. priėmus galutinį teismo sprendimą. Taigi darytina išvada, kad nagrinėjamos bylos atveju, ratio decidendi faktinės aplinkybės skiriasi nuo faktinių aplinkybių, dėl kurių sprendė apygardų teismai nurodytose civilinėse bylose, todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo apelianto nurodyta teismų praktika. Remiantis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmestinas, o Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje turėjo 8,46 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, dėl kurių paskirstymo pasisakys pirmosios instancijos teismas, ginčą išsprendus iš esmės.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338-339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.