Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Lino Šiukštos,

nuteistojo V. K. gynėjui advokatui Aleksandrui Palamarčukui (Aleksandr Palamarčuk)

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą 8 (aštuonerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas V. K. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2023 m. rugpjūčio 13 d. 00.50 val. iki nuosprendžio įsiteisėjimo, vieną laikino sulaikymo ir suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo parai.

Bausmės pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

V. K. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš kaltinamojo V. K. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto naudai už nukentėjusiosios S. C. gydymą iki jos mirties patirtai turtinei žalai atlyginti priteista 6 645,37 Eur (šeši tūkstančiai šeši šimtai keturiasdešimt penki eurai ir trisdešimt septyni centai) bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško ieškinio atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Nuteistojo V. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Iš paduoto apeliacinio skundo turinio ir jame išdėstyto prašymo matosi, jog nuteistasis V. K. sutinka su Kauno apygardos teismo nustatytomis nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėmis, su jo nusikalstamos veikos kvalifikavimu, prisipažįsta kaltu ir būtent tuo grindžia prašymą švelninti jam paskirtą bausmę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teisėjų kolegija patikrino šią bylą ir nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą tiek, kiek to prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų. Įvertinęs įrodymus, jais remdamasis teisingai nustatė nusikaltimo padarymo aplinkybes ir V. K. nusikalstamus veiksmus tinkamai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Taip pat pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nusikaltimo pavojingumą ir V. K. asmenybę, jam paskyrė teisingą, ne per griežtą bausmę.

Galiojanti teisminė praktika apie bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnio 1 dalis, 2 dalis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnio 2 dalis), taip pat teisminė praktika dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo ir švelnesnės negu sankcijoje numatytos bausmės skyrimo plačiai išdėstyta ir įtvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse nutartyse.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-64-303/2018 buvo išaiškinta, kad BK 41 straipsnis (Bausmės paskirtis) greta kitų bausmės tikslų (bendroji prevencija, nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas) išskiria teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimą. Bausmė turi būti teisinga. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Be to, ji turi neprieštarauti teismų praktikai atitinkamos kategorijos bylose. Įstatymų leidėjas, formuluodamas konkretaus nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą. Tačiau pažymėtina, kad konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikro nusikaltimo požymius, iš tikrųjų, gali neatitikti tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimus, tarp jų ir labai sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi. Kaip nurodyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę. Tokia nuostata įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348/2013).

Taigi aiškus prieštaravimas teisingumo principui, skiriant bausmes, yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą. Baudžiamasis kodeksas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. Teismų praktikoje teisingumo principas suprantamas visų pirma kaip teisingos bausmės paskyrimas. Teisinga bausmė yra tokia bausmė, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nubrėžtą bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnio 2 dalyje pateiktus bendruosius bausmių skyrimo pradmenis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-259/2011).

BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje yra numatyta terminuoto laisvės atėmimo nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. Šioje byloje nustatyta, kad V. K. padarė vieną labai sunkų nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, kuris yra padarytas netiesiogine tyčia ir baigtas, sukėlė išskirtinai sunkius ir negrįžtamus padarinius – S. C. mirtį. Pirmosios instancijos teismas paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri tik 3 mėnesiais yra didesnė nei įstatyme numatyta minimali.

Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matosi, kad joje bausmės skyrimo V. K. motyvai išdėstyti labai plačiai ir išsamiai, atsižvelgta į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Nuteistojo V. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o jo atsakomybę sunkina tai, jog nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Nors teistumai išnykę, tačiau praeityje V. K. teistas penkis kartus, baustas administracine tvarka, veikos padarymo metu turėjo galiojančių administracinių nuobaudų (t. 2, b. l. 118–121).

Teisėjų kolegija sutinka ir su teismo išvada, kad skirti V. K. švelnesnę negu įstatyme numatyta bausmę nėra pagrindo. Pagal galiojančią teismų praktiką, teismas svarsto galimybę taikyti BK 62 straipsnį, ir tik nesant tokios galimybės, gali taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. BK 62 straipsnis gali būti taikomas ne tik atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, tačiau tik esant visumai šio straipsnio 1 arba 2 dalyse numatytų sąlygų. V. K. pats savo noru neatvyko į teisėsaugos institucijas ir pats apie savo padarytą nusikaltimą nepranešė, todėl, nesant šios aplinkybės, taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies galimybės nėra. Kauno apygardos teismas nenustatė nė vienos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, priešingai, nustatė vieną sunkinančią (kad alkoholis turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, neneigė ir pats V. K.) Tai šioje teismo nutartyje jau buvo aptarta. Tuo tarpu pagal BK 62 straipsnio 2 dalį, šios dalies taikymas galimas, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, t. y. įstatymas numato, kad atsakomybę lengvinančių aplinkybių turi būti ne mažiau kaip dvi. Todėl, nepaisant visų kitų bylos aplinkybių, teismas neturėjo galimybės taikyti nei BK 62 straipsnio nei 1 dalies, nei 2 dalies nuostatų ir jų pagrįstai netaikė. Taigi skirti tokią bausmę taikant BK 62 straipsnio 1 arba 2 dalį galima tik nustačius tam būtinas konkrečias aplinkybes, tokių aplinkybių visumos BK 62 straipsnio 1 arba 2 dalių taikymui šioje byloje nenustatyta ir to neginčija pats apeliantas.

Tuo tarpu teisminė praktika dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo šioje nutartyje jau buvo aptarta ir kokių nors išimtinių aplinkybių ar jų viseto, siejamų tiek su nusikalstama veika, tiek su nuteistojo V. K. asmenybe, kolegijos nuomone, byloje nenustatyta.

Nuteistojo V. K. gynėjas baigiamųjų kalbų metu prašė įvertinti, ar nėra jo ginamojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu asmuo savanoriškai, ne dėl byloje surinktų įrodymų pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-381-507/2016, Nr. 2K-334-699/2017 ir kt.). Sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-281-942/2018, Nr. 2K-211-1073/2019 ir kt.). Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, tačiau ir neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-381-507/2016 ir kt.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-145-139/2015 ir kt.). Tokiu atveju reikšminga tai, kad prisipažinimas būtų kaltinamojo asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai kaltė yra aiškiai įrodyta kitais bylos duomenimis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-516-697/2015).

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, norint konstatuoti kaltininko prisipažinimą reikia nustatyti tiek kaltininko prisipažinimą, tiek nuoširdų gailėjimąsi. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad V. K. ikiteisminio tyrimo pradžioje klaidino pareigūnus, apkalbėjo liudytoją S. S., pas kurį vartojo alkoholį ir kurio namuose sudavė smūgius savo sugyventinei S. C., kurie įtakojo pastarosios mirtį. V. K., iškviesdamas medicininę pagalbą, skambindamas į bendrąjį pagalbos skyrių, nurodė, jog „mušeika“ - S. S. guli lovoje, nesupranta, girtas (t. 2, b. l. 17–19). Pasiėmęs butelį degtinės pasišalino iš įvykio vietos. Atvykusiems policijos pareigūnams taip pat nurodė, kad S. C. sužalojo S. (S. S.) (t. 2, b. l. 34–36). S. S. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, vėliau nutrauktas (t. 1, b. l. 159–164). Sprendžiant kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo klausimą, V. K. prisipažino apkalbėjęs S. S.. Taigi, nors vėliau, surinkus neginčijamus nuteistojo kaltę pagrindžiančius įrodymus, V. K. kaltę pripažino, tačiau ankstesnis jo elgesys neleidžia daryti išvados, jog tai jis padarė savo noru. Kauno apygardos teismas tinkamai aiškino ir taikė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Teismo posėdžio metu apeliacinės instancijos teisme nuteistojo gynėjas taip pat ginčijo nusikaltimo kvalifikaciją, jo nuomone, vien tai, kad žmonės (V. K. ir S. C.) pragyveno kartu 17 metų, nereiškia, jog buvo šeimos nariai. Advokatas atkreipė dėmesį į tai, kad jo ginamasis nukentėjusiąją buvo išvaręs iš namų, nes ji nuolat girtavo ir jo neklausė.

Kvalifikuojant nužudymą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, visada būtina vadovautis BK 248 straipsnyje pateiktu artimųjų giminaičių ir šeimos narių sąvokų išaiškinimu ir tai reiškia, kad nukentėjusysis turi atitikti kurį nors iš šiame straipsnyje nurodytų požymių.

BK 248 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai taip pat yra ir su juo gyvenantis sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), taip pat sutuoktinio tėvai. V. K. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jis su S. (C.) buvo sugyventiniai, gyveno 17 metų kartu, vedė bendrą ūkį (t. 3, b. l. 89). Tai, jog S. C. ir nuteistasis kartu gyveno, patvirtino ir liudytojai M. M., V. K., A. I. (t. 3, b. l. 97–99, 126–127). Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nors V. K. ir S. C. gyveno neįregistravę santuokos, tačiau vedė bendrą ūkį, jų santykiai buvo grindžiami tarpusavio prieraišumu, todėl atitinka BK 248 straipsnio 2 dalyje nurodytą šeimos narių sąvoką. Tai, kad abu piktnaudžiavo alkoholiu ir bylos duomenys patvirtina, jog S. C. prieš įvykį V. K. buvo išvaręs iš namų, nes pastaroji gėrė, nesitvarkė namuose, neleidžia daryti priešingos išvados. V. K. neneigė, kad ir anksčiau tarp jų būdavo barnių, muštynių. Liudytojas S. S. nurodė, jog ir anksčiau S. ateidavo pas jį pagyventi, kai jie (S. C. ir nuteistasis) pykdavosi, kai V. K. ją išvarydavo (t. 3, b. l. 127–128).

Byloje surinkti duomenys neabejotinai patvirtina, kad V. K. vertino, jog S. C. jo gyvenimo moteris (sugyventinė). Nedarnius jų tarpusavio santykius lėmė dažnas alkoholio vartojimas ir dėl to buvę nuolatiniai konfliktai, vis tik nederamas jų gyvenimo būdas neleidžia daryti išvados, kad jie buvo ne sugyventiniai BK 248 straipsnio prasme, todėl kvalifikuoti veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir dėl to sumažinti V. K. paskirtą bausmę nėra pagrindo.

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad V. K. paskirta aštuonerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra proporcinga padaryto nusikaltimo ir nuteistojo asmenybės pavojingumo visuomenei laipsniui, atitinka teisingumo principą ir nėra aiškiai per griežta.

2024 m. spalio 10 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma Nr. APD-2024-10060. Prie šios pažymos pridėtas nuteistojo V. K. gynėjo advokato Aleksandro Palamarčuko prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo. Iš šių dokumentų matyti, kad iš nuteistojo V. K. priteistina suma už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą yra 175 Eur. Minėti dokumentai buvo gauti teisėjų kolegijai išėjus į pasitarimų kambarį priimti sprendimo, t. y. jau po teismo posėdžio, kuriame buvo išnagrinėta baudžiamoji byla. Dėl šio prašymo nei nuteistasis, nei prokuroras neturėjo galimybės pasisakyti, todėl, vadovaujantis teismų praktika, prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų paliekamas nenagrinėtas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų už V. K. suteiktą teisinę pagalbą bylą nagrinėjant Lietuvos apeliaciniame teisme palikti nenagrinėtą.