Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vyginto Mažuikos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Nijolės Danguolės Smetonienės, Birutės Valiulienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. B. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2021 m. liepos 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. B. ieškinį atsakovei L. B. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10. Pirmos instancijos teismas rėmėsi tik ieškovės parodymais neva kompensacija jai buvo ieškovo išmokėta, įvertinus kreditorinį įsipareigojimą, nes namo vertė buvo didesnė.Tačiau neaišku kokiais įrodymais rėmėsi atsakovė nustatydama nebaigto statyti gyvenamojo namo vertę. Ieškovė L. B., teikdama ieškinį teismui 2012 m. liepos 24 d. pati įvertino nebaigto statyti gyvenamojo namo vertę – 40 000 Lt ir pažymėjo, kadangi K. B. natūra atiteko turto daugiau, todėl iš atsakovo jos naudai yra priteistina 21 000 Lt piniginė kompensacija. Dėl kreditorinės prievolės atsakovė jos pateiktame teismui ieškinyje iš vis nieko nepasisakė dėl šios prievolės įvykdymo, tačiau įtrauktas į procesą byloje kreditorius AB „Swedbank“ aiškiai išreiškė kredito grąžinimo nuostatas, konstatavęs, kad ši prievolė bankui yra solidari. Tokią pat nuostatą savo atsiliepime išsakė ir tuometinis atsakovas (apeliantas) K. B.. Pabrėžtina, kad apie kredito kompensaciją nutraukiant santuoką iš vis nebuvo konstatuota, kreditorinė prievolė bankui liko solidari. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nutraukiant santuoką bendru sutarimu nebuvo įtrauktas į bylą pats kreditorius AB „Swedbank“ t.y. be kreditoriaus sutikimo ir jam nedalyvaujant kredito sutartis buvo modifikuota, kas daro tokią sutartį negaliojančią.

11. Pirmos instancijos teismas padarė prielaidą, kad apeliantui įvykdžius prievolę bankui jam priklausančio turto vertė padidėjo, o atsakovei padengus solidariosios prievolės dalį bankui, jos padėtis pablogėtų, nes visas nekilnojamas turtas - nebaigtas statyti gyvenamas namas priklauso apeliantui. Pirmos instancijos teismas nevertino tai, kad atsakovė pati įvertino nebaigto statyti gyvenamojo namo vertę ir pasiūlė teismui ir apeliantui jai mokėtinos kompensacijos dydį, be to atsakovei atiteko ir dalis nekilnojamojo turto, esančio prie namo - žemės sklypas. Teismas nevertino ir tai, kad apeliantas likusią kredito dalį padengė iš savo asmeninių lėšų. Teismas padarė prielaidą neva atsakovė turėjo papildomų išlaidų, nes apeliantas ne laiku įvykdė prievolę jai, tačiau atsakovė teismui jokių įrodymų apie tokias išlaidas teismui nėra pateikusi, be to jei tokios ir buvo atsakovė turėjo teisę pareikalauti iš apelianto jas padengti ar prisiteisti.

12. Teismo vertinimas, neva nutraukiant santuoką šalys sutarė, kad turtinių pretenzijų viena kitai neturės, neatleidžia šalių nuo kreditorinių prievolių vykdymo ir regreso teisės jas įvykdžius viena kitai.

13. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad, padalijus šalių turtą, kuris buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, ir apeliantui priteisus dalį nekilnojamojo turto (nebaigtą statyti gyvenamąjį namą) ir dalį žemės sklypo su kilnojamuoju turtu, o atsakovei dalį žemės sklypo prie gyv. namo ir piniginę kompensaciją neatėmus likusio, po santuokos nutraukimo, kreditoriui įsipareigojimo, solidariųjų skolininkų tarpusavio atsiskaitymo klausimas išliko, nes atsakovės prievolė bankui išliko, o apeliantas įvykdęs iš asmeninių lėšų likusią po santuokos nutraukimo šią prievolę bankui, įgijo teisę regreso tvarka reikalauti sumokėtos kredito dalies kreditoriui iš kito solidariojo skolininko - atsakovės L. B. (CK 6.114 str. 3 p.).

14. Pirmos instancijos teismas padarė prielaidą, kad neva gyvendamas apeliantas kartu iki 2014 m. vedė bendrą ūkį, kas neatitinka tikrovės, nes abi šalys gyveno tame pačiame nebaigtame statyti gyvenamajame name, kuris dar buvo bendroji dalinė šalių nuosavybė. Atsakovė siekė apeliantą iškeldinti su savo dukromis: Ž. P. ir G. M., iš šios nuosavybės dar nenutraukus santuokos, tačiau teismas patvirtino taikos sutartį iki atsakovės dukterys parduos gyvenamojo namo dalį, tačiau šios gyvenamojo namo dalies nepardavė ir apeliantas 2014 metais pašalino jo asmeninius daiktus iš šios gyvenamojo namo dalies, kur pažymą teismui yra pateikusi atsakovė neva patvirtinanti, kad apeliantas kartu su ja vedė bendrą ūkį, ko iš tikrųjų nebuvo. Atsakovė šios paskolos nemokėjo ir neprisidėjo prie paskolos bankui mokėjimo. Be to, atsakovė kreipėsi į antstolius dėl prievolės įvykdymo jos naudai iš apelianto. Apeliantas vienas ir iš savo asmeninių lėšų šią prievolę įvykdė ir iš asmeninių lėšų vykdė likusią prievolės dalį bankui, tai patvirtina ir banko pažyma Nr,SR-KP-20-4732.

15. Pirmosios instancijos teismas neteisingai išnagrinėjo bylą, atmesdamas apelianto ieškinį priėmė neteisėtą ir nepagrįstą, paremtą prielaidomis, sprendimą, kuris yra naikintinas.

17. Teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, pagrįstai nusprendė, kad santuokos nutraukimo byloje ieškovui priteisus visą nekilnojamąjį turtą (gyvenamąjį namą) kartu buvo išspręstas ir solidariųjų skolininkų tarpusavio atsiskaitymo klausimas taip, kad ieškovas, gavęs visą nekilnojamąjį turtą natūra, iš jo vertės atėmus likusį įsipareigojimą, turėjo prievolę pats mokėti skolą bankui ir netenka regreso tvarka reikalauti sumokėtos skolos dalies iš kito solidariojo skolininko - sutuoktinės.

18. Apeliantas nenurodė faktų kaip teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Kadangi nutraukiant santuoką turtas padalintas taip, kad nebaigtas statyti gyvenamasis namas, kuris prievolės užtikrinimui buvo įkeistas bankui, natūra atiteko K. B., todėl ir prievolę pagal kredito sutartį turėjo įvykdyti jis.

19. Nesutinka su apelianto argumentu, kad AB „Swedbank“ turėjo būti įtrauktas į bylą, kadangi kredito sutartis nebuvo modifikuota.

20. Pažymi, kad gyvenamajame name, kuris atiteko apeliantui, šalys niekada negyveno, nes ten nėra elektros, kanalizacijos. Šalys gyveno dukroms priklausančiame name, kuris yra toje pačioje žemėje kaip ir nebaigtas statyti namas.

21. Mano, kad teismas turėtų atsisakyti priimti naujus įrodymus, nes jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkinamas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas ieškovo K. B. apeliaciniu skundu, be to absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

23. Nagrinėjamu atveju kilo ginčas tarp bendraskolių dėl regresinės prievolės, vienam iš jų įvykdžius solidarią prievolę.

Dėl naujų įrodymų pateikimo

24. Ieškovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – Anykščių rajono apylinkės teismo 2012-12-17 nutartį ir atsakovės 2013-03-31 ieškinio atsisakymo raštą. Ieškovas nurodo, kad šių įrodymų pateikimo būtinumas iškilo vėliau, teismui atmetus jo reikalavimą.

25. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

26. Atkreiptinas dėmesys, kad įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje neturėtų būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės, sprendžiant dėl išvadų byloje, ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).

27. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ieškovo pateiktų naujų įrodymų ryšį su byla, taip pat į tai, kad šie įrodymai galėjo būti pateikti į bylą pirmosios instancijos teisme, taip pat į tai, jog atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, apelianto teikiami įrodymai, kolegijos vertinimu, neturi esminės reikšmės, sprendžiant bylą, teikiamus naujus įrodymus atsisako priimti.

Dėl apelianto argumentų

28. Bylos duomenimis nustatyta, kad Anykščių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 3 d. sprendimu šalių santuoka buvo nutraukta bendru sutarimu ir padalytas santuokoje įgytas turtas. Pagal 1995-07-07 sutartį bankas AB „Swedbank“ K. B. buvo suteikęs paskolą lengvatinėmis sąlygomis iki 2020 m. kovo 30 d. Sprendime nustatyta, kad prievolė kreditorei AB „Swedbank“ yra solidari abiejų sutuoktinių, o po santuokos nutraukimo vykdoma sutartyje numatytomis sąlygomis ir tvarka.

29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl sutuoktinių solidariųjų prievolių, yra išaiškinęs, jog, nutraukiant santuoką, solidariosios sutuoktinių prievolės nedalijamos ir nekeičiamos – buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai kreditorius sutinka, kad liktų vienas skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

30. Minėta, kad sprendime dėl santuokos nutraukimo nustatyta, kad prievolė kreditorei AB „Swedbank“ yra solidari abiejų sutuoktinių, o po santuokos nutraukimo vykdoma sutartyje numatytomis sąlygomis ir tvarka. Taigi ir po santuokos nutraukimo abi bylos šalys išliko solidarūs skolininkai bankui pagal kredito sutartį.

31. Kai solidariąją prievolę visiškai įvykdo vienas iš skolininkų, tai atleidžia kitus skolininkus nuo jos vykdymo kreditoriui (CK 6.6 straipsnio 7 dalis). Tačiau toks vieno skolininko atsiskaitymas su kreditoriumi nereiškia, kad kiti skolininkai apskritai atleidžiami nuo prievolės vykdymo. Įstatymas numato, jog solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Tai, ko vienas iš bendraskolių dėl savo nemokumo nesumoka solidariąją pareigą įvykdžiusiam skolininkui, turi padengti lygiomis dalimis kiti bendraskoliai, išskyrus atvejus, kai jų skolos dalys nelygios (CK 6.9 straipsnio 1 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad, vienam iš skolininkų įvykdžius prievolę, tarp buvusių solidariųjų skolininkų atsiranda dalinės tarpusavio prievolės arba prievolę tokiam skolininkui turi įvykdyti vienas iš buvusių solidariųjų skolininkų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-313/2018, 33 punktas; 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77-684/2021). Prievolę pradiniam kreditoriui įvykdžiusiam bendraskoliui pereina reikalavimo teisė, jis perima kreditoriaus teises ir įgyja teisę pareikšti reikalavimą kitiems bendraskoliams. Bendraskoliui reikalavimas pereina regreso tvarka pagal įstatymą (CK 6.114 straipsnio 3 punktas – kai asmuo įvykdo prievolę, kurią jis turėjo vykdyti su kitais skolininkais), todėl nereikalingi papildomi bendraskolių susitarimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264-248/2018, 23 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

32. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad santuokos nutraukimo metu padalijus šalių turtą, kuris buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, ir ieškovui priteisus visą nekilnojamąjį turtą (gyvenamą namą), kartu buvo išspręstas ir solidariųjų skolininkų tarpusavio atsiskaitymo klausimas taip, kad ieškovas, gavęs visą nekilnojamąjį turtą natūra, iš jo vertės atėmus likusį įsipareigojimą, turėjo prievolę pats mokėti skolą bankui ir netenka teisės regreso tvarka reikalauti sumokėtos skolos dalies iš kito solidariojo skolininko – atsakovės. Ieškovas, nesutikdamas su minėta teismo išvada, apeliaciniame skunde teigia, kad jam išliko regreso teisė reikalauti iš buvusios bendraskolės pusė to, ką jis yra sumokėjęs bankui po santuokos nutraukimo. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su ieškovo pozicija.

33. Santuokos nutraukimo byloje teismas patvirtino L. B. ir K. B. sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje šalys pasidalino turtą: K. B. asmeninės nuosavybės teise atiteko 139.58 kv. m. bendro ploto nebaigtas statyti gyvenamasis namas, unikalus (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini),- 40 000 Lt. vertės; 406/1936 dalys 0.1936 ha bendro ploto žemės sklypo, unikalus Nr.3403-0021-0051, esančio (duomenys neskelbtini),- 6 061 Lt. vertės; automobilis FORD TRANSIT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini),-1 000 Lt. vertės; automobilis GAZ 53-12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini),- 1 000 Lt. vertės. L. B. asmeninės nuosavybės teise atiteko 406/1936 dalys 0.1936 ha bendro ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), - 6 061 Lt. vertės bei 21 000 litų piniginė kompensacija. Taigi, kaip matyti, šalys žemės sklypą pasidalijo po lygiai, o už ieškovui tenkantį didesnę turto dalį (nebaigtą statyti namą ir du automobilius, kurių tuo metu šalių įvardinta turto vertė buvo 42 000 Lt) atsakovei buvo priteista lygiai pusės šio turto vertės dydžio piniginė kompensacija, t. y. 21 000 Lt.

34. Tokiu būdu, teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytus santuokos nutraukimo metu padalinto turto vertę bei jo pasidalijimo būdą (atsakovei išmokėta piniginė kompensacija lygi pusei ieškovui tenkančio turto, už kurį dar neišmokėta paskola), pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovui priteisus visą nekilnojamąjį turtą (gyvenamą namą), kartu buvo išspręstas ir solidariųjų skolininkų tarpusavio atsiskaitymo klausimas – ieškovas neteko regreso teisės dėl išmokėtos paskolos dalies į atsakovę. Vien aplinkybė, jog santuokos nutraukimo byloje dalijant šalių turtą (gyvenamąjį namą) ieškovui buvo priteistas visas gyvenamasis namas, savaime nereiškia, kad šalių vidiniuose tarpusavio santykiuose ieškovas prarado regreso teisę į atsakovę. Kaip jau minėta, už tai, kad ieškovui atiteko visas gyvenamasis namas, atsakovei buvo priteista pusė to namo vertės piniginė kompensacija, kai paskola už tą patį namą santuokos nutraukimo metu nebuvo baigta mokėti, ir mokėti ją pabaigė vienas ieškovas iš savo lėšų.

35. Nors atsakovė teigia, kad namo vertė buvo didesnė, nei šalys nurodė santuokos nutraukimo byloje, o turtas šalių pasidalintas, įvertinus neišmokėtą paskolos dalį, tačiau šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Teismo patvirtintoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo t.p. nėra sąlygų, patvirtinančių, kad neišmokėta paskolos dalis įtraukiama į bendro turto padalijimą ir tenka tik ieškovui, ar kad ieškovas, išmokėjęs paskolą, netenka regreso teisės dėl išmokėtos paskolos į atsakovę.

36. Tokiu būdu teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovei už nebaigtos statyti gyvenamojo namo dalį ir kt. turtą buvo priteista kompensacija, lygi pusei dalintino turto (nors, kaip minėta, paskola už šį turtą dar neišmokėta), taip pat į tai, kad prievolė bankui po santuokos nutraukimo išliko solidari, o sutartyje dėl santuokos nutraukimo nėra sąlygų, patvirtinančių, kad neišmokėta paskolos dalis įtraukiama į bendro turto padalijimą ir tenka tik ieškovui, ar kad ieškovas, po santuokos nutraukimo baigęs mokėti paskolą, netenka regreso teisės dėl išmokėtos paskolos į atsakovę, konstatuoja, kad šalių solidariosios prievolės bankui dalys jų vidiniuose tarpusavio santykiuose išliko lygios ir po santuokos nutraukimo, ir ieškovas neprarado regreso teisės į atsakovę dėl jo išmokėtos paskolos dalies. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą. Ieškovui iš atsakovės priteistina visa pagal kredito sutartį sumokėtų įmokų, atskaičius jam tenkančią dalį, suma, t. y. 1 584,66 Eur.

37. CK 6.37 str. 2 d. numatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsižvelgiant į tai, tenkintinas ir ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

38. Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl netinkamo teisės normų, reglamentuojančių solidaraus skolininko regreso teisę į bendraskolį, įrodymų vertinimą, taikymo pirmosios instancijos teismas neteisingai išnagrinėjo bylą, todėl, atmesdamas ieškinį, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas. Byloje priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys tenkintinas visiškai (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 330 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

39. Kadangi apeliacinės instancijos teisme nauju sprendimu ieškinys tenkinamas, perskirstomos ir pirmosios instancijos teisme šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos. Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį patenkinus visiškai, ieškovui iš atsakovės priteistinos visos jo pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos. Byloje nustatyta, kad ieškovas atleistas nuo žyminio mokesčio, naudojasi valstybės garantuojama antrine teisine pagalba. Todėl ir šios išlaidos valstybei priteisiamos iš atsakovės. Ieškovas turėjo sumokėti 36 Eur už ieškinį ir 36 Eur už apeliacinį skundą. Sprendimą priėmus ieškovo naudai, šios išlaidos priteisiamos iš atsakovės. Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pateiktų į bylą pažymų nustatyta, kad ieškovui suteikta teisinių paslaugų pirmosios instancijos teisme už bendrą 418,50 Eur sumą, o apeliacinės instancijos teisme už 144 Eur sumą. Todėl, vadovaujantis CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d., 98 str. 1 d., iš atsakovės valstybės naudai priteistina 562,50 Eur (418,50+144) išlaidų už ieškovui suteiktą antrinę teisinę pagalbą. T.p. šioje byloje pirmosios instancijos teismas patyrė 15,14 Eur išlaidų, susijusių su teismo procesinių dokumentų įteikimu. Apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinus ieškovo ieškinį visiškai, iš atsakovės valstybei priteistinos ir 15,14 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2021 m. liepos 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovo K. B. ieškinį patenkinti visiškai.

Priteisti iš L. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 584,66 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus ir 66 euro centus) skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021-01-15) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovui K. B., a.k. (duomenys neskelbtini)

Priteisti valstybei iš atsakovės L. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 562,50 Eur (penkis šimtus šešiasdešimt du eurus 50 ct) išlaidų antrinei teisinei pagalbai apmokėti (įmokos kodas 5630) bei 87,14 Eur kitų bylinėjimosi išlaidų (įmokos kodas 5660).