Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Angelė Ikasalienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-181-200/2014

Teisėja Laima Leipuvienė Teisminio proceso Nr. 1-57-1-00545-2012-3

2014 m. kovo 6 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Angelės Ikasalienės, teisėjų Vladislavo Lenčiko, Reginos Pocienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio, kuriuo J. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams, vadovaujantis BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos (Vilniaus rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą. Nukentėjusiosios V. M. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, iš J. M. jos naudai priteista 1593 Lt turtinei žalai ir 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 500 Lt išlaidų advokato paslaugoms.

J. M. pagal BK 246 str. 1 d. išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. M. nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą, o būtent : jis laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. kovo 23 d. (duomenys neskelbtini) V. M. nuosavybės teise priklausančiame miško sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savavališkai, neteisėtai, be leidimo nupjovė ir pagrobė 24 žalius beržus, kurių vertė 1571 Lt, 1 žalią uosį, kurio vertė 7 Lt, ir 1 žalią pušį, kurios vertė 15 Lt, tuo padarė V. M. 1593 Lt turtinę žalą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde nesutinkama ir dėl neturtinės žalos priteisimo – apeliantas abejoja V. M. dvasiniais sukrėtimais, emocine depresija. Atsižvelgiant į pagrobto turto vertę, neturtinės žalos dydis, nustatytas teismo, yra akivaizdžiai per didelis.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusioji – skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. reikalavimų, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl J. M. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 1 d., jo veiksmų juridinis vertinimas teisingas.

Nors nuteistasis J. M. neigia dalyvavęs jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 178 str. 1 d., padaryme, tačiau tokia nuteistojo pozicija vertintina kritiškai, kaip pasirinktas gynybos būdas, kadangi ji prieštarauja byloje surinktiems ir nuteistojo kaltę patvirtinantiems įrodymams.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas, darydamas išvadas apie tai, kad J. M. pagrobė svetimą turtą, t. y. V. M. nuosavybės teise priklausančiame miško sklype savavališkai, neteisėtai, be leidimo nupjovė ir pagrobė 24 žalius beržus, 1 žalią uosį, 1 žalią pušį, jas grindė ne tik nukentėjusiosios V. M., nuosekliai patvirtinusios apelianto kaltę liudijančias aplinkybes, parodymais, bet ir šiuos parodymus atitinkamai papildančiais liudytojų V. Z., B. M., A. P., mačiusių J. M., kertantį mišką ir kraunantį medieną į priekabą, arba apelianto paprašytų padėti kirsti medžius miške, sukrauti medieną į priekabą ir padėjusių, parodymais, taip pat kitais bylos įrodymais, kurių turinys išsamiai išanalizuotas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Vien tai, kad apeliantą ir nukentėjusiąją praeityje siejo artimi santykiai, kad V. M. buvo nuteista už apeliantui priklausančių pinigų vagystę, nesuteikia pagrindo jos parodymus vertinti kritiškai kaip siekį atkeršyti ir apkalbėti.

Priešingai nei skunde teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios parodymais, kurie buvo nuoseklūs viso proceso metu – tiek ikiteisminiame tyrime, tiek ir teisme (t. b. l. 1, 2, 51, 60; t. 3 b. l. 68 – 77). Jais patvirtintos aplinkybės, kad B. M. 2012-03-23 jai pranešė, jog J. M. vagia medieną jos miške. Pagal liudytojo B. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme (t. 1 b. l. 99 – 100; t. 3 b. l. 84 – 88), J. M. 2012 m. kovo mėnesį (du mėnesiai iki apklausos, kuri atlikta 2012-05-18) paprašė jo padėti sukrauti malkas į traktoriaus priekabą miške, tačiau jis atvykęs pastebėjo, kad tai apelianto sugyventinės V. M. miškas, todėl atsisakė padėti. Kad mediena negalėjo būti nupjauta apelianto miške, liudytojas B. M. suprato, kadangi nupjauti buvo storų beržų rąstai, kokių pas J. M. miške nėra. Mediena buvo sukrauta netoli V. M. miško. Nukentėjusiosios ir apelianto miško plotai nesusikerta, juos skiria laukas ir kelias (tai patvirtina ir byloje esančios (t. 3 b. l. 91 – 93) V. M. ir J. M. žemės sklypų topografinės nuotraukos). Nors liudytojas B. M. nematė, kas nupjovė medžius ir juos supjaustė rąstais, tačiau nurodė, kad rąstai buvo gyvo medžio, kamienai buvo šlapi. Aplinkybę apie tai, kad tokie stori medžiai J. M. miške neauga, patvirtino ir nukentėjusioji. Ji, iš B. M. 2012-03-23 sužinojusi apie vagystę, iškvietė policiją, nuvyko į įvykio vietą, kur matė, kad jos miške apie 50 arų plote iškirsti stori beržai. Įvykio vietoje taip pat buvo rasta ir priekaba su medžių kaladėmis bei J. M. traktorius. Nukentėjusiajai, jos teigimu, apžiūrint mišką atėjo ir pats J. M., kuris neneigė nukirtęs medžius V. M. miške, nurodė, kad jam tai leido advokatas ir teisėja. Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu apeliantas ir pats faktiškai iš dalies pripažino savo kaltę, parodydamas, kad, jo manymu, miško sklypas priklauso ne tik V. M., bet ir jam, kadangi jis jį pirko, todėl beržų pjovimui jam jokio leidimo nereikėjo. Apeliantas patvirtino, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu nukentėjusiosios miške nupjovė 2 beržus, kuriuos panaudojo darydamas medinį vežimą (t. 2 b. l. 155 – 157), bei atliko miško retinimą. Vertinant tokius nuteistojo parodymus pažymėtina, kad byloje Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu ir kitais dokumentais patvirtinta, jog 24, 2000 ha žemės sklypas, kurio 7,1929 ha sudaro miško žemės plotas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso tik V. M. (t. 1 b. l. 54, 55, 58 – 59, 62-63).

Apeliaciniame skunde J. M. pabrėžia liudytojo tyrėjo A. P. nurodytą aplinkybę, kad įvykio vietoje jis nematė supjaustytų žalių beržų, tačiau tai, apygardos teismo nuomone, nepatvirtina skundo teiginių, kad apeliantas nepadarė nusikalstamos veikos, bei nesuteikia pagrindo nesiremti nuosekliais, atitinkančiais bylos medžiagą (tarnybinį pranešimą, esantį t. 1 b. l. 32) liudytojo parodymais, duotais ne tik teisme (t. 3 b. l. 96 – 98), bet ir jo nurodytais duomenimis, užfiksuotais ikiteisminio tyrimo metu tarnybiniame pranešime (t. 1 b. l. 33) bei 2012-03-23 surašytame įvykio vietos apžiūros protokole (t. 1 b. l. 34 – 48). Iš šių duomenų matyti, kad liudytojas A. P. – Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono PK pareigūnas, 2012-03-23 nuvykęs į įvykio vietą pagal iškvietimą dėl (duomenys neskelbtini) kaime iškirsto miško, aptiko J. M. priklausančius: traktoriaus priekabą Nr. (duomenys neskelbtini), prikrautą medienos, šalia jos – traktorių, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Įvykio vietoje jį pasitiko policijos patrulis R. U., kuris paaiškino, kad J. M. gabeno nupjautus beržus į (duomenys neskelbtini) kaimą. A. P. minėtu tarnybiniu pranešimu patvirtinta, kad J. M. pokalbio metu dėl nupjautų medžių (duomenys neskelbtini) k. nesiginčijo ir nurodė, kad tas miškas (duomenys neskelbtini) k. priklausęs jam ir jo buvusiai sugyventinei V. M.. Apžiūros protokole A. P. užfiksavo, kad miške (duomenys neskelbtini) yra 26-šių nupjautų medžių kelmai : 24 – beržo, 1 – uosio, 1 – pušies, kurių skersmuo – nuo 0,15 m iki 0,64 m. Kelmai išmatuoti, nufotografuoti. Nors liudytojas nurodė, kad mediena, sukrauta į minėtą priekabą, nebuvo stambi, tačiau šis faktas, paremtas liudytojo subjektyvia nuomone, anaiptol nepatvirtina, kad medžiai negalėjo būti nupjauti nukentėjusiajai priklausančiame miške. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad iš prie apžiūros protokolo pridėtų nuotraukų (t. 1 b. l. 47 – 48) matyti, jog A. P. taip apibūdino medieną, buvusią priekabos viršuje, tuo tarpu byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad liudytojas būtų apžiūrėjęs ir įvertinęs likusius rąstus, esančius priekaboje, kurie nesimato iš išorės.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai remiasi ir liudytojo V. Z. (V. Z.) parodymais. Apeliantas skunde neteisingai teigia, kad minėtas liudytojas nenurodė konkretaus laiko. Priešingai, V. Z. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1 b. l. 101, 102 – 103) parodė, kad jis su J. M. jo paprašytas miške, esančiame apie 200 m nuo apelianto namų į pakalnę, dirbo 2012-03-16, iki pietų su benzopjūklais nupjovė 10 ar 11 beržo medžių, vėliau J. M. atsivarė savo traktorių MTZ 82, su kuriuo jie beržo medžius ištraukė iš miško. Kitas dvi dienas jie medžius pjaustė 30 – 35 cm ilgio kaladėmis. Po kurio laiko V. Z. iš B. M. sužinojo, kad miškas, kuriame jis dirbo su J. M., priklauso ir V. M.. B. M. jam pasakojo, kad J. M. ir jo prašė padėti dirbti miške, tačiau jis, supratęs, kad miškas priklauso ne apeliantui, atsisakė. Apklausų metu liudytojas V. Z. patvirtino, kad jis dirbo su savo benzopjūklu „Partner“, kuris paliktas apelianto namuose, o J. M. – „Husqvarna“. Šios liudytojo nurodytos aplinkybės patvirtintos byloje esančiu 2012-08-01 kratos protokolu, iš kurio matyti, kad atlikus kratą apelianto gyvenamojoje vietoje, adresu Griciūnų k., Sužionių sen., Vilniaus r., buvo rastas ir paimtas benzininis pjūklas „Husqvarna“ (t. 1 b. l. 118 – 119), taip pat poėmio protokolu, kur užfiksuota, kad nuteistojo gyvenamojoje vietoje taip pat buvo rastas ir paimtas benzininis pjūklas „Partner“ (t. 1 b. l. 125). Apklaustas teisme liudytojas savo parodymų dėl esminių įvykio aplinkybių nepakeitė, todėl jie laikytini nuosekliais (t. 3 b. l. 68 – 77).

Apygardos teismas konstatuoja, kad šios byloje nustatytos aplinkybės leidžia atmesti apeliacinio skundo argumentus, kad J. M. nepagrobė medienos iš nukentėjusiosios miško. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo parodymus vertino kaip nenuoseklius – kaip jau minėta, ikiteisminio tyrimo metu (t. 2 b. l. 155 – 157) nuteistasis nurodė, kad, jo nuomone, V. M. miškas priklauso ir jam, todėl leidimo medžių kirtimui jam nereikėjo, tuo tarpu teisme jis tvirtino, kad nukentėjusiajai priklausančių medžių nekirto (t. 3 b. l. 68 – 77). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo išvada, kad nuteistojo parodymai buvo iškraipyti.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, grįsdamas apelianto kaltę dėl turto vagystės, rėmėsi ir liudytojų J. V., H. G. bei J. B. parodymais, tačiau, išanalizavęs minėtų liudytojų parodymų turinį, apygardos teismas daro išvadą, kad jie nėra susiję su kaltinime nurodytu nusikaltimu, įvykdytu laikotarpiu nuo 2012-02-01 iki 2012-03-23. Kaip teisingai pabrėžta apeliaciniame skunde, H. G. parodė, kad J. M. paprašytas jis miške dirbo 2012 m. balandžio – gegužės mėn., J. B. – 2011 m. rudenį ir 2012 m. gegužės mėn., o J. V. – kovo pabaigoje – balandžio pradžioje. Nors šių liudytojų paaiškinimai J. M. kaltės dėl BK 178 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo nepatvirtina, tačiau kitų aukščiau nurodytų įrodymų pakanka išvadai, kad apeliantas padarė nusikalstamą veiką, aprašytą skundžiamame nuosprendyje.

Taigi byloje įrodyta, kad J. M. pagrobė svetimą turtą, t. y. jis laikotarpiu nuo 2012-02-01 iki 2012-03-23 (duomenys neskelbtini) V. M. nuosavybės teise priklausančiame miško sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savavališkai, neteisėtai, be leidimo nupjovė ir pagrobė 24 žalius beržus, kurių vertė 1571 Lt, 1 žalią uosį, kurio vertė 7 Lt, ir 1 žalią pušį, kurios vertė 15 Lt, tuo padarė V. M. 1593 Lt turtinę žalą.

Nesutiktina ir su tuo apeliacinio skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė neturtinės žalos dydį, kuris, apelianto manymu, yra akivaizdžiai per didelis.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. 1 d. neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šie kriterijai kaip principai, kuriais turi vadovautis teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus, įtvirtinti ir CK 1.5 str. 4 d. Be to, CK 6.282 str. 3 d. numatyta, kad teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia.

Apygardos teismas konstatuoja, kad, spręsdamas atlygintinos neturtinės žalos dydžio klausimą, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė šiuos klausimus reglamentuojančias teisės normas. Teismas įvertino tai, kad nukentėjusioji dėl J. M. įvykdytos vagystės patyrė dvasinius sukrėtimus, išgyvenimus, nepatogumus, susijusius su darbu, nusikalstamos veikos tyrimo metu dėl sugaišto laiko, taip pat nukentėjusiosios ir apelianto turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, aplinkybę, kad ji iki šiol neatlyginta. Siekdamas kiek įmanoma teisingiau nustatyti neturtinės žalos dydį, kartu nepažeidžiant skirtingų nukentėjusiosios ir jai žalą padariusio asmens – nuteistojo – interesų, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad patirta neturtinė žala yra 1000 Lt. Apygardos teismas neturi jokio pagrindo nesutikti su tokiu neturtinės žalos dydžiu, tokių motyvų nenurodė ir apeliantas skunde. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas minėtą klausimą, vadovavosi ir suformuota teismų praktika tokių kategorijų bylose, kurią atitinka teismo sprendimas dėl neturtinės žalos dydžio nagrinėjamoje byloje (Alytaus rajono apylinkės teismo 2012-10-04 nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-212-319/2012, Klaipėdos apygardos teismo 2012-11-15 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-746-107/2012, Kauno apylinkės teismo 2013-06-11 nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-1431-530/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti ar naikinti nuteistojo J. M. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

atmesti nuteistojo J. M. apeliacinį skundą.