Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės J. M. ir atsakovų Ž. M. bei R. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 8 d. nutarties, kuria atsisakyta tvirtinti taikos sutartį, civilinėje byloje pagal ieškovės J. M. ieškinį atsakovams R. M., Ž. M. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, tretieji asmenys A. V. Č., notarė J. K.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Teisme gautas ieškovės J. M. ir atsakovų Ž. M. bei R. M. prašymas patvirtinti šalių pasirašytą taikos sutartį.

Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad teismas 2016 m. sausio 8 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino, į tai, kad viso proceso metu tiek Ž. M., tiek ir R. M. buvo laikomi trečiaisiais suinteresuotais asmenimis, tad pagrįstai laikė/tikėjosi, kad ieškovės ieškinio tenkinimo atveju iš jų teismas nepriteis jokių bylinėjimosi išlaidų, į tai, kad visas proceso šalis tenkina teismas sprendimo dalis, kuria teismas pripažino turtą ieškovės asmenine nuosavybe, tačiau visų proceso šalių netenkina sprendimo dalis, kuria iš atsakovų priteistas žyminis mokestis ieškovės bei valstybės naudai, šalys laiko, kad ekonomiškiau ir racionaliau ne apeliaciniu skundu skųsti sprendimo dalį, o vadovaujantis LR CPK 42 str. bei 140 str. 4 d., sudaryti taikos sutartį.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė (CPK 338 str.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė tvirtinti šalių pateiktą taikos sutartį, iš esmės motyvuodamas tuo, jog šalys nenumatė žyminio mokesčio dalies, nuo kurios mokėjimo ieškovė buvo atleista, paskirstymo tvarkos.

Apeliantai nurodė, kad įstatymas jiems leidžia sudarant taikos sutartį joje nenumatyti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarkos, kuria šalys pasinaudojo, todėl teismas, vadovaujantis LR CPK 94 str. 2 d., bylinėjimosi išlaidų proceso šalims tiesiog turėjo nepaskirstyti. Pažymėtina, kad nors CPK 94 str. 2 d. numato, kad jeigu šalys, sudarydamos taikos sutartį, nenumatė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarkos, teismas bylinėjimosi išlaidų proceso šalims nepaskirsto, tačiau apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su atskirajame skunde nurodytu argumentu, kad teismas turėjo vadovautis CPK 94 str. 2 d. Šiuo atveju šalys taikos sutartimi numatė, kad nereikalaus viena iš kitos bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (taikos sutarties 1.2 p.), o ieškovė įsipareigojo padengti teismo išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu (taikos sutarties 2 p). Tai reiškia, kad šalys taikos sutartimi susitarė dėl turėtų atstovavimo išlaidų viena kitai neatlyginimo ir ieškovės pareigos atlyginti valstybei išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, tačiau šalys neaptarė kitų bylinėjimosi išlaidų, kurios buvo patirtos valstybės, nagrinėjant civilinę bylą pagal ieškovės ieškinį dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, atlyginimo, ką reglamentuoja CPK 96 straipsnis, nustatantis bylinėjimosi išlaidų atlyginimą valstybei. Kadangi šiuo atveju bylinėjimosi išlaidas patiria valstybė, kuri tiesiogiai nedalyvauja šalims sudarant taikos sutartį, todėl šalims nesusitarus, kuri iš jų atlygins visas valstybės patirtas bylinėjimosi išlaidas, jos valstybei turi būti atlygintinos, remiantis CPK 96 straipsniu. Apeliantų nurodyta CPK 94 straipsnio 2 dalis, numatanti, kad jeigu šalys, sudarydamos taikos sutartį, nenumatė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarkos, teismas bylinėjimosi išlaidų proceso šalims nepaskirsto, šiuo atveju netaikytina, kadangi ji reglamentuoja bylinėjimosi išlaidų paskirstymą tarp šalių, o ne jų priteisimą valstybei.

Pagal CPK 96 straipsnio nuostatas bylinėjimosi išlaidos valstybei paskirstomos atsižvelgiant į tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas konkrečioje teismo instancijoje. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai teismo patenkintų ir atmestų ieškovo materialinių reikalavimų atsakovui daliai. Teismas gali nukrypti nuo CPK 96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Vadovaujantis CPK 87 straipsnio 2 dalimi, patvirtinus taikos sutartį, ieškovui grąžinama 75 proc. jo sumokėto žyminio mokesčio. Pastaroji norma, vertinant ją sistemiškai su CPK 96 straipsnio 1 dalimi, leidžia daryti išvadą, jog už likusių 25 proc. žyminio mokesčio sumokėjimą valstybei atsako ieškovė ir atsakovas proporcingai taikos sutartimi atitinkamai patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Nagrinėjamu atveju taikos sutartimi iš esmės patenkinus ieškinio reikalavimą, 25 proc. už ieškinį mokėtino žyminio mokesčio (349,10 Eur), nuo kurio mokėjimo ieškovė 2015 m. liepos 28 d. teismo nutartimi buvo atleista (CPK 83 str. 3 d.), turi būti priteista iš atsakovų lygiomis dalimis į valstybės pajamas.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad ieškovės ieškinys buvo išnagrinėtas bendrosios ginčo teisenos tvarka, nes iš ieškinio turinio bei keliamų reikalavimų buvo matyti, kad ieškinyje įvardintų proceso šalių (t. y. ieškovės ir atsakovų) interesai yra priešingi. Kaip teisingai pažymėjo teismas, pati ieškovė teismo prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovų atžvilgiu bei priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovų. Ta aplinkybė, kad teismas 2015 m. gruodžio 22 d. vykusio teismo posėdžio metu atsakovus įvardijo trečiaisiais ar suinteresuotais asmenimis ar pačių šalių atsiliepimuose savęs neteisingas įvardijimas, nekeičia atsakovų procesinio statuso, jų teisių ir pareigų (CPK 115 str. 4 d.).

Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylinėjimosi išlaidų dydžio kontrolė yra vertinama kaip teismo pareiga, įgalinanti jį veikti ex officio, todėl teismas turėjo pareigą išspręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei klausimą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, atskirojo skundo argumentus, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas atsisakyti tvirtinti šalių pasirašytą taikos sutartį buvo nepagrįstas, todėl šis klausimas nagrinėtinas apeliacinės instancijos teisme (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).

Taikos sutartis tvirtintina, byla nutrauktina.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs taikos sutarties sąlygas, konstatuoja, kad šalių sudaryta taikos sutartis neprieštarauja įstatymui, nepažeidžia nei vienos iš šalių interesų, sudaryta geranoriškai, šalims žinomos taikos sutarties patvirtinimo ir bylos nutraukimo procesinės teisinės pasekmės, todėl taikos sutartis tvirtinama, teismo sprendimas naikintinas, o civilinė byla nutrauktina (CPK 140 str. 3 d.; 293 str. 1 d. 5 d., 294 str.).

Atsižvelgiant į tai, kad taikos sutartimi šalys susitarė, jog bylinėjimosi išlaidas valstybei sumoka ieškovė (taikos sutarties 2 p.), iš ieškovės valstybės naudai priteistina 10,24 Eur pašto išlaidų. Patvirtinus taikos sutartį, ieškovei, sumokėjusiai 41 Eur žyminio mokesčio, grąžintina 75 procentai sumokėto žyminio mokesčio, t. y. 30,75 Eur (CPK 87 str. 2 d.), tačiau iš šios sumos išskaičiuojant 10,24 Eur pašto išlaidų, kurios priteisiamos iš ieškovės valstybei, todėl galutinai grąžintina ieškovei 20,51 Eur.

Atsižvelgiant į tai, kad šalys taikos sutarties 3 p. susitarė, kad patvirtinus taikos sutartį būtų panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 28 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės naikintinos (CPK 149 str., 150 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės.

I. Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 8 d. sprendimą pagal ieškovės J. M. ieškinį atsakovams R. M., Ž. M. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, tretieji asmenys A. V. Č., notarė J. K..

II. Patvirtinti tarp ieškovės J. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovų Ž. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) bei R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) sudarytą taikos sutartį tokiomis sąlygomis:

1. Šalys patvirtina (atsakovai pripažįsta), jog ½ žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei ½ jame esančių pastatų, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), yra asmenine ieškovės J. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybe;

1.2. Ieškovė J. M. atsisako reikalavimo iš atsakovų priteisti bylinėjimosi išlaidas. Šalys pareiškia, kad nereikalaus vienos iš kitų šioje civilinėje patirtų bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti bei visų kitų bylos vedimo išlaidų (t. y. atsisako nuo šių išlaidų priteisimo).

2. Teismo patirtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu ir įteikimu (pašto išlaidas ir kt.), jeigu tokių bus, padengia ieškovė J. M..

3. Šalys sutaria, kad patvirtinus taikos sutartį būtų panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, šioje civilinėje byloje pritaikytos 2015 m. liepos 28 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi.

4. Šalys patvirtina, kad ši taikos sutartis yra šalims priimtinas susitarimas ir šios taikos sutarties sudarymo bei civilinės bylos Nr. 2-1139-235/2016 nutraukimo pasekmės joms yra žinomos, t. y. nei viena iš šalių neturės teisės ateityje pareikšti ieškinio viena kitai dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Teismo patvirtinta taikos sutartis šalims turi galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią (CPK 294 str. 2 d., CK 6.985 str. 1 d.).

III. Civilinę bylą Nr. 2-1139-235/2016 nutraukti.

Priteisti iš atsakovų Ž. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) bei R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 349,10 Eur (tris šimtus keturiasdešimt devynis eurus 10 ct) žyminio mokesčio valstybei (sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie FM, juridinio asmens kodas 188659752, sąskaitą Nr. LT247300010112394300, „Swedbank“, AB, b. k. 73000, įmokos kodas 5660).

Grąžinti ieškovei J. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Valstybinės mokesčių inspekcijos 20,51 Eur (dvidešimt eurų 51 ct) 2015 m. liepos 9 d. mokėjimo nurodymu Nr. 216 sumokėto žyminio mokesčio.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 28 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – draudimą Vilniaus m. 45 notarų biuro notarei J. K. po Rimanto P. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) mirties išduoti paveldėjimo teisės liudijimą į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei jame esančius pastatus, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) bei Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini).