Kauno apygardos teismo nutartis

2012-04-02 · Civilinė byla Nr. 2A-573-413/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-04-02
Bylos Nr.
2A-573-413/2012
Teisminio proceso Nr.
2-02-3-04947-2011-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Gintautas Koriaginas
Atsakovas
F. P.
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Kaišiadorių šiluma“
Kategorijos
  • 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-573-413/2012Teisminio proceso Nr. 2-02-3-04947-2011-5
Pirmosios instancijos teismo teisėja Joana Kvaselytė(S)
Procesinio sprendimo kategorijos: 35.4; 121.21
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. balandžio 2 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintautas Koriaginas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo F. P. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. 2-1030-840/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Kaišiadorių šiluma“ ieškinį atsakovui F. P. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Kaišiadorių šiluma“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui F. P. ir trečiajam asmeniui R. P., prašydamas priteisti iš atsakovo 4542,55 Lt skolą už 2/5 dalis patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), šildymą ir 136 Lt žyminį mokestį.

Ieškovas nurodė, kad tiekia šilumos energiją patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini). Pagal VĮ Registrų centras 2010 m. spalio 15 d. nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, 2/5 dalys patalpų (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovui F. P.. UAB „Kaišiadorių šiluma“ 2011 m. sausio 24 d. registruotu laišku išsiuntė atsakovui šilumos pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau atsakovas ją sudaryti atsisakė. Ieškovas negali nutraukti pastatui šilumos energijos tiekimo, kadangi 3/5 dalys šio pastato priklauso trečiajam asmeniui R. P.. Pagal Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 11 punktą tarp ieškovo UAB „Kaišiadorių šiluma“ ir atsakovo F. P. yra sudaryta šilumos pirkimo–pardavimo sutartis pagal standartines sąlygas, todėl atsakovas privalo atsiskaityti už suvartotą šilumos energiją paminėto įsakymo Nr. 4-260 45 ir 48 punktuose nustatyta tvarka. Pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), yra vienas šilumos apskaitos prietaisas ir vienas įvadinis skaitiklis, todėl apskaitos prietaiso duomenys yra išdalijami pagal plotą, kuris priklauso kiekvienam bendrasavininkiui, ir taip apskaičiuojama konkreti suma už suteiktą šilumos energiją. Nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. balandžio 30 d. atsakovas už suteiktas šilumos energijos tiekimo paslaugas iš viso yra skolingas 4542,55 Lt. Ieškovas 2011 m. balandžio 19 d. išsiuntė atsakovui registruotu laišku raginimą sumokėti skolą, tačiau atsakovas skolos nesumokėjo (b. l. 2-3).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimu ieškinį patenkino, priteisė ieškovui iš F. P. 4 542,55 Lt skolą už 2/5 dalis patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), šildymą, 136 Lt žyminio mokesčio ir 15,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Teismas nustatė, kad negyvenamoji patalpa-gamybinės patalpos (su bendro naudojimo patalpomis), esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2010 m. rugsėjo 6 d. bendrosios nuosavybės teise priklauso F. P. (2/5 patalpų) ir R. P. (3/5 patalpų) pagal Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 2-21-643/2008 ir Kauno apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 26 d. nutartį Nr. 2A-11-324/2010 (b. l. 14-15, 46-58, 63-70, 88-89). Minėtų patalpų paskirtis – gamybos, jos yra administraciniame pastate, patalpoms teikiamas centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų (b. l. 52). Kadangi gamybinės patalpos valdomos bendrosios dalinės nuosavybės teise, teismas konstatavo, jog pareigą atsiskaityti už patiektas šilumos energijos paslaugas turi abu bendraturčiai, t. y. tiek ieškovas F. P., tiek tretysis asmuo R. P.. Negyvenamoji patalpa-gamybinės patalpos nuo 2010 m. rugsėjo 6 d. teismo sprendimu buvo padalintos ir nustatytos bendrosios dalinės nuosavybės dalys: atsakovui F. P. atiteko 2/5 dalys patalpų, o trečiajam asmeniui R. P. - 3/5 dalys patalpų. Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 4539,16 Lt skolą už šilumos energijos tiekimo paslaugas, tiektas laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. balandžio 30 d., t.y. už laikotarpį, kai jau buvo nustatytos atsakovo ir trečiojo asmens bendrosios dalinės nuosavybės dalys nekilnojamam turtui. Teismas sprendė, kad ieškovas UAB „Kaišiadorių šiluma“ iki 2011 m. gegužės 3 d. neturėjo teisinio pagrindo manyti, jog atsakovas F. P. atsisako jo tiekiamų šilumos energijos paslaugų. Kadangi atsakovas F. P. nuo 2011 m. sausio 1 d. be teisėto pagrindo nesudarė su ieškovu rašytinės šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties, teismas konstatavo, kad tarp šalių susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai - ieškovas UAB ,,Kaišiadorių šiluma“ tiekė šilumos energiją negyvenamoms patalpoms, o atsakovas F. P. tokį sandorį pripažino (b. l. 101-107).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atsakovas F. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teismas neatsižvelgė į faktines bylos aplinkybes, ir netinkamai taikė materialinės teisės normas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. UAB „Kaišiadorių šiluma“ tiekė paslaugas nesudariusi su atsakovu paslaugų tiekimo sutarties, nors atsakovo atsisakymas sudaryti paslaugų tiekimo sutartį su UAB „Kaišiadorių šiluma“ buvo aiškiai išreikštas. Apeliantas nurodo, kad 2010 m. rugpjūčio 26 d. Kauno apygardos teisme buvo priimta nutartis Nr. 2A-11-324/2010, kuria buvo nutraukta jo ir trečiojo asmens R. P. santuoka. Šia nutartimi taip pat buvo padalintas ir santuokinis turtas. Dalijant turtą, Kauno apygardos teismas išskyrė į atskirą bylą nekilnojamojo turto - gamybinio pastato patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), padalijimo klausimą. Šia nutartimi minėtos patalpos buvo padalintos idealiosiomis dalimis, o naudojimosi šiomis patalpomis klausimas perduotas spręsti Kaišiadorių miesto apylinkės teismui. Minėtas gamybines patalpas santuokos nutraukimo proceso (2005 m. lapkritis – 2010 m. rugpjūtis) metu ir iki dabar praktiškai valdė ir valdo R. P.. Ji visiškai disponavo minėtomis patalpomis - gavo iš jų pajamas (patalpos yra naudojamos komerciniais tikslais) ir mokėjo jų išlaikymo mokesčius. Patalpose veikė jos valdoma įmonė, kuri taip pat nuomojo likusias šio pastato patalpas tretiesiems asmenims. Po santuokos nutraukimo, padalijus minėtas patalpas idealinėmis dalimis, iškilo ginčas dėl patalpų padalijimo realiosiomis dalimis. Prasidėjus procesui dėl minėtų gamybinių patalpų padalijimo, R. P. perkėlė savo verslą į ekonomiškai naudingesnę gamybinių patalpų dalį ir atsisakė mokėti dalį išlaidų, susijusių su gamybinių patalpų šildymu. Susidarė tokia situacija, kai už patalpų išlaikymą atsakovas privalo mokėti, o pajamų, gaunamų iš minėtų patalpų visiškai negauna. UAB „Kaišiadorių šiluma“ buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartį su R. P. ir iki 2011 m. sausio l d. šios sutarties pagrindu buvo tiekiama šiluma į ginčo gamybines patalpas, bei atsiskaitoma už teikiamas paslaugas. Taip vyko daugiau nei penkerius metus, nepaisant to, kad visą tą laiką atsakovas taip pat buvo bendrasavininkis. Tik nuo 2011 m. sausio 1 d. UAB „Kaišiadorių šiluma“ pradėjo iš apelianto reikalauti mokėti už jos teikiamas paslaugas, nors sutartis dėl paslaugų tiekimo nebuvo sudaryta. Ieškovui pasiūlius sudaryti paslaugų teikimo sutartį atsakovas atsisakė ir aiškiai išreiškė savo atsisakymą - pradžioje pranešė telefonu, vėliau, pateikus sąskaitas mokėjimui, ir raštu. Sutarties laisvės principas numato, kad draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį (CK 6.156 str. 2 d.).

2. Pastatas, kuriam buvo tiekiamos UAB „Kaišiadorių šiluma“ paslaugos nėra daugiabutis gyvenamasis namas, o dviem fiziniams asmenims priklausančios gamybinės patalpos, todėl buvo akivaizdžiai pažeista atsakovo teisė rinktis paslaugos tiekėją. Apelianto nuomone, buvo pažeistos jo, kaip savininko, teisės savo nuožiūra valdyti ir naudoti nuosavybės teise priklausančias patalpas. Tiekti šilumą minėtoms gamybinėms patalpoms nėra būtinybės, todėl tik patalpų savininkai gali priimti sprendimą pirkti paslaugas ar jų atsisakyti. Net jeigu apeliantui būtų privaloma sudaryti sutartį su paslaugų teikėju, UAB „Kaišiadorių šiluma“ privalėjo atsižvelgti į jo išreikštą nuomonę atsisakyti sudaryti paslaugų teikimo sutartį ir kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo. 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintos Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinės sąlygos negali būti pagrindu laikyti tokią sutartį sudaryta, kadangi tai nėra patalpos daugiabutyje gyvenamajame name ar kitose patalpose, kur yra daug savininkų ir vienas iš jų negali nepirkti šilumos energijos nepakenkdamas visiems kitiems savininkams. Šiuo atveju yra tik du savininkai, todėl jų nuomonėms išsiskyrus (šalims nesusitarus), sprendimas negali būti priimtas, kadangi tenkinant tik vienos iš šalių reikalavimus, bus pažeisti kitos šalies interesai.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Kaišiadorių šiluma“ prašo skundą atmesti, Kaišiadorių rajono apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 120-122). Ieškovo nuomone, teismas teisingai sprendė, kad ginčui dėl skolos už šilumos energijos tiekimo paslaugas teisingai išspręsti nėra svarbios tos aplinkybės, jog apeliantui ir jo buvusiai sutuoktinei R. P. nuosavybės teise priklausančios patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), nėra padalintos konkrečiomis dalimis ir dėl to vyksta ginčas teisme. Šios patalpos yra valdomos bendrosios dalinės nuosavybės teise, joms teikiamas centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų su vienu įvadiniu skaitikliu ir apskaitos prietaisu visam pastatui. UAB „Kaišiadorių šiluma“ prašė priteisti skolą iš atsakovo F. P., kai jau buvo nustatytos F. P. ir jo buvusios sutuoktinės R. P. bendrosios dalinės nuosavybės dalys nekilnojamam turtui -patalpoms, esančioms adresu (duomenys neskelbtini). Todėl teismas padarė teisingą išvadą, kad nors tarp UAB „Kaišiadorių šiluma“ ir F. P. nėra sudaryta individuali rašytinė šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis, laikytina, kad tokia sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas, vadovaujantis CK 6.383-6.384 straipsniais, Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260, 11 punktu. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, aptariamu atveju nesvarbu, kas realiai naudojasi patalpomis, kurioms tiekiama šilumos energija, šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis yra patalpų savininkas ar jų savininkai. Kaip teisingai pažymėjo teismas, pareigos atsiskaityti už tiekiamas šilumos energijos paslaugas įstatymai nesieja su bendraturčio galimybe naudotis atitinkamomis patalpomis ar su realiu naudojimusi jomis. Jeigu patalpos yra bendroji dalinė bendraturčių nuosavybė, pareiga jas išlaikyti, mokėti už jas mokesčius tenka visiems bendraturčiams.

Tretysis asmuo R. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsakovas F. P. yra vienintelis 2/5 patalpų esančių adresu (duomenys neskelbtini), savininkas, todėl yra atsakingas už šilumos energijos tiekimo paslaugų atsiskaitymą (b. l. 124-125).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Bylos duomenimis, ieškovas F. P. ir tretysis asmuo R. P. nuo 2010 m. rugsėjo 6 d. yra negyvenamųjų komercinės paskirties patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendratučiai, nuosavybės teise valdantys: F. P. - 2/5 dalis patalpų, R. P. - 3/5 dalis patalpų (b.l. 14-15). Taigi kiekvienas iš patalpų bendraturčių, nepriklausomai nuo turto paskirties ir bendraturčių skaičiaus, proporcingai savo daliai turi įstatymu nustatytą imperatyvią pareigą apmokėti išlaidas turtui išlaikyti ir jam išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas (CK 4.76 str., 4.82 str. 3 d.). Esant ginčui dėl bendrosios dalinės nuosavybės objekto valdymo, naudojimosi juo ir disponavimo, bendraturčių ginčas nagrinėtinas teismine tvarka (CK 4.75 str. 1 d.). Ieškovas nėra inicijavęs teisminio ginčo dėl jo teisių pažeidimo į 2/5 dalis patalpų (duomenys neskelbtini), todėl teisiškai nereikšmingais pripažintini apelianto argumentai, jog visą laiką patalpomis naudojosi ir iš to naudą gavo tik vienas iš patalpų bendraturčių - tretysis asmuo R. P., dėl ko, apelianto nuomone, jam neatsiranda pareiga išlaikyti turtą, juolab, kad ieškovas prašo priteisti mokesčius už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d., t.y. nuo to momento, kai su trečiuoju asmeniu buvo sudaryta šilumos pirkimo-pardavimo sutartis dėl jai tenkančių patalpų dalies šildymo.

Pagal Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 45 dalį, šilumos vartotojas (vartotojas) – juridinis ar fizinis asmuo, kurio naudojami šildymo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų. Šio įstatymo (2003 m. gegužės 20 d. įstatymo Nr. IX-1565 redakcija) 12 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už suvartotą šilumą pagal šilumos pirkimo–pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Taigi, patalpų savininkai atsiskaito už šilumos energiją pagal teisės aktais reglamentuotą tvarką, todėl, atsakovui teisės aktų nustatyta tvarka neįteisinus jam priklausančių patalpų šildymo sistemos įrenginių atjungimo nuo bendros pastato šildymo sistemos, ieškovas neturi teisinio pagrindo keisti pastate suvartoto šilumos kiekio paskirstymo (išdalijimo) vartotojams tvarkos, taigi ir atsakovo patalpoms pagal nurodytus teisės aktus apskaičiuoto šilumos kiekio ir atitinkamai – už šį kiekį apskaičiuoto mokesčio. Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu daugiabučio namo butų savininkai nenusprendžia dėl šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo pagal individualiai aptartas sąlygas, laikinai, kol bus sudarytos tokios sutartys, tiekėjų ir vartotojų tarpusavio santykiai grindžiami pagal šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 11 punkte (šilumos pirkimo-pardavimo sutartis laikoma sudaryta pagal šias sąlygas tarp 8 punkte nurodytų šalių – juridinių ir fizinių asmenų nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų datos ir iki tol šalys nesudarė šilumos pirkimo-pardavimo sutarties pagal individualiai aptartas sąlygas). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tarp šalių susiklostė sutartiniai santykiai pagal šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas. CK 6.38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. Bylos duomenimis, ieškovas išsiuntė atsakovui 4 sąskaitas, prašydamas turto savininką apmokėti už jam tenkančių patalpų dalių apšildymą per laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki balandžio 30 d. 4542,55 Lt (b.l. 9-12, 16). Iki paminėto termino pabaigos atsakovas nereiškė ieškovui jokių pretenzijų, neinicijavo teisminių ginčų dėl galimai jo pažeidžiamų teisių gynimo ir savo nesutikimą dėl suteiktų paslaugų išreiškė tik 2011 m. gegužės 3 d., t.y. pasibaigus šildymo sezonui (b.l. 7-8). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad nuosavybės santykių subjektai paprastai turi ne tik tam tikras teises, bet ir pareigas. Teisių ir pareigų derinimas tiesiogiai išplaukia iš Konstitucijos 28 straipsnyje nustatytos normos: įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarimas).

Aptartų aplinkybių pagrindu nepagrįstais pripažintini apelianto argumentai, kad ieškovas teikė atsakovui paslaugas be teisėto pagrindo (sutarties) ir pažeisdamas viešųjų sutarčių sudarymo tvarką, kad atsakovo atsisakymas nuo ieškovų paslaugų iki jų patiekimo buvo aiškiai išreikštas, kad buvo pažeistos ieškovo, kaip turto savininko, konstitucinės teisės.

Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino civilinėje byloje pateiktus įrodymus ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjas

nutaria:

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši teismo nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas Gintautas Koriaginas