Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dianos Labokaitės ir Albinos Rimdeikaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-995-451/2017 pagal ieškovės I. S. ieškinį atsakovui VĮ Turto bankui, tretiesiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, VĮ Registrų centras, J. K., N. G., I. B., B. V. dėl nuosavybės teisių pripažinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė I. S. patikslintu ieškiniu (t. 2, b. l. 4–10) prašo pripažinti jos tėvui A. G., mirusiam (duomenys neskelbtini), nuosavybės teises į statinius: kiemo rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą Nr. 1I1p, ir lauko virtuvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą Nr. 2I1ž, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad 1980 m. balandžio 8 d. ieškovės I. S. tėvui A. G. S. keramikos gamyklos profsąjungos komiteto ir administracijos išplėstinio posėdžio protokolo Nr. 16b nutarimu buvo paskirtas žemės sklypas naujai įsteigtame kolektyviniame sode „Atžala“. Žemės sklypo vieta yra ne (duomenys neskelbtini), o laisvoje valstybinėje žemėje, kurioje šiuo metu žemės sklypai nesuformuoti ir VĮ Registrų centro duomenimis, šioje teritorijoje nėra jokių statinių. Teisėtiems A. G. turtinių teisių perėmėjams pateikus dokumentus, patvirtinančius A. G. teisėtą sodo sklypo naudojimą, galėtų būti sprendžiamas klausimas dėl sodo žemės sklypo privatizavimo ne aukciono būdu. A. G. buvo leista naudotis žemės namų valdos sklypeliu nuo 1971 m., šiame žemės sklype jis 1972-1973 m. pasistatė medinį vasarnamį, kuriame gyveno ir buvo registruota visa A. G. šeima. Iš pateikto gyvenamojo namo I3A1Ž kadastro duomenų matyti, kad šio pastato istoriniai kadastro duomenys buvo pažymėti nekilnojamojo turto archyvinėje kadastro ir registro dokumentų byloje (inventorinis Nr. 9184) adresu (duomenys neskelbtini) (dabar – (duomenys neskelbtini)). 2015 m. rugsėjo 4 d. ieškovė kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrių, teikdama papildomus įrodymus, liudijančius, kad A. G. naudojosi žemės sklypu, kuris šiuo metu yra laisvojoje valstybinėje žemėje, prašydama leisti A. G. įstatyminei įpėdinei I. S. iš valstybės įsigyti žemės sklypą, esantį tarp žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini). 2015 m. gruodžio 17 d. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos priėmė sprendimą Nr. lSS-3565-(8.5), kuriame nurodė, kad I. S. norimas privatizuoti žemės plotas nepatenka į sodininkų bendrijos teritoriją, o kartu su skundu pateikiami dokumentai neįrodo fakto, kad šis žemės plotas A. G. buvo teisės aktų nustatyta tvarka suteiktas individualiam namui statyti ir už jį įmokėtos įmokos. Nacionalinė žemės tarnyba paaiškino, kad parduoti žemės sklypą statiniams eksploatuoti galima tik tuo atveju, jei yra įteisinta asmens nuosavybės teisė į statinius, t. y. jie yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ir Nekilnojamojo turto kadastre. Pagal Nekilnojamojo turto registro ir kadastro duomenis, ieškovės norimame privatizuoti žemės plote registruotų statinių nėra. Nacionalinė žemės tarnyba pažymėjo, kad nustačius faktą, jog žemės plote esantys statiniai yra sunykę ar jame išlikę tik neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, žemės sklypas šio (-ių) statinio (-ių) eksploatavimui negalės būti formuojamas. 2016 m. rugsėjo 1 d. VĮ Registrų centro Kauno filialas priėmė sprendimą Nr. 12214059, kuriame nurodė, kad nepateikti dokumentai, patvirtinantys, jog ieškovė turi teisę paveldėti mirusiojo A. G. turtą, ji nėra teisėsaugos, valstybės valdžios ar valdymo institucijos, įstatymų nustatytais atvejais ginančios viešąjį interesą, atstovė arba proceso, kurio metu priimtas teismo sprendimas dėl nekilnojamojo daikto, daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų ir juridinių faktų pasikeitimo ir (ar) pasibaigimo, dalyvė, nepateikti dokumentai dėl kiemo rūsio ir lauko virtuvės, į kuriuos ieškovė prašo nustatyti nuosavybės teises jos mirusiam tėvui, įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą ir A. G. nuosavybės teisių į juos įregistravimo duomenys. Ieškovės teigimu, šiuo atveju susidarė tokia situacija, kad laisva valstybinė žemė negali būti parduodama, o ant jos esantys statiniai negali būti įregistruoti įstatymų nustatyta tvarka dėl to, jog yra išlikę ne visi ieškovės tėvo A. G. nuosavybės teises į statinius patvirtinantys dokumentai.Atsakovas VĮ Turto bankas atsiliepime į patikslintą ieškinį (t. 2, b. l. 30) nurodė, jog ši byla turi būti nagrinėjama ypatingosios teisenos tvarka. Pateikti įrodymai patvirtina, jog A. G. valdomas ir naudojamas namas priklausė valstybei nuosavybės teise. Iš teismui pateiktų mokėjimo kvitų spręstina, jog A. G. valdė turtą nuomos teisėmis, mokėdamas nuomos mokestį. A. G. įstatymų nustatyta tvarka neprivatizavo žemės sklypo, todėl jam nebuvo išduotas leidimas statyti, nebuvo parengtas ir patvirtintas statinio projektas. Kauno rajono valdybos 1992 m. rugpjūčio 6 d. potvarkyje Nr. 406 „Dėl sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo“ A. G. į asmenų, kuriems leista pirkti sodo sklypą, neįtrauktas. Pastatai gali būti savarankiškais nekilnojamaisiais daiktais, jei jie įstatymų nustatyta tvarka atskirti nuo nuosavybės teisės į žemę. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad žemes sklype esantys statiniai iki naujojo CK įsigaliojimo nebuvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre atskirais objektais, t. y. jie iš viso nebuvo įregistruoti kaip tokie, šie pastatai nebuvo įregistruoti ir atskirti nuo žemės sklypo ir po naujojo CK įsigaliojimo, todėl ginčo statiniai nėra suformuoti kaip atskiri nekilnojamo turto objektai. Atsižvelgiant į tai, jog kiemo rūsys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir lauko virtuvė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatyti ant valstybinės žemės, todėl traktuotina, jog minėto nekilnojamojo turto savininkas yra Lietuvos Respublika. Ieškovė byloje nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog nekilnojamasis daiktas buvo įgytas laikantis įgijimo metu galiojusių įstatymų, o nuosavybės teisės objektas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka. Šiuo atveju nustačius, kad žemės plote esantys statiniai yra sunykę ar jame išlikę tik neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, žemės sklypas šių statinių eksploatavimui negalės būti formuojamas. Taigi, net priėmus ieškovei palankų teismo sprendimą ir ieškinį tenkinus, toks teismo sprendimas nesukels jai jokių teisinių pasekmių, kadangi ieškovė vis tiek negalės įsigyti žemės sklypo lengvatine tvarka.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2017 m. liepos 4 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, pripažino ieškovės I. S. tėvui A. G., mirusiam 2011 m. vasario 20 d., nuosavybės teises į kiemo rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą Nr. 1I1p, ir lauko virtuvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą Nr. 2I1ž; priteisė iš ieškovės valstybei 55,48 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nurodė, kad byloje yra kilęs ginčas dėl teisės. Byloje nėra ginčo, jog A. G. statinius pastatė sodo sklype, ten jis gyveno, naudojosi statiniais. Byloje atsakovas ir kitos šalys nepateikė rašytinių įrodymų, kad A. G. statinius pasistatė savavališkai, kad statiniai buvo paimti ar statytojas buvo įpareigotas juos nugriauti. Priešingai, byloje esantys rašytiniai įrodymai: 1973 metų rugpjūčio 26 d. Namų valdos apskaitos byla, mokesčių kvitai patvirtina faktą, kad A. G. statiniais naudojosi kaip savais, mokėjo už juos mokesčius, statiniai buvo faktiškai valdomi ir naudojami. Nors statiniai nebuvo įregistruoti viešame registre, t. y. nebuvo išviešinti, tačiau Lietuvos Aukščiausias Teismas yra išaiškinęs, jog išviešinti duomenys nelemia daikto likimo (Lietuvos Aukščiausio Teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartis Nr. 3K-3-422/2011).Teismui nustačius, jog žemės sklypą sodo reikmėms A. G. įgijo teisėtai kaip S. keramikos gamyklos darbuotojas, statinius pasistatė taip pat teisėtai, juos nepertraukiamai valdė, statiniai nebuvo iš A. G. paimti ar kitokiu būdu pripažinti savavališkais statiniais, teismas sprendė, jog statyba sukuriant ginčo statinius buvo teisėta, todėl statiniai pripažintini A. G. nuosavybe.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 4 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Byloje nepakanka duomenų nustatyti, kurioje vietoje stovėjo tėvui A. G. priklausęs namas, ar tai sutampa su ta pačia vieta, kurioje šiai dienai stovi nekilnojamieji objektai, į kuriuos prašoma pripažinti nuosavybės teises. Į bylą pateikta namų valdos technines apskaitos byla apie (duomenys neskelbtini), stovėjusį vieno aukšto namą neįrodo, jog A. G. priklausė nuosavybės teisės į kiemo rūsį ir lauko virtuvę. Namų valdos techninės apskaitos byloje apie (duomenys neskelbtini), stovėjusį vieno aukšto namą nurodyta, kad namas turėjo pamatus ir neturi jokių priklausinių, kiemo statinių. Ieškovės į bylą pateiktame antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole ir nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje neatsispindi nei namo liekanos, nei duomenys apie tai, kad namas turėjo priklausinius –nekilnojamuosius objektus. Kauno apskrities archyvas 2014 m. birželio 26 d. išdavė pažymą, kurioje nurodyta, kad 1980 m. balandžio 8 d. gamyklos profsąjungos komiteto ir administracijos išplėstinio posėdžio protokole Nr. 16b įrašyta, jog buvo svarstytas klausimas dėl kolektyvinio sodo „Atžala“ narių tvirtinimo ir sklypelių paskyrimo, ir nutarta paskirti naujai įsteigtame kolektyviniame sode „Atžala“ prie Sargelių keramikos gamyklos žemės sklypelius gamyklos darbuotojams, kur 54 numeriu įrašytas G. A., I.. Tačiau Kauno rajono valdybos 1992 m. rugpjūčio 6 d. potvarkyje, kuriuo leista pirkti sodo sklypą asmenims pagal pridedamą sąrašą, G. pavardės nėra. Teismas šios aplinkybės netyrė ir dėl jos nepasisakė, taip pat nepasisakė, ar A. G. teisėtai pasistatė nekilnojamuosius objektus. Byloje nėra jokių duomenų, jog A. G. kolektyviniame sode „Atžala“ turėjo žemės sklypą, kad šį žemės sklypą pirko ar juo naudojosi, kokios buvo kolektyvinio sodo „Atžala“ ribos bei kokie sklypeliai kolektyviniam sodui „Atžala“ priklausė, nepateikti kolektyvinio sodo „Atžala“ steigimo dokumentai, tačiau teismas dėl šių aplinkybių nepasisakė. Priimdamas sprendimą, teismas nenustatė visų teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių, nukrypo nuo vyraujančios teismų praktikos ir deramai, aiškiai bei racionaliai savo sprendimo nemotyvavo, aiškindamas ir taikydamas teisę neatsižvelgė į teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, nevertino esminių bylai aplinkybių, apie jas pasisakė tik formaliai, savo išvadas grįsdamas prielaidomis. Ginčo dėl teisės į statinius šioje byloje nėra, į šį turtą kiti asmenys nepretenduoja ir priešingos aplinkybės nebuvo įrodinėjamos. Savo ieškiniu ieškovė iš esmės siekia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jos tėvas A. G. iki mirties valdė nuosavybės teise žemės sklypą ir jame buvusį statinį, bei esamas statinių liekanas. Todėl ieškovė, neturėdama pakankamai dokumentų apie nuosavybės teises į ginčo statinių liekanas, netinkamai kreipėsi ginčo teisenos tvarka prašydama nustatyti aplinkybes, kurios priskirtinos ypatingosios teisenos procesui.Ieškovė I. S. nėra priėmusi savo tėvo A. G. palikimo, nėra paskirta jo turto administratore ir į bylą nėra pateikusi jokių duomenų, leidžiančių spręsti, kad ji turi teisę atstovauti A. G. interesus. Ieškovė taip pat neištaisė Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartimi jai nustatytų ieškinio trūkumų, todėl nebuvo jokio pagrindo iš viso priimti nagrinėti ieškovės patikslintą ieškinį.Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama VĮ Turto banko, prašo apeliacinį skundą tenkinti, Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 4 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:Ieškovės ieškinio reikalavimas (ieškinio dalykas) yra išimtinai susijęs su valdymo nuosavybės teise fakto nustatymu. Nagrinėjamu atveju ieškovė byloje įrodinėjo visas būtinas sąlygas valdymo nuosavybės teise fakto nustatymui. Bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai asmens nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti. Viena iš sąlygų, kurią ieškovė privalėjo įrodyti, jog A. G. turėjo nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, tačiau jie yra dingę. Nagrinėjamu atveju iš byloje pateiktų dokumentų akivaizdu, jog A. G. nei turėjo nuosavybę teisę patvirtinančius dokumentus, nei jie yra dingę. Pažymi, jog ieškovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių A. G. nuosavybės teisę į ginčo turtą. Pati ieškovė ieškinyje nurodė, jog tuo metu galiojo griežtas teisinis reglamentavimas dėl statinių statybos, todėl ieškovės tėvas A. G. negalėjo savavališkai statyti statinių žemės sklype. Be to, ieškovė klaidingai nurodo, jog 1973 m. rugpjūčio 26 d. LTSR Kauno tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro išduotos Namų valdos techninės apskaitos bylos pagrindu gyvenamasis namas su statiniais buvo užregistruotas teisinėje pastatų registracijoje. Atsakovė atkreipia dėmesį, jog nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą niekada nebuvo įregistruotos. Anot atsakovės, į bylą pateikta LTSR Kauno tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro namų valdo techninė apskaitos byla patvirtina faktą, jog 1972 m. pastatytas gyvenamasis namas priklausė valstybiniam žinybiniam fondui, tai yra, buvo viešoji nuosavybė. Bylos įrodymai patvirtina aplinkybę, kad A. G. valdomas ir naudojamas namas priklausė valstybei nuosavybės teise neatsižvelgiant į tai, kad valstybės nuosavybės teisės į minėtą turtą nėra įregistruotos viešame registre. Minėtas nekilnojamasis turtas nebuvo perduotas nuosavybėn, o buvo perduotas nuomos pagrindais. Iš teismui pateiktų mokėjimo kvitų spręstina, jog A. G. valdė turtą nuomos teisėmis, mokėdamas nuomos mokestį. Kadangi tiek žemės sklypas, tiek namas priklausė valstybei nuosavybės teise, o A. G. jis buvo suteiktas nuomos pagrindais, todėl ieškovė negali įgyti nuosavybės teisių į namo priklausinius, kadangi jie taip pat priklauso valstybei. Pažymi, kad ieškovės tėvas A. G. nustatyta tvarka neprivatizavo žemės sklypo, todėl jam nebuvo išduotas leidimas statyti, nebuvo parengtas ir patvirtintas statinio projektas. Kauno rajono valdybos 1992 m. rugpjūčio 6 d. potvarkiu leista pirkti sodo sklypą asmenimis pagal pridedamą sąrašą, tačiau į šį sąrašą A. G. neįtrauktas. Vadinasi, A. G. nuosavybės teise neįgijo žemės sklypo. Pastatai gali būti savarankiškais nekilnojamaisiais daiktais, jei jie įstatymų nustatyta tvarka atskirti nuo nuosavybės teisės į žemę. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad žemės sklype esantys statiniai iki naujojo CK įsigaliojimo nebuvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre atskirais objektais, t. y. jie iš viso nebuvo įregistruoti kaip tokie. Šie pastatai nebuvo įregistruoti ir atskirti nuo žemės sklypo ir po naujojo CK įsigaliojimo, todėl ginčo statiniai nėra suformuoti kaip atskiri nekilnojamo turto objektai. Atsižvelgiant į tai, jog kiemo rūsys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir lauko virtuvė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatyti ant valstybinės žemės, spręstina, jog minėto nekilnojamojo turto savininkas yra Lietuvos Respublika. Atsakovės teigimu, į bylą nepateikti įrodymai, kad nekilnojamasis daiktas buvo įgytas laikantis įgijimo metu galiojusių įstatymų, o nuosavybės teisės objektas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (pavyzdžiui, pastatai pastatyti teisėtai). Prašomų įregistruoti statinių statybos metai – 1972 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 patvirtintas dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus iki 1991 m. liepos 25 d. sąrašas, tačiau minėtame sąraše nurodytų dokumentų ieškovė nepateikė.Šiuo atveju nustačius faktą, kad žemės plote esantys statiniai yra sunykę ar jame išlikę tik neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, žemės sklypas šių statinių eksploatavimui negalės būti formuojamas. Todėl ieškovei priėmus palankų teismo sprendimą, toks sprendimas nesukels jai jokių teisinių padarinių, kadangi ieškovė negalės įsigyti žemės sklypo lengvatine tvarka.Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė I. S. prašo trečiojo asmens apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais: Pateiktas ieškinys yra dėl teisės, ieškovė prašo pripažinti jos tėvui A. G. nuosavybės teisę ir gina savo teisę ieškinio teisenos tvarka, todėl apelianto skundo argumentas, kad ieškovė privalėjo kreiptis į teismą ypatingos teisenos tvarka, paduodama pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo, visiškai nepagrįstas ir prieštarauja CPK nustatytai ieškovo teisei pasirinkti savo teisių gynybos būdą. Teismas, vertindamas įrodymus, remiasi laisvo įrodymų vertinimo principu – įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Byloje nėra ginčo ir atsakovas nepateikė įrodymų, jog A. G. nestatė statinių sodo sklype, ten negyveno, nesinaudojo statiniais. Priešingai, byloje esantys mokėjimo kvitai už žemę, trobesius, pastatų draudimą įrodo, kad A. G. pastatė sodo sklype statinius ir jais naudojosi. Taip pat atsakovas nepateikė įrodymų, kad A. G. statinius pastatė savavališkai, kad statiniai buvo paimti, ar A. G. buvo įpareigotas juos nugriauti.Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo J. K. prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį nurodo, kad visiškai palaiko ieškovės argumentus, nes Kauno žemėtvarkos skyrius nesuteikė A. G. turto paveldėtojams jokios pagalbos, todėl jiems neliko kitos išeities, kaip tik kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis ir CPK 5 straipsnis suteikia teisę kiekvienam suinteresuotam asmeniui įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo išsiaiškinti, ar yra asmens teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų, ar nėra procesinių kliūčių priimti ieškinį (pareiškimą). Nesant pagrindo atsisakyti priimti ieškinį, teismas patikrina, ar nėra ieškinio (pareiškimo) formos ir turinio trūkumų, ar pateiktas procesinis dokumentas savo forma ir turiniu atitinka CPK 135 ir 111 straipsnių reikalavimus. Jeigu procesiniai dokumentai neatitinka jų formai ir turiniui keliamų reikalavimų, teismas priima nutartį ir nustato terminą trūkumams pašalinti (CPK 115 str. 2 d.). Ieškinį iš esmės sudaro du privalomi elementai: ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas (CPK135 str. 1 d. 2 p., 4 p.). Ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia ieškinio dalyką. Ieškinio dalykas – tai atsakovui pareikštas materialinis teisinis reikalavimas. Neabejotina, kad tikslus ieškinio pagrindo ir dalyko suformulavimas leidžia tiek teismui, tiek kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas, užtikrina sklandesnį bylos nagrinėjimą, sudaro sąlygas priešingai ginčo šaliai parengti atsikirtimo argumentus, dėl to įstatymų leidėjas yra numatęs procesinių dokumentų trūkumų šalinimo institutą bei pasekmes. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė prašė teismo pripažinti jos tėvui A. G., mirusiam (duomenys neskelbtini), nuosavybės teises į statinius: kiemo rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą Nr. 1I1p, ir lauko virtuvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą Nr. 2I1ž. Tačiau ieškovė nenurodė, kur yra šis turtas. Nenurodžius turto buvimo vietos, faktinis teismo sprendimo įvykdymas tampa negalimas. Todėl teismas privalėjo pasinaudoti ieškinio trūkumų šalinimo institutu ir nustatyti ieškovei terminą ieškinio dalykui patikslinti, tačiau to nepadarė.Byloje kilo ginčas dėl ieškovės subjektinės teisės reikšti ieškinį mirusiojo A. G. vardu. Pirmosios instancijos teismas sprendime, be kita ko, nurodė, kad ieškovė kitoje civilinėje byloje Nr. 2-3548-713/2017 yra pareiškusi reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad palikimą po savo tėvo A. G., mirusio (duomenys neskelbtini), mirties faktiniu valdymu priėmė ieškovė kaip mirusiojo duktė, dėl ko teismas sprendė, kad ieškovė yra vienintelė įpėdinė, turinti teisę pagal įstatymą paveldėti mirusio tėvo turtą. Su tokiais argumentais nesutiktina. Pastebėtina, kad teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis civilinė byla Nr. 2-3548-713/2017 yra nutraukta Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 17 d. nutartimi, priėmus pareiškėjos (ieškovės) I. S. atsisakymą nuo pareiškimo. Paveldėjimo teisiniuose santykiuose asmenų (paveldėtojų) dispozityvumo principas įgyvendinamas priimant palikimą arba jo atsisakant (CK 5.50, 5.60 straipsniai). Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Šie veiksmai turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.50 straipsnio 1, 2 dalys). Kaip teisingai nurodoma trečiojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniame skunde, į bylą nepateikta duomenų, kad ieškovė būtų priėmusi savo tėvo A. G. palikimą. Kaip minėta, civilinė byla dėl faktinio palikimo priėmimo yra nutraukta, todėl nėra pagrindo išvadai, kad ieškovė priėmė palikimą pradėdama faktiškai jį valdyti. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas taip pat nesiaiškino aplinkybių, susijusių su A. G. palikimu, t. y. kokį turtą iki mirties turėjo palikėjas, ar įstatymo nustatyta tvarka kuris nors iš trečiųjų fizinių asmenų kreipėsi dėl palikimo priėmimo ir kt. Atsižvelgiant į šios nutarties 14–15 punktus, darytina išvada, kad pagal byloje surinktus įrodymus negalima nustatyti, kuris iš dalyvaujančių byloje įpėdinių gali įgyvendinti mirusiojo A. G. nuosavybės teises į ginčo turtą. Byloje taip pat kilo ginčas, kuria iš teisenų – ypatingosios ar ieškininės – turėjo būti nagrinėja ši civilinė byla. Ieškinio suformulavimas ir jo pateikimas teismui yra ieškovo procesinė teisė, kuria jis disponuoja savo nuožiūra (CPK 13 straipsnis, 42 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką šiuo klausimu, yra pasisakęs, kad ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą. Būtent tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489-695/2016). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Taigi, byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriomis nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015). Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Be to, pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog daikto valdymo nuosavybės teise faktas gali būti nustatomas: 1) kai pareiškėjas buvo įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, paveldėjimo, statybos būdu ir t. t.) įgijęs nuosavybės teisę; 2) pareiškėjas turėjo nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, tačiau jie yra dingę; 3) nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti kitokia, t. y. neteismine, tvarka; 4) šio juridinio fakto nustatymas nėra susijęs su vėlesniu ginčo dėl teisės į daiktą išsprendimu (tokiu atveju turi būti reiškiamas ieškinys dėl nuosavybės teisės pripažinimo į daiktą); 5) nekilnojamasis daiktas buvo įgytas laikantis įgijimo metu galiojusių įstatymų, o nuosavybės teisės objektas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka, pavyzdžiui, pastatai pastatyti teisėtai. Valdymo nuosavybės teise faktas gali būti nustatomas, jeigu yra visos būtinos sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010).Ieškovė ieškiniu iš esmės siekia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos tėvas A. G. statybos būdu įgijo nuosavybės teises į minėtus statinius. Juridinio fakto nustatymo pobūdį atskleidžia ieškovės procesinių dokumentų turinys, kuriame nurodoma, kad yra išlikę ne visi ieškovės tėvo nuosavybes teises į statinius patvirtinantys dokumentai; kad A. G. negalėjo savavališkai statyti statinių suteiktame žemės sklype; kad statiniai buvo inventorizuoti, kt. Be to, kaip vieną iš teisinių pagrindų reikalavimui pagrįsti ieškovė nurodo CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktą, reglamentuojantį juridinę reikšmę turinčio fakto dėl pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo.Atsižvelgiant į šios nutarties 17–20 punktus, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad civilinė byla turėjo būti nagrinėjama ypatingosios teisenos tvarka. Aptariamam kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl kilusio ginčo dėl teisės neturi įtakos bylos nagrinėjimo ypatingąja teisena priskyrimui (CPK 443 straipsnio 7 dalis). Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės ir procesinės teisės normų reikalavimus, reglamentuojančius bylos nagrinėjimo, procesinio dokumento trūkumų šalinimo tvarką, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Minėtų pažeidimų apeliacinės instancijos teismas ištaisyti negali, todėl byla grąžintina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismui nutarus grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 4 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.