Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Iždonas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal V. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 5 d. nutarties V. D. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Šiaulių teritorinio padalinio vyriausiojo valstybinio inspektoriaus Z. S. 2012 m. sausio 16 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) V. D. nubausta už administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 91 straipsnyje, padarymą 3000 litų bauda.

V. D. nubausta už tai, kad nekilnojamosios kultūros vertybės – (duomenys neskelbtini) pastatų komplekso (duomenys neskelbtini) pastato (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – (duomenys neskelbtini)), esančio adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, pagrindinio (rytų) fasado remonto darbai vykdomi nesilaikant kultūros ministro patvirtintais paveldo tvarkybos reglamentais nustatytos technologijos ir tvarkos (darbai vykdomi be projekto ir leidimo, neatestuotų asmenų).

Minėtame 2012 m. sausio 16 d. nutarime Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad AB (duomenys neskelbtini) generalinė direktorė V. D., vykdydama nekilnojamosios kultūros vertybės – (duomenys neskelbtini) pastatų (duomenys neskelbtini) komplekso pastato (u. k. – (duomenys neskelbtini)) pagrindinio (rytų) fasado remonto darbus, pažeidė Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (Žin., 1995, Nr. 3-37; 2004, Nr. 153-5571) 23 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus; taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. D1-233/ĮV-196 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.01:2005 „Kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbu reglamentai“ 2 punkto ir 7 punkto reikalavimus; Paveldo tvarkybos reglamento PTR 3.06.01:2007 „Kultūros paveldo tvarkybos darbų projektų rengimo taisyklės“, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2007 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. ĮV-329 (Žin., 2007. Nr. 70-2782) 2 punkto, 4 punkto ir 12 punkto reikalavimus; Paveldo tvarkybos reglamento PTR 3.04.01:2005 „Leidimų atlikti tvarkomuosius paveldosaugos darbus išdavimo taisyklės“, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. ĮV- 155 (Žin., 2005. Nr. 57-1966) 2 punkto, 6 punkto ir 7 punkto reikalavimus; Paveldo tvarkybos reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2010 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. ĮV-130 (Žin., 2010 m. Nr. 28-1330) PTR 2.06.01:2010 „Fasadų dekoratyvinių dangų, dekoratyvinio tinko, tinkuotų, dažytų paviršių tvarkyba“ 2 punkto, 3 punkto, 5 punkto, 7 punkto ir 8 punkto reikalavimus.

Nesutikdama su minėtu nutarimu, V. D. jį apskundė Šiaulių miesto apylinkės teismui.

Anot apeliantės, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, taip pat į tai, kad Šiaulių apygardos teismas 2012-05-08 nutartyje konstatavo, jog „Įvertinus tai, kad UAB (duomenys neskelbtini), kaip rangovas, buvo atsakinga už statinio statybos vykdymą ir pagal Statybos įstatymo 15 straipsnio 6 dalies 3 punktą privalėjo vadovautis įstatymais, Vyriausybės nutarimais, teritorijų planavimo dokumentais, normatyviniais statybos techniniais dokumentais ir normatyviniais statinio saugos ir paskirties dokumentais, darytina išvada, kad UAB (duomenys neskelbtini) turėjo būti atidi, rūpestinga ir domėtis rekonstruojamo statinio kategorija. V. D. atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pastebėjo, jog kultūros paveldo vertybių registras yra viešas ir prieinamas tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, UAB (duomenys neskelbtini), kaip statybos dalyvis, turėjo pareigą laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų. Rangovas (statybos įmonė), neturėdamas teisės vykdyti ypatingųjų statinių statybos, privalėdamas žinoti Statybos įstatymo nuostatas ir atsakomybę už šio įstatymo nuostatų pažeidimus, statybos techninius reglamentus, prieš pradėdamas statybos darbus privalėjo įsitikinti, ar turi teisę atlikti AB (duomenys neskelbtini) priklausančio statinio rekonstravimo darbus, t. y. įsitikinti, ar būtent šis statinys nepriklauso ypatingųjų statinių kategorijai. Teigia, kad byloje nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, jog UAB (duomenys neskelbtini) būtų apskritai domėjusis statinio kategorija, tai pripažino ir UAB (duomenys neskelbtini) atstovas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino UAB (duomenys neskelbtini) kalta dėl Statybos įstatymo 46 straipsnio pažeidimo.

Apeliantės manymu, jei ir galėjo būti traukiamas kas nors atsakomybėn konkrečioje byloje už nurodytus pažeidimus, tai tik UAB (duomenys neskelbtini) vadovas ar darbų vadovas (vykdytojas), o ne ji, užsakovo AB (duomenys neskelbtini) direktorė, kuri faktiškai jokių darbų neatlikinėjo. Teigia, kad tokia yra ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2010-08-16 nutartis administracinėje byloje Nr. N62-823/2010, 2010-10-15 nutartis administracinėje byloje Nr. N62-7229/2010, 2009-10-30 nutartis administracinėje byloje Nr. N662-2326/2009, 2009-10-23 nutartis administracinėje byloje Nr. N502-2060/2009, 2010-05-07 nutartis administracinėje byloje Nr. N261-468/2010). V. D. nurodo nesutinkanti su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog neva šiose jos nurodytose bylose buvo nagrinėti kitokio pobūdžio klausimai pagal ATPK 91 straipsnį, todėl nurodomos nutartys esminės reikšmės šioje byloje neturi. Skunde apeliantė analizuoja minėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis ir dar kartą pabrėžia, kad ji konkrečiu atveju jokiems darbams nevadovavo ir jokių darbų nevykdė. Anot V. D., akivaizdu, kad nurodytose administracinėse bylose pagal ATPK 91 straipsnį nuobauda už tai, kad nebuvo projekto, leidimo ar darbus vykdė neatatestuotas asmuo, buvo skiriama ne į nekilnojamojo kultūros paveldo sąrašą įrašyto nekilnojamojo turto savininkui ar užsakovui, o darbus faktiškai atliekančio ūkio subjekto vadovui arba darbų vykdytojui.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliantė nurodo mananti, kad teismas klaidingai konstatavo, jog ji (V. D.), kaip AB (duomenys neskelbtini) generalinė direktorė, o ne UAB (duomenys neskelbtini) vykdė remonto darbus be projekto, leidimo ir neatestuotų asmenų. Todėl nutarimas ir teismo nutartis turi būti panaikinti.

V. D. įsitikinimu, institucijos protokolas ir skundžiamas nutarimas neatitinka minėtų reikalavimų, nes nenurodytos nustatytos aplinkybės ir nėra motyvuoto jų įvertinimo. Be to, nenurodytas konkretus teisės aktų pažeidimas, t. y. kad darbus neva atlikdama be projekto, leidimo ir neatestuotų asmenų ji (V. D.) pažeidė nutarime nurodytus konkrečius teisės aktų reikalavimus.

Apeliantė atkreipia dėmesį, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas 2011-10-28 nutartyje buvo nurodęs, jog „ATPK 284 straipsnio 2 dalis tik numato galimybę organui (pareigūnui), nagrinėjančiam administracinio teisės pažeidimo bylą, teisę pakeisti nuorodą į šio kodekso straipsnį, straipsnio dalį ar kitą teisės aktą, numatantį atsakomybę už šį pažeidimą, jeigu administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta administracinio teisės pažeidimo esmė yra įrodyta, tačiau suklysta nurodant šio kodekso straipsnį, straipsnio dalį ar kitą teisės aktą, numatantį atsakomybę už padarytą administracinį teisės pažeidimą. ATPK nenumato, kad teismas, spręsdamas asmens kaltės klausimą pagal šio kodekso 91 straipsnį, turėtų teisę pats savarankiškai įvardyti (drauge prisiimdamas teisės aktais įgaliotos institucijos – Kultūros paveldo departamento – funkcijas) pažeisto (-ų) teisės akto (-ų) (šiuo atveju – atitinkamų paveldo tvarkybos reglamentų) nuostatas, kurios būtų pagrindas taikyti administracinę atsakomybę pagal ATPK 91 straipsnį. Dėl šios priežasties skundžiamas nutarimas naikintinas, pažeidimo byla grąžintina Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Šiaulių teritoriniam padaliniui administracinio teisės pažeidimo protokolo trūkumams pašalinti (surašant protokolą, kuris pilnai atitiktų ATPK 260 straipsnyje numatytus reikalavimus, suformuluojant konkretų ir aiškų kaltinimą“. V. D. nuomone, Kultūros paveldo departamentas, surašydamas 2012-01-09 administracinio teisės pažeidimo protokolą, minėtos teismo nutarties reikalavimų visiškai nepaisė.

V. D. taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad protokole, o vėliau – ir nutarime nurodant, kad ji pažeidė Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (Žin., 1995, Nr. 3-37; 2004, Nr. 153-5571) 23 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, neatsižvelgta, kad kultūros paveldo objektų tvarkyba atliekama pagal kultūros ministro patvirtintus paveldo tvarkybos reglamentus, nustatančius reikalavimus konkretiems tvarkybos darbams. Taigi, ši teisės norma nukreipia į paveldo tvarkybos reglamentus, nustatančius reikalavimus konkretiems tvarkybos darbams. Taip pat pažymi, kad Statybos techninio reglamento STR 1.01.01:2005 „Kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbu reglamentai“ 2 punktas ir 7 punktas, kurių pažeidimu ji taip pat kaltinama, irgi nukreipia į kitus teisės aktus, nustatančius reikalavimus konkretiems tvarkybos darbams, tačiau patys savaime nėra susiję su protokole ir nutarime nurodytais pažeidimais.

Skunde apeliantė taip pat išdėsto argumentus ir dėl kitų jos teigimu padarytų pažeidimų surašant jai administracinio teisės pažeidimo protokolą bei nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje. V. D. įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino protokole nurodytas teisės normas kaip tarpusavyje susijusias, nes jas detaliai išanalizavus akivaizdu, kad jos tik nukreipia į kitas teisės normas, tačiau pačios savaime nėra susijusios su protokole ir nutarime nurodymais pažeidimais.

Apie Nekilnojamosios kultūros vertybės apsaugos 2001-09-12 individualų pirminį reglamentą ir jame numatytą saugotiną nekilnojamąjį turtą – AB (duomenys neskelbtini) alaus daryklos sandėlį, V. D. teigimu, jai tapo žinoma tik po to, kai buvo pradėti tikrinimai ir jai šį reglamentą perdavė A. R.. Kaip paaiškėjo, pastarasis Nekilnojamosios kultūros vertybės apsaugos 2001-09-12 individualų pirminį reglamentą gavo iš KPD Šiaulių teritorinio padalinio, tačiau bendrovei jo neperdavė. Pažymi ir tai, pagal tuo metu galiojusį Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą Nekilnojamosios kultūros vertybės apsaugos 2001-09-12 individualus pirminis reglamentas turėjo būti perduotas juridinio asmens vadovui. Apeliantės vertinimu, kadangi nei jai, nei AB (duomenys neskelbtini) nebuvo pranešta apie tai, jog ginčo objektas yra įtrauktas į nekilnojamojo turto paveldo sąrašą, todėl administracinė nuobauda jai negalėjo būti paskirta.

Anot V. D., ta aplinkybė, kad AB (duomenys neskelbtini) buvo kreipusis dėl sąlygų, nagrinėjamu atveju neturi jokios įrodomosios reikšmės, nes AB (duomenys neskelbtini) tikslas buvo gauti projektavimo sąlygas dėl visiškai kito statinio. Kultūros paveldo departamentas į tai neįsigilino ir netinkamai pateikė sąlygas. Šią aplinkybę teismo posėdžio metu patvirtino ir KPD atstovas Z. S.

Be to, apeliantės teigimu, AB (duomenys neskelbtini) buvo atliekamas palaikomasis remontas, kurio sąvoka jokiame teisės akte neapibrėžta. Todėl nebuvo reikalingi nei projektas, nei statybos leidimas, ir jokių pažeidimų padaryta nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

ATPK 91 straipsnis numato administracinę atsakomybę už Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo ar Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pažeidimą. Kadangi ši teisės norma yra blanketinė, todėl administracinio teisės pažeidimo protokole V. D. veikos kvalifikacija konkretizuota – nurodyta, kad V. D. pažeidė Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (Žin., 1995, Nr. 3-37; 2004, Nr. 153-5571) 23 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus; taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. D1-233/ĮV-196 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.01:2005 „Kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbu reglamentai“ 2 punkto ir 7 punkto reikalavimus; Paveldo tvarkybos reglamento PTR 3.06.01:2007 „Kultūros paveldo tvarkybos darbų projektų rengimo taisyklės“, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2007 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. ĮV-329 (Žin., 2007. Nr. 70-2782), 2 punkto, 4 punkto ir 12 punkto reikalavimus; Paveldo tvarkybos reglamento PTR 3.04.01:2005 „Leidimų atlikti tvarkomuosius paveldosaugos darbus išdavimo taisyklės“, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. ĮV- 155 (Žin., 2005. Nr. 57-1966), 2 punkto, 6 punkto ir 7 punkto reikalavimus; Paveldo tvarkybos reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2010 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. ĮV-130 (Žin., 2010 m. Nr. 28-1330), PTR 2.06.01:2010 „Fasadų dekoratyvinių dangų, dekoratyvinio tinko, tinkuotų, dažytų paviršių tvarkyba“ 2 punkto, 3 punkto, 5 punkto, 7 punkto ir 8 punkto reikalavimus.

Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad kultūros paveldo objekto tvarkyba atliekama pagal kultūros ministro patvirtintus paveldo tvarkybos reglamentus, nustatančius reikalavimus konkretiems tvarkybos darbams. Taigi, ši teisės norma nukreipia į paveldo tvarkybos reglamentus, nustatančius reikalavimus konkretiems tvarkybos darbams. Kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo protokolo ir nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje (3 t. 5–7, 8–11 b. l.), šiuose dokumentuose aiškiai nurodyta, kokius konkrečius reglamentus ir kokias jų nuostatas V. D. pažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino suformuluotą kaltinimą ir padarė motyvuotą išvadą, jog iš protokole ir nutarime nurodytų teisės aktų, kurių pažeidimu kaltinama V. D., akivaizdu, kad pastaroji (duomenys neskelbtini) pastatų komplekso (duomenys neskelbtini) pastato, esančio Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), pagrindinio (rytų) fasado remonto darbams vykdyti privalėjo gauti ir projektą, ir leidimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, V. D. kaltinimas yra suformuluotas aiškiai, suprantamai, todėl apeliantės skundo argumentas, kad administracinio teisės pažeidimo protokole suformuluotas kaltinimas neatitinka įstatymo reikalavimų, atmetamas kaip nepagrįstas.

Apeliantė skunde taip pat nurodo, kad ji nėra tinkamas jai inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo subjektas ir teigia, jog atsakomybėn turėjo būti traukiama UAB (duomenys neskelbtini) vadovas ar darbų vykdytojas.

Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 39 punkte nurodyta, kad valdytojas – tai kultūros paveldo objekto ir kitų nekilnojamųjų daiktų, esančių pavienio ar kompleksinio objekto teritorijoje arba vietovėje, savininkas ar kitoks valdymo teisių turėtojas. To paties įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodyta, kad valdytojo pareiga yra rūpintis kultūros paveldo objekto išsaugojimu, valdytojas privalo prižiūrėti kultūros paveldo objektą, jo teritoriją ir kt. Be to, kaip teisingai skundžiamoje nutartyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tiek Paveldo tvarkybos reglamento PTR 3.02.01:2005 „Tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektavimo sąlygų (laikinųjų apsaugos reglamentų) išdavimo taisyklės“ 5 punkte, tiek Paveldo tvarkybos reglamento PTR 3.04.01:2005 „Leidimų atlikti tvarkomuosius paveldosaugos darbus išdavimo taisyklės“ 5 punkte nurodyta, kad laikinieji apsaugos reglamentai ir leidimai išduodami kultūros paveldo objektų valdytojams arba jų įgaliotiems asmenims. Byloje surinkti duomenys liudija, kad V. D. yra AB (duomenys neskelbtini) generalinė direktorė, t. y. šios bendrovės valdytoja. Taigi, būtent ji, o ne kitas asmuo nagrinėjamu atveju yra ATPK 91 straipsnyje numatyto teisės pažeidimo subjektas. Taip pat pastebėtina, kad būtent V. D., kaip valdytoja, kreipėsi į KVAD Šiaulių teritorinį padalinį su prašymu išduoti tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektavimo sąlygas (laikinąjį apsaugos reglamentą).

Savo skundo argumentą, kad ji nėra ATPK 91 straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo subjektas, apeliantė grindė ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimais jos nurodytose administracinėse bylose. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose nustatytas faktines aplinkybes sprendžia, kad apeliantės nurodytų bylų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi, todėl vadovautis V. D. nurodytais teismo sprendimais nėra pagrindo. Pažymima, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes. Iš skundžiamos nutarties akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, todėl apeliantės skundo argumentas, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą vadovavosi vien tik Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartimi administracinėje byloje 11-10-899/2012 ir Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartimi, priimtoje administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), o jos (V. D.) nurodytų argumentų pagal šioje byloje surinktus duomenis neištyrė ir neįvertino, negali būti pripažįstamas teisingu. Apylinkės teismas skundžiamame nutarime taip pat išsamiai pasisakė dėl V. D. teiginio, kad ji, būdama bendrovės generaline direktore, nežinojo apie tai, jog (duomenys neskelbtini) pastatų kompleksas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – (duomenys neskelbtini)) yra įtrauktas į nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, todėl minėto apeliantės teiginio iš naujo nebenagrinėja.

Tai, kad V. D. pati jokių darbų neatlikinėjo, jos kaltės padarius inkriminuotą teisės pažeidimą nepaneigia. UAB (duomenys neskelbtini) veiksmai jau yra įvertinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartimi ir, kaip skunde pažymėjo pati apeliantė, šiai bendrovei paskirta nuobauda už Statybos įstatymo 46 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir padarė pagrįstas išvadas dėl apeliantės kaltės. Tenkinti V. D. skundą jame išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartį nepakeistą.

V. D. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.