- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-02-08
- Bylos Nr.
- A-372-662/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00484-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- Ž. Č.
- Atsakovas
- Kauno teritorinei muitinei
- Trečiasis asmuo
- Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „Sauda“, A. R.
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Ž. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Ž. Č. skundą atsakovui Kauno teritorinei muitinei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „Sauda“ ir A. R. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja Ž. Č. (toliau – ir pareiškėja) skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Kauno teritorinės muitinės 2015 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. (6.27)-1B-4968 ir įpareigoti Kauno teritorinę muitinę atlyginti uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Sauda“ už automobilio nuvežimą ir saugojimą.
Pareiškėja paaiškino, kad 2011 m. rugpjūčio 25 d. jai priklausantis automobilis VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kartu su juo gabenamomis prekėmis, atvykus iš Rusijos Federacijos Kaliningrado srities buvo sulaikytas Kybartų kelio poste ir išrašytas prekių sulaikymo protokolas Nr. 1KK2000862, kadangi minėtą automobilį vairavęs A. R. į Lietuvos Respubliką atvyko šeštą kartą ir taip pažeidė Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2011 m. liepos 12 d. įsakymą Nr. 1B-392. A. R. 2011 m. rugpjūčio 30 d. gavo Kauno teritorinės muitinės 2011 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. 26S/2011, kad pareiškėjai priklausantis automobilis grąžinamas. Pareiškėja su prašymais dėl automobilio grąžinimo kreipėsi į teritorinę muitinę, kur buvo informuota, kad atsiimant automobilį reikia sumokėti automobilio transportavimo ir saugojimo paslaugų išlaidas. Pareiškėja šių išlaidų apmokėti nesutiko ir dėl jų atlyginimo kreipėsi į Kauno teritorinę muitinę, tačiau pastaroji pareiškėjos reikalavimus pripažino nepagrįstais. Pažymėjo, kad nesutinka su ginčijamu 2015 m. kovo 17 d. Kauno teritorinės muitinės sprendimu, nes mano, kad jai priklausančio automobilio transportavimo ir saugojimo išlaidas turi atlyginti atsakovas, nes būtent Kauno teritorinės muitinės pareigūnai neteisėtai konfiskavo automobilį ir nuvežė jį į saugojimo aikštelę. Pažymėjo, kad automobilis buvo sulaikytas nepagrįstai, nes teisės aktai nedraudžia asmenims automobiliu grįžti į Lietuvos Respublikos teritoriją. Dėl to atsakovui atsirado prievolė atlyginti UAB „Sauda“ išlaidas už automobilio transportavimą ir saugojimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė su juo nesutinkantis ir prašė jį atmesti.
Atsakovo teigimu, vykdant Kauno teritorinės muitinės 2011 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. 26S/2011, pareiškėjai 2011 m. spalio 4 d. buvo pateiktas pranešimas dėl automobilio grąžinimo, o 2011 m. spalio 5 d. buvo užpildytas išduotų iš muitinės sandėlio prekių sąrašas Nr. 4900140238, kurį pasirašė A. R., ir kuriame nurodyta, kad minėtas automobilis iš muitinės sandėlio yra išduotas. Taigi automobilis iš muitinės sulaikytų prekių apskaitos buvo išbrauktas (nurašytas), o automobilio savininkas arba jo teisėtas valdytojas turėjo minėtų dokumentų pagrindu atsiimti automobilį iš saugojimo aikštelės, bet to nepadarė. Šios aplinkybės taip pat yra išnagrinėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-100-261/2015, kuria buvo paliktas galioti nepakeistas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2445-171/2014. Ne vienas teismas yra konstatavęs, kad Kauno teritorinė muitinė, tiek sulaikydama, tiek priimdama sprendimą dėl automobilio grąžinimo, veikė teisės aktų nustatyta tvarka. Įvertinus tai, kad skunde dėstomos iš esmės tos pačios aplinkybės, kurios jau buvo įvertintos nagrinėjant skundus tiek ikiteismine, tiek ir teismine tvarka, ginčijamame sprendime atmesdama pareiškėjos reikalavimus, Kauno teritorinė muitinė rėmėsi jau priimtais sprendimais. Kadangi nuo 2011 m. spalio 5 d. Kauno teritorinė muitinė automobiliu nedisponavo ir jo neapskaitė, automobilį sulaikė teisėtai, nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą atlyginti už automobilio nuvežimą ir saugojimą tenkančias išlaidas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė su juo nesutinkantis ir prašė jį atmesti.
Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pagal nustatytą tvarką, kai yra padaromas administracinis teisės pažeidimas, transporto priemonė muitinėje gali būti sulaikoma iki sprendimo priėmimo (situacijos sureguliavimo). Kadangi A. R. nesumokėjo mokesčių už per valstybės sieną gabenamas prekes, buvo priimtas sprendimas šias prekes konfiskuoti, o automobilį – grąžinti. Muitinėje sulaikyti automobiliai yra perduodami saugoti UAB „Sauda“ pagal sudarytą paslaugų sutartį.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Sauda“ atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį spręsti teismo nuožiūra.
Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad pareiškėja turi teisę atsiimti savo transporto priemonę, tačiau automobilis iki šiol yra saugojamas automobilių aikštelėje. Pareiškėja nesutiko apmokėti išlaidų už automobilio transportavimą ir saugojimą ir į automobilių saugojimo aikštelę nesikreipė.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad 2011 m. rugpjūčio 25 d. A. R. automobiliu „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančiu pareiškėjai, atvyko iš Rusijos Federacijos Kaliningrado srities į Lietuvos Respubliką per Kybartų kelio postą ir raštu deklaravo, jog gabena 2 pakelius (40 vnt.) cigarečių „Winston“, 1 litrą 40 proc. stiprumo degtinės „Liuks“ ir 80 litrų kuro automobilio kuro bake bei kilnojamoje talpykloje. Kauno teritorinės muitinės pareigūnai, atlikę patikrinimą, nustatė, kad A. R. atvyko į Lietuvos Respubliką šeštą kartą per kalendorinį mėnesį, todėl gabentoms prekėms išrašė pranešimus Nr. K1KK2002216, Nr. K1KK2002217, Nr. K1KK2002218, o A. R. atsisakius sumokėti importo mokesčius už gabenamas prekes, jo vairuojamas automobilis su prekėmis buvo sulaikytas išrašant prekių sulaikymo protokolą Nr. 1KK2000862. Išnagrinėjus prekių sulaikymo protokolą Nr. 1KK2000862 ir su tuo susijusią medžiagą, 2011 m. rugpjūčio 30 d. priimtas sprendimas Nr. 26S/2011 sulaikytą automobilį grąžinti savininkui ar valdytojui. A. R. 2011 m. spalio 5 d. buvo išduotas tinkamai įformintas išduotų iš muitinės sandėlio prekių sąrašas Nr. 4900140238, kurį pateikęs automobilio saugojimo vietoje ir sumokėjęs saugojimo išlaidas A. R. galėjo automobilį atsiimti.
Vertindamas, ar muitinės pareigūnai elgėsi teisėtai sulaikydami pareiškėjai priklausančią transporto priemonę, teismas, remdamasis prekių sulaikymo protokolu Nr. 1KK2000862, nustatė, kad transporto priemonė buvo laikinai sulaikyta, kadangi nebuvo galimybės prekės iškrauti (ištraukti kuro) vietoje ir siekiant užtikrinti garantiją skolos muitinei apmokėjimui. Vilniaus apygardos administracinis teismas įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2831-281/2012 konstatavo, kad Kauno teritorinė muitinė tinkamai atliko jos kompetencijai teisės aktų priskirtus veiksmus ir priėmė teisėtą sprendimą sumokėti importo mokesčius už įvežamas prekes. Remiantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, A. R. atsisakius skolą apmokėti, prekės negalėjo būti išleistos iš muitinės priežiūros, dėl to teismas sprendė, kad Kauno teritorinė muitinė pagrįstai laikinam saugojimui, kol bus sureguliuota su prekėmis susijusi situacija, sulaikė ir pareiškėjai priklausančią transporto priemonę. Atsižvelgiant į tai, teismas netenkino pareiškėjos reikalavimo įpareigoti Kauno teritorinę muitinę atlyginti UAB „Sauda“ išlaidas už automobilio nuvežimą ir saugojimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas taip pat rėmėsi Vilniaus apygardos administracinio teismo įsiteisėjusiu sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2831-281/2012, kurioje buvo sprendžiamas Kauno teritorinės muitinės 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. 26(1)S/2011, kuriuo nuspręsta konfiskuoti bei sunaikinti sulaikytas prekes ir grąžinti A. R. sulaikytą transporto priemonę, teisėtumas, bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2445-171/2014, kur konstatuota, kad nuo 2011 m. spalio 5 d. automobilis nurašytas iš muitinės sandėlio apskaitos ir nuo minėtos dienos atsakovas automobiliu nedisponuoja. Šie teismų sprendimai yra įsiteisėję, todėl teismas konstatavo, kad nurodytų aplinkybių pagrindu Kauno teritorinės muitinė teisėtai ir pagrįstai priėmė šioje byloje skundžiamą 2015 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. (6.27)-1B-4968.
III.
Pareiškėja Ž. Č. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjos teigimu, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. I-2831-281/2012, prieštarauja Konstitucijai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Pabrėžė, kad šioje byloje pareiškėja prašė teismą nustatyti, ar muitinė teisėtai atėmė jos automobilį ir jį nuvežė į saugojimo aikštelę, bei prašė pripažinti, jog už šiuos veiksmus turi sumokėti muitinė. Pareiškėja pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5-442/2015 pripažinta, jog Muitinės departamento prie Finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2011 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. 1B-392 patvirtinto Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 439, 5 punkto nuostatų taikymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), kuriuo remiantis pareiškėjos automobilis buvo sulaikytas ir nuvežtas, 3 ir 6 punktai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią administracinę bylą, negalėjo taikyti minėto akto nuostatų, nes jis prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodė su juo nesutinkantis ir prašė jį atmesti.
Atsakovo teigimu, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2831-281/2012 yra įsiteisėjęs. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai, priimdamas sprendimą, rėmėsi minėtu sprendimu, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartimi, kuria šis sprendimas paliktas nepakeistas. Atsakovas pripažino, jog dėl automobilio saugojimo ir kitų išlaidų atlyginimo šiuo metu galbūt kilęs civilinio pobūdžio ginčas, spręstinas bendrosios kompetencijos teisme. Atsakovo teigimu, automobilis buvo sulaikytas teisėtai ir pagrįstai, todėl nėra pagrindo įpareigoti atsakovą atlyginti patirtas išlaidas. Pažymėjo, kad pareiškėjos nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-5-442/2015 šioje byloje įtakos neturi, nes šiuo atveju buvo sprendžiama, ar yra pagrindas įpareigoti muitinę atlyginti pareiškėjai atitinkamas išlaidas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo A. R. atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodė su juo sutinkantis.
Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, muitinės veiksmai, sulaikant ir nuvežant automobilį, buvo neteisėti, nes įstatymus privaloma taikyti visiems asmenims už parsigabentų prekių kiekius, bet ne už sienos kirtimų kartus. Pažymėjo, kad Aprašo 3 ir 6 punktai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5-442/2015 pripažinti prieštaraujantys konstituciniam teisinės valstybės principui.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Sauda“ atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašė jį nagrinėti teismo nuožiūra.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodė su juo nesutinkantis ir prašė jį atmesti.
Pažymėjo, kad šio ginčo esmė buvo tai, ar Kauno teritorinė muitinė 2015 m. kovo 17 d. sprendimu pagrįstai pripažino muitinės pareigūnų veiksmus sulaikant pareiškėjai priklausantį automobilį teisėtais ir ar pagrįstai atsisakė atlyginti išlaidas UAB „Sauda“. Šiuo atveju su pareiškėjos automobilio sulaikymu susijusi situacija yra sureguliuota galutiniais ir įsiteisėjusiais sprendimais. Muitinės departamento nuomone, teismas tinkamai išnagrinėjo ir įvertino byloje esančius įrodymus, išsamiai pasisakė dėl visų aplinkybių ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno teritorinės muitinės 2015 m. kovo 17 d. sprendimo Nr. (6.27)-1B-4968, kuriuo netenkinti pareiškėjos Ž. Č. reikalavimai pripažinti, jog Kauno teritorinės muitinės pareigūnai 2011 m. rugpjūčio 25 d. neteisėtai sulaikė jai priklausantį automobilį ir nuvežė jį į saugojimo aikštelę, bei pripažinti, kad dėl šių veiksmų patirtas automobilio transportavimo ir saugojimo išlaidas turi apmokėti muitinė, ir muitinės įpareigojimo apmokėti nurodytas išlaidas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pareiškėja su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigdama, kad teismas, nagrinėdamas šią administracinę bylą, vadovavosi teisės aktu, kuris pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, o administracinių teismų praktika, kuria rėmėsi teismas, prieštarauja Konstitucijai.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja 2015 m. kovo 10 d. kreipėsi į Kauno teritorinę muitinę dėl, jos nuomone, neteisėtai 2011 m. rugpjūčio 25 d. sulaikyto ir į saugojimo aikštelę nuvežto pareiškėjai priklausančio automobilio (b. l. 10). Pareiškėja prašė pripažinti šiuos veiksmus neteisėtais ir savo lėšomis apmokėti patirtas automobilio transportavimo ir saugojimo išlaidas. Kauno teritorinė muitinė 2015 m. kovo 17 d. raštu Nr. (6.27)-1B-4968 pareiškėjos prašymo netenkino, kadangi dėl Kauno teritorinės muitinės sprendimų, kurių pagrindu automobilis buvo sulaikytas ir grąžintas A. R., taip pat dėl patirtų išlaidų apmokėjimo yra priimti įsiteisėję teismų sprendimai.
Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2831-281/2012 konstatavo, kad Kauno teritorinės muitinės pareigūnų veiksmai 2011 m. rugpjūčio 25 d. surašant prekių sulaikymo protokolą Nr. 1KK2000862, kuriuo buvo sulaikytas pareiškėjai priklausantis automobilis ir juo gabentos prekės, buvo teisėti ir pagrįsti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-780/2012 pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad aplinkybės, susijusios su ginčo automobilio grąžinimu, įskaitant jo transportavimo ir saugojimo išlaidų atlyginimu, išnagrinėtos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-2445-171/2014. Minėtoje byloje buvo nustatyta, kad Kauno teritorinė muitinė šio automobilio naudotojui A. R. 2011 m. spalio 5 d. išdavė tinkamai įformintą išduotų iš muitinės sandėlio prekių sąrašą Nr. 4900140238 (b. l. 45), kurį pateikęs automobilio saugojimo vietoje galėjo atsiimti sumokėjęs saugojimo išlaidas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjai priklausantis automobilis nuo 2011 m. spalio 5 d. yra nurašytas iš F tipo muitinės sandėlio apskaitos ir nuo šios datos atsakovas automobiliu nedisponuoja, todėl jo transportavimo ir saugojimo išlaidų apmokėjimo pareiga muitinei nekilo. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė pareiškėjos reikalavimą realizuoti minėtą automobilį ir teisės aktų nustatyta tvarka išieškoti jo transportavimo ir saugojimo paslaugų išlaidas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-100-261/2015 pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas.
Taigi pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju klausimai, ar nurodytas automobilis buvo sulaikytas teisėtai, ar muitinė privalo atlyginti automobilio transportavimo ir saugojimo paslaugų išlaidas, yra išnagrinėti įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Pagal ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, t. y. šiais faktais, jų pakartotinai nekvestionuojant, privaloma vadovautis nagrinėjant kitas administracines bylas. Priešingu atveju, pažymėtina, būtų paneigiama asmens teisė į teisminę gynybą, kadangi bet kokios teismo sprendime išdėstytos išvados nebeturėtų jokios teisinės reikšmės ar prasmės. Taigi nagrinėjamos bylos kontekste darytina išvada, kad aplinkybės, jog pareiškėjai priklausantis automobilis Kauno teritorinės muitinės pareigūnų pagrįstai ir teisėtai buvo sulaikytas ir nuvežtas į saugojimo aikštelę, o jo transportavimo ir saugojimo paslaugų apmokėjimo prievolė muitinei nekyla, yra nustatytos įsiteisėjusiais teismo sprendimais ir negali būti interpretuojamos kitaip, negu nustatė teismas. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjos argumentai, kuriais remdamasi pareiškėja kvestionuoja anksčiau aptartus Kauno teritorinės muitinės pareigūnų veiksmus, atmestini kaip nepagrįsti ir plačiau šiuo aspektu teisėjų kolegija nepasisako. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagrįstai rėmėsi faktiniu ir teisiniu aplinkybių vertinimu, pateiktu įsiteisėjusiuose Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimuose.
Pasisakydama dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-5-442/2015, kuriuo Aprašo 3 ir 6 punktai pripažinti prieštaraujančiais konstituciniam teisinės valstybės principui, teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad su minėto Aprašo nuostatų taikymu susijusios aplinkybės yra nustatytos ir išnagrinėtos įsiteisėjusiuose teismo sprendimuose. Atsižvelgiant į tai, šių aplinkybių vertinimas ginčo situacijoje pakartotinai neatliekamas, todėl ir pareiškėjos nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas nagrinėjamu atveju neaktualus.
Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Teismų praktikoje pripažįstama, jog šiomis nuostatomis iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai bei motyvai. Iš ginčijamo Kauno teritorinės muitinės 2015 m. kovo 17 d. rašto, kuriuo netenkinti pareiškėjos keliami reikalavimai dėl muitinės pareigūnų veiksmų pripažinimo neteisėtais bei apmokėjimo už automobilio transportavimo ir saugojimo paslaugas, turinio matyti, kuo vadovaujantis priimtas pareiškėjai nepalankus sprendimas, juo išsamiai ir laiku atsakyta į pareiškėjos keltus klausimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, anksčiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ginčijamame rašte neabejotinai atsispindi faktinis ir teisinis jo priėmimo pagrindas bei motyvacija, toks aktas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas netenkinamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos Ž. Č. apeliacinio skundo netenkinti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.