Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis, 1A-399-557-2012

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2012-06-04
Bylos Nr.: 1A-399-557-2012
Teisminio proceso Nr.: 1-78-1-00071-2011-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Linas Pauliukėnas (pirm.), Aurelija Sadauskaitė, Violeta Miliuvienė
Nukentėjusysis: K. V.
Nuteistasis: T. V., ir M

Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-399-557/2012

Teisėja I. Šeškauskienė Teisminio proceso Nr. 1-78-1-00071-2011-9

Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.5.1.; 1.1.8.10.5.; 1.2.26.2.1.; 2.4.7.;

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 4 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Aurelijos Sadauskaitės ir Violetos Miliuvienės,

sekretoriaujant Danutei Klimašauskaitei,dalyvaujant prokurorui Remigijui Bėtkiui,gynėjui Irmantui Motužiui,nukentėjusiajam K. V.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. V. gynėjo apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo T. V. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. 45 parų areštu.

Nuosprendžiu nuteistas ir M. T., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka nėra skundžiamas.

Nuosprendžiu nukentėjusiojo K. V. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, priteista jam solidariai iš M. T. ir T. V. 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Nuosprendžiu tai pat patenkintas Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys ir priteista iš M. T. Valstybinei ligonių kasai 43,39 Lt.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. V. nuteistas už tai, kad pažeidė viešąją tvarką, t.y. jis ir M. T. 2011 m. vasario 13 d., apie 4 val. 30 min., Plungėje, Stoties g. prie namo Nr. 7H, apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, užpuolė taksi vairuotoją K. V., nesutikusį jų vežti už jų siūlomą atlygį, ir siekdami pademonstruoti niekinantį požiūrį į nepagrįstiems jų reikalavimams nepaklususį asmenį, ne mažiau kaip po vieną kartą smogė K. V. kumščiu, pargriovė jį ant žemės ir gulintį toliau mušė kumščiais ir spardė – kiekvienas jų pargriautam ant žemės K. V. smogė ne mažiau kaip po vieną smūgį kumščiu į viršutinę kūno dalį ir ne mažiau kaip po vieną kartą spyrė koja į viršutinę kūno dalį. T. V. ir M. T. mušė ir spardė K. V. tol, kol jų veiksmus šūksniu nutraukė atsitiktinai įvykio vietoje atsidūręs A. V.. T. V. ir M. T. bendrais smurto prieš K. V. veiksmais padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą atitinkančius sužalojimus – poodinę kraujosruvą veido dešinėje, nukentėjusįjį K. V. išgąsdino, papiktino ir šokiravo. Viešoje vietoje mušdami ir spardydami nukentėjusįjį K. V. T. V. ir M. T. taip pat šokiravo smurtinį išpuolį mačiusį A. V., tuo pačiu sutrikdė visuomenės rimtį.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistojo T. V. gynėjas prašo teismo nuosprendį dėl T. V. nuteisimo panaikinti, jo veiką kvalifikuoti pagal BK 140 str. 1 d. ir BPK 3 str. 1 d. 9 p. pagrindais, esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei - būtinajai ginčiai (BK 28 str.), baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti. Civilinį ieškinį, nutraukus bylą, palikti nenagrinėtą. Jei teismas laikytų, kad T. V. pagrįstai nuteistas pagal BK 284 str. 1 d., prašo nuosprendį pakeisti dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir nuosprendžiu paskirtą bausmę BK 63 str. 1 d., 9 d. pagrindais subendrinti su bausmėmis, paskirtomis Plungės rajono apylinkės teismo 2011-06-21 nuosprendžiu ir Plungės rajono apylinkės teismo 2011-09-01 nuosprendžiu, galutinę subendrintą bausmę nustatyti 45 paras arešto, į bausmės laiką įskaityti atliktą pagal 2011-06-21 ir 2011-09-01 Plungės rajono apylinkės teismo nuosprendžius paskirtą subendrintą ir Plungės rajono apylinkės teismo 2011-11-21 nutartimi pakeistą į 45 paras arešto bausmę, ir laikyti T. V. atlikusiu bausmę. Nurodo, jog teismas, pripažindamas T. V. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1 d., padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, ir netinkamai taikė minėtą baudžiamąjį įstatymą.

Žemesnės instancijos teismas

Net jei ir sutikti su teismo išvadomis apie konflikto ir nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo padarymo aplinkybes, T. V. veika neatitinka nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d. požymių. Teismas T. V. pripažino kaltu dėl to, kad, veikdami bendrininkų grupe su M. T., užpuolė taksi vairuotoją K. V., nesutikusį jų vežti už jų siūlomą atlygį, ir, siekdami pademonstruoti niekinantį požiūrį į nepagrįstiems jų reikalavimams nepaklususį asmenį, mušė ir spardė jį, kol jų veiksmus nutraukė A. V., kuris, kaip ir K. V., tokio nuteistųjų elgesio buvo šokiruotas. Tame pačiame nuosprendyje teismas įvardija ir kitus T. V. veikos motyvus – „dėl menkavertės priežasties, K. V. paliepimo parodyti pinigus, kuriais jie galės susimokėti už taksi paslaugas“ bei kiek kitas, nei kaltinime nurodytas aplinkybes, pagal kurias T. V. veiką priskiria nusikaltimui, numatytam BK 284 str. 1 d. – „viešoje vietoje, netoli degalinės, viešas paslaugas teikiančių kitų įmonių ir gyvenamųjų namų, kur važinėja ir vaikšto žmonės, mušdami jiems nepažįstamą nukentėjusįjį K. V. ir jį sužalodami, šokiruodami K. V. ir pro šalį važiavusį nukentėjusįjį A. V., bei sutrikdydami K. V., kaip taksi paslaugas teikiančio vairuotojo, darbą, tokiais įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį“. Teismo išvados apie T. V. veikos motyvą yra prieštaraujančios bylos aplinkybėms. Tiek nuteistasis T. V., tiek nukentėjusysis K. V. nuosekliai tvirtino, jog T. V. nuolat ramino kartu automobilyje važiavusį ir su K. V. konfliktavusį M. T., be to, pats T. V. jokių reikalavimų nereiškė. Tai rodo, kad T. V. siekė išvengti konflikto, dėl to nelogiška manyti, jog savo elgesiu T. V. siekė demonstruoti niekinantį požiūrį į K. V.. Smurtą T. V. panaudojo tik kaip atsaką į nukentėjusiojo smurtinius veiksmus, t.y. T. V. veiksmai buvo nukreipti prieš nukentėjusiojo K. V. asmenį. Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamoje praktikoje pasisakoma, kad vien smurtinių veiksmų padarymo vietos viešumas dar nesudaro pagrindo tokius veiksmus kvalifikuoti pagal BK 284 str. 1 d., o reikalinga nustatyti visus šio nusikaltimo sudėties požymius. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė, sutrikdė viešąją tvarką ar visuomenės rimtį, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai. Kasacinės instancijos teismo praktikoje įžūlūs veiksmai asmeniui inkriminuojami paprastai tada, kai jie susiję su akivaizdžiu, demonstratyviu agresyvumu (kasacinės nutartys Nr. 2K-122/2008, 2K-159/2009, 2K-412/2009 ir kt). BK 284 str. 1 d. numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką, ir norėti taip veikti, arba sąmoningai leisti kilti tokioms pasekmėms. Iš bylos aplinkybių matyti, kad smūgių sudavimo nukentėjusiajam metu T. V. nesuprato, kad šiuos jo veiksmus gali matyti pašalinis asmuo - A. V.. Kaip matyti iš T. V. parodymų, išgirdęs atvažiuojantį A. V. automobilį, jis nebemušė K. V., o suduodamas du smūgius nukentėjusiajam, jis manė, kad tokių jo veiksmų joks pašalinis asmuo nemato. Iš duomenų apie įvykio vietą (neapšviestas skersgatvis), įvykio laiką (žiemos naktį - apie 4.30 val.), nukentėjusiojo A. V. teisme duotų parodymų „kai tik išsukau iš už kampo ir iškart viską pamačiau. Apšvietimas buvo tik mašinos šviesos. {...} Smūgius mačiau tik iš mašinos, kai juos apšviečiau. Nuo namo galo yra gal 10 m., tą atstumą privažiavau per sekundę, važiuodamas pamačiau, kad T. V. suduoda smūgius, o man išlipus T. V. iškart atsitraukia“, nurodančių, jog T. V. smurtiniai veiksmai truko trumpą laiko tarpą ir buvo nutraukti iš karto, kai į įvykio vietą atvyko pašalinis automobilis, seka, kad T. V. neturėjo tikslo sutrikdyti viešąją rimtį ir pademonstruoti nepagarbą aplinkiniams, net nebuvo abejingas tam, ar jo smurtinius veiksmus gali stebėti pašaliniai asmenys. Tai rodo, jog T. V. neturėjo tyčios pažeisti viešąją tvarką, o jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d., sudėties ir, pagal nukentėjusiojo K. V. sveikatos sutrikdymo mastą, formaliai atitinka BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį.

Tačiau teismas taip pat padarė neteisingas išvadas ne tik dėl T. V. veikos kvalifikavimo, bet ir dėl kitų bylos aplinkybių vertinimo. Nuteistasis T. V. kaltu neprisipažino, o teismas, atmesdamas jo parodymus, kaip nepatikimus, visiškai jų neanalizavo kitų bylos duomenų kontekste. Teismas pažymėjo „nors kaltinamieji nurodo, kad jie nukentėjusiojo nemušė, tik gynėsi nuo K. V. pavartoto smurto prieš kaltinamąjį M. T., teismas netiki šiais kaltinamųjų parodymais ir juos vertina kaip pasirinktą gynybos poziciją“. Vienok nuteistasis T. V. nuo pat pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu, kaip ir bylos nagrinėjimo metu, nuosekliai tvirtino, jog jis sudavė smūgius K. V. po to, kai šis pradėjo smurtauti prieš M. T. bei sugriebė už kojos T. V., bandančiam nutempti K. V., tuo metu užgulusį ir mušantį M. T.. Vien aplinkybė, jog parodymus T. V. davė būdamas tokioje procesinėje padėtyje, kuomet parodymai duodami ginantis nuo pareikšto įtarimo ar kaltinimo, negali sumenkinti šių parodymų vertės, neatlikus jų patikimumo vertinimo, o vien priskiriant juos „pasirinktai gynybos pozicijai“. Teismas, pripažindamas T. V. kaltu pagal BK 284 str. 1 d., rėmėsi tik nukentėjusiųjų K. V. ir A. V., liudytojos D. S. parodymais, 2011-02-13 Plungės r. PK patrulio T. A. tarnybiniu pranešimu, specialisto išvada dėl K. V. padaryto sveikatos sutrikdymo, M. T. ir T. V. asmens blaivumo testų rodmenimis. Nuteistųjų asmens blaivumo testų duomenys bei minėta specialisto išvada niekaip nepaneigia T. V. parodymų apie įvykio aplinkybes. Įvykio, kurio metu buvo sutrikdyta nukentėjusiojo K. V. sveikata, metu dalyvavo keturi asmenys - nuteistieji ir nukentėjusieji. Liudytojos D. S. parodymai, kaip ir minėto tarnybinio pranešimo duomenys, yra išvestiniai iš nukentėjusiojo K. V. pasakojimo. Pažymėtina, kad nukentėjusysis A. V. matė tik pačią konflikto pabaigą ir jo parodymai taip pat atitinka nuteistojo T. V. viso baudžiamojo proceso metu duotus parodymus, kiek tai susiję su A. V. matytais įvykiais - nukentėjusysis A. V. parodė matęs T. V. smūgius, kuriuos buvus tvirtino ir pats T. V.. Nuteistojo T. V. parodymams apie konflikto pradžią ir eigą prieštarauja tik nukentėjusiojo K. V. parodymai, todėl teismas turėjo padaryti motyvuotas išvadas, dėl ko netiki T. V. parodymais. Kaip minėta, T. V. parodymų teismas neanalizavo. Teismas pažymėjo, kad „netikėti nukentėjusiojo parodymais, kurie yra nuoseklūs nuo pat įvykio pradžios, teismas neturi jokio pagrindo. K. V. kaltinamųjų anksčiau nepažinojo ir jų apkalbėti jokio tikslo neturi“. Teismas nurodė, kad nukentėjusiojo K. V. parodymus patvirtina tai, kad jau pirminiame pranešime kviečiant pagalbą K. V. nurodė taksi dispečerei, kad yra suspardytas klientų ir reikia kviesti policiją, bei padarė išvadą jog, jeigu, kaip nurodo kaltinamieji, juos būtų užpuolęs pats K. V., tai ir pagalbos jam nebūtų reikėję kviesti. Su tokiomis teismo išvadomis negalima sutikti. Tai, kad nukentėjusysis K. V. iki konflikto nepažinojo nuteistųjų, nepaneigia, jog jis galėjo nuteistuosius apkalbėti. Pats teismas konstatavo, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo K. V. elgesys - smurto vartojimas prieš kaltinamąjį M. T.. Būtent aplinkybė, kad smurtą pradėjo naudoti ne nuteistieji, o nukentėjusysis, kuris, kaip taksi paslaugas teikiantis vairuotojas, buvo nekorektiškas klientų atžvilgiu ir prieš vieną jų net smurtavo rodo, kad K. V. buvo naudinga apkalbėti nuteistuosius, siekiant pačiam išvengti galimos atsakomybės dėl smurtavimo ir netinkamo elgesio darbo metu. Teismas, pripažindamas nukentėjusiojo K. V. parodymus nuosekliais nuo pat įvykio pradžios, neatsižvelgė į jo parodymų kitimą ikiteisminio tyrimo metu, kas lėmė klaidingą nukentėjusiojo parodymų vertinimą. Būtent teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis K. V. savo 2011-02-13 protokole - pareiškime bei 2011-02-13 liudytojo apklausos metu nurodė, kad po keleivio suduotų dviejų smūgių į galvą jis nugriuvo, po ko abu jaunuoliai jį spardė kojomis į įvairias kūno vietas, o į įvykio vietą atvykęs A. V. jaunuolius nubaidė. Minėtame protokole - pareiškime ir liudytojo apklausos protokole išdėstytos aplinkybės neatitiko ne tik nuteistųjų parodymų, tačiau ir nukentėjusiojo A. V. nuoseklių parodymų apie tai, kad jam atvykus į įvykio vietą, taksi vairuotojas prispaudęs prie žemės laikė jaunuolį o kitas jaunuolis sudavė taksi vairuotojui kumščiu du kartus į galvą. Tokie nukentėjusiojo A. V. parodymai patvirtino nuoseklius nuteistojo T. V. parodymus apie konflikto eigą. Nuteistojo T. V. parodymais dėl to, kad muštynes pradėjo K. V., duoda pagrindo tikėti ir tuo, kad nukentėjusysis K. V., kaip pažymėjo teismas, pats savo smurtiniais veiksmais provokavo konfliktą, be to, jau nesant jokios grėsmės jo sveikatai, be jokio reikalo purškė dujas į gulinčio M. T. veidą, kas rodo jo agresyvų būdą. Šios aplinkybės rodo, kad netikėti T. V. parodymais nėra pagrindo, o T. V. veiksmai ginant M. T. - nutempiant nukentėjusįjį nuo jo mušamo M. T. ir suduodant smūgius nukentėjusiajam, nors formaliai ir atitinka BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymius, tačiau buvo atlikti būtinosios ginties sąlygomis (BK 28 str.), o teismas netinkamai netaikė BK 28 str. Pažymėtina ir tai, kad teismo teiginys, jog K. V. kiekvienas iš nuteistųjų ne mažiau kaip po vieną kartą spyrė į viršutinę kūno dalį, neturi jokio pagrindo, tokių aplinkybių nenurodė ne tik abu nuteistieji ir įvykį matęs nukentėjusysis A. V., tačiau ir nukentėjusysis K. V. teisme kategoriškai nepatvirtino, kad jam spyrė T. V., nurodydamas „turbūt spardė abu“.

Be to, teismas 2012-02-15 nuosprendžiu paskirtos bausmės nebendrindamas su bausmėmis, paskirtomis Plungės rajono apylinkės teismo 2011-06-21 ir 2011-09-01 nuosprendžiu, pagal kurį paskirta bausmė buvo subendrinta su 2011-06-21 nuosprendžiu paskirta bausme, paskiriant subendrintą 1 metų 1 mėnesio laisvės apribojimo bausmę, kuri Plungės rajono apylinkės teismo 2011-11-21nutartimi pakeista į 45 paras arešto, ir atliktos bausmės neįskaitydamas į subendrintos bausmės laiką, netinkamai netaikė BK 63 str. 1 d., 9 d. Nusikaltimai, už kuriuos T. V. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, taip pat ir 2011-06-21 bei 2011-09-01 nuosprendžiais, padaryti iki pirmojo, t.y. 2011-06-21 nuosprendžio, dėl to teismas privalėjo vadovautis BK 63 str. 1 d., 9 d. ir už padarytas kelias nusikalstamas veikas paskirtąsias bausmes subendrinti, o į subendrintos bausmės laiką įskaityti 2011-11-21 nutartimi į 45 paras arešto pakeistą bausmę, visiškai atliktą pagal ankstesnius (2011-06-21 ir 2011-09-01) nuosprendžius. Kadangi pagal BK 90 str. 4 d. nepilnamečiui (kokiu visų veikų, už kurias nuteistas, padarymo metu buvo T. V.) gali būti skiriama iki 45 parų arešto, o tokią bausmę T. V. pagal minėtus ankstesnius nuosprendžius jau yra atlikęs, T. V. yra laikytinas atlikusiu bausmę.

Teismo posėdyje gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusysis ir prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

T. V. nuteistas už tai, kad pažeidė viešąją tvarką - viešoje vietoje mieste, nakties metu, veikdamas bendrininkų grupe su nuteistuoju M. T., užpuolė nukentėjusįjį K. V. ir savo neteisėtais veiksmais, pasireiškusiais fizinio smurto pavartojimu nukentėjusiojo K. V. atžvilgiu, sutrikdė visuomenės rimtį.

Iš apeliacinio skundo turinio bei nuteistojo T. V. teismo posėdžio metu duotų parodymų (1 t., b.l. 180-181) matyti, jog nuteistasis T. V. pripažįsta nukentėjusiojo K. V. atžvilgiu vartojęs fizinį smurtą, t.y. sudavęs pastarajam du smūgius, tačiau jo gynėjas nesutinka su T. V. veiksmų kvalifikavimu, nurodo, jog T. V. neturėjo tyčios pažeisti viešąją tvarką, todėl jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d., sudėties. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje pateiktą pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimą konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam T. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei teisingai kvalifikavo jo veiką pagal BK 284 str. 1 d. kaip viešosios tvarkos pažeidimą.

Pagal BK 284 str. 1 d. atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Viešosios tvarkos pažeidimo nusikaltimo pagrindinis objektas yra viešoji tvarka. Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama tiesiogiai arba per poveikį papildomiems objektams – žmogaus sveikatai arba turtui. Tam, kad veiką būtų galima kvalifikuoti pagal BK 284 str. 1 d., būtina įrodyti šiuos objektyviuosius nusikalstamos veikos sudėties požymius - veikos padarymo vietą, padarytos veikos (veiksmų) pobūdį, kilusius padarinius. Viešoji vieta teismų praktikoje suprantama kaip tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę (gali) lankytis bet kurie kiti asmenys. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų. Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama BK 284 str. 1 d. dispozicijoje nurodytais savarankiškais būdais: įžūliu elgesiu (ką nagrinėjamu atveju teismas konstatavo esant nuteistojo T. V. veiksmuose), grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Šie veiksmai gali pasireikšti viešojoje vietoje tiek tada, kai aplink yra kitų žmonių (nepagarbos demonstravimas aplinkiniams), tiek ir tada, kai aplink žmonių nėra (nepagarbos demonstravimas aplinkai). Pagal teismų praktiką smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis. Visais atvejais, kvalifikuojant veiką pagal BK 284 str. 1 d., būtina nustatyti esminį viešosios tvarkos pažeidimo požymį (padarinius) - sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka kaip nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimo pasekmė. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, grasinimai, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla ir pan. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas veikiant tik tiesiogine tyčia, todėl būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų. Kvalifikuojant veiką ypač svarbu nustatyti, kad kaltininkas suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas. Tokį asmens psichinį santykį su savo veika gali rodyti kaltininko aiškios motyvacijos nebuvimas, stichinė veikos tėkmė, padaužiškumas, demonstratyvumas ir pan.

Apeliantas skunde nurodo, jog teismo išvados dėl nuteistojo T. V. veikos motyvo yra prieštaraujančios bylos aplinkybėms, tegia, jog nelogiška manyti, kad savo elgesiu T. V. siekė demonstruoti niekinantį požiūrį į K. V., kadangi T. V. nuolat ramino kartu automobilyje važiavusį ir su K. V. konfliktavusį M. T., jis jokių reikalavimų nereiškė, siekė išvengti konflikto, o smurtą T. V. panaudojo tik kaip atsaką į nukentėjusiojo smurtinius veiksmus, jo veiksmai buvo nukreipti prieš nukentėjusiojo K. V. asmenį. Apeliacinis teismas pažymi, jog kvalifikuojant veiką pagal BK 284 str. 1 d. veikos padarymo motyvai neturi reikšmės – jie gali būti ir chuliganiški, ir asmeniniai. Asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada paneigia veikos priešingumą viešajai tvarkai, nes svarbu ir tai, kokią vietą ir būdą savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko (kasacinė byla Nr. 2K-454/2011). Nustatyta (1 t., 4-5, 25-26, 27), jog iki įvykio nukentėjusysis K. V. ir nuteistasis T. V. nebuvo pažįstami. Tiek nukentėjusysis K. V., tiek nuteistasis T. V. teismo posėdžio metu (1 t., b.l. 180-182) parodė, jog necenzūrinius žodžius nukentėjusiojo K. V. atžvilgiu, važiuojant taksi automobiliu, vartojo tik nuteistasis M. T., o nuteistasis T. V. pastarąjį ramino. Nuteistasis T. V. taip pat parodė (1 t., b.l. 180-181), jog nukentėjusysis K. V. jo atžvilgiu fizinio smurto nevartojo. Šios aplinkybės patvirtina, kad nei nuteistasis T. V., nei nukentėjusysis K. V. jokių asmeninių paskatų vienas kito atžvilgiu neturėjo. Nukentėjusysis K. V. teismo posėdžio metu (1 t., b.l. 181-182) parodė, jog kadangi toliau važiuojant taksi automobiliu M. T. jį pavadino „pederasu“ ir jis nebeiškentė, paliepė vaikinams lipti lauk, T. V. išlipo pats, o kadangi M. T. atsisakė išlipti, sakydamas, kad jis (K. V.) turi jį vežti iki galo, K. V. pradėjo jį traukti iš mašinos ir tuo metu pajuto smūgį į galvą, per sprandą, kurį jam sudavė T. V., ko pasekoje jis prarado pusiausvyrą ir nugriuvo, o tada pasipylė smūgiai. Pažymėtina, jog nors nukentėjusysis K. V. apklausiamas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 25-26, 27) buvo nurodęs, jog priekyje sėdėjusį vaikiną, kuris atsisakė išlipti, t.y. M. T. jis sugriebęs už rūbų ties krūtine prievarta išlaipino iš automobilio, o teismo posėdžio metu nurodė, kad nespėjo jo išlaipinti (šių netikslių aplinkybių nurodymą galėjo įtakoti praėjęs laiko tarpas nuo įvykio iki nukentėjusiojo apklausos teismo posėdžio metu), tai neduoda pagrindo abejoti aukščiau aptartais nukentėjusiojo K. V. parodymais apie nuteistojo T. V. smurto jo atžvigiu pavartojimą, kadangi nukentėjusysis K. V. nuo pat įvykio pradžios, t.y. savo protokole – pareiškime (1 t., b.l. 4-5), du kartus apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 25-26, 27), taip pat akistatos su T. V. metu (1 t., b.l. 31-32), o po to ir apklausiamas teisiamojo posėdžio metu (1 t., b.l. 181-182) nuosekliai ir vienareikšmiai tvirtino, jog po to, kai jis prievarta mėgino išlaipinti/išlaipino M. T. iš taksi automobilio, sekė nuteistojo T. V. veiksmai – pastarasis jam iš nugaros sudavė į galvos sritį, po ko jis nugriuvo ant žemės ir buvo spardomas kojomis į įvairias kūno vietas. Kaip matyti, nuteistasis T. V. fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu pavartojo pirmasis. Apeliacinis teismas sprendžia, jog tam nuteistasis T. V. jokių asmeninių paskatų neturėjo, jis smūgį nukentėjusiajam sudavė dėl menkavertės priežasties, siekdamas pademonstruoti niekinantį požiūrį į nukentėjusįjį, kaip asmenį, kuris atsisakė vykdyti jų reikalavimą vežti toliau.

Nuteistasis T. V. teigia, jog jis nukentėjusiajam K. V. smūgius sudavė tik po to, kai šis pradėjo smurtauti prieš M. T. bei sugriebė už kojos jam, tačiau apeliacinis teismas tokius nuteistojo T. V. parodymus laiko jo pasirinkta gynybos nuo pareikšto kaltinimo pozicija, siekiant sušvelninti savo atsakomybę. Apeliacinis teismas negali sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog nuteistasis T. V. nuo pat pradžios davė nuoseklius parodymus. Apklausiant T. V. įtariamuoju (1 t., b.l. 65) jis nurodė nukentėjusiajam vieną kartą kumščiu trenkęs į šoną, antrą kartą – į galvą. Tuo tarpu teisiamojo posėdžio metu (1 t., b.l. 180-181) parodė, jog nukentėjusiajam į galvą tikrai suduoti negalėjo, galimai ranka sudavė į šonus. Tačiau šiuos nuteistojo T. V. parodymus paneigia, o ne patvirtina, kaip kad apeliaciniame skunde nurodo apeliantas, nukentėjusiojo A. V. teismo posėdžio metu (1 t., b.l. 182) duoti parodymai. Pastarasis nurodė matęs, kaip T. V. nukentėjusiajam K. V. sudavė gal 2-3 smūgius į veidą, nematė, kad T. V. būtų skyręs, jis matė tik smūgius, matė, kad du žmonės guli, o trečias - daužo. Šie nukentėjusiojo A. V. parodymai visiškai paneigia nuteistojo T. V. teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, todėl negalima laikyti, kad nuteistojo T. V. parodymai nuoširdūs ir nuoseklūs. Tuo tarpu netikėti ar abejoti nukentėjusiojo K. V. nurodytomis įvykio aplinkybėmis apeliacinis teismas neturi jokio pagrindo. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų manyti, jog nukentėjusysis K. V. būtų suinteresuotas melagingai apkaltinti T. V., kuris, kaip pripažino ir pats nukentėjusysis K. V., važiuojant taksi automobiliu jokių įžeidžiančių veiksmų pastarojo atžvilgiu neatlikinėjo, necenzūrinių žodžių, kurie galėtų pažeminti nukentėjusįjį, nevartojo, priešingai, netgi ramino įžūliai besielgiantį nuteistąjį M. T.. Apeliantas nurodo, jog nukentėjusysis galėjo apkalbėti nuteistuosius siekdamas išvengti galimos atsakomybės dėl smurtavimo ir netinkamo elgesio darbo metu, kadangi jis, o ne nuteistieji pradėjo naudoti smurtą, ką neva konstatvo ir teismas. Tačiau apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, jog apeliantas neteisingai interpretavo pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, o tam įtakos galėjo turėti teismo netiksliai pavartota sąvoka „smurtas“. Teismas abiejų kaltinamųjų atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio K. V. elgesys - reikalavimas iš anksto sumokėti už dar nesuteiktą paslaugą, bei smurto vartojimas prieš kaltinamąjį M. T., siekiant jį išlaipinti iš automobilio. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis K. V., siekdamas išlaipinti iš taksi automobilio nuteistąjį M. T., pastarojo atžvilgiu būtų naudojęs fizinį smurtą, pasireiškusį mušimu, spardymu, smaugimu ar kitokiu veiksmu, kuris sukelia skausmą. Apeliacinis teismas sprendžia, jog šiuo atveju nukentėjusiojo veiksmai - ištempimas jėga iš automobilio, kai nepaklūstama teisėtam taksi paslaugas teikiančio asmens reikalavimui išlipti, negali būti traktuojami kaip fizinio smurto panaudojimas. Byloje nustatyta, jog konfliktą pradėjo ne paslaugas teikiantis asmuo – nukentėjusysis K. V., o klientas – nuteistasis M. T., kurio veiksmai pasireiškė vairuotojo įžeidinėjimu necenzūriniais žodžiais, provokuojančiu elgesiu, nereagavimu į nukentėjusiojo prašymus nutraukti savo neteisėtus veiksmus, o po to nukentėjusiojo K. V. atžvilgiu sekė smurtas, smūgį pirmasis sudavė nuteistasis T. V., todėl šiuo atveju nėra jokio pamatuoto pagrindo išvadai, kad K. V., būdamas nukentėjusiuoju, o ne konflikto iniciatoriumi, siektų melagingai apkalbėti nuteistuosius.

Apeliacinis teismas sutinka su skundo argumentu, jog nukentėjusysis K. V. teisiamojo posėdžio metu (1 t., b.l. 181-182) kategoriškai negalėjo patvirtinti, jog gulintį ant žemės jį spardė abu vaikinai, parodė, jog mano, kad gulintį jį spardė abu. Tačiau teisiamojo posėdžio metu (1 t., b.l. 183) jis taip pat paaiškino, jog įvykio aplinkybes geriau atsiminė ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus. Apklausiamas liudytoju praėjus mėnesiui po įvykio (1 t., b.l. 27) nukentėjusysis K. V. taip pat parodė, jog negali pasakyti, ar T. V. jį spardė, nes vienu momentu iki atvažiuojant A. V. jis nebesuvokė, kas vyksta. Tačiau iš karto po įvykio rašytame protokole – pareiškime (1 t., b.l. 4-5) bei apklausiamas 2011-02-13 liudytoju (1 t., b.l. 25-26) nukentėjusysis K. V. nurodė, jog jam pargriuvus abu jaunuoliai pradėjo jį spardyti, suduodami kojomis smūgius į įvairias kūno vietas. Byloje nėra medicininių dokumentų, kurie patvirtintų, jog smurto žymės būtų likusios ne tik nukentėjusiojo galvos srityje, bet ir kitose kūno dalyse, tačiau apie tai nukentėjusysis K. V. paaiškino teisiamojo posėdžio metu (1 t., b.l. 181-182), jog jam stipriai buvo sumušta galva, dėl to jis tą pačią dieną kreipėsi į priėmimo skyrių ir jį apžiūrėjo traumatologas, priėmimo skyriuje viso kūno gydytojui nerodė. Netikėti nukentėjusiojo K. V. parodymais, kad jis buvo spardomas į įvairias kūno vietas, nėra pagrindo, tai netiesiogiai patvirtina nukentėjusiojo A. V. parodymai (1 t., b.l. 182), jog jis matė, kad K. V. po konflikto sunkiai vaikščiojo, svirduliavo, suprato, kad jis yra sumuštas.

Apeliantas teigia, jog nuteistojo T. V. veiksmuose nėra tyčios, nurodo, jog pastarasis nenorėjo sutrikdyti visuomenės rimties, T. V. nesuprato, kad jo veiksmus – smūgių sudavimą nukentėjusiajam - gali matyti pašalinis asmuo, išgirdęs atvažiuojantį A. V. automobilį, jis K. V. nebemušė. Tačiau kolegija su tokiu apelianto argumentu nesutinka, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nuteistasis T. V. veikė tyčia. Pažymėtina, jog kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko prisipažinimu, padarius nusikalstamą veiką, bet jis nustatomas tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą ir pan. Pabrėžtina, kad viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-131/2010). Nukentėjusysis K. V. teismo posėdžio metu (1 t., b.l. 181-182), kaip ir nuteistojo T. V. gynėjas skunde nurodė, kad smūgiai liovėsi tada, kai jis pamatė įvažiuojančią į kiemą mašiną ir pradėjo šaukti, tada T. V. paėjo į šoną. Tačiau iš teismo posėdžio protokolo (1 t., b.l. 180-181) matyti, jog nuteistasis T. V., paaiškindamas teismui, kodėl nuo nukentėjusiojo atsitraukė, nurodė ne aplinkybę, jog būtų išgirdęs atvažiuojantį automobilį, o dėl to, jog pamatė, kad nukentėjusysis K. V. ėmė trauktis ašarines dujas ir jis pasitraukė, kad jam nepapurkštų. Tokias pat aplinkybes jis nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 65). Toliau posėdžio metu nurodė, jog paskui pamatė A. V., o iš kur jis atsirado, jis nežino. Aplinkybę, kad nuteistasis T. V. nuo nukentėjusiojo atsitraukė ne dėl to, kad išgirdo atvažiuojantį automobilį, patvirtina ir nukentėjusiojo A. V. parodymai (1 t., b.l. 182), kad T. V. nuo nukentėjusiojo K. V. atsitraukė tuo metu, kai jis išlipo iš automobilio ir pribėgo artyn. Taigi darytina išvada, jog nuteistojo T. V. neteisėtus veiksmus nukentėjusiojo K. V. atžvilgiu nutraukė ne siekis, kad kiti asmenys nematytų įžūlių jo veiksmų, dėl ko jie galėtų pasijusti nejaukiai, tačiau siekimas išvengti ašarinių dujų. Nuteistasis T. V. net negirdėjo, kaip į įvykio vietą atvažiavo A. V. vairuojamas automobilis, jis nesuprato, iš kur A. V. atsirado, kas rodo įvykio metu buvus nuteistojo T. V. abejingumą aplinkiniams. Kolegija sprendžia, kad nuteistasis T. V. bendrais bruožais numatė, kad jo įžūliais veiksmais - neleistinu, akivaizdžiai agresyviu ir moralės požiūriu nepriimtinu, aplinkinius galinčiu šokiruoti elgesiu bus padaryta žala nukentėjusiajam, taip pat galimai pademonstruota nepagarba aplinkiniams, sutrikdyta visuomenės rimtis, ir tokių padarinių norėjo.

Byloje neginčijamai nustatyta, jog veika, už kurios padarymą nuteistas T. V., įvykdyta Plungėje, Stoties g. 7H. Įvykio vietos apžiūros protokole (1 t., b.l. 7-8, 9) užfiksuota, jog įvykio vieta randasi prie „Dvarčionių keramikos“ parduotuvės esančio pravažiavimo link „Karsedos“ degalinės. Abejonių nekyla, kad įvykio vieta šiuo atveju yra viešoji vieta, kurioje turi teisę (gali) lankytis bet kurie kiti asmenys. Nuteistojo T. V. išpuolis prieš nukentėjusįjį K. V. įvyko naktį, mieste, netoli degalinės, šalia nukentėjusiojo A. V. parduotuvės, kur, priešingai negu teigia apeliantas, net ir tokiu paros laiku galėjo pasirodyti žmonės, kas ir įvyko, t.y. įvykio vietoje pasirodė A. V., kuris matė įvykį. Kaip aukščiau aptarta, visais atvejais, kvalifikuojant veiką pagal BK 284 str. 1 d., būtina nustatyti esminį viešosios tvarkos pažeidimo požymį (padarinius) - sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog įvykio metu buvo sutrikdyta visuomenės rimtis. Visuomenės rimties sutrikdymu, kaip aukščiau buvo aptarta, paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, grasinimai, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Nustatyta, jog fizinis smurtas nukentėjusiojo K. V. atžvilgiu buvo pavartotas viešoje vietoje, fizinio smurto vartojimo faktą matė pašalinis asmuo – A. V., kuris teisiamojo posėdžio metu (1 t., b.l. 182) parodė, jog jo matytas vaizdas jį šokiravo. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad smurtaudamas nukentėjusiojo K. V. atžvilgiu viešoje vietoje nuteistasis T. V. savo veiksmais pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį.

Nepagrįstas apelianto argumentas, jog nuteistojo T. V. veiksmai nutempiant nukentėjusįjį nuo jo mušamo M. T. ir suduodant smūgius nukentėjusiajam buvo atlikti būtinosios ginties sąlygomis. Asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ir valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 str. 1, 2 d.). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pavojingas kėsinimasis turi būti realus ir akivaizdus, t.y. objektyviai egzistuoti, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms (pvz., kasacinės bylos Nr. 2K-618/2006, 2K-30/2007, 2K-299/2009). Apeliacinis teismas pripažįsta įrodyta, jog būtent nuteistasis M. T. buvo konflikto iniciatoriumi, o smūgį nukentėjusiajam K. V. pirmasis sudavė nuteistasis T. V., po to nukentėjusysis buvo mušamas gulintis ant žemės, taip nežymiai sutrikdant jo sveikatą. Specialisto išvada (1 t., b.l. 13) patvirtina, jog sužalojimas nukentėjusiajam buvo padarytas galvos srityje. Apeliacinis teismas sprendžia, jog šiuo atveju pavojingą kėsinimąsi (suduodami smūgius nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbią kūno dalį) sukėlė ne nukentėjusysis K. V., o nuteistieji. Tuo tarpu byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis prieš nuteistuosius būtų atlikęs kokius nors jų gyvybei ar sveikatai pavojingus veiksmus, todėl nuteistajam T. V. nebuvo pagrindo manyti, kad jam ar nuteistajam M. T. iškilo realus ir akivaizdus pavojus, nuo kurio reikia gintis. Vadinasi, šioje baudžiamojoje byloje nebuvo būtinosios ginties situacijos, todėl nėra jokio pagrindo nuteistojo T. V. atžvilgiu taikyti BK 28 str. 2 d. nuostatų ir bylą nutraukti.

Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistojo T. V. kaltės ir jo veiksmų kvalifikavimo klausimu, apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistojo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, negu padarė apylinkės teismas.

Taip pat kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog nuteistojo T. V. atžvilgiu buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas skiriant bausmę. Nustatyta, jog nuteistasis T. V. dar iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo buvo nuteistas Plungės rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 21 d. nuosprendžiu pagal BK 284 str. 1 d. 6 mėnesių trukmės viešųjų darbų bausme, įpareigotas dirbti po 20 val. per mėnesį visuomenės labui, bei nuteistas Plungės rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžiu pagal BK 284 str. 1 d. laisvės apribojimo 1 metams bausme, įpareigotas 3 mėnesius būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., per 3 mėnesius pirmajam įpareigojimui pasibaigus, neatlygintinai išdirbti 100 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Vadovaujantis BK 63 str. 4 ir 9 d., paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Plungės rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 21 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės apribojimas 1 metams 1 mėnesiui, įpareigotas 3 mėnesius būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., per 3 mėnesius pirmajam įpareigojimui pasibaigus, neatlygintinai išdirbti 100 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Plungės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutartimi minėtu Plungės rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta 1 metų 1 mėnesio trukmės laisvės apribojimo bausmė pakeista į 45 parų arešto bausmę. Pagal teistų asmenų žinybinio registro duomenis, šią bausmę nuteistasis T. V. atliko 2012-01-20 (bausmę atlikinėjo nuo 2011-12-09, taip pat įskaitytos 2 sulaikyme išbūtos paros pagal 2011 m. birželio 21 d. nuosprendį). Nustatyta, jog nusikalstamą veiką, už kurią T. V. nuteistas skundžiamu Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 15 d. nuosprendžiu, nuteistasis įvykdė 2011-02-13, t.y. dar iki Plungės rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 21 d. ir 2011 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžių jo atžvilgiu priėmimo, todėl skundžiamu 2012 m. vasario 15 d. nuosprendžiu nuteistajam T. V. skiriant galutinę bausmę turėjo būti vadovaujamasi BK 63 str. 9 d. numatyta taisykle, apylinkės teismas šios nuostatos netaikė, todėl skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Bendrinant bausmes ir skiriant nuteistajam T. V. galutinę subendrintą bausmę, būtina atsižvelgti į tai, jog nusikalstamų veikų, už kurias jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu bei paminėtais ankstesniais nuosprendžiais padarymo metu nuteistasis T. V. buvo nepilnametis, todėl jam, kaip nepilnamečiui, laikantis BK 90 str. 4 d. nuostatų, galutinė subendrinta bausmė gali būti skiriama ne didesnė kaip 45 parų arešto bausmė. Kadangi tiek skundžiamu nuosprendžiu, tiek Plungės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutartimi nuteistajam T. V. buvo skirta po 45 paras arešto, bausmės šiuo atveju bendrinamos apėmimo būdu, pagal analogiją taikant BK 63 str. 5 d. 3 p. taisyklę. Pažymėtina, jog šis reikalavimas yra susijęs su taisykle, kad galutinė subendrinta bausmė negali viršyti dvidešimties metų laisvės atėmimo, o jeigu skiriama kitos rūšies bausmė – BK nustatyto maksimalaus tos rūšies bausmės dydžio (BK 63 str. 7 d.). Kadangi 45 paros – ilgiausia arešto bausmės trukmė, kuri gali būti skiriama nepilnamečiui (BK 90 str. 4 d.), bausmių sudėjimas šiuo atveju neįmanomas. BK 63 str. 9 d. nustatyta tvarka į šiuo nuosprendžiu skirtiną galutinę subendrintą bausmę įskaitytinas bausmės laikas, visiškai atliktas pagal Plungės rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 21 d. ir 2011 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžius.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija

nusprendžia:

Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 15 d. nuosprendį pakeisti: vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 3 p., 7 d., 9 d., Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 15 d. nuosprendžiu T. V. pagal BK 284 str. 1 d. paskirtą 45 parų arešto bausmę apėmimo būdu subendrinti su Plungės rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžiu paskirta galutine bausme, kuri Plungės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutartimi pakeista į 45 parų arešto bausmę, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – 45 paras arešto. Į bausmės laiką įskaityti bausmę, visiškai atliktą pagal Plungės rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 21 d. ir 2011 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžius, ir laikyti, kad nuteistasis T. V. šiuo nuosprendžiu paskirtą galutinę subendrintą bausmę yra atlikęs 2012-01-20.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegijos pirmininkas Linas PauliukėnasTeisėjai Aurelija SadauskaitėVioleta Miliuvienė