Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1126-460/2019 pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovėms bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „DANGĖ“ ir jos bankroto administratorei uždarajai akcinei bendrovei Verslo administratorių centrui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „PROJEKTAS“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

17. Bylos duomenimis 2019 m. balandžio 17 d. pirkimo–pardavimo ne varžytynėse sutartimi BUAB „DANGĖ“, atstovaujama bankroto administratorės UAB Verslo administratorių centro, pardavė trečiajam asmeniui UAB „Projektas“ BUAB „DANGĖ“ nuosavybės teise priklausiusius pastatus, kitus inžinerinius statinius, esančius (duomenys neskelbtini), bei valstybinės žemės sklypo nuomos teisę už 270 000 Eur.

19. Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį sandoris yra niekinis ir negalioja, jei jis prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra dvejopa: siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, kartu nepažeisti civilinių teisinių santykių stabilumo ir teisinio tikrumo įgytų civilinių teisių atžvilgiu. Sandorio pripažinimas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu yra sutarties laisvės principo išimtis, privatinėje teisėje dominuoja dispozityvus, bet ne imperatyvus teisinio reguliavimo metodas, todėl, sprendžiant dėl sandorio negaliojimo aptariamu pagrindu, būtina nustatyti, ar yra toks visuomenės interesas, kuris reikalautų įsikišti į šalių privačius santykius, t. y. ar yra pakankamas pagrindas teigti, kad pamatinis visuomenės interesas reikalauja visuotinai pripažinti tokius sandorius negaliojančiais, nesiejant jo su konkrečiomis šalimis ar konkrečia situacija. Sandorio pripažinimas negaliojančiu pateisinamas, kai interesas, kurį siekiama apginti nuo neigiamų sandorio sudarymo padarinių, svarbesnis už tą, kuris būtų apgintas sandorį išsaugojus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-969/2019 35 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

20. CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: kad teisės norma yra imperatyvi ir kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas. Sprendžiant dėl abiejų šių sąlygų esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014; 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-611/2018, 17 punktas; kt.).

21. BUAB „DANGĖ“ bankroto byla iškelta Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartimi; 2014 m. spalio 13 d. nutartimi patvirtintas kreditorių sąrašas ir jų reikalavimai, kuris tikslintas vėlesnėmis nutartimis; 2016 m. kovo 23 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 3 punktas ir 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Bankroto bylos metu bankrutavusio juridinio asmens turtas realizuojamas ĮBĮ 33 straipsnyje nustatyta tvarka; pareiga tvirtinti įmonės turto pardavimo kainą nustatyta įmonės kreditorių susirinkimui (ĮBĮ 23 straipsnio 5 punktas).

22. Ginčui aktualioje ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kaip parduodamas įmonės turtas ir (arba) neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko turtas, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, įsiteisėjus šio įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje nurodytai teismo nutarčiai. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad nekilnojamasis ir įkeistas turtas, taip pat turtas, kurio vertė viršija 250 bazinių socialinių išmokų dydžio sumą, išskyrus šios dalies 1 ir 4 punktuose ir šio straipsnio 4, 5 dalyse nurodytus atvejus, parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka; 3 punkte reglamentuota, kad kitas ir neparduotas dvejose varžytynėse šios dalies 2 punkte nurodytas turtas parduodamas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka tos pačios apimties ir detalumo, kaip buvo siūloma varžytynių metu. Kreditorių susirinkimui nusprendus pakeisti neparduoto dvejose varžytynėse turto apimtį ir detalumą, turtas parduodamas šios dalies 2 punkte nustatyta tvarka. Kai iš varžytynių neparduotas turtas išskaidomas dalimis, atskiriant menkavertį turtą, kurio kreditorių susirinkimo nustatyta kaina nesiekia 2 000 eurų, o turtas nėra įkeistas arba, jeigu turtas įkeistas, jo pardavimas yra suderintas su įkaito turėtoju ar hipotekos kreditoriumi, toks menkavertis turtas gali būti parduodamas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka be varžytynių. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 321 yra patvirtintas „Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės, fizinio asmens, kuriam iškelta bankroto byla, turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašas“, kuriame reglamentuojama bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarka.

23. Skundžiamo sprendimo turinys liudija, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė ir išanalizavo į bylą pateiktus BUAB „DANGĖ“ kreditorių susirinkimų priimtus nutarimus dėl įmonės nekilnojamojo turto pardavimo tvarkos bei kainos, įvertino aplinkybes, jog varžytynėse ginčo turtas nebuvo parduotas; taip pat tai, jog iki ginčo pardavimo turtas nebuvo parduotas ir laisvu pardavimu ne varžytynėse.

24. Bylos duomenimis, 2014 m. lapkričio 27 d. vykęs BUAB „DANGĖ“ kreditorių susirinkimas, spręsdamas dėl nekilnojamojo turto pardavimo tvarkos, nutarė įmonei priklausantį nekilnojamąjį turtą įvertinti; gavus turto vertintojų išvadas, sušaukti kreditorių susirinkimą, kuriame būtų sprendžiamas klausimas dėl turto kainos ir pardavimo tvarkos nustatymo. 2015 m. spalio 19 d. vykęs BUAB „DANGĖ“ kreditorių susirinkimas įvertinęs turto vertės nustatymo duomenis, apsvarstęs pastatų pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo klausimus, nutarė atsakovės BUAB „DANGĖ“ turtą parduoti komplekse, pradinę pardavimo kainą nustatyti padidintą koeficientu 1,5 nuo turto vertintojo nustatytos kainos, t. y. lygią 642 450 Eur. Turto nepardavus pirmose varžytynėse, antrose varžytynėse kainą sumažinti 10 proc. nuo pirmose varžytynėse galiojusios kainos. Turto nepardavus ir antrose varžytynėse, organizuoti kreditorių susirinkimą dėl tolesnės turto pardavimo tvarkos ir kainų nustatymo. 2017 m. lapkričio 3 d. kreditoriai vėl svarstė pastatų pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo klausimus ir nutarė nekilnojamajam turtui parduoti organizuoti viešas varžytynes: pastatus pardavinėti komplekse, pradinę pardavimo kainą nustatyti 530 000 Eur. Turto nepardavus varžytynėse, organizuoti kreditorių susirinkimą dėl tolesnės turto pardavimo tvarkos ir kainų nustatymo. Šie faktiniai duomenys rodo, kad ginčo turtas, vadovaujantis ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punktu, buvo pardavinėjamas varžytynėse, tačiau turto nepardavus varžytynėse, 2018 m. gegužės 21 d. kreditorių susirinkimas priėmė sprendimą atsakovei BUAB „DANGĖ“ priklausantį nekilnojamąjį turtą pardavinėti laisvu pardavimu ne varžytynėse, pastatus pardavinėti komplekse, pradinę pardavimo kainą nustatyti lygią 500 000 Eur, turto nepardavus per vieną mėnesį, pastatų kainą nustatyti 475 000 Eur. Apie parduodamą turtą skelbti internetinėje svetainėje www.aruodas.lt, turto nepardavus organizuoti kreditorių susirinkimą dėl tolesnės turto pardavimo tvarkos ir kainų nustatymo. Turto nepardavus ir laisvu pardavimu be varžytynių, buvo sušauktas 2018 m. lapkričio 8 d. BUAB „DANGĖ“ kreditorių susirinkimas, kuris, spręsdamas dėl pastatų pardavimo tvarkos ir sąlygų, nutarė sumažinti ginčo turto pardavimo kainą iki 450 000 Eur, pardavinėti komplekse, pastatų nepardavus per mėnesį pardavinėti už 425 000 Eur kainą, turto nepardavus pagal nustatytą tvarką, organizuoti kreditorių susirinkimą dėl tolesnės turto pardavimo tvarkos ir kainų nustatymo. Taigi, kreditorių buvo nuspręsta ginčo turtą ir toliau pardavinėti tos pačios apimties ir detalumo, kaip buvo siūloma varžytynių metu, tačiau laisvu pardavimu ne varžytynėse (ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

25. Bylos duomenimis, turto pardavimo laisvu ne varžytynėse laikotarpiu, 2019 m. sausio 29 d. buvo gautas UAB „Stenlita“ komercinis pasiūlymas nekilnojamojo turto kompleksą parduoti už 250 000 Eur; 2019 m. vasario 19 d. gautas UAB „Ovirama“ komercinis pasiūlymas turtą parduoti už 251 000 Eur, kuris vėliau patikslintas siūlant mažesnę – 180 000 Eur kainą. Kadangi, kaip minėta, nekilnojamojo turto pardavimo klausimai yra sprendžiami atsakovės BUAB „DANGĖ“ kreditorių susirinkime, UAB „Stenlita“ komercinis pasiūlymas pateiktas svarstyti kreditoriams. 2019 m. vasario 25 d. įvykusiame susirinkime BUAB „DANGĖ“ kreditoriai priėmė nutarimą bendrovei priklausantį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), parduoti komercinį pasiūlymą pateikusiam asmeniui už ne mažesnę kaip 250 000 Eur kainą.

26. Taigi ginčo turtas nuo pat 2015 m. spalio 19 d. kreditorių susirinkimo nutarimo, visuomet buvo pardavinėjamas komplekse, iš pradžių, kaip numatyta ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punkte varžytynėse, tačiau nepardavus varžytynėse tik 2018 m. gegužės 21 d. kreditorių susirinkimas nutarė turtą pardavinėti laisvu pardavimu, tos pačios apimties ir detalumo, kaip kad neparduotas varžytynėse (ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Bankroto administratorius, gavęs komercinį pasiūlymą ginčo turtą parduoti už mažesnę, negu 2018 m. lapkričio 8 d. kreditorių susirinkime nustatytą pardavimo kainą, vienasmeniškai nesprendė dėl šio pasiūlymo, o pateikė jį svarstyti kreditorių susirinkimui, kuris 2019 m. vasario 25 d. susirinkime ir nutarė tos pačios apimties ir detalumo turtą parduoti komercinį pasiūlymą pateikusiam asmeniui už ne mažesnę kaip 250 000 Eur kainą (ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad 2019 m. vasario 25 d. kreditorių susirinkimo nutarimas dėl pastatų pardavimo kainos ir sąlygų nustatymo nėra nuginčytas ir yra galiojantis; jame kreditoriai patvirtino įmonės turto pardavimo tvarką (komercinį pasiūlymą pateikusiam asmeniui) ir kainą (ne mažesnė nei 250 000 Eur), ginčų tarp kreditorių dėl priimto kreditorių susirinkimo nutarimo šiuo klausimu nekilo. Šios išvados nepaneigia apelianto subjektyvaus vertinimo sąlygoti deklaratyvūs argumentai, kad šiuo nutarimu nepatvirtinta ginčo turto pardavimo tvarka.

27. Aptarti duomenys liudija, kad ginčo turto pardavimo procesas vyko ilgą laiką – nuo 2015 m. spalio 19 d. kreditorių susirinkimo, patvirtinusio pirmą turto pardavimo tvarką bei kainą, ir parduotas tik 2019 m. balandžio 17 d., visas aptartas turto pardavimo procesas, nesėkmingi bandymai turtą parduoti ir kreditorių susirinkimo nutarimai dėl kainos mažinimo neteikia pagrindo išvadai, kad administratorė siekė turto neparduoti. Bylos duomenys liudija ir pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad ir pats apeliantas ir su jo sūnumi susijusios įmonės teikė komercinius pasiūlymus dėl ginčo turto pirkimo, tačiau šie pasiūlymai nebuvo realūs ir įgyvendinti. Apeliantas ignoruoja aplinkybę, jog bankroto procedūra tęsiasi daugiau nei šešerius metus, kas sąlygoja ir didesnius administracinius kaštus, dengiamus iš tų pačių, realizavus bendrovės turtą, gautų lėšų. Byloje nėra jokių duomenų, kad ginčo turtas galėtų būti parduotas už didesnę nei trečiojo asmens UAB „Projektas“ pasiūlyta 270 000 Eur kainą. Apeliantas tik deklaratyviai nurodo, jog jeigu kreditorių susirinkimas būtų apsvarstęs ir nustatęs ne tik mažiausią turto pardavimo kainą, bet ir turto pardavimo tvarką (kokiu būdu pardavinėti turtą, jį pardavinėti bendrai ar atskirais turtiniais vienetais, kur ir kiek skelbti, kokia apmokėjimo tvarka bei terminai ir pan.), neabejotinai turtas būtų parduotas žymiai brangiau. Pastebėtina, kad pagal ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punktą kreditorių susirinkimui nusprendus pakeisti neparduoto dvejose varžytynėse turto apimtį ir detalumą, turtas parduodamas šios dalies 2 punkte nustatyta tvarka, t. y. iš varžytynių, išskyrus atskirtą menkavertį turtą, kas atitinkamai ilgintų bankroto proceso trukmę.

28. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad civilinėje byloje kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Nagrinėjamu atveju procesinė pareiga įrodyti, kad ginčo turto pardavimo tvarka neatitiko įstatymo reikalavimų (kreditorių susirinkime nustatytos tvarkos), kaina neatitiko rinkos vertės (buvo neprotinga) ir todėl pažeidė kreditorių teises, kad kitoks (dalimis) turto pardavimas būtų buvęs naudingas bankrutuojančiai įmonei ar jos kreditoriams, teko apeliantui. Kaip minėta, tokie įrodymai nebuvo pateikti teismui, be to nustatytos aplinkybės, t. y neįvykusių varžytynių faktas, nesėkmingi bandymai parduoti turtą laisvu pardavimu, realių potencialių pirkėjų pasiūlymų kiekis ir kaina (apeliantas neneigia, jo pasiūlymų fiktyvumo), neleidžia spręsti apie galimai didesnę ginčo turto pardavimo kainą ar kitokio pardavimo būdo didesnę naudą.

29. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apelianto nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Apelianto pateikiama nuomonė dėl atskirų įrodymų reikšmės (2019 m. vasario 25 d. kreditorių susirinkimo nutarimo) nepaneigia teismo motyvų, kuriais grindžiamas byloje esančių įrodymų visumos vertinimas. Apibendrinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pagrįsta pripažįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog ieškovas neįrodė, kad jo ginčijama turto pirkimo–pardavimo ne varžytynėse sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ar pažeidžia jo interesus.

30. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apelianto argumentų, kad bylą išnagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja galimai buvo suinteresuota bylos baigtimi, susijusi su bankroto administratore, todėl netinkamai vertino apelianto ieškinio argumentus ir byloje esančius įrodymus, visų pirma pažymi, kad šioje byloje nenustatyta teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. O vien tai, kad apeliantas kitaip vertina byloje esančius įrodymus ir jo netenkina teismo sprendimas, nesudaro pagrindo spręsti apie teismo šališkumą, suinteresuotumą. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, apelianto pareiškimas dėl teisėjos nušalinimo Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės 2019 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi buvo atmestas. Jokių objektyvių argumentų ir įrodymų savo teiginiams apie bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumą pagrįsti apeliantas nepateikė.

Dėl prašymo įtraukti trečiuoju asmeniu

31. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas, UAB „Intrum Lietuva“ Klaipėdos apygardos teismui 2020 m. kovo 30 d. pateiktas prašymas įtraukti į bylą UAB „Intrum Lietuva“ trečiuoju asmeniu. Prašymas grindžiamas tuo, kad UAB „Intrum Lietuva“ Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nutartimi yra įtraukta į atsakovės kreditorių sąrašą ir yra suinteresuota bylos baigtimi.

32. CPK 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms; jie gali būti įtraukiami dalyvauti byloje taip pat motyvuotu šalių prašymu arba teismo iniciatyva. Taigi, asmuo gali būti įtrauktas trečiuoju asmeniu, jei laikomasi proceso stadijos ribojimo (iki baigiamųjų kalbų pradžios) taisyklės bei nustatoma, kad bylos išsprendimas gali turėti įtakos to asmens teisėms ar pareigoms. Šiuo atveju, prašymas įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu pareikštas po pirmosios instancijos teismo sprendimo iš esmės priėmimo, bylai su ieškovo apeliaciniu skundu jau esant perduotai apeliacinės instancijos teismui. Kadangi trečiojo asmens įtraukimas į bylą apeliacinės instancijos teisme nėra galimas (CPK 47 straipsnio 1 dalis), todėl vien šiuo pagrindu prašymas dėl įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu negali būti tenkinamas.

33. Taip pat, teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimo įtaka trečiojo asmens teisėms ir pareigoms neturėtų būti suprantama pernelyg plačiai. Teisinio suinteresuotumo ginčo baigtimi turėjimas savaime nesudaro pagrindo išvadai, jog byloje priimtas sprendimas turi įtakos konkretaus asmens materialiosioms teisėms ir pareigoms. Pareiškėja nenurodė aiškių motyvų, kodėl turėtų būti įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu. Bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės kreditoriai naudojasi trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, procesinėmis teisėmis, bankroto byloje, o ne ginčo teisena nagrinėjamoje byloje, kaip kad šiuo atveju. Todėl vien aplinkybė, kad UAB „Intrum Lietuva“ yra atsakovės BUAB „DANGĖ“ kreditorė, nelemia kreditorės įtraukimo trečiuoju asmeniu šioje ginčo teisena nagrinėjamoje byloje. Pažymėtina, kad atsakovė BUAB „DANGĖ“ yra atstovaujama bankroto administratorės, kuri, remiantis ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punkto nuostatomis (atitinkamai JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 3 punktas), gina tiek BUAB „DANGĖ“, tiek ir visų jos kreditorių teises ir teisėtus interesus.

34. Nurodytos aplinkybės lemia UAB „Intrum Lietuva“ prašymo atmetimą.

Dėl bylos procesinės baigties ir apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus ir nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo ginčui aktualios teismų praktikos ir atmesdamas ieškinį priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ieškovo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

36. Ieškovo apeliacinį skundą atmetus atsakovės įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

37. Atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas BUAB „DANGĖ“ naudai, pateikė įrodymus, patvirtinančius patirtas 400 Eur išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (2020 m. sausio 17 d. sąskaitą faktūrą bei 2020 m. sausio 20 d. mokėjimo nurodymą).

38. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau ir – Rekomendacijos) (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Atsakovių patirtos išlaidos advokato teisinei pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą apmokėti neviršija nurodytose Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio (8.11 punktas), todėl priteistinos iš apelianto (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) atsakovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „DANGĖ“ (juridinio asmens kodas 140496060) 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Netenkinti uždarosios akcinės bendrovės „Intrum Lietuva“ prašymo dėl įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu.