Šiaulių apygardos teismo nutartis

2013-03-13 · Byla Nr. ATP-134-309/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-03-13
Bylos Nr.
ATP-134-309/2013
Teisminio proceso Nr.
4-07-3-02462-2012-3
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Zigmas Kavaliauskas
Kategorijos
  • 39.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 45.4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. ATP-134-309/2013Teisminio proceso Nr. 4-07-3-02462-2012-3Procesinio sprendimo kategorijos: 39.2; 45.4.4; 45.4.5; 79.1 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. kovo 13 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Zigmas Kavaliauskas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracine tvarka nubausto J. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. vasario 4 d. nutarimo, kuriuo J. K. nubaustas:

pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalį - 100 (vieno šimto) litų bauda;

pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį - 3000 (trijų tūkstančių) litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, šias nuobaudas subendrinus apėmimo būdu galutine nuobauda J. K. skirta 3000 (trijų tūkstančių) litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams.

Teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. K. nubaustas už tai, kad 2012 m. gruodžio 5 d. apie 13.13 val. (duomenys neskelbtini), ties (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) namu, (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, vairuodamas automobilį „Mazda 323“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nelygiareikšmių kelių sankryžoje, važiuodamas šalutiniu keliu, nepraleido automobilio, važiavusio pagrindiniu keliu ir su juo susidūrė. Eismo įvykio metu apgadinti abu automobiliai. J. K. iš eismo įvykio vietos pasišalino, pažeisdamas Kelių eismo taisykles.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu J. K. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. vasario 4 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo teiseną dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalies nutraukti, jo veiksmuose nesant administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

Skunde nurodo, kad su priimtu nutarimu nesutinka ir nori pabrėžti, jog tai, kad jis padarė Kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kito asmens vairuotos transporto priemonės apgadinimą, neginčija, t. y. sutinka su tuo, kad 2012-12-05 apie 13.13 val. (duomenys neskelbtini), ties (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) namu, (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, važiuodamas šalutiniu keliu, nepraleido automobilio, dėl ko, kaip vėliau paaiškėjo, įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas kitam asmeniui priklausantis automobilis, tačiau pažymi, ką nurodė tiek savo paaiškinime policijos pareigūnui, tiek duotuose parodymuose teismui, jog nepajuto absoliučiai jokio automobilių kontakto.

Pasak apelianto, Kelių eismo taisyklės aiškiai reglamentuoja (168 p.), jog nelygiareikšmių kelių sankryžoje šalutiniu keliu važiuojantis vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, artėjančioms prie sankryžos pagrindiniu keliu, todėl šiuo atveju, ko iškart nesuprato ir kaip vėliau paaiškėjo, šią prievolę pažeidė ir nedavė kelio važiuojančiam pagrindiniu keliu automobiliui. Šiuo atveju ginčija ne savo kaltę dėl eismo įvykio sukėlimo, tačiau savo kaltę dėl pasišalinimo iš eismo įvykio. Jis ne tik kad aukščiau minimo įvykio metu nepajuto absoliučiai jokio smūgio, tačiau nepajuto net menkiausio kontakto, todėl nesustojo ir nuvažiavo toliau, t. y. nesuvokė, jog kažkoks įvykis tuo metu buvo ir todėl neturėjo jokios tyčios pasišalinti iš to nesuvokto įvykio.

Apeliantas nurodo, kad šie jo teiginiai yra ne deklaratyvūs, tačiau pagrįsti byloje esančiais įrodymais. Apelianto teigimu, iš byloje esančių fotonuotraukų bei jo ir liudytojo G. Ž. paaiškinimų matyti, kad jokių jo vairuoto automobilio „Mazda 323“ apgadinimų nebuvo; vienintelis paties įvykio galimas pėdsakas ant jo vairuoto automobilio buvo dažų pėdsakas ant automobilio ratlankio. Taigi, darytina išvada, jog automobilių kontaktas buvo minimalus.

Apelianto teigimu, kartu su juo važiavęs keleivis G. Ž. teismo posėdžio metu nurodė, kad taip pat jokio automobilių kontakto nejuto, kas dar kartą patvirtina, jog tas buvęs kontaktas buvo visiškai minimalus ir nejuntamas.

Tai, kad jis neturėjo jokios tyčios pasišalinti iš eismo įvykio ir taip išvengti galimos atsakomybės, mano, rodo ir tolimesnis jo elgesys, t. y. vos tik paskambinus policijos pareigūnams jam telefonu, ką paliudijimo ir teismo posėdžio metu apklaustas policijos pareigūnas E. N., jis iškart paklaustas prisipažino vairavęs automobilį ir nedelsdamas nuvyko į policijos komisariatą, iškart papasakojo visas situacijos aplinkybes, leidosi patikrinamas alkotesteriu, davė visus prašomus dokumentus ir pristatė apžiūrai vairuotą automobilį. Apelianto manymu, taip nesielgia atsakomybės siekiantis išvengti asmuo, tokiu atveju be jokios abejonės, būtų arba neigęs vairavęs automobilį, arba mėginęs slėpti įvykio aplinkybes, įrodymus, arba būtų atsisakęs duoti parodymus ar panašiai, o šiuo atveju jis buvo nuo pat pirmos minutės atviras.

Tai, kad jis neturėjo jokios tyčios pasišalinti iš eismo įvykio ir taip išvengti galimos atsakomybės rodo ir logiško tikslo ar motyvo pasišalinti iš autoįvykio nebuvimas tokioje situacijoje: jis buvo visiškai blaivus, automobilio valdytojo civilinė atsakomybė buvo drausta, automobilis buvo techniškai tvarkingas, sužalotų asmenų akivaizdžiai nebuvo ir be to, jo automobilis jokių apgadinimų nepatyrė. Užpildžius eismo įvykio deklaraciją, kas ir daroma tokiose situacijose, jis būtų nepatyręs absoliučiai jokių teisinių pasekmių, nepatyręs jokios teisinės (nei civilinės, nei administracinės) atsakomybės. Taigi apelianto manymu tikslo ir motyvo nebuvimas šiuo atveju yra absoliučiai akivaizdus ir rodo jo veiksmuose tyčios nebuvimą.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog ATPK 130 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto pažeidimo kaltė dėl jo padarymo gali pasireikšti tik sąmoningu veiksmu - tyčia. Baudžiant asmenį pagal šią normą būtina nustatyti, kad iš eismo įvykio vietos pasitraukta tyčia, t. y. asmuo, sukėlęs eismo įvykį, tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys N62-6187/2010, N63-l 102/2010, Vilniaus apygardos teismo nutartys Nr. ATP-62-195/2011, ATP-511-195/2011, Šiaulių apygardos teismo nutartis ATP-479-135/2012). Kai yra sprendžiamas klausimas, ar asmuo suvokė sukėlęs eismo įvykį, ypač svarbus yra eismo įvykyje dalyvavusio automobilio apgadinimo mastas bei pobūdis, eismo įvykį sukėlusio automobilio vairuotojo veiksmai po eismo įvykio, kitos aplinkybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N63-938/2010, N444-1500/2010, N444-1942/2010).

Pasak apelianto, teismų praktikoje taip pat išaiškinta, jog bylose dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo, kiekvienu atveju privalu nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas analizuojant įvykio aplinkybes, bylos medžiagą. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.), atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai. Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo (LAT nutartis Nr. 2AT-11-2012).

Mano, jog cituota teismų praktika taikytina ir šiam atvejui - tai, kad jis nesuvokė buvus eismo įvykiui, nesiekė sąmoningai pasišalinti iš eismo įvykio vietos ir taip išvengti atsakomybės dėl eismo įvykio, rodo tai, kad jokia nei civilinė, nei administracinė atsakomybė dėl šio įvykio jam faktiškai negrėsė, rodo tai, kad vos tik jam policijos pareigūnams pranešus buvus eismo įvykiui, jis iškart prisipažino vairavęs, iškart prisistatė į policijos įstaigą, iškart davė teisingus parodymus, iškart pateikė visus dokumentus, iškart leidosi patikrinamas alkotesteriu, be to tai patvirtina liudytojo G. Ž. duoti parodymai bei tai, jog jo vairuotas automobilis absoliučiai jokių sugadinimų automobilių kontakto metu nepatyrė.

Apeliantas nurodo, kad Šiaulių apylinkės teismas skundžiamą nutarimą faktiškai parėmė liudytojų L. M., E. N. bei R. B. teismo posėdžio metu išreikštomis nuomonėmis, jog jis privalėjo jausti automobilių smūgį. Pažymi tai, jog liudytojai - policijos pareigūnai E. N. bei R. B. tiesiogiai nematė paties eismo įvykio, teismo posėdžio metu netgi nurodė, jog įvykį sunkai prisimena, kadangi praėjo nemažai laiko, o tokių įvykių jų darbe būna labai daug, todėl jų nuomonė laikytina subjektyviu teiginiu, tačiau ne įrodymu asmens kaltei pagrįsti. Liudytojas L. M. dalyvavo eismo įvykyje, tačiau jis važiavo kitu, kaip pats nurodė - ženkliai lengvesniu automobiliu „VW Lupo“, todėl jo automobilių kontakto subjektyvus pajutimas negali būti analogišku. Tai, kad nebuvo jokio automobilių „smūgio“, o buvo tik nedidelis kontaktas, akivaizdžiai rodo jo vairuoto automobilio „apgadinimai“, t. y. tik dažų pėdsakas ant automobilio ratlankio, kuris paprasčiausiai nusivalė. Tai, kad ne jis, o kito automobilio vairuotojas L. M. galėjo jausti šį kontaktą, rodo didesni jo automobilio apgadinimai, todėl, mano, kad šiuo atveju negalima tapatinti jo ir L. M. subjektyvių pojūčių automobilių kontakto metu. Šiuo atveju galima tapatinti tik jo ir liudytojo G. Ž. subjektyvius pojūčius, kadangi būtent liudytojas G. Ž. važiavo kartu su juo tame pačiame automobilyje. Liudytojas G. Ž. teismo posėdžio metu patvirtino, jog joks automobilių kontaktas jo vairuotame automobilyje nebuvo juntamas.

Atsiliepimas

Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro viršininkas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo netenkinti J. K. apeliacinio skundo ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo nutarimą. Mano, kad teismas nagrinėdamas šią administracinio teisės pažeidimo bylą ėmėsi visų priemonių, kad byloje būtų visapusiškai ir objektyviai nustatytos Kelių eismo taisyklių pažeidimų padarymo aplinkybės.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Vadovaujantis ATPK 248, 257, 284 straipsnių nuostatomis, byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tada, kai visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės. ATPK 286 straipsnio 2 dalies nuostatos reikalauja, kad administracinio teisės pažeidimo byloje priimtame nutarime būtų išdėstytos ir motyvuotai įvertintos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės. Pagal ATPK 284 straipsnio 1 dalį organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išsiaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Bylos nagrinėjimo teisme betarpiškumo principas reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: išklausyti proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, specialistų paaiškinimų ir ekspertų išvadų, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas apklausė nukentėjusiojo automobilio vairuotoją, policijos pareigūnus fiksavusius ir aiškinusius eismo įvykio aplinkybes, bei įvykio liudytojus, išanalizavo kitus administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus duomenis, ir pagrįstai J. K. pripažino padarius ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą, tačiau minėtų duomenų neįvertino kaip visumos, neanalizavo J. K. tyčios pasišalinant iš eismo įvykio vietos ir todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad J. K. padarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas administracinėje byloje Nr. 2AT-11-2012 dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalies taikymo pažymėjo, kad šio pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas asmens pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos. Asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas analizuojant įvykio aplinkybes, bylos medžiagą. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.), atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, įvertinęs juos atskirai ir siedamas į visumą, konstatuoja, kad byloje nenustatyta, jog J. K. iš įvykio vietos pasišalino tyčia, ir tokiu būdu siekė išvengti administracinės atsakomybės. Teismas įvertinęs liudytojų L. M., G. Ž., E. N., R. B., administracine tvarka nubausto J. K. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotus parodymus, byloje esančią eismo įvykio schemą, automobilių fotonuotraukas ir kitus byloje surinktus duomenis, daro išvadą, kad šiuo atveju nėra galimybės daryti neabejotinos išvados, kad J. K. pajuto tarp automobilių įvykusį kontaktą. Kadangi iš automobilių fotonuotraukų matyti, jog automobiliams buvo padaryti minimalūs apgadinimai. Be to, pirmosios instancijos teismas neanalizavo J. K. tyčios pasišalinant iš eismo įvykio vietos. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs liudytojo L. M. duotus parodymus, kad tas automobilis, su kuriuo jis susidūrė, nesustojo, rodydamas kairįjį posūkį lėtai nuvažiavo. Paties J. K. duotus parodymus, kad jokio smūgio nepajuto, ir neatrodė, kad įvyko kontaktas, todėl važiavo toliau. Kad po skambučio iš policijos nedelsdamas nuvyko į policijos komisariatą, kuriame parašė paaiškinimą, jam buvo patikrintas blaivumas, patikrinti jo dokumentai. Taip pat nurodė, kad jo automobilis buvo techniškai tvarkingas, draustas civilinės atsakomybės draudimu. Tačiau, iš šių duomenų visumos matyti, kad J. K. po to kai įvyko kontaktas tarp jo ir liudytojo L. M. vairuojamo automobilio, nesustojo, iš įvykio vietos nuvažiuoti neskubėjo, nesistengė pašalinti po eismo įvykio kilusių jo vairuoto automobilio nežymių apgadinimų, po policijos pareigūnų skambučio nedelsdamas atvyko į policijos komisariatą, policijos pareigūnams pateikė dokumentus, neneigė, kad galėjo įvykti eismo įvykis, jam buvo patikrintas blaivumas, jo vairuotas automobilis „Mazda“ buvo techniškai tvarkingas ir apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Šių duomenų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad J. K. pasišalindamas iš eismo įvykio vietos nesitikėjo apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, eismo įvykio metu buvo blaivus, t. y. jo veiksmuose nėra tyčios padarant administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę patvirtinančius įrodymus privalo surinkti administracinį teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, kaltė grindžiama ne prielaidomis, o byloje surinktais įrodymais. Be to, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Nagrinėjamu atveju liudytojo L. M., E. N., R. B. nurodytos aplinkybės, kad J. K. privalėjo pajusti kontaktą tarp jo ir L. M. vairuojamo automobilio, laikytinos tik subjektyviomis prielaidomis, kurios prieštarauja byloje surinktų duomenų visumai.

Aukštesnės instancijos teismas, remdamasis anksčiau išdėstytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad nenustačius J. K. tyčios padarant ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, konstatuoja, kad J. K. veiksmuose nėra ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties ir administracinio teisės pažeidimo byla šioje dalyje nutrauktina (ATPK 250 str. 1 d. 1 p.), o Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. vasario 4 d. nutarimas keistinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹¹ straipsniu, 302¹² straipsnio 1 dalies 6 punktu, teismas

nutaria:

J. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. vasario 4 d. nutarimo dalį dėl J. K. nubaudimo pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130 straipsnio 1 dalį ir administracinio teisės pažeidimo bylą šioje dalyje nutraukti, nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.

Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.

Teisėjas Zigmas Kavaliauskas