Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. (E. B.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas dalyje nutrauktinas, kitoje dalyje atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis galimai patyrė ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 26 d. iki 2017 m. gruodžio 6 d. atliekant bausmę Vilniaus pataisos namuose.

Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 26 d. iki 2017 m. gruodžio 6 d. atliko bausmę Vilniaus pataisos namuose (b. l. 37–38).

Iš informacinės teismų sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-2910-281/2018 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01499-2018-7) pagal pareiškėjo skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus PN dėl žalos atlyginimo. Administracinėje byloje Nr. I-2910-281/2018 žalą pareiškėjas kildino iš Vilniaus PN galimai neteisėtų veiksmų be kita ko dėl mažo pareiškėjui tekusio ploto, neužtikrinant judėjimo laisvės, nes patalpos perpildytos inventoriumi, nepakankamai užtikrintų socializavimo programų (kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, ir kt. renginių, siekiant į nustatytas veiklas įtraukti nuteistuosius), pasivaikščiojimo kiemelių ir rūkymo vietų, neužtikrinto nuolatinio karšto vandens buvimo, nesuteiktos galimybės naudotis dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, negalėjimo nusiprausti po dušu be eilės, neužtikrinto privatumo naudojantis dušu bei nešvaros dušo patalpose, neužtikrintos tinkamos ventiliacijos, natūralios šviesos ir gryno oro. Administracinėje byloje Nr. I-2910-281/2018 teismas 2018 m. liepos 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas dėl šio sprendimo 2018 m. liepos 31 d. pateikė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris priėmė pareiškėjo apeliacinį skundą nagrinėti.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 105 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas skundą palieka nenagrinėtą, jeigu teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK6.250 straipsnis). Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Taigi, valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl ir nagrinėjamu atveju, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius Lietuvos valstybės atstovų neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjas taip pat skunde reiškia pretenzija dėl neveikiančio pareigūnų iškvietimo mygtuko, gyvenamosiose patalpose esančios drėgmės, pelėsio, temperatūros neatitikimo higienos normų reikalavimų, pareiškėjui neišduotos patalynės ir jos tvarkymo, bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose įrengtuose sanitariniuose mazguose neužtikrinto privatumo, patalpose esančių parazitų (tarakonų, pelių, vorų, blakių), tiekiamo nekaloringo maisto, neatitinkančio fiziologinių normų, valgyklos, kurioje maitinami nuteistieji neatitikimo higienos normų, pareiškėjui Vilniaus PN administracijos neskirtų pasimatymų su artimaisiais.

Dėl patalpose neveikiančio pareigūnų iškvietimo mygtuko

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Vilniaus PN nebuvo užtikrintas jo saugumas, nes kamerų tipo patalpose nebuvo užtikrinta galybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti pareigūną.

Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo taisyklės), patvirtintų Kalėjimų departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 13.10 ir 16.11 punktus, gyvenamuosiuose kambariuose/kamerose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Vilniaus PN pateiktose nuotraukose matyti, kad 2017 m. birželio 13 d. tokia sistema buvo įrengta kamerų tipo patalpų duryse (b. l. 82–83). Atsiliepime į skundą Vilniaus PN pažymėjo, kad patys nuteistieji šias sistemas nuolatos gadina. Taip pat paaiškino, kad drausmės grupės gyvenamųjų patalpų ir kamerų tipo patalpų lokaliniame sektoriuje visą parą budi pataisos pareigūnai, kurie nuolatos atlieka kamerų tipo patalpų patikrinimus ir kontroliuoja minėtose patalpose esamą situaciją. Esant bent menkiausiam pavojui, potencialiai galinčiam kilti nuteistajam, pataisos pareigūnai nedelsiant atitinkamai reaguoja į tokius reiškinius bei užtikrinta nuteistųjų saugumą.

Pažymėtina, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl negalėjimo pasinaudoti prižiūrėtojo iškvietimo sistema yra abstraktaus pobūdžio, neindividualizuoti (pareiškėjas nenurodė, kokioje kameroje ši sistema neveikė, kada buvo poreikis pasinaudoti šiuo mygtuku, tačiau to padaryti negalėjo). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas patyrė kokius nors fizinius sužalojimus ar kitus neigiamus išgyvenimus dėl iškvietimo sistemos mygtuko neįrengimo. Atsižvelgiant į tai ir į teismui pateiktus įrodymus, darytina išvada, kad šiuo atveju negalima pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo.

Dėl gyvenamosiose patalpose buvo netinkamos drėgmės, pelėsio, temperatūros neatitikimo higienos normų reikalavimų

Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinama tinkama oro temperatūra (vasarą - karšta, žiemą – šalta), buvo drėgna, neleidžiama turėti ventiliatorių, sienų danga padengta pelėsiu, dažai nusilupę, o tai neatitiko higienos normų reikalavimų. Šių savo argumentų pareiškėjas nepagrindė jokiais įrodymais, nenurodė teismui, kuriose gyvenamosiose patalpose ir kokias laikotarpiais (bent apytiksliai) sąlygos galimai neatitiko nustatytų higienos normų. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo teiginiai dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų laikytini abstrakčiais, todėl nesudaro pagrindo įrodinėjimo naštą dėl higienos normų reikalavimų atitikties perkelti Vilniaus PN administracijai. Nors pareiškėjas ir nurodė, kad prašė išmatuoti kambariuose temperatūrą, tačiau tai pagrindžiančių rašytinių įrodymų teismui nepateikė. Taip pat ypač reikšminga šiuo atveju faktinė aplinkybė, kad pareiškėjas nesikreipė į Vilniaus PN administraciją su prašymais ar skundais, susijusiais su higienos normų reikalavimų pažeidimais (b. l. 48). Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar pataisos namai, žinodami apie higienos normų ar kitus pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Pareiškėjas nesikreipė ir į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, kuris yra kompetentingas atlikti higienos normų reikalavimų laikymosi operatyvinius patikrinimus (b. l. 22). Atsižvelgiant į tai, skundo argumentas dėl sąlygų neatitikties higienos normų reikalavimams atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl pareiškėjui neišduotos patalynės ir jos tvarkymo

Pareiškėjas nurodo, kad nebuvo aprūpintas patalyne, jam nebuvo sudarytos sąlygos pačiam skalbtis drabužių ir juos džiovinti.

Lietuvos higienos normų HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, (toliau – HN 134:2015) 40 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. HN 134:2015 41–43 punktai nustato, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. Draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims. Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

Į bylą pateiktos Nuteistųjų aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninės kortelės Nr. 11108 duomenys patvirtina, kad pareiškėjui 2015 m. birželio 26 d. buvo išduota 1 pagalvė, 1 čiužinys, 1 antklodė ir 1 šakutė, 2015 m. spalio 25 d. pakeista antklodė, 2016 m. birželio 2 d. buvo pakeista į naują buvo išduota 1 pagalvė, 1 čiužinys, 1 antklodė (b. l. 60). Pareiškėjas dalinai atsisakė valdiškos patalynės, kadangi turėjo nuosavą (b. l. 59). Kokios konkrečios patalynės ar jos dalių ir kada pareiškėjas negavo, jis skunde nenurodė. Be to, Nuteistojo materialinio buitinio aprūpinimo kortelės duomenys patvirtina, kad pareiškėjui buvo išduotos skalbimo priemonės, higienos priemonės, drabužiai ir kt. (b. l. 57). Pareiškėjas jokiais įrodymais nepagrindė, kad Vilniaus PN išskalbti drabužiai jam buvo grąžinami netvarkingi ar suplėšyti, dėl ko atsirado poreikis pačiam juos skalbti. Pareiškėjas dėl netinkamai suteiktų skalbimo paslaugų ar netinkamo minkštojo inventoriaus išdavimo skundų Vilniaus PN administracijai neteikė. Taigi, šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Vilniaus PN veiksmus.

Dėl parazitų (tarakonų, pelių, vorų, blakių) gyvenamosiose patalpose

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jo gyvenamosiose patalpose veisėsi parazitai.

Laisvės atėmimo vietose neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laivės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, - jų naikinimas teisės aktų nustatyta tvarka (HN 134:2015 20 p.). EŽTT praktikoje nustatyta, jog kalinimo įstaigose atsiradus parazitų ar graužikų turi būti imamasi veiksmų tam, kad jie būtų išnaikinti (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2015 m. sausio 27 d. sprendimą byloje Neshkov ir kt. prieš Bulgariją). Iš nurodyto teisinio reglamentavimo bei EŽTT praktikos darytina išvada, jog kalinimo įstaigų pareiga stengtis, kad parazitai ir graužikai neatsirastų, o jiems atsiradus – išnaikinti, t. y. teisinis reglamentavimas nenustato, jog graužiko ar parazito atsiradimas savaime laikytinas pažeidimu. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė ir pateikė tai patvirtinančius dokumentus, kad tarp Vilniaus PN ir UAB ,,Dezinfa“ 2014 m. gegužės 8 d. pasirašyta paslaugų teikimo sutartis, pagal kurią UAB ,,Dezinfa“ įsipareigojo vykdyti vabzdžių kontrolė ir naikinimą (dezinfekciją), ši kontrolė nuolatos yra vykdoma (b. l. 79–81). Bylos duomenimis, pareiškėjas jokių nusiskundimų Vilniaus PN administracijai dėl parazitų buvimo jo gyvenamosiose patalpose ir neveikimo atliekant deratizacijos (dezinfekcijos) darbus nereiškė (b. l. 48). Todėl pareiškėjo skundo teiginiai dėl parazitų buvimo jo gyvenamosiose patalpose atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose įrengtuose sanitariniuose mazguose neužtikrinto privatumo

Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015), patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, kurios 34 punkte nustatyta, kad bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vadovo nustatyta tvarka. HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Įrengimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas.

Pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji) besinaudojant tualetu gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016).

Iš pareiškėjo pateikto sanitarinių mazgų apibūdinimo matyti, kad tualetai yra atitverti kabinomis, kurios tarpusavyje atitvertos pertvaromis. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad I-ojo korpuso kiekviename aukšte įrengta po 2 sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (nuo 40 iki 50 asmenų), pateikė tai patvirtinantį pastato planą (b. l. 44–47). Iš byloje esančių I-ojo gyvenamojo korpuso sanitarinio mazgo nuotraukų matyti, kad jame įrengtos uždaros tualeto vietos, atskirai įrengti pisuarai, prausyklės (b. l. 88–91). Tai, kad tualete nebuvo sėdimo unitazo, nereiškia, kad tualeto įrengimas neatitinka jo įrengimo reikalavimų. Be to, nei HN 134:2015, nei Įrengimo taisyklės nenumato, kad dušinėse turi būti įrengtos pertvaros. Iš pateiktų fotonuotraukų matyti, kad Vilniaus PN įrengti dušai yra tvarkingi. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas neturi pagrindo pripažinti, kad sanitariniai mazgai buvo įrengti netinkamai, neužtikrinant nuteistųjų privatumo jais naudojantis bei, kad juose buvo nesilaikoma higienos normų reikalavimų, dėl ko pareiškėjui būtų padaryta neturtinė žala.

Į bylą pateikta 2015 m. sausio 15 d. tarp Vilniaus PN ir UAB ,,Pontem“ sudaryta maitinimo paslaugos pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 24-3, pagal kurią UAB ,,Pontem“ įsipareigojo teikti Vilniaus PN nuteistųjų maitinimo paslaugą (b. l. 66–78). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad nuteistieji maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir ,,Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis“, patvirtintomis Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117. Skiriamų maisto produktų vidutiniai paros kiekiai nustatyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1R-485 ,,Dėl teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymo Nr. 253 ,,Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ pakeitimo“. Vilniaus PN taip pat nurodė, kad nuteistieji maitinami pagal pataisos įstaigoje patvirtintą dienotvarkę. Valgiaraščiai, įskaitant valgiaraštį nedirbantiems vyrams, patvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu NR. V-138,,Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose pavirtinimo“.

Pažymėtina, kad teisės aktuose nėra išskirtas atskiras maitinimas sportuojantiems asmenims, be to, pareiškėjas, teigdamas, kad maisto kaloringumas neviršijo 1 300–1 500 kcal, nenurodė, kokiu būdu tai nustatė, todėl nurodytas argumentas nelaikytinas pagrįstu. Faktas, kad pasvėrus pareiškėjo pietų maisto normą buvo nustatytas pažeidimas, bylos duomenimis nėra užfiksuotas. Pažymėtina, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, (toliau - Vidaus tvarkos taisyklės), 77 punktą, kad nuteistieji galėtų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, pataisos įstaigose įrengiamos parduotuvės arba kioskai. Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad kiekvienas nuteistasis dienotvarkėje nustatytu laiku galėtų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų parduotuvėse arba kioske ne rečiau kaip kartą per savaitę. Atsižvelgiant į šią Vidaus tvarkos taisyklių nuostatą, tuo atveju, jei pareiškėjui nepakako maisto, jis turėjo galimybę įsigyti jo parduotuvėje.

Atsakovo atstovas taip pat nurodo, kad nuteistieji maitinami pataisos namų valgykloje, nustatytu laiku pagal pataisos įstaigos direktoriaus patvirtintą nuteistųjų maitinimo grafiką. Maisto produktai, dalyvaujant pataisos namų budinčiajam direktoriaus padėjėjui, sudedami į katilus pagal svorį. Maistas nuteistiesiems išduodamas tik po įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo juslinio maisto patikrinimo (ragavimo), tai pažymint Pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnale.

Pareiškėjas jokių įrodymų, kad Vilniaus PN nustatytu grafiku negavo maitinimo nepateikė. Vilniaus PN Ūkio skyriaus 2018 m. sausio 8 d. pažyma patvirtina, kad pareiškėjas jokių nusiskundimų dėl maisto kokybės, pateikimo tvarkos Vilniaus PN administracijai nepateikė (b. l. 48). Pareiškėjas vienintelį kartą kreipėsi į Vilniaus PN Ūkio skyrių 2016 m. vasario 5 d. skundu (b. l. 63), dėl to, kad 2016 m. vasario 5 d. jam pusryčiu metu buvo netinkamai pateiktas maisto davinys, t. y. pusryčiu metu ta diena pareiškėjui nebuvo pateikta balta duona. Vilniaus PN atliko patikrinimą ir dėl šio įvykio pareiškėjui atsakė raštu, nurodant UAB „Pontem“ sustiprinti dirbančių valgykloje nuteistųjų išduodančių maistą kontrolę (b. l. 62).

Pareiškėjo skundo teiginiai, kad sąlygos Vilniaus PN valgykloje buvo antisanitarinės, jokiais objektyviais įrodymais nepatvirtinti. Abstraktaus pobūdžio teiginių įrodymais paneigti neprivalėjo ir Vilniaus PN. Taigi, pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimų, susijusių su jo maitinimu Vilniaus PN, nėra pagrindo.

Dėl pareiškėjui Vilniaus PN administracijos neskirtų pasimatymų su artimaisiais

Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki trijų valandų ir ilgalaikiai – iki vienos paros. Pasimatymų skaičių ir rūšį nustato šio Kodekso 73, 74, 75, 79, 80, 85, 91 ir 152 straipsniai. Ilgalaikiai pasimatymai leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių ir šis vaikas yra Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas (Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 3 dalis). Nuteistiesiems, kurie laisvės atėmimo bausmę atlieka būdami priskirti paprastajai arba lengvajai grupei, socialiniams ryšiams palaikyti pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno nutarimu gali būti suteikiami papildomi trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai (Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 3 dalis).Kaip matyti iš Bausmių vykdymo kodekso 140 straipsnio nuostatų, papildomi pasimatymai yra skatinamoji priemonė. Iš teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad papildomų pasimatymų suteikimas yra pataisos įstaigos diskrecijos teisė, kurios realizavimas priklauso nuo nuteistojo elgesio, asmenybės.

Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo suteikti 8 pasimatymai su žmona, iš kurių 4 – ilgalaikiai, perduoti 2 siuntiniai (b. l. 64–65). Taigi, pareiškėjo teisės, numatytos Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnyje, buvo realizuotos. Jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių Vilniaus PN administracija turėjo pagrindą skirti pareiškėjui papildomą pasimatymą, byloje nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.

Be to, pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN pastatų konstrukcijose yra panaudotas asbestas, patalpose trūksta šviesos, kamerų būklė prasta ir tai turėjo neigiamos įtakos pareiškėjo sveikatai.

Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtina, kad Vilniaus PN gamybinės paskirties pastatas buvo rekonstruotas į gyvenamosios paskirties pastatą ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos 2006 m. rugsėjo 6 d. aktu Nr. (101)-11.4-1827 pripažintas tinkamu naudoti. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 metais, pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas. Teismui nepateikti jokie įrodymai, kad Vilniaus PN pastatų konstrukcijose buvo panaudota medžiagų, kuriose būtų asbesto. Be to, teismui nepateikti jokie įrodymai, kad dėl šių tariamų pažeidimų pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją, kad dėl nurodytų tariamų pažeidimų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikatos būklė. Todėl pareiškėjo argumentai dėl konstrukcijose panaudoto asbesto atmestini kaip nepagrįsti.

Pažymėtina, kad teismas neturi pagrindo abejoti Vilniaus PN pateiktais duomenimis ir jų teisingumu. Be to, teismui nepateikti jokie įrodymai, kad pareiškėjas pataisos įstaigoje buvo laikomas kitokiomis sąlygomis, nei visi kiti asmenys, todėl darytina išvada, kad jokių išimčių, kad būtų pablogintas pareiškėjo buvimas Vilniaus PN, nebuvo. Atkreiptinas dėmesys, kad tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (žr., pvz, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A- 444-619/2008). Pareiškėjas nepateikia įrodymų, kad Vilniaus pataisos namų administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, pareiškėjo skundo aplinkybės pagristos tik abstrakčiais ir deklaratyviais teiginiais. Pažymėtina, jog deklaratyvaus pobūdžio teiginiai nėra tinkama priemonė realizuoti teisę į pažeistų teisių gynybą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl bausmės atlikimo sąlygų Vilniaus PN yra atmestini kaip nepagrįsti.

Kaip jau buvo minėta, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai konstatuojami neteisėti veiksmai, neturtinės žalos padarymo faktas ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad Vilniaus PN pažeidė teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Teismui nebuvo pateikti jokie įrodymai, pagrindžiantys, kad Vilniaus PN administracija veikė nepagrįstai ir neteisėtai. Nenustačius Vilniaus pataisos namų administracijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) kaip conditio sine qua non (lot. - būtina, privaloma sąlyga) turtinei ar neturtinei žalai kilti, nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteistų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovės atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 105 straipsnio 4 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjas

nusprendžia:

pareiškėjo E. B. (E. B.) skundą dalyje dėl mažo pareiškėjui tekusio ploto, neužtikrinant judėjimo laisvės, nes patalpos perpildytos inventoriumi, nepakankamai užtikrintų socializavimo programų (kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, ir kt. renginių, siekiant į nustatytas veiklas įtraukti nuteistuosius), pasivaikščiojimo kiemelių ir rūkymo vietų, neužtikrinto nuolatinio karšto vandens buvimo, nesuteiktos galimybės naudotis dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, negalėjimo nusiprausti po dušu be eilės, neužtikrinto privatumo naudojantis dušu bei nešvaros dušo patalpose, neužtikrintos tinkamos ventiliacijos, natūralios šviesos ir gryno oro Vilniaus pataisos namuose palikti nenagrinėtą.

Pareiškėjo E. B. (E. B.) skundą kitoje dalyje atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.