Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kastima“, atstovaujamos bankroto administratorės Ž. J., atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-14929-454/2018 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kastima“, atstovaujamos bankroto administratorės Ž. J., ieškinį atsakovui A. B. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas dėl atsakovo atžvilgiu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys, pirma, tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, antra, yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar prašyme dėl tokių priemonių taikymo nurodytų aplinkybių pakanka jų taikymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-381-236/2018). Abi paminėtos sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018). Pagal susiformavusią teismų praktiką, teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (lot. prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje formuojama pozicija, jog teismo atliekamas prima facie (preliminarus) ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl tikėtino ieškinio nepagrįstumo tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., t. y. tik tuomet, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017 ir kt.). Kartu pažymėtina, kad preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014), todėl ieškinio prima facie pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-205-370/2017).Nors pirmosios instancijos teismas dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo ir nepasisakė, tačiau remiantis šios nutarties 12 punkte nurodyta teismine praktika, apeliacinės instancijos teismas preliminariai įvertinęs pareikšto ieškinio reikalavimų pagrįstumo klausimą, t. y. faktinį bei teisinį ieškinio pagrindą, pateiktus įrodymus, kuriais ieškovė įrodinės ieškinyje nurodytas teisiškai reikšmingas aplinkybes ir kurių įrodomoji vertė gali būti nustatyta tik nagrinėjant civilinę bylą iš esmės, o ne pradinėje civilinės bylos nagrinėjimo stadijoje, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą, jog ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas, dėl ko galėtų būti savarankiškas pagrindas atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kita vertus, vien šios sąlygos nepakanka laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, kadangi turi būtų nustatytas ir grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimas.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, konstatavęs, kad ieškovė neįrodė antrosios būtinos sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovė pareikštą prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grindė didele ieškinio suma (10 000 Eur) ir viešuoju interesu, kadangi ieškinys pateiktas, siekiant apginti bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau teismų praktikoje taip pat akcentuojama, kad ši prezumpcija nėra absoliuti (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-210/2013; 2014 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-50/2014). Teismas kiekvienu konkrečiu atveju privalo vertinti faktines bylos aplinkybes, atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ieškovo reikalavimo suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, įsipareigojimais kreditoriams ir pan., yra didelė. Kitaip tariant, ieškinio suma, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi būti vertinama ne absoliučiu dydžiu, o atsižvelgiant į atsakovo turtinę padėtį, ir toks vertinimas, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, turi būti atliekamas, nepriklausomai nuo to, ar atsakovas yra fizinis ar juridinis asmuo, o taip pat, ar atsakovu įtrauktas asmuo yra Lietuvoje ar užsienio valstybėje (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1756-516/2016). Nagrinėjamu atveju byloje kartu su ieškiniu ieškovė nepateikė jokių atsakovo turtinę padėtį pagrindžiančių įrodymų, iš kurių teismas galėtų spręsti, kad atsakovui ieškinio suma yra didelė. Nežiūrint to, atsižvelgiant į prašomą priteisti nuostolių dydį – 10 000 Eur, tikėtina, kad ši suma atsakovui, kaip fiziniam asmeniui, laikytina didele. Tačiau ieškovė (jos atstovė), vertindama ieškinio dydžio reikšmingumą, neatsižvelgė į pastarųjų metų Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje teikiamus išaiškinimus, kad tokios aplinkybės, kaip ieškinio sumos dydis ir asmens turtinė padėtis, nesuponuoja absoliutaus ir savaime pakankamo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms pritaikyti, o laikinųjų apsaugos priemonių institutas nėra skirtas materialinių vertybių sukūrimui arba jų sukaupimui, kad vėliau iš šio turto ar šio turto sąskaita būtų galima iš karto atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017, 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017).Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-34-464/2018 yra išaiškinta, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis didesniu ar mažesniu mastu yra suvaržomos asmens teisės, nors teismas dar nėra išsprendęs šalių ginčo ir pasisakęs dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, kas suponuoja šio procesinio instituto taikymo išimtinumą. Be to, sprendžiant dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, svarbu nustatyti ne asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti apribojimus, turtinę padėtį, bet jo elgesį sąžiningumo aspektu. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017 išaiškinta, kad disponavimo turtu ribojimų nustatymo iki ginčo išsprendimo iš esmės paskirtis yra konservacinė, o jų tikslas – išsaugoti antrosios ginčo šalies (atsakovo) turtą, jeigu kyla labiau tikėtina grėsmė, kad jis gali būti perleistas turint siekį išvengti atsiskaitymų su savo kreditoriais ar prievolių jiems vykdymo. Taigi, nagrinėjamu atveju būtent tokios aplinkybės, kaip objektyviai egzistuojančios ar pagrįstai tikėtinos, suponuotų laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju ieškovė prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių negrindė aplinkybes dėl atsakovo nesąžiningumo, jas nurodė tik atskirajame skunde, teigiant, kad atsakovo nesąžiningumas pasireiškė tuo, kad jis, būdamas ieškovės vadovu, pardavė įmonės turtą kitai įmonei, kurios vadovas ir savininkas buvo jis pats, už nepagrįstai mažą kainą.Visų pirma, pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis (atskirasis) skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Iš to seka, kad apeliacinio (atskirojo) skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo (nutarties) pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2016) (CPK 338 straipsnis).Antra, pažymėtina, kad remiantis aktualia teismine praktika (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-34-464/2018) įrodinėjimo pareiga pirmiausiai tenka tai šaliai, kuri pareiškia teisme reikalavimą ir kartu prašo taikyti antrajai ginčo šaliai disponavimo turtu suvaržymus ar kitus ribojimus, o ne tai šaliai, kuri norėtų tokių padarinių išvengti. Nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teisės aktai nepreziumuoja asmens nesąžiningumo, todėl šio išimtinio ir itin antrosios ginčo šalies interesus varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus ar atliekamus veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Todėl nagrinėjamu atveju būtent ieškovė, kuri yra suinteresuota savo teisių, kurios, jos manymu, yra pažeistos, gynimu, šiuo atveju privalėjo pateikti įrodymus, pagrindžiančius atsakovo nesąžiningus veiksmus ar ketinimus imtis priemonių, kurios ateityje galėtų apsunkinti ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Tačiau ieškovė (jos atstovė) tokių įrodymų nei kartu su prašymu, nei su atskiruoju skundu nepateikė, o pateikti įrodymai ir nurodytos aplinkybės nėra pakankami šioje proceso stadijoje konstatuoti atsakovo nesąžiningumą. Vadovaujantis nustatytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė neįrodė antrosios privalomosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui.Tiek prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tiek atskirąjį skundą ieškovė taip pat grindžia ir tuo, kad byloje vyrauja viešasis interesas (ieškovė yra bankrutuojanti įmonė), kuris, jos nuomone, sudaro pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad CPK 144 straipsnio 2 dalies nuostatos, galiojusios iki 2017 m. liepos 1 d. numatė galimybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones kai yra būtina apginti viešąjį interesą, tačiau nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus CPK 144 straipsnio 2 dalies pakeitimams, šioje įstatymo normoje minėto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo nebeliko. Todėl nustačius, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė grėsmės teismo sprendimo tinkama įvykdymui – vienos iš būtinųjų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, vien ieškovės nurodomas viešasis interesas nesudaro savarankiško pagrindo taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamos teismo nutarties, todėl atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o skundžiama Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 17 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2017 m. gegužės 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.