Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. (E. B.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Šioje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimą sąlygomis Vilniaus pataisos namuose, galimai neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, laikotarpiu nuo 2015-06-26 iki 2018-04-29.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (redakcija, galiojanti nuo 2014-04-08), 11¹ punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) (11¹.1. punktas); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (11¹.2. punktas).

Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas buvo patalpintas į bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą Nr. 403 (plotas 32,45 kv. m., įrengtos 9 miegamosios vietos), Nr. 309 (plotas 19,11 kv. m., įrengtos 6 miegamosios vietos), Nr. 303 (plotas 32,02 kv. m., įrengta 10 miegamųjų vietų), Nr. 03 (plotas 14,28 kv. m., įrengtos 4 miegamosios vietos), Nr. 206 (plotas 33,13 kv. m., įrengta 10 miegamųjų vietų), karantino patalpoje Nr. 108, kurios plotas 14,39 kv. m. įrengtos 4 miegamosios vietos, o karantino patalpoje Nr. 109, kurios plotas 19,78 kv. m. įrengtos 6 miegamosios vietos (b. l. 16, 17, 18, 19, 21). Nors atsakovo atstovas teismui nepateikė duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo apgyvendinta kartu su pareiškėju paminėtose kamerose, tačiau, teismo vertinimu, net ir darant prielaidą, jog buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų, pateikti duomenys rodo, kad vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai nei vienoje iš paminėtų kamerų ir gyvenamųjų patalpų nebūtų buvę pažeisti.

Be to, iš Vilniaus PN paaiškinimų, pateiktų atsiliepime, matyti, kad nuteistieji įstaigoje neprivalo visą laiką praleisti gyvenamojoje patalpoje: jiems yra suteikiama teisė lankytis socialinės reabilitacijos programose, sportuoti. Duomenų, kad pareiškėjo judėjimo laisvė neteisėtai buvo ribojama, nėra. Teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus pataisos administraciją dėl noro dalyvauti reabilitacijos programose ar kitose administracijos organizuojamose užsiėmimuose, tačiau pastaroji būtų atsisakiusi tai daryti. Be to, pareiškėjas apskritai nedetalizavo kokio pobūdžio užimtumo jis pageidavo, nurodė tik deklaratyvius teiginius, kad bendras užimtumas nebuvo suteiktas. Teismas akcentuoja, kad pareiškėjui kalinimo laikotarpiu buvo suteikta galimybė sportuoti tiek lauke, tiek sporto salėje, naudotis kompiuteriais, biblioteka, dalyvauti organizuojamuose renginiuose. Pažymėtina, kad kiekvieno asmens laisvalaikis organizuojamas paties asmens pasirinkimu, tačiau nėra tokių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad Vilniaus pataisos namai nesudarė galimybės užsiimti norimomis veiklomis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl pareiškėjo užimtumo neužtikrinimo laikytini bendro pobūdžio, nekonkretizuoti, pareiškėjas nenurodė, kaip pasireiškė jo kankinimas nesuteikiant užimtumo, todėl tokie teiginiai laikytini neįrodytais ir atmetami kaip nepagrįsti.

Pastebėtina, kad teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaras dušuose, kad būtų užtikrinamas privatumas juo besinaudojantiems asmenims. Pažymėtina, kad teisės aktai nereglamentuoja dušo vietų atskyrimo, tačiau iš Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos (žr. 2001-07-24 sprendimą Valašinas prieš Lietuvą) matyti, kad nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Šiuo aspektu pabrėžtina ir tai, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tokia pati praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-12-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016-10-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2016-10-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016). Šiuo atveju nenustačius ypač prastų kalinimo sąlygų, dušo įrengimo vertinimas privatumo aspektu savaime nėra pagrindas pripažinti netinkamas kalinimo sąlygas. Vertinant pareiškėjo nusiskundimus dėl karšto vandens pažymėtina, kad pareiškėjas jokių skundų ar prašymų nurodytu laikotarpiu Vilniaus pataisos namų administracijai nereiškė, todėl tokie pareiškėjo nusiskundimai laikytini abstraktaus pobūdžio ir nesudarantys pagrindo konstatuoti neteisėtus Vilniaus pataisos namų veiksmus.

Pareiškėjo teigimu, 2 ir 3 būryje nėra poilsio kambario. Pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7, 5.9 ir 5.11 punkte nustatyta, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui), laisvalaikio kambarys, o esant techninėms galimybėms, virtuvėlė (kiekvienam būriui). Kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti Taisyklių 5.6–5.10 punktuose nurodytas patalpas kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams (Eksploatavimo taisyklių 6 punktas). Atsakovės atstovo paaiškinimu, kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas, virtuvė ir poilsio kambarys. Teismas tokiais atsakovo teiginiais neturi pagrindo abejoti atsižvelgiant į abstraktaus pobūdžio pareiškėjo nusiskundimus. Be to, akcentuotina, kad laisvu laiku nuteistieji gali būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore. Papildomai pastebėtina, kad pareiškėjas nenurodė, kaip tokios aplinkybės galėjo sąlygoti jo teisių pažeidimą, todėl jo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pažymėtina, kad pareiškėjas gyvendamas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose nuo ryto iki vakaro galėjo laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, bendrame pastato lokaliniame sektoriuje. Byloje nėra jokių rašytinių duomenų, kad pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė užsiimti jo nurodomu sportu ar naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu, pareiškėjas prašymo Vilniaus PN administracijai dėl nurodytų aplinkybių nepateikė. Atsakovės atstovo pateiktos nuotraukos patvirtina, jog Vilniaus PN kalinamiems asmenims 1-ojo gyvenamojo namo korpuso pasivaikščiojimo kieme yra sudarytos sąlygos užsiimti norimu sportu, o taip pat ir sportuoti, taip pat nėra apribota galimybė rūkyti lauke (b. l. 26, 27). Todėl pareiškėjo skundas šioje dalyje taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Nuteistųjų teisę paskambinti telefonu reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 102 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Telefoninių pokalbių skaičių nustato šio kodekso 73–75, 79, 80, 85, 86, 91 ir 152 straipsniai. BVK 102 straipsnio 2 dalis įtvirtina nuteistųjų teisės paskambinti telefonu sąlygas: nuteistajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita. Vienas telefoninis pokalbis negali trukti ilgiau kaip 15 minučių. Kam skambinti pasirenka nuteistasis. Telefoninio pokalbio išlaidas, kai nesinaudojama ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita, apmoka pats nuteistasis. Nuteistųjų teisė skambinti telefonu įgyvendinama Taisyklėse nustatyta tvarka. Pagal Taisyklių 124 punkto nuostatas, pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos paskambinti telefonu.

Nuo 2016-04-01 įsigaliojo teisingumo ministro 2016-03-29 įsakymu Nr. IR-107 patvirtinta nauja Taisyklių 124 punkto redakcija, kurioje nustatyta, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Skambinimui ir kalbėjimui telefonu prilyginamas skambinimas ir kalbėjimas internetine telefonija. Nuteistųjų, kuriems BVK nustatytas ribotas telefoninių pokalbių skaičius, telefoniniai pokalbiai registruojami Nuteistųjų telefoninių pokalbių apskaitos kortelėse arba elektroninėje apskaitos (registracijos) sistemoje. Aiškinant išvardytas nuostatas, darytina išvadą, kad pataisos namuose atliekantiems bausmę nuteistiesiems privalo būti sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Byloje pateiktos Nuteistojo telefoninių pokalbių apskaitos kortelės duomenys (b. l. 32–33) patvirtina, kad pareiškėjas įgyvendina savo teisę pasinaudoti telefonu, taigi pareiškėjas turėjo galimybę bendrauti su artimaisiais, ši jo teisė nebuvo suvaržyta, todėl negali būti pripažinta, kad pareiškėjas neteko galimybės bendrauti su artimaisiais, todėl patyrė dvasinius išgyvenimus.

Pareiškėjas skunde nurodo, kam jam nesuteikta galimybė dirbti, todėl jo skolos nuolat auga. Pareiškėjas rašo pašymus Vilniaus pataisos namų administracijai, tačiau darbas jam nėra suteikiamas.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 111 straipsnyje nustatyta, kad nuteistųjų, kuriems paskirtas laisvės atėmimas, pataisos priemonės, be kita ko, yra nuteistųjų darbas. BVK 125 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija; pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad nuteistieji būtų įtraukiami į darbą atsižvelgiant į jų darbingumą ir, kiek galima, į turimą specialybę. Nuteistiesiems darbą parenka pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į laisvas pareigas ir darbo vietas (BVK 125 straipsnio 3 dalis). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analizavęs nurodytą teisinį reguliavimą, yra išaiškinęs, kad įstatymų leidėjas nuteistajam nustatė imperatyvią pareigą dirbti (galimybė reikalauti tam tikro aktyvaus elgesio iš kito asmens), o pataisos įstaigos administracijai numatė teisę siūlyti darbą (galimybę turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantą) (žr. 2016-02-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-595-624/2016, 2015-02-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A-138-438/2015). Nors pareiškėjas skundžiasi, kad Vilniaus PN jam nesuteikia darbo pagal pateiktus prašymus, teismas atkreipia dėmesį, kad į bylą nėra patekta įrodymų, jog pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją būtų realiai kreipęsis. Pažymėtina, kad pataisos namai neturi pareigos priimti į atitinkamas darbo vietas visų norinčių dirbti, teisinis reglamentavimas nustato tik pataisos namų teisę. Todėl neteisėtų Vilniaus pataisos namų veiksmų šiuo aspektu taip pat nenustatyta.

Pareiškėjas skundžiasi, jog pataisos namuose neužtikrinta tinkama ventiliacija, natūrali šviesa ir grynas oras. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad visose pataisos namų gyvenamosiose patalpose yra įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų apšvietimą, taip pat įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Teismas pažymi, kad pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kuriose kamerose apšvietimas kokiais laikotarpiais buvo netinkamas, taip pat priežasčių, kodėl vėdinimas per langus jam buvo netinkamas, todėl atsižvelgiant į pareiškėjo kalinimo pataisos namuose laikotarpį, atsakovo atstovui būtų neproporcingai didelė pareiga paneigti tokius nekonkrečius pareiškėjo teiginius. Tuo remdamasis teismas konstatuoja, kad pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimo dėl netinkamai įrengto apšvietimo ar vėdinimo nėra pagrindo.

Atsižvelgdamas į nurodytą, teismas daro išvadą, kad Lukiškių TI-K veiksmuose pareiškėjo atžvilgiu nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, teismas plačiau nepasisako dėl kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio) nustatymo, nes nenustačius neteisėtų veiksmų tokių sąlygų vertinimas neturi prasmės. Taigi pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo E. B. (E. B.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.